Gruodžio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 2; Iš 16, 14–29; Iz 58, 1–14; Mt 12, 1–13; Lk 13, 10–17.
Įsimintina eilutė: „Ir pridūrė: ‘Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.ʼ“ (Mk 2, 27–28)
Tarp savo laidos magistrantų Džodi (Jodie) buvo vienintelė septintosios dienos adventistė, o jos sprendimas nedalyvauti socialiniuose renginiuose sabatą jos įsitikinimus padarė labai matomus.
Vieną dieną jai paskambino viena jos draugė Geil (Gayle). Šios vyras šešioms savaitėms buvo išvykęs. Ji paklausė Džodi, ar ji norėtų praleisti ateinančius šešis penktadienio vakarus su ja, nes žinojo, kad Džodi vis tiek tais vakarais „nieko“ neveikia.
Kitus keturis penktadienio vakarus jos kartu valgė, grojo, dalijosi savo krikščionišku patyrimu ir mėgavosi viena kitos draugija. Penktąjį savaitgalį Geil pasakojo Džodi, kad apsipirkinėjo miesto centre ir žvilgtelėjo į savo laikrodį. Oi, pagalvojo ji. Sabata jau čia pat. Staiga ji suprato, kad per keturis penktadienio vakarus jos krikščioniškas patyrimas praturtėjo. Ji paaugo, daugiau sužinojo apie savo Dievą ir pagilino savo tikėjimą. Sabata buvo galimybė ugdymui ir asmeniniam tobulėjimui.
Tai įdomus pasakojimas apie tai, kaip mes galime sabatą laikyti ne tik diena poilsiui, bet ir ugdymo priemone.
I. LAIKAS NUOSTABAI
Ar kada susimąstėte, kodėl Dievas nusprendė suteikti mums dviejuose pirmuosiuose Pradžios knygos skyriuose darnius pasakojimus apie pasaulio sukūrimą? Pradžios 1 pasakojama apie pasaulio sukūrimo savaitę ir nuostabą keliantį žemės stebuklą, kai ji suformuojama ir joje sukuriama gyvybė, o pasakojimo kulminacija yra vyro ir moters sukūrimas šeštą dieną. Pradžios 2 žvelgiama į tą patį pasakojimą, bet iš kitos pusės, ypatingą dėmesį skiriant šeštai dienai. Dabar dėmesio centre yra Adomas, ir viskas apibūdinama kaip skirta jam ir moteriai – sodas, upės, gyvūnai ir, žinoma, moteris.
Pasaulio sukūrimas yra per gilus vienam pasakojimui. Pirmiausia mes sužinome apie galingą, menišką Kūrėją, kuriam patinka tobulas grožis. Tada mes susitinkame su santykių Dievu, kuris nori, kad žmonės vienas kitą mylėtų ir rūpintųsi vienas kitu bei visa kūrinija.
1. Perskaitykite Pradžios 1 ir 2, o tada apmąstykite, kaip pirmoji sabata (Pr 2, 1–3) susijusi su pirmuoju pasakojimu apie pasaulio sukūrimą ir pereina į antrąjį pasakojimą apie pasaulio sukūrimą. Kaip jūsų išvados padeda suprasti, ką gali reikšti Dievo palaiminimas sabatos dienos ir pastarosios padarymas šventa?
Įsivaizduokite save Adomo ar Ievos vietoje tą pirmąją sabatą. Tai pirmoji jūsų gyvenimo diena, pirmoji diena su sutuoktiniu ir pirmoji diena su Dievu. Kokia ugdymo diena! Jūs pradedate mokytis iš Dievo, kuris sukūrė tokį grožį. Jūs stebitės, kai vieną akimirką matote dramblį, kitą – varlę, kiekviena iš jų yra nepakartojama. Jūs šypsotės, kai matote žaidžiančią žirafą ar buivolą. Dėl daugybės nuostabą keliančių spalvų, formų ir garsų simfonijos netenkate žado; mėgaujatės skoniais, kvapais ir atrandate skirtingas struktūras. Daugiausia pradedate mokytis apie santykius – atsakomybę, rūpestingumą, meilę. Jūs patiriate tai su savo Kūrėju; pradedate tai pritaikyti su visais kūriniais.
Pirmoji sabata negalėjo būti pasyvus patyrimas Adomui ir Ievai. Jiems tai buvo Dievo suteikta galimybė sutelkti dėmesį į Kūrėją ir kūrinius. Jiems tai buvo nuostabos metas.
Išvardykite įvairias ugdymo galimybes, suteiktas Adomui ir Ievai pirmąją sabatą. Kurios iš šių galimybių vis dar aktualios šiandien, net jei jos pasireikštų kita forma? Kaip jos gali praturtinti jūsų sabatą?
II. LAIKAS ATRADIMAMS
Kai Mozė buvo paprašytas išvesti izraelitus iš Egipto, akivaizdu, kad didžioji tautos dalis nebelaikė savęs Dievo vaikais. Jie turėjo iš naujo sužinoti, kas yra Dievas, kuris prašo jų Jį garbinti ir duoda tiek daug su nuostabia ateitimi susijusių pažadų. Sabata yra esminis mokymosi patyrimas jų atradimų kelionei. Ji taip pat tampa aiškiu ženklu kitoms tautoms apie ypatingą Dievo ir šios tautos santykį. Su mana susijęs patyrimas parodo Dievo būdą ugdyti izraelitus.
2. Perskaitykite Iš 16, 14–29, kokių čia yra pamokų izraelitams?
Dievas parodo manos stebuklą izraelitams, suteikdamas jiems pakankamai maisto kiekvienai dienai. Jei Jis duotų jiems daugiau, jie galėtų pamiršti, kas jais pasirūpino. Taigi kiekvieną dieną Jis darė jiems stebuklą, o jie matė, kaip Dievas rūpinasi. Tačiau sabatą aplinkybės skyrėsi, nes diena buvo kitokia, ji turėjo būti ypatinga. Dabar buvo atlikti du stebuklai – dvigubai maisto šeštąją dieną, ir jis nesugedo per naktį. Tai leido izraelitams sabatą stebėtis Dievu, jų išvaduotoju, ir iš naujo suprasti, ką reiškia būti Dievo tauta.
Izraelitai turėjo maitintis mana 40 metų (Iš 16, 35). Dievas taip pat nurodė Mozei išsaugoti omerą manos, kad ji izraelitams primintų, kaip Jis maitino juos dykumoje (Iš 16, 32–33). Ji taip pat būtų priminusi ypatingą sabatos dienos patyrimą. Taip pat yra kitų atvejų, kai Dievas izraelitams paaiškino, kad sabatos diena yra ypatinga.
Sabata buvo būdas, kuriuo Dievas padėjo izraelitams atrasti savo tapatybę ir savo Dievą. Jiems buvo įsakyta laikytis ir švęsti sabatą, tačiau tai buvo padaryta gilesnio Kūrėjo charakterio supratimo ir ilgalaikių pažadų bei santykių užmezgimo kontekste.
Tarkime, kad kalbate su paaugliu, kuriam sabata yra „nuobodi“. Jis jos laikosi tik todėl, kad Raštas ir tėvai sako, jog privalu tai daryti. Ką jam patartumėte, kad jis (iš naujo) atrastų sabatą kaip teigiamą ugdymosi patyrimą?
III. LAIKAS MOKYTIS PRIORITETŲ
Izraelio patyrimo su Dievu pakilimai ir nuosmukiai buvo glaudžiai susiję su jų nusistatymu sabatos atžvilgiu. Jų nepagarbą sabatai Dievas laikė šios dienos nereikšmingumo ženklu jų gyvenime (Jer 17, 19–27). Atnaujintas pasišventimas laikytis sabatos taip pat buvo atkūrimo dalis – ženklas, kad prioritetai buvo tinkami. Izaijo 58 pateiktas įdomus kontrastas.
3. Perskaitykite Iz 58, 1–14. Ką Dievas sako čia savo tautai, kas yra aktualu mums šiandien?
Izraelitai elgiasi tarsi Dievo sekėjai garbindami, pasninkaudami, tačiau tai, kaip jie gyvena baigę garbinti, rodo, kad jie tik imituoja tinkamą elgesį; nėra nuoširdaus pasišventimo Dievo Įstatymui. Izaijo 58 skyriuje įvardyta, ko Dievas tikisi iš savo tautos.
Tai dar ne viskas. Perskaitykite Iz 58, 13–14. Kodėl šio skyriaus pabaigoje Dievas dėmesį kreipia į sabatą? Pranašas čia vartoja į visame skyriuje pateiktas panašias frazes ir perspėja: „neužsiimsi savo reikalais“; neisi „savo keliais“; neieškosi, „kas tau naudinga“; neleisi „laiko tuščioms šnekoms“. Kitaip tariant, sabata nėra skirta formalios garbinimo rutinos atlikimui, kad po to būtų galima mąstyti tai, apie ką užsigeidėte, ir gyventumėte tokį gyvenimą, kuris nesusijęs su garbinimu. Sabata turi būti „žavesio diena“ ir „šlovinga“. Toliau skyriaus kontekste sabata yra susijusi su malonumu mokytis Dievo charakterio ir tikslų, o tada šio charakterio ir šių tikslų įgyvendinimu santykiuose su kitais. Neužtenka žinoti sabatos laikymosi ir garbinimo formalumų. Mokymasis turi paveikti gyvenimą. Sabata yra skirta prioritetų mokymuisi ir įgyvendinimui.
Ar jūs džiaugiatės sabata? Jei ne, ką galite padaryti, kad tai pakeistumėte? Ar išmokote laikyti sabatos dieną šlovinga? Klasėje aptarkite, ką tai gali reikšti. Būkite kiek įmanoma praktiškesni.
IV. LAIKAS PUSIAUSVYRAI
Jėzus gerbė ir laikėsi Dievo Įstatymo (Mt 5, 17–18). Tačiau Jėzus taip pat ginčijo tai, kaip religiniai vadovai aiškino Įstatymą. Jie didžiausia grėsme sau laikė Jo mokymą dėl sabatos. Sabatą sinagogos užtikrino galimybę mokymuisi – Tora buvo skaitoma ir aiškinama. Rašto aiškintojai ir fariziejai išmanė Įstatymo raidę. Tačiau Jėzus žengė žymiai toliau, mokydamas savo sekėjus sabatos.
4. Perskaitykite Mt 12, 1–13 ir Lk 13, 10–17. Ko Jėzaus mokė žmones savo laikmečiu, ir mus šiandien, šiais įvykiais.
Ginčai dėl išgydymo sabatą veda prie svarbių dvasinių klausimų, susijusių su nuodėmės prigimtimi, sabatos tikslu, Jėzaus ir Tėvo ryšiu ir Jėzaus valdžios prigimtimi.
Jėzaus nusistatymą sabatos atžvilgiu puikiai apibendrina šios savaitės įsimintina eilutė: „Ir pridūrė: Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“ (Mk 2, 27–28) Jis norėjo pabrėžti, kad sabata neturėtų būti našta. Sabata buvo padaryta (sukurta) kaip išskirtinė galimybė žmonėms pažinti sabatą padariusio Dievo charakterį ir patyrimu išmokti branginti Jo kūriniją.
Savo elgesiu keldamas klausimus, Jėzus verčia savo mokinius, žydų vadovus ir minias giliau mąstyti apie Šventąjį Raštą ir apie tai, ką vis dėlto reiškė jų tikėjimas ir jų Dievas. Itin lengva bet kuriam iš mūsų taip įsitraukti į taisykles ir nurodymus, kurie galbūt nėra savaime blogi, tačiau tampa savitiksliai, užuot buvę priemone Dievo, kuriam tarnaujame, charakterio pažinimui. O tai veda prie mūsų pasišventimo ir paklusnumo Jam, pagrįsto pasitikėjimu Kristaus teisumo nuopelnais dėl mūsų.
O kaip jūs laikotės sabatos? Ar ją pavertėte tiesiog nedarymu to ir ano diena, o ne tikru poilsio Viešpatyje laiku, kad geriau Jį pažintumėte? Jei taip, kaip galite tai pakeisti, kad galėtumėte gauti daugiau naudos iš to, ką Dievas jums sumanė?
V. LAIKAS BENDRUOMENEI
Jėzus parodė savo mokiniams kassavaitinį sinagogos lankymo paprotį. Po Jo prisikėlimo jie pastarąjį tęsė, kaip ir kiti Jėzaus sekėjai. Sinagoga tapo viena pagrindinių vietų apaštalams kelti klausimus, susijusius su prisikėlimu, o sabata suteikė galimybę bendruomenei susirinkti ir mokytis. Juk Jėzus buvo hebrajų Mesijas, paskelbtas Senajame Testamente, kuris buvo skaitomas sinagogose kiekvieną sabatą. Tad kokioje geresnėje vietoje tikintieji galėjo aukštinti Jėzų, jei ne sinagogoje, ypač liudydami žydams ir kitiems dievobaimingiesiems (Apd 13, 16. 26)?
5. Perskaitykite pateiktas eilutes. Ką jos sako apie tai, kaip Jėzaus sekėjai liudijo viešose vietose? Skaitydami šias eilutes pagalvokite, kur jie kalbėjo, su kuo kalbėjo, kas buvo sakoma ir kokie buvo rezultatai Apd 13, 14–45; Apd 16, 13-14; Apd 17, 1–5; Apd 18, 4.
Apaštalų liudijimas buvo ir asmeninis, ir pagrįstas Raštu. Paulius išsamiai išdėstė Izraelio istoriją, pradedant – „mūsų protėviais“ (Apd 13, 17) Egipte, ir pakartojo jų istoriją nuo įsikūrimo iki Teisėjų, Karalių, iki Dovydo, nuo kurio jis galėjo nesunkiai pereiti prie Jėzaus.
Paulius ir kiti taip pat parodė, kaip jų asmeninis patyrimas ir supratimas buvo pagrįstas Šventojo Rašto kontekstu. Jie pateikė informaciją, diskutavo ir aptarinėjo. Asmeninio liudijimo ir Rašto derinys skelbiant, mokant ir aptariant buvo labai galingas. Iš Rašto matyti, kad kai kurie religiniai vadovai pavydėjo apaštalams autoriteto ir iš to kylančios galios žmonėms, tiek žydams, tiek pagonims.
Septintosios dienos adventistų bažnyčios istorija taip pat stipri, su tvirtu liudijimu ir Rašto aiškinimu tiek pamokslaujant, tiek mokant / dalijantis. Sabatos mokyklos derinimas su pamaldomis (pamokslavimu) ir kitais susitikimais sabatą (pavyzdžiui, jaunimo susitikimai) užtikrina stiprią formalią bazę ugdymui Septintosios dienos adventistų pamaldose. Nors ją turi papildyti kitoks mokymosi patyrimas, ji yra esminė mokymosi patyrimui sabatą.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 251–259.
„Joks kitas reikalavimas, privalomas žydams, taip neišskyrė jų iš kitų tautų, kaip sabata. Dievo valia sabatos šventimas turėjo rodyti, kad jie yra Jo garbintojai. Tai turėjo būti žydų atsiribojimo nuo stabmeldystės ir jų ryšio su tikruoju Dievu ženklas. Tačiau, kad šventai švęstų sabatą, šventi turi būti patys žmonės. Per tikėjimą jie turi tapti Kristaus teisumo dalininkais. Įsakydamas Izraeliui: ‘Atsimink ir švęsk šabo dieną’, Viešpats pasakė: ‘Jūs būsite Man pašvęsti žmonės.’ (Iš 20, 8; 22, 30) Tik tokiu atveju sabata galėjo išskirti izraelitus kaip Dievo garbintojus.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 253)
„Taigi sabata yra mus pašventinančios Kristaus galios ženklas. … Kaip Jo pašventinančios galios ženklas, sabata duota visiems, kurie per Kristų tampa Dievo Izraelio dalis.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 258).
Klausimai aptarimui:
1. Septintosios dienos adventistai dažnai svarsto, kas nėra priimtina sabatos metu. Sudarykite klausimyną, kuris švenčiančiųjų sabatą dėmesį sutelktų į šioje temoje aptartus idealus ir pabrėžtų sabatą kaip ugdymo patyrimą. Pavyzdžiui: „Ką aš darau sabatos dieną, kad galėčiau daugiau sužinoti apie Dievo charakterį?“
2. Apmąstykite anksčiau pateiktas ištrauktas iš E. Vait knygos. Jose teigiama, kad švenčiančiuosius sabatą padaro išskirtiniais ne tik šis sabatos laikymosi formalumas. Kokie turi būti žmonės, kurie yra „Kristaus teisumo dalininkai“ ir kurie buvo padaryti „šventi“? Ką tai turi bendro su sabata?
3. Kaip jūs galite praturtinti savo sabatos patyrimą? Įvardykite tris tikslus, kurių pagrindinis dėmesys tektų tam, ko norėtumėte išmokti švęsdami sabatą per ateinančius 12 mėnesių.