Krikščioniškas ugdymas

„Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia, o Šventojo pažinimas – protas.“ (Pat 9, 10)

Pagalvokite apie šią pateiktą eilutę. Ji iš tikrųjų apima dvi glaudžiai susijusias sąvokas – „baimę“, t.y. pagarbią baimę, stebėjimąsi Dievo šlove ir galia; ir „pažinimą“, t.y. tiesos apie Dievo charakterį mokymąsi. Taigi išmintis, pažinimas ir supratimas yra įsišakniję pačiame Dieve.

Tai visiškai suprantama. Juk Dievas yra visos būties šaltinis, Tas, kuris sukūrė ir palaiko visą būtį (Jn 1, 1–3; Kol 1, 16–17). Kad ir ko išmoktume ar sužinotume apie kvarkus, vikšrus, supernovas, angelus, demonus, kunigaikštystes ir valdžias danguje (Ef 3, 10), viską, visa egzistuoja tik dėl Dievo. Taigi viso tikro pažinimo, išminties ir supratimo šaltinis galų gale yra pats Viešpats.

Raštas aiškiai sako: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), – o tai paaiškina šį E. Vait teiginį: „Meilė – sukūrimo ir atpirkimo pagrindas – yra tikrojo ugdymo pamatas. Tai akivaizdžiai atspindi Įstatymas, kurį Dievas davė kaip gyvenimo vedlį. Pirmasis iš didžiųjų įsakymų yra šis: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu’ (Lk 10, 27). Mylėti Jį, begalinį visažinį, visomis jėgomis, visu protu ir širdimi reiškia didžiausią kiekvienos galios ištobulinimą. Tai reiškia, kad visoje esybėje – kūne, prote ir sieloje – turi būti atnaujintas Dievo atvaizdas.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 16)

Kadangi Viešpats yra viso tikro pažinimo, tikro ugdymo šaltinis, visas krikščioniškas ugdymas turėtų kreipti mūsų protą į Jį ir į Jo paties apreiškimą apie save. Per gamtą, per rašytinį Žodį, per Kristaus apreiškimą tame rašytiniame Žodyje mums buvo duota viskas, ko mums reikia, o tada ir dar truputį, kad galėtume užmegzti gelbėjančius santykius su savo Viešpačiu ir iš tikrųjų mylėti Jį visa širdimi ir siela. Net gamta, nors itin suteršta tūkstančių metų nuodėmės, vis dar galingai kalba apie Dievo gerumą ir charakterį, kai tyrinėjama Rašto mums pateiktu požiūriu. Bet rašytinis Žodis, Raštai, yra tobulas tiesos matas, didžiausias mūsų turimas apreiškimas, kas yra Dievas ir ką Jis padarė ir daro žmonijos labui. Raštas ir jo pasaulio sukūrimo bei atpirkimo žinia turi būti viso krikščioniškojo ugdymo esmė.

Apaštalas Jonas sakė, kad Jėzus Kristus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1, 9). Kitaip tariant, kaip per Jėzų kiekvienas žmogus turi gyvybę, taip per Jėzų kiekvienas žmogus gauna ir dangaus šviesos, tam tikrą supratimą apie transcendentinę tiesą ir gėrį.

Vis dėlto mes visi esame įtraukti į didžiąją kovą, ir sielų priešai uoliai darbuojasi, kad užkirstų mums kelią gauti šį pažinimą. Taigi, kad ir ką beįtrauktų krikščioniškas ugdymas, jis, be abejo, turi padėti mokiniams geriau suprasti šviesą, kurią Dievas mums siūlo iš dangaus.

Priešingu atveju, kas? Kaip sakė Jėzus: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36) Kuo pasitarnaus puikus literatūrinis, ekonominis ar inžinerinis išsilavinimas, jei galų gale teks patirti antrąją mirtį ugnies ežere? Atsakymas akivaizdus, ​​ar ne?

Taigi tokia tema šiam ketvirčiui. Ką reiškia turėti „krikščioniškąjį išsilavinimą“ ir kaip mes galime kaip bažnyčia vienaip ar kitaip rasti būdą, kad visi mūsų nariai galėtų įgyti tokį išsilavinimą?

Šias Sabatos mokyklos Rašto tyrinėjimo pamokas paruošė Šiaurės Amerikos adventistų kolegijų ir universitetų prezidentai.