Lapkričio 28 – gruodžio 4 d.
Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 1, 18–21; Ps 19, 2–7; 96, 9; Pr 3, 6; 1 Tim 6; Pat 1; Job 38.
Įsimintina eilutė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą.“ (Ps 19, 2)
Ugdymas apima tai, kas vadinama „menais ir mokslais“. Tačiau ką tai reiškia mokantis ar mokant menų ir mokslų bibliniu požiūriu? Ar tuomet tiesiog pateikiame tam tikras Rašto eilutes, susijusias, pavyzdžiui, su tam tikra šiuolaikinės medicinos ar meno istorijos puse? Tai darydami, mes galime susieti praktines pamokas su nuostabia Dievo galia kuriant sudėtingą pasaulį. Bet paprastas Šventojo Rašto įtraukimas į vadovėlį yra tik nedidelė tikrojo ugdymo dalis – išganingo ir atperkamo ugdymo.
Kad toks ugdymas iš tikrųjų veiktų, mums reikia Dievo Žodžio, kuris padėtų mokyti visų disciplinų, pradedant humanitariniais mokslais ir baigiant molekuline biologija. Be jo mes galime pamiršti Dievo didybę, Jo kaip mūsų pasaulio kūrėjo ir išlaikytojo aukščiausią galią. Mokydamiesi pamatyti, kaip Dievas brangina savo kūriniją kaip organišką ir tikslinę, mes geriau suprantame, kaip galima ir reikia mokyti tam tikrų disciplinų.
Šią savaitę tyrinėsime kai kuriuos principus, kaip mokyti menų ir mokslų atsižvelgiant į krikščionišką pasaulėžiūrą.
I. TIK VIEŠPATS
Visoje Jo kūrinijoje yra gyvojo Dievo įrodymų. Šis teiginys buvo kartotas taip dažnai, kad tapo banaliu. Pavyzdžiui, mums atsižvelgiant į Dievo širdį, kuriant šį pasaulį, kurį žmonės sugadino, galime labiau priartėti prie to, kaip geriausiai mokyti menų ir mokslų.
Pavyzdžiui, nėštumo laikotarpis. Biologija teigia, kad naujo mąstančio žmogaus gyvybė prasideda vienu apvaisintu kiaušinėliu ir po devynių mėnesių nėštumo visiškai užauga. Mylinčio Kūrėjo ženklai pastebimi visais šio ciklo laikotarpiais. Dievo meilę galima pamatyti toje vietoje, kur vaisius vystosi – tiesiai po nuolatiniu motinos širdies plakimu. Vaisiui augant, didėja ir motinos pilvas priešais ją pačią. Besilaukianti motina visada stebi savo vaiką, kaip ir mūsų dangiškasis Tėvas viską žino apie savo vaikus.
1. Perskaitykite Rom 1, 18–21; Ps 19, 2–7 ir Neh 9, 6. Ką šios eilutės pasako apie Dievo, kaip mūsų Kūrėjo, darbą?
Net po 6000 metų nuodėmės ir tūkstančius metų po pasaulinio tvano yra nepaprastai galingų įrodymų, susijusių ne tik su Dievu kaip mūsų Kūrėju, bet ir su šio Dievo, kaip mūsų Kūrėjo, galia ir meile bei gerumu. Tiesą sakant, Jis yra toks galingas, kad Paulius Rom 1, 18–21 sako, jog atstumiantieji šį Dievą teismo dieną bus „nepateisinami“, nes apie Jį galima pakankamai sužinoti iš to, ką Jis sukūrė. Kitaip tariant, jie negalės remtis neišmanymu!
Tokiu metu, kai daugelis žmonių pradėjo garbinti kūriniją, o ne Kūrėją, nepaprastai svarbu, kad krikščioniškasis ugdymas menų ir mokslų srityje visada remtųsi prielaida, jog Dievas yra viso, kas yra, Kūrėjas ir Išlaikytojas. Galų gale, bet kokios ideologijos ir prielaidos, paneigiančios ar atmetančios Dievą, gali privesti tik prie klaidamokslių. Visas pasaulietiškas ugdymas laikosi prielaidos, kad Dievo nėra; krikščioniškasis ugdymas neturėtų įpulti į šiuos spąstus, nei turėtų subtiliau veikti laikantis principų, pagrįstų prielaida, kad Dievo nėra. Bet kuriuo ši šių atvejų žmonės pasiduos klaidamoksliams.
Pagalvokite apie neįtikėtiną mūsų pasaulio nuostabą ir grožį, net po nuodėmės. Kaip galime mokytis iš to semtis vilties ir paguodos, ypač asmeninių išbandymų ir kančių metu?
II. DIDINGAS ŠVENTUMU
2. Ps 96, 9 sako: „Pulkite kniūbsti prieš Viešpatį, didingą šventumu; sudrebėki nuo Jo Artumo, visa žeme!“ Kaip mums suprasti šią „didingo šventumu“ sąvoką? Ką ji turėtų reikšti krikščioniui ir kaip ji turėtų paveikti meno mokymą ir dažnai su juo susijusį grožį?
Nors sakoma, kad „grožį kiekvienas supranta savaip“, nedera pamiršti, kas sukūrė akį (žr. Pat 20, 12). Nors turime būti atsargūs, kad negarbintume paties kūrinio (žr. ankstesnę dalį), kūrinijos grožis gali padėti pažinti Dievą ir, tiesą sakant, Jo meilę grožiui. Jei mūsų puolęs pasaulis vis dar atrodo toks gražus, kas gali įsivaizduoti, koks jis turėjo būti prieš nuopuolį? Ir tai mus moko, kad Dievas iš tikrųjų yra grožio Kūrėjas.
Menų ir mokslų studijos gali ir turėtų priartinti mus prie Dievo charakterio ir širdies. Kadangi patys esame Dievo kūrinijos ir mokslinių reiškinių dalis, mes taip pat galime daugiau sužinoti apie savo pačių tapatybę Kristuje.
„Dievas nori, kad Jo vaikai vertintų Jo darbus ir gėrėtųsi paprasta, ramia gamta, kuria Jis papuošė mūsų žemiškuosius namus. Dievui patinka, kas gražu, bet charakterio grožį Jis vertina labiau už išorinį. Dievas norėtų, kad mes ugdytume savo skaistumą ir paprastumą – savybes, dėl kurių žavios gėlės.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p.84)
3. Perskaitykite Pr 3, 6. Ko ši eilutė mus moko apie tai, kad vien grožis nebūtinai yra geras ar šventas? Taip pat žr. Pat 6, 25; 31, 30.
Kaip ir visa, ką Dievas sukūrė, mes taip pat turime priešą, kuris kūriniją iškraipo ir išnaudoja. Tad neturėtų stebinti tai, kad grožis ir grožio sąvokos gali būti panaudotos ir prieš mus. Taigi, ypač menų srityje, krikščioniškasis ugdymas, pagrįstas Raštu, turi padėti mums išmokti būti atsargiems suprantant, kad ne viskas, kas yra gražu, yra gera ar šventa.
Kokie „gražūs“ dalykai nebūtinai yra šventi ir geri? Arba, kokie gražūs dalykai gali būti nešventi ir blogi, atsižvelgiant į aplinkybes? Kokį matą naudojame šiems skirtumams nustatyti?
III. KLYSTANTYS EKSPERTAI
Mums žinoma, kad mūsų pasaulyje pakanka ne tik meno ir filosofijos, kuri negarbina Dievo. Daugelis tvirtintų, kad krikščionys neturėtų net gilintis į šias sritis. Krikščionys septintosios dienos adventistai turi atidžiai apsvarstyti savo verslą, prisidėdami prie tam tikrų pramonės šakų, palaikydami tam tikras įstaigas, priimdami tam tikras žiniasklaidos priemones.
4. 1 Timotiejui 6 mums aiškiai nurodyta, kokių pomėgių turėtume vengti, tačiau mums taip pat yra išsamiai paaiškintos priežastys. Dėl ko Paulius perspėja 9 ir 10 eilutėse ir ko derėtų vengti?
5. Perskaitykite likusią 1 Timotiejui 6 dalį. Kokie yra pagrindiniai pomėgiai, kuriems Paulius pritaria?
Atkreipkite dėmesį, kaip 1 Tim 6, 20 Paulius įspėja dėl „tariamo pažinimo prieštaringų teiginių“. Nors apaštalo kontekstas kitoks, principas vis tiek galioja. Tai yra, pagalvokite apie visą neteisingą informaciją, visus mokslus ir įsitikinimus ne tik dabar, bet per visą žmonijos istoriją. Žmonės iš tikrųjų gali būti klystantys ekspertai.
Beveik 2000 metų protingiausi pasaulio žmonės, ekspertai, manė, kad žemė yra nepajudinamas visatos centras, o visos žvaigždės ir planetos sukosi tobulais apskritimais. Šiam įsitikinimui patvirtinti buvo pasitelkta labai sudėtinga matematika ir mokslas, nors beveik kiekviename konkrečiame pavyzdyje jis pasirodė neteisingas. Taigi galima sakyti, kad šie žmonės buvo klystantys ekspertai ir kad šis mokymas tikrai buvo klaidamokslis.
Pavyzdžiui, šiandienis biologijos mokslas remiasi prielaida, kad gyvybė prasidėjo prieš milijardus metų atsitiktinai, be Dievo ir be tikslo. Tuo pat metu šiam mokymui pagrįsti atsirado nepaprastai daug sudėtingos ir išsamios mokslinės literatūros. Ko galime pasimokyti iš to, kaip žmonės gali būti klystantys ekspertai? Kaip tai turėtų paveikti krikščioniškąjį ugdymą apskritai ir ypač gamtos mokslus?
IV. KVAILUMAS IR IŠMINTIS
6. Perskaitykite Pat 1. Ko ši eilutė moko mus apie tai, kas iš tikrųjų turi būti krikščioniško ugdymo esmė?
Rašte nuolat priešpriešinami kvailumas ir išmintis. Patarlių knyga puikiai primena mums apie kvailo elgesio ir kvailos draugijos pavojus. Skirtumas aiškus – Dievas nori, kad Jo tauta ieškotų išminties, ją brangintų ir jos nestokotų.
Studijuojantieji menus ir mokslą pasitelkia savo talentus, kad įgytų žinių ir siektų tobulumo. Šių disciplinų mokytojai daro panašiai. Dėl žinių ir sugebėjimų meninis genialumas ir mokslo proveržis mums pasiekiamas.
Tačiau krikščionišku požiūriu, ką iš tikrųjų reiškia meno ir mokslo žinios, jei jos nepadeda atskirti, kas teisinga ir neteisinga, gėrį nuo blogio, tiesą nuo paklydimo? Pvz., užtenka paskaityti apie tuos, kurie laikomi didžiausiais pasaulio menininkais, gyvenimą, kad pamatytume, jog nuostabūs įgūdžiai ir talentai neprilygsta doram ar teisingam gyvenimui. Taip pat galima teigti, kad didieji mokslininkai, dalyvaujantys kuriant biologinius ar cheminius masinio naikinimo ginklus, gali būti labai išsilavinę, gabūs, tačiau kokie jų darbo vaisiai? Kaip minėta anksčiau, žinios savaime nebūtinai yra geras dalykas.
7. Perskaitykite Pat 1, 7. Kaip ši eilutė atskleidžia, kas yra tikrojo krikščioniško ugdymo esmė?
Vienas Nobelio premijos laureatas, ateistas, žmogus, tyrinėjantis visatą ir fizikines jėgas, rašė: „Kuo visata atrodo suprantamesnė, tuo labiau ji atrodo beprasmė.“ Ką tai turėtų pasakyti apie pačias žinias, kad jos gali būti ne tik beprasmės, bet, blogiau, privesti prie didelio paklydimo?
V. VIEŠPATS KREIPĖSI Į JOBĄ
8. Perskaitykite Jobo 38. Ko šis skyrius mus moko apie Dievą, ne tik kaip Kūrėją, bet ir kaip apie visos gyvybės Išlaikytoją? Kaip ši svarbi tiesa turėtų paveikti tai, kaip mes suprantame menus ir mokslus?
„Daugelis moko, kad materija turi gyvybės jėgą – kad medžiagai suteikus tam tikrų savybių, ji gali veikti per savąją energiją pagal egzistuojančius dėsnius, į kuriuos net pats Dievas negali kištis. Tai yra klaidingas, Dievo Žodžiu nepagrįstas mokslas. Gamta klusni savo Kūrėjui. […] Gamta liudija protą, Dievo buvimą ir energiją, kuri reiškiasi pagal jos dėsnius ir per juos. Gamtoje išryškėja nuolatinis Tėvo ir Sūnaus darbas. Kristus sako: ‘Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir Aš darbuojuosi.’“ (Jn 5, 17) (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 84)
Deja, kaip minėta anksčiau, daug mokslo teiginių remiasi ateistinėmis, materialistinėmis prielaidomis. Vadinasi, mokslininkas gali žiūrėti į nepaprasto grožio, nepaprastai sudėtingą reiškinį ir vis dėlto tvirtinti, kad jis yra atsitiktinis, nesusijęs su jokiomis mintimis ar ketinimais.
Tiesą sakant, būtent tai mokslas tvirtino visą laiką. Gyvybė žemėje visu savo grožiu ir sudėtingumu – pradedant drugeliais ir baigiant žmonėmis – yra aiškinama kaip ne kas kita, o rezultatas cheminių medžiagų, prieš milijardus metų atsitiktinai sudariusių paprastą gyvybės formą, kuri atsitiktinai mutavo ir natūralios atrankos dėka išsivystė į visa, kas šiandien yra gyva, juda ir kvėpuoja.
Dabartinis mokslas teigia, kad pati antgamtinio Kūrėjo idėja nėra „mokslinė“, nes ji negali būti patikrinta moksliniu būdu, todėl mokslas jos negali tyrinėti. Ne pats mokslas leidžia daryti tokią prielaidą (iš tikrųjų, atrodo, kad mokslas moko priešingai – visas pasaulio grožis ir sudėtingumas iš tikrųjų nurodo į Kūrėją), bet tai yra filosofinė pozicija, suformuota pačių mokslininkų.
Tačiau bėda yra ta, kad Šventasis Raštas moko, jog Dievas ne tik visa sukūrė, bet ir visa palaiko. Tai reiškia, kad bet koks tikras krikščioniškas ugdymas turėtų būti grindžiamas radikaliai kitokiomis prielaidomis, užuot atsižvelgęs į tai, ką mokslas teigia apskritai. Kalbant apie gyvybės atsiradimą neišvengiamai bus skirtingų nuomonių.
Tolesniam tyrinėjimui: Mokslas, itin daug dalykų aiškinantis teisingai, supranta pasaulio atsiradimą neteisingai dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma, mokslas, tiriantis gamtinį pasaulį, privalo ieškoti atsakymų tik natūraliame pasaulyje; antra, mokslas daro prielaidą, kad gamtos dėsniai turi išlikti nekintantys. Tačiau abi jos yra netinkamos, kalbant apie pasaulio atsiradimą.
Tarkim, pirmoji prielaida, kuriai būtinos natūralios priežastys natūraliems įvykiams. Ji praverčia sekant uraganus, bet yra bevertė pasaulio atsiradimo atveju, prasidedančiu: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Ko mokslas, neigiantis antgamtinį pasaulio atsiradimą, gali mus išmokyti apie visiškai antgamtiškas ištakas?
O gamtos nekintamumas? Atrodo, kad jis prasmingas, išskyrus tai, kad Rom 5, 12 – „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ – numano natūralią aplinką nevientisą ir skirtingą nuo visko, su kuo dabar susiduria mokslas. Pasaulis, kuriame mirties nebuvo, iš esmės skiriasi nuo to pasaulio, kurį galime tyrinėti šiandien, ir, jei manysime, kad jie yra labai panašūs, kai iš tikrųjų jie tokie nėra, nuklysime.
Taigi mokslas neteisingai aiškina pasaulio atsiradimą, nes jis paneigia dvi esmines kūrinijos puses: už jos slypinčią antgamtinę jėgą ir radikalų fizinį nenuoseklumą tarp pirminės kūrinijos bei to, kas dabar yra prieš mus.
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite grožį. Kas yra grožis? Kaip mes jį apibrėžiame? Kaip krikščionis gali apibrėžti ir suprasti grožį skirtingai nuo nekrikščionio?
2. Kristus galėjo ateiti į žemę kaip puikus mokslininkas, kuriam būtų gausiai atlyginta už novatoriškus tyrimus. Jis galėjo pelnyti visą šlovę kaip muzikos atlikėjas. Vietoj to Jis atėjo ir mokėsi kaip nuolankus dailidė. Jis dalyvavo sukuriant pasaulį, tačiau mokėsi kaip paprastas asmuo ir klusniai vykdė savo pareigas. Kokį padrąsinimą tai teikia mums, kad ir kur būtume mums tekusioje ugdymo ar profesinėje kelionėje? 3. Nors ne kiekvienas krikščionis yra pašauktas mokyti mokyklose, krikščionys gali bet kada mokyti kitus žodžiu ir darbu, tikslingai ar to nesuvokiant. Dėl šios priežasties, kokius įpročius krikščionis turėtų ugdytis ir kaip Kristaus mokinys, ir kaip pasaulio mokytojas?