ĮSTATYMAS – MOKYTOJAS

Spalio 10–16 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 6, 5; Įst 31, 9–27; Rom 3, 19–23; Apr 12, 17; Apr 14, 12; Mk 6, 25–27; Hbr 5, 8.

Įsimintina eilutė: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ (Įst 6, 5)

Įspėdamas galatus dėl Įstatymo raidės prisilaikymo, Paulius rašė: „Jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš įstatymo.“ (Gal 3, 21) Žinoma, jei apskritai koks nors įstatymas galėtų „teikti gyvybę“, tai būtų Dievo Įstatymas. Ir vis dėlto Pauliaus mintis yra ta, kad mums, kaip nusidėjėliams, net Dievo Įstatymas negali teikti gyvybės. Kodėl? „Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo į Jėzų Kristų tektų tiems, kurie tiki.“ (Gal 3, 22)

Tačiau, jei Įstatymas negali teikti nusidėjėliams gyvybės, koks jo tikslas, išskyrus parodyti mums malonės poreikį? Ar tada Įstatymas veikia tik neigiamai, tik parodydamas mums mūsų nuodėmes?

Ne. Įstatymas taip pat yra skirtas mums rodyti gyvenimo kelią, randamą tik Jėzuje. Tai taip pat turėtų būti tikro ugdymo esmė, kreipti mus į malonės, tikėjimo ir paklusnumo Kristui gyvenimą. Štai kodėl šią savaitę tyrinėsime Dievo Įstatymo vaidmenį visam krikščioniško ugdymo klausimui. Tai darydami pasižiūrėsime, ko Įstatymas, nors ir negalintis mūsų išgelbėti, vis tiek gali mus išmokyti apie tikėjimą, apie malonę ir apie mūsų Dievo meilę puolusiai žmonijai.

I. MYLĖTI IR BIJOTI DIEVO

Pakartoto Įstatymo knygoje užrašyti paskutiniai Mozės žodžiai Izraeliui prieš naujai kartai pagaliau įžengiant į Pažadėtą kraštą. Tačiau prieš tai Mozė užrašė aiškius žodžius ir nurodymus.

1. Perskaitykite Įst 31, 9–13. Ką reiškia bijoti Viešpaties?

Dievas sąmoningai rinkosi būdus, kuriais Jis davė savo Įstatymą Izraeliui. Jis pasirūpino, kad Jo Įstatymas nebūtų pamirštas. Tokiu būdu Dievas yra ištikimai mylintis pedagogas. Jis moko, kartoja, siunčia pranašus ir pasitelkia savo tarnus, kad perduotų savo žinią. Ir Jis taip darė ne vieną kartą. Iš tiesų, argi Senojo Testamento raštai nėra Dievo siekis išmokyti savo tautą laikytis gyvenimo kelio?

Atkreipkite dėmesį, kaip šiose eilutėse Mozė pabrėžia, kad ateities kartos turi mokytis Įstatymo. Mozė tai nusako kaip dviejų etapų procesą. Pirmiausia vaikai „išgirs“ Įstatymą, o paskui „mokysis bijoti Viešpaties, jūsų Dievo.“ (Įst 31, 13)

Pirmiausia jie išgirs, o paskui mokysis bijoti Dievo. Tai reiškia, kad daroma prielaida, jog natūralus Įstatymo mokymosi ir pažinimo rezultatas nebus baimė. Bijoti Dievo reikia išmokti. Mozė sako, kad pažinimas ir baimė yra procesas, o ne tiesioginis priežasties ir pasekmės ryšys.

Ką reiškia „bijoti Dievo“, kai taip pat nurodyta mylėti „Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“? (Įst 6, 5) Galbūt galime palyginti tai su tuo, kaip vaikas myli ir bijo gero tėvo, kuris atskleidžia savo meilę ir rūpestį parodydamas, kad tai, ką jis sako, ir reiškia tai, ką jis sako. Tokio tėvo akivaizdoje pasielgus netinkamai iš tikrųjų tektų kentėti dėl tokio poelgio. Taip, mes galime ir privalome mylėti Dievą ir Jo bijoti tuo pačiu metu. Šios idėjos viena kitai neprieštarauja. Kuo daugiau sužinome apie Dievą, tuo labiau mylime Jį dėl Jo gerumo; tuo pačiu metu, kuo daugiau sužinome apie Dievą, tuo labiau galime Jo ir bijoti, nes matome, koks Jis šventas ir teisus, ir kokie nusidėję bei neteisūs esame mes, priešingai Jam, ir kaip tik dėl nepelnytos malonės mes nesame sunaikinti.

Kaip jūs suprantate, ką reiškia mylėti ir kartu bijoti Dievo?

II. LIUDYTOJAS PRIEŠ TAVE

Mozei žinant, kad netrukus mirs, jis puikiai supranta aplinkybes. Jis žino, kad po jo mirties izraelitai pateks į pažadėtą Kanaano kraštą. Jis taip pat žino, kad pasiekę ilgą savo kelionės tikslą jie ims maištauti.

2. Perskaitykite Įst 31, 14–27. Kaip Mozė ruošėsi prieš savo mirtį? Kas Mozei rūpėjo labiausiai ir kaip jis sprendė šiuos klausimus?

Mozės tonas čia gali pasirodyti panašus į mokytojo, kurį netrukus pakeis jį pavaduojantis mokytojas. Jis žino, kad jo mokiniai netinkamai elgėsi jam būnant klasėje; jis nepasiduoda apgaulei ir negalvoja, kad jie nemaištaus, kai jo nebebus. Jis liepia levitams, nešusiems Sandoros Skrynią, padėti Įstatymo knygą šalia Skrynios, kad ji būtų liudytoja. Mozė paprasčiausiai neperduoda savo pamokų plano tam, kas jį pakeis. Jis palieka liudytoją. Mozė kalba apie Įstatymo knygą taip, lyg ji būtų gyva būtybė, galinti barti žmones.

3. Pagalvokite apie Įstatymą kaip liudytoją prieš juos. Kaip mes suprantame šią mintį ir Naujajame Testamente? žr. Rom 3, 19–23. T. y., kaip Įstatymas nurodo mums į malonės poreikį?

Pakartoto Įstatymo 31 Dievas liepia Mozei užrašyti giesmę, kurios Viešpats jį išmokė. Tada šios giesmės Mozė turi išmokyti izraelitus, kad, kaip parašyta 19 eilutėje: „ši giesmė būtų Mano liudijimas prieš izraelitus“. Vėlgi mes matome, kad Dievo nurodymai yra suasmeninti. Giesme lengviau dalytis. Ir kai giesmė yra liudijimas, ji gali priversti žmones pažvelgti į save ir pamatyti, ką ji apie juos sako.

Netgi mums siekiant paklusti Dievo Įstatymui visomis Dievo suteiktomis jėgomis, kokiu būdu Jo Įstatymas veikia kaip liudytojas prieš mus? Ko šis liudytojas mus moko apie Evangelijos poreikį mūsų gyvenime?

III. IDANT TAU SEKTŲSI

Visame Rašte girdime apie kitus su Dievo Įstatymo pažinimu ir laikymusi susijusius rezultatus.

4. Perskaitykite Joz 1, 7–8. Ką Viešpats sakė Jozuei, ir kaip šie principai taikytini mums šiandien?

Viešpats sakė Jozuei, jam įžengiant į Kanaaną: „Tik būk stiprus ir labai ryžtingas, ištikimai elgdamasis pagal visą Įstatymą, kurį Mano tarnas Mozė tau davė. Nenutolk nuo jo nei į dešinę, nei į kairę, idant tau sektųsi, kad ir kur eitumei!“ (Joz 1, 7)

Sekimosi, kaip paklusnumo rezultato samprata gali atrodyti priešinga tam, kaip šiandien mūsų pasaulyje matuojama sėkmė. Šiandien daugelis mano, kad sėkmės ženklai yra naujovės, kūrybiškumas ir savarankiškumas. Sėkmė tam tikroje veikloje dažnai reikalauja nepaprasto talento ir rizikos.

Tačiau Dievo akimis, sėkmei reikia kitokių išteklių.

5. Perskaitykite Apr 12, 17; Apr 14, 12; Rom 1, 5; Rom 16, 26; Jok 2, 10–12. Ką šios eilutės mums šiandien sako apie paklusnumą Dievo Įstatymui? Tai yra, net jei mes nesame išgelbėti dėl to, kad laikomės Dievo Įstatymo, kodėl vis dar itin svarbu jo laikytis?

Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, Senoji Sandora, Naujoji Sandora – nesvarbu, kaip Raštą tikintys krikščionys esame pašaukti paklusti Dievo Įstatymui. Pastarojo laužymas, dar vadinamas nuodėme, gali sukelti tik skausmą, kančią ir amžiną mirtį. Kas asmeniškai nesuprato ar nematė nuodėmės padarinių, Dievo Įstatymo laužymo rezultato? Kaip senovės Izraeliui turėjo sektis dėl to, kad jis laikysis Dievo Įstatymo (nors ir izraelitams reikėjo malonės), taip yra ir mums šiandien. Todėl Dievo Įstatymo laikymasis turi būti esminė krikščioniškojo ugdymo dalis, mokanti, ką reiškia gyventi tikint ir pasikliaujant Dievo malone.

Koks buvo jūsų pačių patyrimas, susijęs su nuodėmės padariniais? Ką jūs supratote, kuo galėtumėte pasidalyti su kitais, kad galbūt kiti nedarytų tų pačių klaidų?

IV. ĮSTATYMO LAIKYMOSI SUNKUMAI

Labai naudinga laikytis Dievo Įstatymo, kaip įrodo Dievo palaimintų žmonių sėkmė. Jozuė atidžiai sekė Dievo nurodymus ir gerai vadovavo Izraeliui. Viešpats ne kartą sakė Izraeliui, kad jis klestės, jei laikysis Įstatymo.

6. Perskaitykite 2 Met 31, 20–21. Kodėl Ezekijui sekėsi, pasak pagrindinių priežasčių šiose eilutėse?

Kad ir kokioje ugdymo įstaigoje būtume, turime pabrėžti paklusnumo svarbą. Vis dėlto mūsų studentai nėra kvaili. Anksčiau ar vėliau jie pastebės tai, kad kai kurie žmonės yra ištikimi, mylintys ir paklusnūs. Ir vis dėlto, ką? Nelaimė ištiko ir juos. Kaip mums tai paaiškinti?

Tiesą sakant, negalime to paaiškinti. Mes gyvename nuodėmės, blogio pasaulyje, kuriame siaučia didžioji kova, ir nė vienas iš mūsų nėra nuo to apsaugotas.

7. Ko šios eilutės mus moko apie šį sunkų klausimą? Mk 6, 25–27; Job 1, 2; 2 Kor 11, 23–29.

Neabejotina, geriems ir ištikimiems žmonėms, kurie laikėsi Įstatymo, ne visada sekėsi, bent jau taip, kaip sėkmę supranta pasaulis. Čia taip pat gali būti dalinis atsakymas į šį sunkų klausimą, kuris be abejo iškils, mums siekiant mokyti Įstatymo svarbos. Ką tiksliai laikome sėkme? Ką sakė psalmininkas? „Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio, negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse.“ (Ps 84, 11)             Neabejotina, kad pagal pasaulio matą net tiems, kurie yra ištikimi Dievui ir klusnūs Jo Įstatymui, ne visada „sekasi“, bent jau kol kas. Meluotume savo mokiniams, jei teigtume priešingai.

Perskaitykite Hbr 11, 13–16. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti, kodėl ištikimieji vis dar kenčia šiame gyvenime?

V. JĖZUS MŪSŲ PAVYZDYS

Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, vienintelis gyveno visiškai paklusdamas Tėvui, nepriekaištingai paklusdamas Dievo Įstatymui. Jis tai padarė ne tik todėl, kad galėtų būti mūsų pavaduotojas, bet ir mūsų pavyzdys, kuriuo Jis taip pat buvo.

8. Perskaitykite šias eilutes: Lk 2, 51–52; Fil 2, 8; Hbr 5, 8; Jn 8, 28–29. Kaip jos mums primena apie Kristaus paklusnumą visą Jo gyvenimą?

Galbūt Jonas tai pasakė geriausiai: „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo.“ (1 Jn 2, 6) Mums žvelgiant į Kristaus gyvenimą ir Jo tarnystę žemėje, nesunku pastebėti, kaip Jis džiugino Tėvą savo klusnumu. Kristus išpildė pranašystes ir visą gyvenimą laikėsi Dievo Įstatymo.

Kaip Dievas liepė Mozei užrašyti Jo Įstatymą, kad jis galėtų būti liudytoju Izraeliui, Kristus buvo gyvas liudijimas Jo apaštalams, mokiniams, nusidėjėliams ir šventiesiems. Dabar, užuot tik turėję tam tikrų taisyklių, kurių privalome laikytis, turime Jėzaus, žmogaus kūnu ir krauju pavyzdį, kuriuo taip pat galime sekti.       

Kaip mokytojai, kokį geresnį pavyzdį galime pateikti mokiniams už Jėzaus pavyzdį ir tai, kaip Jis pakluso Tėvui?

„Jei vadinamasis tikėjimas Kristumi atleidžia žmones nuo pareigos paklusti Dievui, tai jis nėra tikėjimas, o tik jo prielaida. ‘Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą’ […]. Bet ‘[…] tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs’ (Ef 2, 8; Jok 2, 17). Prieš ateidamas į žemę, Jėzus apie save pasakė: ‘Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje’ (Ps 40, 9). O prieš pat įžengdamas į dangų, Jis paskelbė: ‘Aš […] vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje’ (Jn 15, 10). Raštas sako: ‘Iš to patiriame, jog esame Jį pažinę, kad laikomės Jo įsakymų.ʼ […] ‘Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo.’“ (1 Jn 2, 3–6) (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 63)

Ką galite daryti, kad geriau sektumėte Kristaus pavyzdžiu visose savo gyvenimo srityse ir tokiu būdu būtumėte geresniu mokytoju kitiems? Nors tai sena, nuvalkiota idėja, kodėl tai, ką mes darome – mūsų elgesys – kalba daug garsiau už tai, ką sakome?

Tolesniam tyrinėjimui: „Meilė – sukūrimo ir atpirkimo pagrindas – yra ir tikrojo ugdymo pamatas. Tai akivaizdžiai atspindi Įstatymas, kurį Dievas davė kaip gyvenimo vedlį. Pirmasis iš didžiųjų įsakymų yra šis: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu’ (Lk 10, 27). Mylėti Jį, begalinį visažinį, visomis jėgomis, visu protu ir širdimi reiškia didžiausią kiekvienos galios ištobulinimą. Tai reiškia, kad visoje esybėje – kūne, prote ir sieloje – turi būti atnaujintas Dievo atvaizdas. Panašiai į pirmąjį skamba antrasis įsakymas: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’ (Mt 22, 39) Meilės įstatymas kviečia atsiduoti kūnu, protu ir siela tarnaujant Dievui bei savo artimui. Ir ši tarnystė, kuria palaiminame kitus, teikia didžiausią palaiminimą ir mums patiems. Nesavanaudiškumas yra kiekvieno tikro tobulėjimo pagrindas. Nesavanaudiškai tarnaudami mes maksimaliai ištobuliname kiekvieną savo sugebėjimą. Vis labiau ir labiau tampame dieviškosios prigimties dalininkais. Mes esame tinkami Dangui, nes priimame Dangų į savo širdis.“ (E. Vait, Ugdymas, p.16 )

Klausimai aptarimui:

1. Kaip ir senovės Izraelis, mes turime mylėti Dievą ir kartu bijoti Dievo (Mt 22, 37; Apr 14, 7). Klasėje daugiau pasikalbėkite apie tai, kaip galime daryti ir viena, ir kita. Taip pat atsakykite į klausimą: Kodėl šie du įsakymai neprieštarauja vienas kitam?

2. Kuo skiriasi mato nustatymas ir taisyklės sudarymas? Jūsų patyrimu, ar adventizmas labiau susijęs su aukšto mato nustatymu tikinčiųjų bendruomenėje, ar taisyklių, kurios suvienytų tikinčiųjų bendruomenę, nustatymu? Ką Raštas sako apie aukšto mato nustatymą sau, šeimai, bažnyčiai?

3. Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą, parodant paklusnumo Dievo Įstatymui svarbą ir kartu parodant, kodėl šis paklusnumas nėra mūsų išganymo šaltinis? 4. Perskaitykite Psalmę 119 ir atkreipkite dėmesį, kiek kartų užsiminta apie paklusnumą, laisvę, Įstatymą, taisykles ir įsakymus. Ką šios psalmės autorius nori perteikti šiomis temomis?