Rugsėjo 26 – spalio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 7–23; Pr 3, 1–6; 2 Pt 1, 3–11; 2 Pt 2, 1–17; Hbr 13, 7. 17. 24.
Įsimintina eilutė: „Atmink, kokia didinga Dievo galybė! Kas gali taip pamokyti, kaip daro Jis? (Job 36, 22)
Daugelis Rašto tyrinėtojų žino Pradžios knygos 1–3 pasakojimą ir jo asmenybes – Dievą, Adomą, Ievą, angelus, žaltį. Aplinka – puikus sodas rojuje, vadinamame „Edenu“. Panašu, kad tema laikosi loginių įvykių rutuliojimosi. Dievas sukuria. Dievas įsako Adomui ir Ievai. Adomas ir Ieva nusideda. Adomas ir Ieva išvaromi iš Edeno. Tačiau atidžiau pažvelgus į pirmus Pradžios knygos skyrius, ypač per ugdymo prizmę, paaiškės su jos asmenybėmis, aplinkybėmis ir pasakojimu susijusios įžvalgos.
„Dar pasaulio pradžioje sukurta ugdymo sistema turėjo tapti žmogui modeliu per visus tolimesnius laikus. Kaip jos principų pavyzdys, Edene, mūsų pirmųjų tėvų namuose, buvo įkurta mokykla. Edeno sodas tapo mokyklos klase, gamta – vadovėliu, pats Kūrėjas – mokytoju, o žmonijos protėviai – mokiniais.“ (E. Vait, Ugdymas, p. 21)
Viešpats buvo šios pirmosios mokyklos įkūrėjas, direktorius ir mokytojas. Bet mums žinoma, kad Adomas ir Ieva galiausiai pasirinko kitą mokytoją ir pasidavė klaidamoksliams. Kas nutiko, kodėl ir ko naudingo šiandien galime pasimokyti iš šio ankstyvo su ugdymu susijusio pasakojimo?
I. PIRMOJI MOKYKLA
Nors mes negalvojame apie sodą kaip apie klasę, tai daryti būtų logiška, ypač apie tokį, koks yra Edenas, pilnas nesugadintų Dievo kūrinijos turtų. Mums šiandien sunku įsivaizduoti, kiek tie nepuolę kūriniai tobulame pasaulyje, kuriuos tiesiogiai mokė jų Kūrėjas, turėjo išmokti toje „klasėje“.
1. Perskaitykite Pr 2, 7–23. Ką pastebite, kas susiję su Dievo tikslingumu sukuriant, įkurdinant ir įdarbinant Adomą?
Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paveikslą, suteikė jiems namus ir prasmingą darbą. Atsižvelgiant į mokytojo ir mokinio dinamiką, tai yra idealus santykis. Dievas žinojo Adomo sugebėjimus, nes Jis sukūrė Adomą. Jis galėjo mokyti Adomą žinodamas, kad Adomas gali pasiekti visą savo potencialą.
Dievas suteikė žmogui atsakomybę, bet Jis taip pat norėjo jam ir laimės. Ir galbūt laimės suteikimas prilygo atsakomybės suteikimui. Galų gale, kas nepatiria pasitenkinimo – net laimės – gavęs pareigas ir ištikimai jas vykdydamas? Dievas žinojo Adomo širdį ir tai, ko jam reikės klestėjimui, todėl Jis pavedė Adomui rūpintis sodu. „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi.“ (Pr 2, 15) Mums sunku įsivaizduoti, žinant tik tokį nuodėmės ir mirties pasaulį, koks jis yra šiandien, ką turėjo reikšti šis darbas ir pamokos, kurių, be abejo, Adomas išmoko dirbdamas ir rūpindamasis jų sodu.
Pr 2, 19–23 Dievas sukūrė Adomui gyvūnus ir Jis taip pat sukūrė jam Ievą kaip žmoną. Dievas žinojo, kad Adomui reikės bendrininko, todėl Jis sukūrė moterį.
Dievas taip pat žinojo, kad žmogus turi būti artimas su Juo, todėl Edene Jis sukūrė intymią vietą sodo ribose. Visa tai nurodo į Dievo tikslingumą kuriant ir Jo meilę žmonijai. Vėlgi, dėl didelio atstumo tarp mūsų ir Edeno sunku įsivaizduoti, koks jis turėjo būti – nors ir smagu bandyti jį įsivaizduoti, ar ne?
Nors esame toli nuo Edeno, vis tiek galime mokytis iš gamtos. Kokios tos pamokos ir kaip mes galime jomis pasinaudoti, viską aiškindami per Rašto prizmę?
II. ĮSIBROVIMAS
Vienas iš daugelio mokytojų didžiausių džiaugsmų yra klasių subūrimas: skelbimų lentų pakabinimas, reikmenų paruošimas ir kabinetų sutvarkymas, kad būtų patogu. Žvelgdami į Dievo viziją klasei, kuri buvo Edeno sodas, matome Jo rūpestingumą ruošiant mokymosi aplinką Adomui ir Ievai. Jis norėjo, kad juos suptų grožis. Galime įsivaizduoti, kad kiekviena gėlė, paukštis, gyvūnas ir medis Adomui ir Ievai suteikė galimybę daugiau sužinoti apie jų pasaulį ir Kūrėją.
Vis dėlto Pradžios 2 – 3 pastebimas staigus pasikeitimas. Įvardijama visa, kas gera ir Dievo sukurta. Bet Pr 3, 1 pastebime Dievo suteiktą laisvą valią. Kadangi žaltys buvo „sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus“, čia nukrypstama nuo anksčiau vartotos kalbos. Tokie pasakymai kaip „labai gera“, „nejautė jokios gėdos“ ir „gražių akims“, vartoti apibūdinti Dievo kūriniją ankstesniuose skyriuose. Tačiau dabar dėl žalčio keičiasi tonas. Žodis „sumanesnis“ kai kur verčiamas – „suktas“. Staiga įvedama neigiama prasmė, nors iki šiol buvo tik tobulumas.
Pradžios knyga Dievą pristato kaip suktumo priešingybę. Dievas aiškiai pabrėžia savo lūkesčius porai sode. Dėl Dievo įsakymo Pr 2, 16–17 mes žinome, kad Jis yra nustatęs vieną pagrindinę taisyklę, kuriai pora turi paklusti – nevalgyti draudžiamo medžio vaisiaus.
Kad ir ką dar galėtume įžvelgti šiame pasakojime, išsiskiria vienas dalykas – Adomas ir Ieva buvo sukurti kaip laisvos moralinės būtybės, galėjusios pasirinkti tarp paklusnumo ir nepaklusnumo. Taigi iš pat pradžių, net ir tobulame pasaulyje, galime pamatyti žmogaus laisvos valios realybę.
2. Pr 3, 1–6 ištyrinėkite žalčio apibūdinimus, kuriuos Ieva pakartojo. Ką pastebite, kas susiję su žalčio Ievai siūloma informacija? Ką pastebite, kaip Ieva paskui žvelgė į gero ir pikto pažinimo medį?
Pr 2, 17 Viešpats pasakė Adomui, kad jei jis valgys uždrausto medžio vaisiaus, jis turės mirti. Kai Ieva (Pr 3, 3) pakartojo įsakymą, ji to nepabrėžė itin stipriai, neįvardydama žodžio – „turėsi“. Pr 3, 4 žaltys kartoja žodį „tikrai“, bet visiškai prieštaraudamas tam, ką Dievas pasakė. Atrodo, kad nors Ieva buvo mokoma Dievo sode, ji nepriėmė to, ko išmoko, taip rimtai, kaip derėjo, kaip matome iš jos pačios kalbos.
III. ŽINIOS NESUPRATIMAS
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, jog nepaisant aiškaus Dievo įsakymo, Ieva net savo kalba „praskiedė“ tai, ko ji buvo išmokyta.
Nors ji neaiškino klaidingai to, ką jai pasakė Viešpats, akivaizdu, kad ji nepakankamai to paisė. Vargu ar galima perdėti jos elgesio padarinius.
Taigi Ievai sutikus žaltį, ji jam pakartojo (bet ne tiksliai) tai, ką Dievas pasakė apie sode esančius medžius (žr. Pr 3, 2–3). Žinoma, ši žinia nebuvo žalčiui naujiena. Jis buvo gerai susipažinęs su įsakymu, todėl buvo puikiai pasirengęs jį iškreipti, taip pasinaudodamas Ievos nekaltumu.
3. Ištyrinėkite Pr 3, 4–6. Be to, kad tiesiogiai neigė tai, ką Dievas liepė, ką dar žaltys pasakė, kas, akivaizdu, patraukė Ievos dėmesį? Kokiais principais jis pasinaudojo?
Kai žaltys jai pasakė, kad dalis žinios buvo neteisinga, Ieva galėjo pasikalbėti su Dievu. Tai yra Edeno ugdymo grožis – galimybė mokiniams ateiti pas savo didį Mokytoją tikrai pranoksta viską, ką dabar galime išmąstyti žemėje. Tačiau, užuot bėgusi, užuot ieškojusi dangaus pagalbos, Ieva priima žalčio žinią. Tai, kad ji pritarė žalčio svarstymams, reiškia, jog ji suabejojo Dievu ir tuo, ką Jis jiems pasakė.
Tuo tarpu Adomas pats patenka į sudėtingas aplinkybes. „Adomas suprato, kad jo draugė nusižengė Dievo įsakymui, nepaisė vienintelio draudimo, kurį Jis jiems paskyrė norėdamas išbandyti jų ištikimybę ir meilę. Prieštaringos mintys nedavė ramybės. Jis graužėsi, kad leidęs Ievai nuklysti nuo jo. Tačiau tai jau įvyko; jis turės būti atskirtas nuo tos, kurios bendrija jį džiugino. Kaip jis galėjo leisti taip atsitikti?“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 36) Deja, nors žinojo, kas yra teisinga ir neteisinga, jis taip pat priėmė nederamą sprendimą.
Pagalvokite apie apgaulingą ironiją – žaltys sakė, kad jei jie valgys uždrausto medžio vaisiaus, jie bus „kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Argi Pr 1, 27 neparašyta, kad jie jau buvo panašūs į Dievą? Ko tai mus moko apie galimybę lengvai mus apgauti ir kodėl tikėjimas bei paklusnumas yra vienintelė mūsų apsauga, net jei mums buvo suteiktas geriausias ugdymas, kaip Adomui ir Ievai?
IV. SUSIGRĄŽINTI TAI, KAS PRARASTA
Adomui ir Ievai apsisprendus sekti žalčio žinia, jie, be daugelio kitų padarinių, susidūrė su išvarymu iš Dievo mokyklos. Pagalvokite, ką Adomas ir Ieva prarado dėl savo nuodėmės. Supratus jų nuopuolį, galima geriau suprasti ugdymo tikslą dabartiniais laikais. Nepaisant jų išvarymo, dėl gyvenimo netobulame pasaulyje atsirado naujas poreikis ugdymui.
Jei prieš nuopuolį ugdymas buvo Dievo būdas supažindinti Adomą ir Ievą su Juo, Jo charakteriu, Jo gerumu ir meile, po jų išvarymo ugdymas turėjo padėti žmonijai iš naujo pažinti tuos dalykus, taip pat iš naujo sukurti Dievo paveikslą mumyse. Nepaisant fizinio pašalinimo iš Dievo artumo, Dievo vaikai vis tiek gali pažinti Jį, Jo gerumą ir Jo meilę. Per maldą, tarnystę ir Jo Žodžio tyrinėjimą galime priartėti prie mūsų Dievo, kaip tai darė Adomas ir Ieva Edene.
Gera žinia yra tai, kad dėl Jėzaus ir atpirkimo plano ne viskas yra prarasta. Mes turime išganymo ir atkūrimo viltį. Didžioji krikščioniškojo ugdymo dalis turėtų nukreipti mokinius į Jėzų ir į tai, ką Jis padarė mūsų labui ir į Jo teikiamą atkūrimą.
4. Perskaitykite 2 Pt 1, 3–11. Atsižvelgiant į visa, kas prarasta, kai žmonės buvo išvaryti iš sodo, šios eilutės yra padrąsinimas, kad daug ką galima atgauti. Ką Petras rašo, ką turime padaryti, norėdami atkurti Dievo paveikslą savo gyvenime?
Per Jėzų mums buvo duota „visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui“. Koks pažadas! Kokie gali būti kai kurie iš šių dalykų? Petras mums pateikia sąrašą: tikėjimas, dorybė, pažinimas, susivaldymas, ištvermė ir pan. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad vienas iš Petro paminėtų dalykų yra pažinimas. Ši idėja, be abejo, veda prie ugdymo. Tikras ugdymas ves prie tikro pažinimo, Kristaus pažinimo, ir tokiu būdu ne tik tapsime panašesni į Jį, bet ir galėsime pasidalyti savo pažinimu apie Jį su kitais.
Trumpai pagalvokite apie tai, kad uždrausto medžio vaisius buvo „gero ir pikto pažinimo“. Ką tai turėtų mums pasakyti, kodėl ne visas pažinimas yra geras? Kaip mums žinoti, kuo skiriasi gero ir pikto pažinimas?
V. VIEŠPATYSTĖS NIEKINTOJAI
Kai kurie žmonės laikomi „apsigimusiais mokiniais“. Jiems nereikia labai stengtis, kad gautų gerus pažymius. Jie lengvai įsisavina medžiagą. Atrodo, kad žinios prie jų „limpa“. 2 Petro 1 – 2 rodo, kad mūsų ugdymo Kristuje galimybės yra vienodos pasišventusiems.
Padrąsinantys žodžiai 2 Petro 1 priešpastatomi blaivinančiam įspėjimui 2 Petro 2.
5. Perskaitykite 2 Pt 2, 1–17. Kokius stiprius ir smerkiančius žodžius apaštalas čia vartoja? Tuo pat metu, kokia didi viltis žadama kartu su šiuo aštriu įspėjimu ir pasmerkimu?
Atkreipkite dėmesį, ką Petras rašo 10 eilutėje apie tuos, kurie paniekina Viešpatystę. Koks aštrus priekaištas šių dienų realybei! Mes, kaip bažnyčia, turime darbuotis laikydamiesi tam tikro vadovavimo (žr. Hbr 13, 7. 17. 24), ir mes esame pašaukti jam paklusti, bent jau tiek, kiek patys vadovai yra ištikimi Viešpačiui.
Tačiau, kartu su šiuo griežtu pasmerkimu, Petras siūlo (9 eilutėje) papildymą. Jis sako, kad nors Dievas gali atmesti tuos, kurie pasirinko apgaulę, Jis žino „ir kaip apsaugoti maldingus žmones nuo išmėginimo“. Ar gali būti, kad dalis mūsų su krikščionybe susijusių ugdymo dalykų yra skirti ne tik pagundos išvengimui, bet ir mokymuisi, kaip Dievas įvairiai gali ir išvaduoja bei padeda apsaugoti nuo tų, kurie, apaštalas įspėja: „slapta įves pražūtingų klaidamokslių“? (2 Pt 2, 1) Kadangi Viešpatystės paniekinimas yra itin smerktinas, ar neturėtų mūsų krikščioniškas ugdymas taip pat padėti tinkamai mokytis supratimo ir paklusnumo mūsų vadovams? (Hbr 13, 7)
Nors negalima sakyti, kad Adomas ir Ieva paniekino Viešpatystę, galų gale jie apsisprendė jai nepaklusti. Jų nusižengimą blogesniu padarė tai, kad jie taip pasielgė akivaizdžiai prieštaraudami pačiam Dievui, kuris viską darė poros labui.
Įsigilinkite į šį vadovavimo klausimą ne tik bažnyčioje ar šeimoje, bet apskritai gyvenime. Kodėl vadovavimas, tiek deramas valdžios įgyvendinimas, tiek deramas paklusnumas jai, yra itin svarbus? Pateikite savo atsakymus klasei sabatoje.
Tolesniam tyrinėjimui: „Šventoji pora buvo ne tik vaikai, Dievo tėviškai globojami, bet ir mokiniai, tiesiogiai Kūrėjo mokomi. Jie buvo kupini energijos, kurią jiems teikė gyvybės medis, ir turėjo ne ką mažesnę už angelų proto galią. Galėjo perprasti Visatos paslaptis – nuostabius darbus To, kuris turi tobulą pažinimą (Job 37, 16), tai buvo jiems neišsemiamas žinių ir džiaugsmo šaltinis. Gamtos dėsniai ir reiškiniai, kuriuos žmogus tyrinėja jau šešis tūkstančius metų, buvo aiškūs jų protams. Jie kalbėdavosi su lapu, gėle ir medžiu, sužinodami iš kiekvieno jų gyvasties paslaptis. Kiekviena gyva būtybė, nuo galingo milžino, žaidžiančio vandenyse, iki smulkučio vabzdelio, skraidančio saulės spinduliuose, buvo Adomui pažįstama. Kiekvienam jis buvo davęs vardą ir žinojo jų visų prigimtį bei įpročius. Dievo šlovė danguose, nesuskaičiuojama daugybė tvarkingai besisukančių pasaulių, debesų judėjimas, šviesos ir garso, dienos ir nakties paslaptys – viskas buvo atvira tyrinėti mūsų pirmiesiems tėvams. Ant kiekvieno miško lapelio ar kalnų akmenėlio, kiekvienoje spindinčioje žvaigždėje, žemėje ir ore buvo įrašytas Dievo vardas. Kūrinijos tvarka ir darna kalbėjo jiems apie beribę išmintį ir galią. Jie nuolatos atrasdavo kokį nors patrauklų užsiėmimą, kuris stiprindavo meilę jų širdyse ir skatindavo dėkingumą.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 31)
Klausimai aptarimui:
1. Jei Dievas iš pradžių sumanė, kad mokymasis / darbas suteiks galimybę žmonėms pažinti Jį ir Jo kūriniją, ar mes vis dar atsižvelgiame į Dievo ketinimus darbe? Kaip galime geriau pažinti Dievą per darbą (apmokamą, ugdymą, savanorystę, tarnystę ir pan.)?
2. Pagalvojus apie šėtono suktumą Edene, lengva nusivilti dėl mūsų žmogiško silpnumo. Adomas ir Ieva žinojo, kad Dievas yra šalia, ir vis dėlto jie priėmė žalčio pusiau tiesą. Kaip mes, fiziškai būdami toli nuo Dievo, vis dar galime rasti jėgų iš Jo, kurios padėtų mums įveikti gundymą? 3. Aptarkite vadovavimo klausimą ir kodėl itin svarbu jam paklusti. Kas nutinka, kai vadovavimo ribos išblėsta? Kaip galima piktnaudžiauti vadovavimu ir kaip mes reaguojame, kai juo piktnaudžiaujama?