Spalio 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 1–15; 2 Kor 4, 6; Lk 1, 26–38; Mt 1, 18–24; Ef 4, 15; 1 Jn 3, 18; Įst 6.
Įsimintina eilutė: „Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo.“ (Pat 1, 8)
Žmonės visada (idealiu atveju) mokosi. Tiesą sakant, pats gyvenimas yra mokykla.
„Nuo seniausių laikų ištikimieji Izraelyje daug dėmesio skyrė jaunimo lavinimui. Viešpaties valia nuo pačios kūdikystės vaikai turėjo būti supažindinami su Jo gerumu ir didybe, apreikštąja Jo Įstatyme bei atsispindėjusia Izraelio istorijoje. Giesmės, maldos ir Šventojo Rašto pamokos turėjo būti pritaikytos besiskleidžiančiam protui. Tėvai ir mamos turėjo aiškinti savo vaikams, kad Dievo Įstatymas atskleidžia Jo charakterį ir kad jiems priėmus Įstatymo principus į širdį, jų prote ir sieloje atsispindės Dievo atvaizdas. Dažniausia pamokos vykdavo žodžiu, tačiau jaunimas išmokdavo ir skaityti hebrajų raštus, o Senojo Testamento pergamento ritiniai buvo prieinami jiems tyrinėti.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 54)
Didžiąją žmonijos istorijos dalį ugdymas vyko namuose, ypač ankstyvaisiais metais. Ką Raštas sako apie ugdymą šeimoje ir kokį principą galime čia įžvelgti, kad ir kokia būtų mūsų šeimyninė padėtis?
I. PIRMOJI ŠEIMA
Pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose nėra pateikta daug detalių apie šeimos auklėjimą, kuris vyko ankstyviausiomis žmonijos istorijos dienomis, nors galime būti tikri, kad ugdymas anuomet vyko būtent šeimoje.
„Edene sukurta ugdymo sistema įsitvirtino šeimoje. Adomas buvo Dievo sūnus (Lk 3, 38), ir būtent Tėvas mokė savo vaikus. Tai buvo tikrų tikriausia šeimos mokykla.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 37)
Ir nors mes tiksliai nežinome, ko buvo mokoma, galime būti tikri, kad ugdymas buvo susijęs su kūrinijos stebuklais, o po nusidėjimo – atpirkimo planu.
1. Ko šios eilutės moko ir kodėl jos tikrai buvo ugdymo, kurį Adomas ir Ieva suteikė savo vaikams, dalis? Pr 1–2; Pr 3, 1–15; 2 Kor 4, 6; Lk 10, 27; Gal 3, 11; Apr 22, 12.
„Dar pasaulio pradžioje sukurta ugdymo sistema turėjo tapti žmogui modeliu per visus tolimesnius laikus. Kaip jos principų pavyzdys, Edene, mūsų pirmųjų tėvų namuose, buvo įkurta mokykla.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 21)
Krikščioniškas ugdymas yra skirtas mokyti šeimas ir narius doktrinų, garbinimo, bendrystės, evangelizacijos ir tarnavimo. Namuose jūs tarnaujate šeimos nariams Dievo meile ir pažadais. Čia vaikai supažindinami su Jėzumi kaip su jų Viešpačiu, Gelbėtoju ir Draugu, o Raštas yra laikomas Dievo Žodžiu. Šeimoje jūs parodote, kokie yra sveiki santykiai su mūsų dangiškuoju Tėvu.
Pr 4, 1–4 parašyta apie Kainą ir Abelį, atnašaujančius Viešpačiui. Galime numanyti, kad jie apie aukų reikšmę ir svarbą sužinojo iš savo šeimos, mokydamiesi išganymo plano. Žinoma, istorija rodo, kad geras ugdymas ne visada nulemia tokį rezultatą, kokio tikimasi.
Kad ir kokios būtų aplinkybės jūsų namuose, kokius sprendimus galite priimti, kad aplinka juose būtų tokia, kurioje mokoma tiesos ir kurioje tiesa yra įgyvendinama?
II. JĖZAUS VAIKYSTĖ
Raštas mums pateikia labai mažai informacijos apie Jėzaus vaikystę. Didžioji dalis tų metų tebėra slėpinys. Tačiau mums leista pažvelgti į Jo žemiškųjų tėvų Marijos ir Juozapo charakterį, ir tai, ką mes apie juos sužinome, gali mums padėti paaiškinti kai kuriuos Jo vaikystės ir ankstyvojo ugdymo laikotarpius.
2. Ko šios eilutės moko apie Mariją ir Juozapą ir kaip jos gali mums padėti suprasti, kaip Jėzų auklėjo tėvai?
Lk 1, 26–38; Lk 1, 46–55; Mt 1,18–24
Šie tekstai moko, kad ir Marija, ir Juozapas buvo ištikimi žydai, stengęsi paklusti Dievo įsakams ir įstatams. Ir iš tikrųjų, kai Viešpats priėjo prie jų ir papasakojo jiems, kas su jais nutiks, jie ištikimai padarė viską, kas jiems buvo liepta.
„Vaikelis Jėzus nebuvo mokomas sinagogos mokyklose. Jo pirmoji mokytoja buvo mama. Apie dangiškus dalykus Jis sužinojo iš jos lūpų ir pranašų raštų. Tuos pačius žodžius, kuriuos Jis ištarė Mozei apie Izraelį, dabar Jis girdėjo sėdėdamas motinai ant kelių. Tapęs jaunuoliu Jis taip pat nepanoro mokytis rabinų mokyklose. Toks išsilavinimas Jam nebuvo reikalingas, mat Jo mokytojas buvo Dievas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 54)
Neabejotina, jie buvo geri ir ištikimi vaiko mokytojai, tačiau, kaip paaiškina pasakojimas Lk 2, 41–50, jie daug ko nesuprato apie jų Sūnų, nes Jėzus turėjo žinių ir išminties, kurios buvo Jam suteiktos tik Viešpaties.
Dar kartą perskaitykite pateiktą E. Vait citatą. Kaip mes suprantame šiuos jos žodžius apie tai, kaip Jis ant savo motinos kelių mokėsi žodžių, kuriuos Jis pats ištarė? Ką tai mums pasako apie nuostabią Dievo meilę? Kaip mes, puolę ir nuodėmingi kūriniai, turėtume reaguoti?
III. BENDRAVIMAS
Tikrąja prasme, ugdymas yra bendravimas. Mokytojas yra tas, kuris turi žinių, išminties, informacijos, faktų ir pan., kuriuos turi perduoti mokiniui. Kažkas, turintis daug žinių, privalo mokėti jas perduoti kitiems; priešingu atveju, kokia nauda iš visko, ką jis / ji žino, bent jau kalbant apie mokymą?
Tačiau kitu lygmeniu, geri mokymo įgūdžiai nėra tik sugebėjimas bendrauti. Visam procesui taip pat labai svarbus santykių užmezgimas. „Tikras mokytojas nedaug gali suteikti savo mokiniams tokių vertingų dovanų, kaip savo paties draugystę. Tik pamilę kitą žmogų, mes galime jį suprasti, o suprasti reikia, kad galėtume kuo veiksmingiau pasitarnauti. Tai tinka ir vyrams, ir moterims, o dar labiau – vaikams ir jaunimui.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 246)
Kitaip tariant, geras mokymas veikia emociniame ir asmeniniame lygmenyje. Šeimos, kaip mokyklos, atveju tai yra labai svarbu. Tarp mokinio ir mokytojo turi būti užmegzti geri santykiai.
Santykiai užmezgami ir plėtojami bendravimo priemonėmis. Krikščionims nebendraujant su Dievu, pavyzdžiui, neskaitant Rašto ar nesimeldžiant, jų santykiai su Dievu stagnuoja. Šeimoms reikia dangaus vedimo, jei jos nori augti Kristaus malone ir pažinimu.
3. Perskaitykite šiuos tekstus. Ko iš jų galime pasimokyti, kaip užmegzti tvirtus šeimyniškus santykius (ar bet kokius kitokius santykius)? Ps 37, 7–9; Pat 10, 31–32; Pat 27, 17; Ef 4, 15; 1 Jn 3, 18; Tit 3, 1–2; Jok 4, 11.
Laiko skyrimas deramoms bendravimo sėkloms sėti ne tik paruoš šeimos narius asmeniniams santykiams su Kristumi, bet ir padės plėtoti tarpasmeninius santykius šeimoje. Tai atrakins bendravimo kanalus, kuriais džiaugsitės, kai jūsų vaikai pradės bręsti ir suaugs. Ir net jei jūs neturite vaikų, šiuose tekstuose užrašyti principai gali būti naudojami bet kokiems santykiams.
Pagalvokite ir apie tai, kodėl svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip sakome. Ko pasimokėte iš aplinkybių, kai tai, ką pasakėte, stipriai sugadino jūsų pasakymo poveikį, net jei pasakėte teisybę?
IV. TĖVŲ VAIDMUO
„Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.“ (Ef 6, 4)
„Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė!“ (Pat 31, 10)
Tėvams tenka nuostabi atsakomybė. Tėvas yra šeimos galva, o šeima yra bažnyčios, mokyklos ir visuomenės lopšys. Jei tėvas yra silpnas, neatsakingas ir nekompetentingas, padarinius patirs šeima, bažnyčia, mokykla ir visuomenė. Tėvai turėtų stengtis parodyti Dvasios vaisių – meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą (Gal 5, 22–23).
Mamos taip pat atlieka svarbiausią vaidmenį visoje visuomenėje. Jos daro didelę įtaką formuojant savo vaikų charakterį ir nustatant namų nuotaiką bei temperamentą. Tėvai turėtų daryti viską, ką gali, kad kartu su mamomis ugdytų savo vaikus.
4. Ko tėvai ir mamos gali išmokti iš šių eilučių? Ef 5, 22–23. 25–26; 1 Kor 11, 3; 2 Kor 6, 14; Rom 13, 13–14; 2 Pt 1, 5–7; Fil 4, 8.
Krikščionims tėvams tenka moralinė pareiga savo elgesiu parodyti biblinį Kristaus ir bažnyčios modelį. Santuokiniai santykiai yra Kristaus santykių su bažnyčia analogija. Tėvams atsisakant vadovauti arba vadovaujant tironiškai, jie piešia melagingą Kristaus paveikslą savo vaikams ir pasauliui. Dievas įsako visiems tėvams krikščionims uoliai mokyti savo vaikus (žr. Įst 6, 7). Tėvai privalo mokyti savo vaikus mylėti Viešpatį visa širdimi. Jie turi išmokyti Viešpaties baimės, visiško pasišventimo Jam iš meilės.
Įst 6, 7 izraelitams buvo duoti konkretūs nurodymai, kaip auklėti savo vaikus, mokant to, ką Viešpats padarė dėl savo tautos. Kad ir kokią puikią istoriją vyresnieji galėjo papasakoti savo vaikams, mes, gyvenantys po Kristaus, turime daug geresnį pasakojimą, ar ne?
Taigi, gydymas ar mokymas, kurį turime suteikti, yra nuolatinis aktyvus procesas, kurio pagalba diegiame savo vaikams Dievo tiesą ir paruošiame juos asmeniniams santykiams su Kristumi.
Visgi mums visiems buvo suteikta šventa dovana – laisva valia. Galiausiai, kai jie bus suaugę, mūsų vaikai patys bus atskaitingi Dievui.
V. NEUŽMIRŠTI
Prieš izraelitų vaikams įžengiant į Pažadėtąjį kraštą, Mozė vėl kalbėjo su jais ir priminė, kaip nuostabiai juos vedė Viešpats, ir vėl jiems patarė nepamiršti to, ką Viešpats dėl jų padarė. Pakartoto Įstatymo knyga įvairiom prasmėm buvo paskutinė Mozės valia ir testamentas. Ir nors rašyta prieš tūkstančius metų, kultūroje ir gyvenimo aplinkybėmis, kurios iš esmės skiriasi nuo to, su kuo šiandien susiduriame mes, jos principai pritaikytini ir mums.
5. Perskaitykite Pakartoto Įstatymo 6. Ko galime išmokti iš šio skyriaus apie krikščioniškojo ugdymo principus? Kas turėtų būti centru visko, ko mokome ne tik mūsų vaikus, bet ir tuos, kurie nežino, ką mes žinome apie Dievą ir Jo didžius išganymo darbus? Kokių įspėjimų yra šiose eilutėse?
Visko, ko jie turėjo mokyti savo vaikus, centru buvo nuostabūs Dievo darbai dėl jų. Be to, jie aiškiai buvo įspėti neužmiršti ir to, ką Dievas dėl jų padarė.
Žinoma, jei tėvai atlieka svarbiausią vaidmenį įdiegiant biblinį mokymą vaikų gyvenimui, tada jiems tenka atsakomybė už savo gyvenimo organizavimą ir paruošimą, kad turėtų pakankamai žinių ir laiko praleisti su vaikais.
„Pirmoji vaiko mokytoja yra motina. Didžiausio imlumo ir greičiausio vystymosi laikotarpiu vaikelio auklėjimas didžiąja dalimi yra jos rankose.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 321)
Tai yra esminis laikas, kai tėvai moko vaikus apie Dievo meilę ir pažadus. Reguliarus suplanuoto laiko skyrimas asmeniškai mokyti savo vaikus Dievo išminties ir pažadų turės teigiamos įtakos jūsų šeimai ateinančioms kartoms.
Perskaitykite šią eilutę: „Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“ (Įst 6, 7) Kokia čia mintis ir ką ji turėtų mums pasakyti apie tai, kaip svarbu visada išlaikyti Viešpaties tikrovę ne tik savo vaikų, bet ir mūsų pačių akivaizdoje?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Ugdymas“, p. 321–329; p. 330–333; p. 334–346.
„Ir tėvai, ir motinos atsakingi ir už ankstyvąjį, ir už vėlesnį vaiko ugdymą, todėl abu tėvai turi būti tam rūpestingai bei kruopščiai pasirengę. Prieš tapdami tėvais ir motinomis, vyrai ir moterys turi susipažinti su fizinio vystymosi dėsniais – su fiziologija ir higiena, su tuo, kas itin svarbu nėštumo metu, su paveldimumo dėsniais, sanitarinių sąlygų priežiūra, apranga, mankšta bei ligų gydymu; be to, jie turėtų suprasti protinio vystymosi ir dorovinio lavinimo principus.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 322)
„Bendradarbiavimas turėtų prasidėti nuo paties tėvo ir motinos, šeimos gyvenime. Vaikų ugdymas – jų bendra pareiga, ir jie turėtų nuolatos stengtis dirbti kartu… Šitaip savo vaikus auklėjantys tėvai niekada nekritikuos mokytojo. Jie supras, kad ir jų vaikų interesai, ir teisingumas prieš mokyklą reikalauja, jog jie kiek įmanoma palaikytų bei gerbtų tuos, su kuriais dalijasi vaikų auklėjimo pareiga.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 330)
Klausimai aptarimui:
1. Nesvarbu, ar turime vaikų, ar ne, visi gyvename tam tikroje gyvenamojoje vietoje ir visi bendraujame su kitais. Ko jūs išmokote iš šios savaitės temos, kas gali padėti jums bendraujant su kitais ar net jiems liudijant, tiek jūsų gyvenamoje vietoje, tiek kitur?
2. Mes linkę į ugdymą žiūrėti palankiai. (Galų gale, kas galėtų prieštarauti ugdymui?) Bet ar taip yra visada? Kokių gali būti ugdymo iškrypimo ir virtimo kažkuo blogu pavyzdžių? Ko mus moko šie neigiami pavyzdžiai, kas galėtų mums padėti paversti ugdymą geru dalyku? 3. Kaip teigiama IV dalyje, mums visiems buvo suteikta šventa laisvos valios dovana. Anksčiau ar vėliau, kai vaikai taps jaunuoliais ir suaugusiais, jie turės patys priimti su Dievu, apie kurį jie buvo mokomi visą savo vaikystę, susijusius sprendimus. Kodėl visi tėvai ir visi, norintys liudyti kitiems ir mokyti kitus Evangelijos, visada turi atsiminti šią esminę su laisva valia susijusią tiesą?