Spalio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 1, 1–4; 2 Kor 4, 1–6; Jn 1, 14. 18; Jn 14, 1–14; Fil 2, 1–11; 2 Kor 5, 16–21.
Įsimintina eilutė: „Pats Dievas, kuris yra taręs: ‘Iš tamsos tenušvinta šviesa!ʼ – sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“ (2 Kor 4, 6)
Bilis Gremas (Billy Graham) pasakojo nutikimą, kai lankėsi karo lauko ligoninėje kartu su generolu. Vienas jaunas kareivis „buvo taip sužalotas, kad gulėjo veidu į neštuvus“. Gydytojas sušnibždėjo Gremui: „Abejoju, ar jis kada nors vėl vaikščios“. Kareivis paprašė generolą: „Pone, aš kovojau už jus, bet niekada jūsų nemačiau. Ar galėčiau pamatyti jūsų veidą?“ Generolas atsigulė po neštuvais ir kalbėjosi su kareiviu. Gremui stebint, ant generolo skruosto nukrito kareivio ašara.
Jėzaus gimimo metu žmonija buvo sužalota ir kraujavo, jai reikėjo išgydančios Dievo vizijos. Atrodė, tarsi žmonija prašytų: „Dieve, ar galėtume pamatyti Tavo veidą?“ Siųsdamas savo Sūnų į šią planetą, Tėvas siuntė Vyriausiąjį Mokytoją misijai – parodyti žmonijai Jo veidą. Nuo tada turime nuostabią privilegiją regėti „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“ (2 Kor 4, 6)
Stebėdami, kaip Vyriausiasis Mokytojas atkeliauja į Žemę, ko galime iš Jo pasimokyti?
I. TĖVO APREIŠKIMAS
1. Kokius svarbiausius su Jėzumi susijusius teiginius apaštalas pateikia Laiško hebrajams pradžioje? Hbr 1, 1–4.
Rašiusieji Naująjį Testamentą ne kartą akcentuoja svarbią mintį – Jėzus ateina į žemę parodyti žmonėms, koks yra Tėvas. Ankstesniais laikais Dievo apreiškimas buvo pateiktas fragmentiškai per pranašus; tačiau Jėzuje atėjo galutinis ir visiškas Dievo apreiškimas.
Be to, savo asmenyje Jėzus yra „Dievo šlovės atšvaitas“ (Hbr 1, 3). Kaip nuodėmingi žmonės, mes negalėjome visiškai patirti Dievo šlovę. Kaip įsikūnijęs Sūnus, Jėzus atspindi šią šlovę. Ji yra nuslopinta Kristaus žmogiškumu, kad galėtume ją pamatyti ir aiškiai suprasti Dievo charakterį.
Jėzus taip pat yra „Jo esybės paveikslas“ (Hbr 1, 3). Čia pavartotas terminas yra graikų kalbos žodis – character, kartais vartojamas antspaudo vaške paliekamam įspaudui arba pavaizdavimui ant monetos nusakyti. Taigi Jėzus yra „Jo esybės paveikslas“ (Hbr 1, 3).
Norint pažinti Tėvą, reikia atidžiai klausytis, ką apie Jį sako Vyriausiasis Mokytojas. Ir mes taip pat turime žiūrėti į Vyriausiąjį Mokytoją. Tėvas matomas Sūnuje.
2. Palyginkite Hbr 1, 1–4 ir 2 Kor 4, 1–6. Kas yra Jėzus ir ko mes iš Jo išmokstame 2 Kor 4, 1–6?
Mokydami kitus apie Dievą, Paulius ir jo bendradarbiai siekia atspindėti paties Jėzaus mokymo apie Tėvą tarnystę. Kaip Dievo atvaizdas (2 Kor 4, 4), Jėzus mums suteikė žinių apie Dievą Tėvą. Panašiai Paulius vengia apgaulės ir Dievo Žodžio iškraipymo ir vietoj to aiškiai pasako tiesą (2 Kor 4, 2).
Kaip kurdamas Dievas naudojo šviesą tamsai išsklaidyti, Jis davė mums savo Sūnų Jėzų, kad išsklaidytų klaidingas nuomones apie save ir parodytų mums su Dievu susijusią tiesą. Būtent Jėzaus veide geriausiai išaiškėja Dievo pažinimas (2 Kor 4, 6).
Jėzus tiksliai atspindėjo Tėvą, ir mes esame pašaukti daryti tą patį, nes esame pašaukti būti „Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai“ (Ef 5, 1). Ką tai reiškia ir ką mes galime sužinoti iš Jėzaus apie tai, kaip būti Dievo sekėjais?
II. TĖVO APREIŠKIMAS (tęsinys)
Jaudinančiame savo Evangelijos prologe (Jn 1, 1–18) Jonas pristato Jėzų kaip amžinąjį „Žodį“. Jono teiginiai apie Jėzų nėra nedrąsūs ar riboti; jie yra drąsūs ir visuotiniai. Jėzus buvo dar prieš pradedant kurti pasaulį – amžinai. Tiesą sakant, Jėzus yra kūrinijos Sutvėrėjas (Jn 1, 2–3). Jis yra visų „žmonių šviesa“ (Jn 1, 4), ir kaip į pasaulį atėjęs Žodis, Jis „apšviečia kiekvieną“ (Jn 1, 9).
3. Pasak Jono, koks yra Kristaus tapimo žmogumi rezultatas? Kaip Žodis, kokią šviesą Jis atnešė? Kodėl Jis galėjo tai padaryti? Jn 1, 14. 18.
„Šviesa pasirodė tada, kai pasaulio tamsa buvo juodžiausia… Žmonijai liko vienintelė viltis,.. kad pasauliui bus sugrąžintas Dievo pažinimas. Atnaujinti šio pažinimo atėjo Kristus. Jis atėjo, kad paneigtų neteisingus mokymus, kuriais tvirtinusieji pažįstantys Dievą klaidingai pristatė Jį. Jis atėjo apreikšti Jo Įstatymo prigimtį ir savo charakteriu atskleisti šventumo grožį.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 84–87)
Viskas, ką Jėzus darė savo gyvenime žemėje, „buvo priemonė vienam tikslui – Dievo apreiškimui, kad žmonija būtų pakelta.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 94)
4. Pats Jėzus sako: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9) Kokios buvo šio Jėzaus teiginio aplinkybės? Kodėl Jis taip pasakė? Jn 14, 1–14.
Norisi kritikuoti neišmintingus Pilypo žodžius (Jn 14, 8). Po ilgų artimo bendravimo su Jėzumi metų jis vis dar nesuvokė įsikūnijimo esmės – kad Jėzus atėjo parodyti Tėvo charakterį. Tikriausiai šiandien mokytojai gali šiek tiek pasiguosti tuo, kad vieno iš Vyriausiojo Mokytojo mokinių rezultatai buvo tokie blogi! Tikriausiai Pilypo žodžiai užrašyti ne tam, kad mes turėtume pagrindą jį kritikuoti, bet suteiktų mums galimybę ištirti save. Kiek laiko mes vaikščiojame su Jėzumi? Ar mes supratome Jėzų geriau nei Pilypas? „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!“
III. VYRIAUSIOJO MOKYTOJO MINČIŲ SUVOKIMAS
5. Kas Pauliui kėlė nerimą, jam rašant laišką krikščionių bendruomenei Filipuose? Fil 2, 1–4; Fil 4, 2–3.
Fil 2, 1–11 yra vienos giliausių Rašto eilučių. Čia aptariamas Kristaus buvimas, Jo dieviškumas, įsikūnijimas, žmogiškumas, susitaikymas su mirtimi ant kryžiaus. Jose apibūdinamas ilgas, sunkus Jėzaus kelias žemyn iš dangaus į Golgotą (Fil 2, 5–8). Jos apibūdina, kaip Tėvas išaukština Jėzų iki visuotinio garbinimo (Fil 2, 9–11). Į šias eilutes sudėta daug nuostabios tiesos.
6. Kaip Paulius pristato Fil 2, 5–11? Jūsų manymu, kurių iš apaštalo pagerbtų Jėzaus gyvenimo įvykių tikimasi, kad jie atsispindės filipiečių gyvenime? Fil 2, 6–11.
Paulius tikisi, kad tikintieji Filipuose, linkę ginčytis, pasimokys iš Jėzaus ir Jo įsikūnijimo. Jei Jėzus galėjo tapti žmogumi, „priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 7), ir net paklusti nukryžiavimui, kiek labiau jie turėtų vienas kitam paklusti iš meilės?
Mums primenama, kad iš Vyriausiojo Mokytojo Jėzaus galima daug išmokti. Mes mokomės iš Jo minčių, kuriomis Jis dalijosi savo žemiškos tarnystės metu. Mes mokomės iš Jo padarytų stebuklų ir to, kaip Jis elgėsi kitų atžvilgiu. Ir mes galime pasistengti vadovautis Jo pavyzdžiu mūsų santykiuose su kitais, matydami Jo didelį maloningumą ir apsvarstydami Jo norą iškeisti dangaus šlovę į ėdžias (kokia pamoka mums!).
Priešingai, pasaulis mus dažnai kviečia išaukštinti save, girtis savo pasiekimais. Betliejaus ėdžios ir Vyriausiasis Mokytojas mus moko kitko – kad didis Dievo ugdymo ir išganymo darbas atliekamas ne išaukštinant save, bet nusižeminant Dievo akivaizdoje ir tampant tarnais kitiems.
Su kokiomis aplinkybėmis jūs susiduriate dabar, kai jūsų nuolankumas galėtų jums būti galimybe atspindėti Kristų kitiems?
IV. VYRIAUSIASIS MOKYTOJAS IR SUTAIKYMAS
Žmonių santykiai pernelyg dažnai sugenda. Mes atsiribojame vienas nuo kito. Žmogus, kažkada buvęs mums artimas draugas, laikui bėgant tampa tuo, kuriuo nepasitikime. Tačiau tokie nutrūkę santykiai gali būti pataisyti. Tam įvykus, mes patiriame susitaikymą. Nedaug žmogiškų išgyvenimų yra tokie malonūs.
7. Kaip sutaikymas yra Kristaus įsikūnijimo ir Jo kaip Vyriausiojo Mokytojo vaidmens esmė? 2 Kor 5, 16–21.
Jei jaučiamės palaiminti, kai atkuriami santykiai su kitu žmogumi, kaip nuostabiai turėtume jaustis susitaikę su Dievu? 2 Kor 5, 16–21 Paulius aiškiai sako, kas sutaiko – Dievas Tėvas ėmėsi taisyti mūsų nutrūkusius santykius su Juo. Ir Jis atliko šį sutaikymo darbą „per Kristų“ (2 Kor 5, 18). „Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį.“ (2 Kor 5, 19)
Tačiau vėlgi, mes turime būti ne tik sutaikymo džiaugsmo vartotojai. Mes turime mokytis iš Vyriausiojo Mokytojo. Įsikūnydamas Jėzus dalyvavo sutaikymo darbe. Ir mes esame kviečiami jame dalyvauti. Dievas mus sutaikė su savimi per Kristų. Ir dabar mums su Pauliumi suteikiama sutaikymo tarnystė (2 Kor 5, 18).
Kol 1, 15–20 yra dar vienos didžios Naujojo Testamento eilutės, susijusios su Kristaus įsikūnijimu. Pirmiausia, dažnai laikomomis himnu, jomis aptariamas Kristaus vaidmuo sukuriant pasaulį (Kol 1, 15–17), o paskui – Kristaus vaidmuo sutaikyme (Kol 1, 18–20). Per Kristų kaip Kūrėją – Atpirkėją Dievas viską sutaiko su savimi. Sutaikymo darbas, kurį Dievas atlieka per Kristų, yra kosminio masto: „darydamas Jo kryžiaus krauju taiką, per Jį sutaikė su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 20).
Nors niekada negalėtume prilygti Vyriausiojo Mokytojo sutaikymo darbo kosminiam mastui, mes esame pašaukti dalyvauti sutaikymo tarnystėje mūsų pačių srityje (2 Kor 5, 18). Ar galėjo būti tokia Jėzaus mintis, kai Jis meldėsi: „Kaip Tu esi Mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį?“ (Jn 17, 18)
Kaip galime atspindėti Dievo kaip sutaikytojo vaidmenį? T.y., kokiomis aplinkybėmis (jei taip pasitaiko) galite padėti žmonėms susitaikyti?
V. PIRMIEJI VYRIAUSIOJO MOKYTOJO MOKINIAI
Vieną akimirką jie yra tiesiog piemenys, besirūpinantys avių kaimene netoli mažo miestelio. Kitą akimirką jie sulaukia nuostabios išvaizdos angelų, pranešusių stulbinančią, nuostabią, pasaulį sukrėsiančią žinią. To paskatinti jie ieško Kūdikio, apie kurį paskelbė angelai.
8. Įsivaizduokite, kad stovite su piemenimis ir žvelgiate į ėdžias. Ką pamatytumėte? Lk 2, 8–20.
Turime gėrėtis pirmaisiais Vyriausiojo Mokytojo mokiniais – Juozapu, Marija ir piemenimis. Kuklios Jėzaus gimimo aplinkybės nerodo įsikūnijimo stebuklo – kad šio Kūdikio asmenyje Dievas tapo žmogumi. Tačiau regėjimų, sapnų ir angelų pagalba pirmieji Jo mokiniai sugeba žvelgti ne tik į Jėzaus gimimo išorę. Piemenys su kitais dalijasi šio Kūdikio tapatybe, kad Jis yra „Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11; palyginkite su Lk 2, 17).
9. Kaip išminčiai reagavo į žinią apie Jėzaus gimimą? Kaip reagavo Erodas? Mt 2, 1–12.
Prieš pasakant savo pirmąjį palyginimą ar padarant savo pirmąjį stebuklą, Vyriausiasis Mokytojas vertas mūsų garbinimo dėl to, kas Jis yra. Norėdami visiškai suprasti vėlesnę Jėzaus tarnystę, turime prisijungti prie šių ankstyvųjų mokinių, išminčių, garbinusių Vyriausiąjį Mokytoją. Tas, kurio mokymu žavimės, yra daugiau nei protingas pedagogas. Jis yra Dievas, atėjęs gyventi su žmonija. Krikščioniškasis ugdymas grindžiamas Kristaus garbinimu.
Su išminčiais, piemenimis ir angelais esame pašaukti garbinti Kristų, gimusįjį Karalių, ir pamatyti kūdikėlyje Jėzuje paties Dievo tikrovę.
Pagalvokite, ką Jėzaus įsikūnijimas reiškia Dievo charakteriui. Visos visatos, tokios didelės, kad negalime jos suvokti, Kūrėjas – šis Dievas „nusižemino“ ateidamas pas žmoniją, gyvendamas taip, kaip Jėzus gyveno, o po to mirdamas ant kryžiaus, prisiimdamas sau bausmę už mūsų nuodėmes. Kodėl tai itin gera žinia?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Ugdymas“, p. 83–95.
„Dievo atsiųstame Mokytojuje susikoncentruoja visas tikro ugdymo darbas. Šiandien apie šį darbą, kaip ir apie tą, kurį Jis atliko prieš tūkstantį aštuonis šimtus metų, Išgelbėtojas kalba: ‘Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis […] Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga.ʼ (Apr 1, 17. 18; 21, 6) Esant tokiam Mokytojui, tokiai dieviško auklėjimo galimybei, būtų didžiausia kvailystė siekti išsilavinimo atskirai nuo Jo – siekti būti išmintingiems be Išminties; būti teisingiems atmetant Tiesą; ieškoti apšvietimo be Šviesos ir egzistencijos be Gyvybės; nusigręžti nuo gyvojo vandens Versmės ir pasidirbinti kiauras statines, kurios praleidžia vandenį. Štai Jis vis dar kviečia: ‘Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria. Kas Mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės. […] O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.ʼ“ (Jn 7, 37. 38; 4, 14) (E. Vait, Ugdymas, p. 95)
„Brangus mokytojau… Šie visų mokytojų Kunigaikščio žodžiai, gyvenimas ir metodai yra aukščiausias pasirengimas jūsų darbui. Pažvelkite į Jį – štai jūsų tikrasis idealas. Žiūrėkite į Jį, gyvenkite Juo, kol dieviškojo Mokytojo Dvasia paims jūsų širdį ir gyvenimą. ‘Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą.ʼ (2 Kor 3, 18) Tai – mokytojo įtakos savo mokiniams paslaptis. Mąstykite apie Jį.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 328)
Klausimai aptarimui:
1. Kokios vertybės ir elgesys būtų svarbūs mokytojams ir mokiniams krikščionims, kurie rimtai paiso idėjos mokytis iš „Vyriausiojo Mokytojo“ įsikūnijimo?
2. Krikščionims tėvams ir mokytojams tenka aukštas matas – atspindėti Dievo charakterį, kaip jis atsiskleidžia Jėzaus įsikūnijime. Ką derėtų daryti nepasiekus šio aukšto mato? 3. Klasėje aptarkite klausimą V dalies pabaigoje. Ko Jėzaus gimimas, gyvenimas ir mirtis mus moko apie Dievo charakterį? Kodėl tai turėtų mus paguosti, ypač didelių išbandymų metu?