Lapkričio 14–20 d.
Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 26–27; Iz 11, 1–9; 2 Tim 3, 14–17; 1 Kar 5, 9–14; Jn 14, 17; 1 Kor 2, 1–16.
Įsimintina eilutė: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ (2 Tim 3, 16)
Raštas pasakoja ilgą istoriją apie Dievą ir Jo tautą. Kartais ji laikoma pasakojimu apie bent jau laikinai išblėsusią meilę. Arba ji gali būti traktuojama kaip pasakojimas apie tėvą ir jo maištaujančius vaikus, kurie, galų gale, sugrįžta.
Tačiau šios savaitės mokymo tikslais Rašto pasakojime ieškosime kitos temos, būtent apie mokytoją ir jo mokinius. Jie neišlaiko išmėginimų, tačiau jis kantriai juos moko vėl ir vėl, kol galiausiai kai kurie pasimoko.
Rašto pasakojimas primena mūsų pačių istorijas, kurias mes taip gerai žinome, bet su viena išimtimi. Pasakojimui apie Dievą ir Jo tautą garantuojama gera pabaiga, tikslo pasiekimas. Dangaus malonė Jo tautai garantuoja šį rezultatą. Žmonėms tenkanti atsakomybė šiuose santykiuose dažnai buvo nesuprantama ir net bijota daugelio, kurie manė, kad ji yra varginanti. Bet iš tikrųjų Rašto pasakojimas iš esmės yra kvietimas pažinti Dievą ir suprasti Jo valią. Iš tikrųjų mokymasis pažinti Dievą yra svarbiausia mūsų reakcija į Jo malonę. Mes negalime pelnyti tokios malonės, bet galime jos išmokti. O kas gi yra krikščioniškasis ugdymas, jei ne, iš esmės, mokymas apie šią malonę?
I. PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ
1. Perskaitykite Pr 1, 26–27 ir Pr 5, 1. 3. Ko šios eilutės moko apie tai, kaip Dievas iš pradžių sukūrė žmoniją, ir kas jai atsitiko po nuodėmės?
Žodžiai „Dievo paveikslas“ šimtmečius žavėjo Rašto tyrinėtojus. Koks šis paveikslas, pagal kurį buvo sukurti pirmieji žmonės? Pavyzdžiui, ar tai reiškia, kad Dievas pažvelgė į veidrodį ir suformavo savo naują kūrinį, kad pastarasis atrodytų kaip Jis? O gal tai reiškia, kad žmonės panašesni į Dievą nei visos kitos gyvybės formos? O gal tai reiškia dvasinį ir intelektualų Kūrėjo ir Jo sukurto žmogaus panašumą ir suderinamumą? Šventasis Raštas nepateikia tikslaus šio pasakymo paaiškinimo, nors Šventojo Rašto tyrinėtojai pateikia daugybę aiškinimų, ką jis galėtų reikšti. Tačiau aišku, kad po nuodėmės šis paveikslas pasikeitė, todėl E. Vait rašė, kad ugdymo tikslas yra atkurti žmoguje Kūrėjo atvaizdą (žr. Ugdymas, 16 p.).
2. Kaip ugdymas gali pasiekti tokį tikslą?
Pirmiausia reikia atsiminti, kad Dievas sukūrė mus palaikyti ryšį su Juo, panašiai kaip tėvai ir vaikai. Jis sukūrė mus pagal savo paveikslą, panašiai kaip tėvai susilaukia vaikų pagal savo paveikslą (Pr 5, 1), kad mes galėtume būti Jo vaikai, priklausantys Jo šeimai; Jis gali bendrauti su mumis ir užmegzti ilgalaikius santykius su mumis. Taigi Dievo paveikslas yra labiau „protinis“, įgalinantis dvi būtybes – dieviškąją ir žmogiškąją – susitikti protu. Būtent tai vyksta ugdyme, pirmiausia namuose tarp tėvų ir vaikų, o vėliau mokykloje, kai mokytojai perima ugdymo darbą. Akivaizdu, kad Dievas numatė šį mums gerai pažįstamą ugdymo procesą, kai, išskyręs mus iš daugelio kitų gyvybės formų, Jis padarė mus pagal savo paveikslą, kad galėtų mus mokyti, o mes galėtume mokytis iš Jo, kol mumyse atsispindės Jo paveikslas (Jo protas).
Pasakojimas apie atpirkimą yra pasakojimas apie ugdymą nuo sukūrimo iki įsikūnijimo ir nuo įsikūnijimo iki atkūrimo. Dievas yra mokytojas, o dangus yra mokykla visiems laikams (žr. E. Vait, Ugdymas, p. 349). Kokią įtaką ši mintis daro mūsų pasišventimui krikščioniškam ugdymui namuose, bažnyčioje, mokykloje, universitete ir visam gyvenimui?
II. JĖZUS – MOKYTOJAS
Jėzui apibūdinti Rašte vartojami daugybė terminų. Jis yra Dievo Sūnus, Mesijas, Žmogaus Sūnus, Gelbėtojas, Atpirkėjas, Viešpats, Dievo Avinėlis ir tai tik keli. Bet tiems, kurie Jį geriausiai pažinojo per tuos trejus su puse viešosios tarnystės Judėjoje ir Galilėjoje metų, Jis buvo Mokytojas. Jie vadino jį „Viešpačiu“ arba „Rabi“. Abu reiškia tą patį, būtent – „mokytoją“.
Todėl mokytojo profesija ir mokymo darbas Jėzui turėjo būti ypač tinkamas būdas vykdyti savo viešąją tarnystę. Kažkuo Jo atpirkimo darbas panašus į mokymo darbą. Be to, jis buvo išpranašautas Evangelijos pranašo.
3. Perskaitykite Iz 11, 1–9. Ką šios eilutės atskleidžia apie Jėzaus mokymą?
Viena labiausiai stulbinančių su Mesiju susijusių pranašysčių Šventajame Rašte užrašyta Izaijo 11. Nuo 1 iki 3 eilutės ateisiantis Mesijas nusakomas kaip teikiantis pažinimą, patarimus, išmintį ir supratimą. Viskas užbaigiama šiuo nuostabiu pažadu: „Žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (Iz 11, 9). Galbūt būtent toks Rašto mokymas paskatino E. Vait savo knygoje apie ugdymą pažymėti, kad ugdymo darbas ir atpirkimo darbas yra vienas ir tas pats (žr. Ugdymas, p. 32).
Perskaitykite Jn 3, 1–3. Nikodemas kreipėsi į Jėzų – Rabi, o toliau nusakė Jėzaus mokymo dovaną, kaip atėjusią iš Dievo dėl Jėzaus padarytų ženklų, būtent dėl Jo stebuklų ir įžvalgos apie gyvenimo prasmę. Jėzus tai pripažino, ir jei ne Jam suteiktą titulą, tai, be abejo, Jo mokymo dovanos kilmę, kai Jis atsakė Nikodemui, jog šiam reikia atgimti iš aukštybės, kad pamatytų (suprastų ir įeitų) Dievo karalystę. Tai reiškia, kad autoritetas mokyti kitus, net ir Jėzaus atveju, kyla iš Dievo.
Aišku, mokymas yra Dievo dovana. Ji pavesta Dievo, pritaikyta Jėzaus, ir ji pripažinta tų, kurie yra mokomi, kaip dangiškos kilmės.
Koks vaidmuo tenka mums, turintiems pamatyti, kaip išsipildė ši pranašystė apie Viešpaties pažinimą, išplisiantį visame pasaulyje?
III. MOZĖ IR PRANAŠAI
4. Perskaitykite 2 Tim 3, 14–17. Ko šios eilutės mus moko apie Rašto vaidmenį krikščioniškam ugdymui?
Pirmąją Rašto dalį nusakantis žodis „Tora“ kartais yra verčiamas žodžiu „Įstatymas“, iš dalies todėl, kad šiose knygose yra daug įsakų. Bet „Tora“ iš tikrųjų reiškia „mokymą“ arba „nurodymus“. Šis supratimas labai skiriasi nuo to, kas, daugelio manymu, yra Rašto „Įstatymas“, būtent taisyklės ir nuostatai, kurių turime laikytis, kad pelnytume Dievo malonę. – Ne. Įstatymas yra skirtas kaip mokymo medžiaga apie tai, kaip sėkmingai ir saugiai gyventi laikantis Sandoros santykių, kuriuos Dievas numatė, kai pirmiausia mus sukūrė.
Kitos dvi hebrajiškos Biblijos dalys – Pranašai, moko apie tai, kaip Dievo tautai sekėsi pritaikyti šią mokomąją medžiagą ir pagal ją gyventi (ankstyvieji pranašai arba istorinės knygos), ir ko tauta turėjo išmokti iš šios mokomosios medžiagos (vėlesni pranašai). Likusi Senojo Testamento dalis (hebrajų kalba vadinama „Raštais“) yra kupina sėkmingų ir mažiau sėkmingų mokytojų ir mokinių bei jų su ugdymu susijusių patyrimo pavyzdžių. Šių knygų ugdymo sėkmės pavyzdžiai būtų Estera, Rūta, Danielius ir Jobas. Tarp nesėkmių galėtų būti keturi Jobo draugai. Psalmės, be abejo, yra giesmės, bet net ir jose yra bent trys ugdymo psalmės: Psalmė 1, Psalmė 37 ir Psalmė 73.
Evangelijose gausu su ugdymo tikslais susijusios medžiagos, ypač Jėzaus palyginimų. Daugelis Pauliaus laiškų prasideda stipriu Evangelijos skelbimu, tačiau baigiasi mokomąja medžiaga, praktiniais patarimais, susijusiais su kasdieniu krikščionių gyvenimu. Apreiškimo knygoje apstu mokomosios medžiagos. Pavyzdžiui, visas atskleidimas apie Kristaus Bažnyčios ateitį užrašytas šioje knygoje, kurią atverti gali tik Dievo Avinėlis – Jėzus, Vyriausiasis Mokytojas (Apr 5, 1–5).
Kai kas gali teigti, kad ne visa Mozės knygose esanti mokymo medžiaga taikytina mūsų laikams, ir tai teisinga. Įst 17, 14–20, nurodymuose dėl karalių, pateikiama keletas labai aiškių įsakų, kaip išrinkti žmogų, kuris eitų karališkąsias pareigas. Šiandien, savaime suprantama, mes neskiriame karalių bažnyčioje. Kaip mes užtikriname tinkamą visos šios mokomos Šventojo Rašto medžiagos pritaikymą mūsų laikmečiui?
IV. IŠMINTINGI VYRAI IR MOTERYS
Žodžiai – mokykla, studijavimas ir ugdymas yra aiškiai suprantami mūsų laikais, tačiau Rašte jie nėra paplitę. Labiau paplitęs yra vienas žodis – išmintis / išmintingas. Pavyzdžiui, Senajame Testamente minimi išmintingi vyrai ir moterys (2 Sam 14, 2; Pat 16, 23).
5. Perskaitykite 1 Kar 5, 9–14. Ko ši eilutė mus moko apie išminties svarbą?
Karalius Saliamonas išskiriamas kaip labai išmintingas žmogus, galėjęs kalbėti apie gyvūnų ir augalų gyvenimą ir išmintingai dėstęs patarles, turint omenyje, kad jis buvo išsilavinęs (1 Kar 5, 9–14). Patarlių ir Mokytojo knygose yra daug išmintingų pamokymų daugybe temų, kurios priskirtos Saliamonui ir kitiems išminčiams (Pat 1, 1, Pat 25, 1, Pat 30, 1; Pat 31, 1).
Pasak Rašto, išmintis labai panaši į šių dienų ugdymą. Tai kažkas, ko moko tėvai ir mokytojai, ypač jaunuolius (Mok 12, 1), bet iš tikrųjų žmogus visą gyvenimą kaupia išmintį. Antra, išmintis paprastai turi praktinę pusę; pavyzdžiui, reikia mokytis iš skruzdėlių, kurios kaupia vasarą, kad pakaktų žiemai (Pat 6, 6–8).
Tačiau išmintis yra ne tik praktiška; ji taip pat turi teorinę pusę, nes prasideda tikėjimu į Dievą ir laikosi tam tikrų pamatinių principų (Apd 1, 7). Išmintis padeda mums gyventi atsakingai ir kitų labui, taip pat padeda apsaugoti mus nuo nelaimių. Galiausiai, kaip ir šiandienis ugdymas, išmintis neatsako į visus klausimus, kurių galime paklausti, tačiau ji suteikia mums galimybę pasitenkinti tuo, ką žinome, ir toliau ieškoti to, kas dar nežinoma, ir tai yra gera pozicija, kurioje galime mokytis pažinti Dievą ir pasitikėti Jo malone. Pasak Jer 18, 18, išmintingo mokytojo vaidmuo laikomas lygiaverčiu kunigo ir pranašo vaidmenims. Visi trys perduoda tautai savo žinias iš Dievo kaip Įstatymo mokymą, pamokančius patarimus ir konkrečią Dievo žinią.
Kaip mes galime mokytis išminties ir ją perduoti tiems, kurie ateina po mūsų? Kodėl mums svarbu tai daryti?
V. UGDYMAS ANKSTYVOJOJE BAŽNYČIOJE
Vienas iš nuostabių Šventojo Rašto ugdymo principų pasireiškia tuomet, kai Jėzus, Vyriausiasis Mokytojas, ruošiasi palikti savo mokinius. Jie buvo su Juo trejus su puse metų, maždaug tiek laiko, kiek mes skiriame vidurinei mokyklai ar kolegijai. Kuriam nors iš minėtų laikotarpių pasibaigus, priklausomai nuo asmens, mokiniai dažnai laikomi pasirengusiais savarankiškumui.
Bet Jėzus suteikė savo sekėjams tęstinį ugdymą Šventosios Dvasios globoje. Kitur Ji vadinama mokytoju arba vedliu ir įvardijama kaip Guodėjas ar Globėjas (graikiškai – parakletos), kuris liks su Jėzaus sekėjais visam laikui (Jn 14, 16–17). Ji įvardijama kaip Tiesos Dvasia. Nors Šventoji Dvasia nėra įvardijama kaip mokytoja, Dvasios darbas neabejotinai yra ugdantis, ypač susijęs su tiesos ieškojimu ir suradimu.
6. Perskaitykite 1 Kor 2, 1–16. Ką Paulius sako, kas itin svarbu ugdymo kontekstui?
Paulius pirmiausia primena Korinto bažnyčiai, kad kai jis pirmą kartą pas juos atvyko, jis kalbėjo tik apie Jėzų Kristų ir Jo nukryžiavimą (1 Kor 2, 2). Tai nėra išmintis, o tik Evangelijos skelbimas. Bet tai dar nebuvo pabaiga (1 Kor 2, 6), nes kai šie nauji krikščionys subręs, apaštalas grįš paskelbti jiems kitos išminties, slėpiningos Dievo išminties, nuo amžių skirtos paskelbti (1 Kor 2, 7), net Dievo gelmes (1 Kor 2, 10). Viskas bus tyrinėjama vedant Dievo Dvasiai, kai Ji susijungs su mokinio dvasia.
Kokio gylio bus šis tyrinėjimas, ir kiek galės mokytis tie, kuriuos ves Dvasia? Skyrius baigiamas pranašo Izaijo žodžiais: „Kas gali pasakyti Viešpačiui, ką Jam daryti, pamokyti Jį ar duoti patarimą?“ (Iz 40, 13) Pranašas, kalbėdamas paprastiems savo laikmečio žmonėms, pasakytų, kad niekas to negali padaryti. Bet Paulius pataisė šią sampratą tokia išvada: „Mes turime Kristaus išmonę“, tai reiškia, kad Dvasios kupiniems krikščionims pasiekiamos net Dievo mintys, taigi bet koks mokymas bei supratimas (1 Kor 2, 10–13), kurių prireiktų norint pažinti teisumo kelią.
Tolesniam tyrinėjimui: Didžioji Evangelijos užduotis (Mt 28, 18–20) pradėjo reikšmingą religinį judėjimą visame pasaulyje. Keli apaštalai ar misionieriai (abu žodžiai reiškia tą patį – „pasiuntinius“) ėjo į visą pasaulį ir subūrė sekėjus, padarė juos mokiniais, paragino juos tikėti Jėzų, pakrikštijo juos ir mokė juos visko, ką Jėzus jiems įsakė. Paveikslas toks, kad atsivertę krikščionys iš viso pasaulio, atstovaujantys skirtingoms kultūroms ir kalbantys skirtingomis kalbomis, išeina iš krikšto vandens tam, kad patektų į mokyklą ir pradėtų mokytis. Tai nestebina, nes jie dar turėjo daug išmokti.
Krikščionys visada mokosi ne tik dėl intelektualinio smalsumo ar noro įgyti žinių, bet ir dėl to, kad krikščioniškasis gyvenimas ir tikėjimas persmelkia kiekvieną kasdienio gyvenimo sritį. Reikia daug išmokti. Dėl to Naujojo Testamento laiškuose Jėzaus skelbimas (kartais vadinamas Naujojo Testamento žodžiu kerygma) ir visų dalykų, kurių krikščionys turi išmokti, mokymas (kartais vadinamas Naujojo Testamentu žodžiu didache). Geras skelbimo pavyzdys yra 1 Kor 2, 2, o ugdymas prasideda 1 Kor 4 ir tęsiamas, su trumpais tarpais, likusioje laiško dalyje. Ko krikščionys turi mokytis?
Apie darbą, poilsį, socialinius santykius, santykius su bendruomenėmis, bažnyčią ir garbinimą, ekonomiką, filantropiją, santykius su valdžia, konsultacijas, šeimos sistemas, santuokinius santykius ir vaikų auginimą, mitybą ir maisto ruošimą, apranga, net senėjimą ir pasiruošimą asmeninio gyvenimo ir gyvenimo šiame pasaulyje pabaigai. Būti krikščioniu reiškia sužinoti kažką apie šiuos minėtus dalykus ir dar daugiau. Jų supratimas nėra natūralus. Jų reikia mokytis.