Spalio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 15, 3; Job 12, 7–10; Ef 6, 12; Apr 20, 5–6; Jn 1, 1–14; Mk 12, 29–31.
Įsimintina eilutė: „Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones.“ (Pat 15, 3)
Lenkų poetas Česlovas Milošas parašė eilėraštį, kuris prasideda įsivaizduojamų gyvūnų aprašymu: kalbančių triušių, kalbančių voverių ir panašiai. Jie „daug kuo panašūs į tikrus gyvūnus“, rašė jis, „kaip mūsų pasaulio sampratos panašios į tikrą pasaulį“. Tada, baigdamas eilėraštį, jis parašė: „Galvokite apie tai ir drebėkite“.
„Drebėjimas“ gali pasirodyti per griežtas žodis, tačiau tiesa, kad daug to, ką žmonės galvoja apie pasaulį, gali būti visiškai neteisinga. Pavyzdžiui, beveik 2000 metų protingiausių ir labiausiai išsilavinusių pasaulio žmonių manymu žemė buvo nejudantis visatos centras. Šiandien daugelis protingiausių ir labiausiai išsilavinusių žmonių tiki, kad žmonės išsivystė iš to, kas iš pradžių buvo paprasta gyvybės forma.
Žmonės niekada nežiūri į pasaulį iš neutralios pozicijos. Mes jį visada matome tik per filtrus, turinčius įtakos mus supančio pasaulio supratimui. Šis filtras vadinamas pasaulėžiūra ir labai svarbu, kad jaunimą ir net vyresnius bažnyčios narius išmokytume biblinės pasaulėžiūros.
I. VIEŠPATIES AKYS
Oksfordo universiteto profesorius teigė, kad pasaulis ir viskas aplink mus yra netikra. Neva mes esame skaitmeniniai ateivių rasės, turinčios galingus kompiuterius, kūriniai.
Nors tai įdomi teorija, ji iškelia esminį klausimą: kokia yra tikrovė?
Galimi du labai platūs atsakymai, net jei tik vienas yra racionalus. Pirma, visata ir visa, kas joje yra, įskaitant mus, tiesiog yra. Niekas jos nesukūrė, niekas nesudarė. Ji tiesiog yra čia. Tai tiesiog faktas. Nėra dievo, nėra dievų, nėra nieko dieviško. Tikrovė yra visiškai materiali, natūrali. Kaip kažkas pasakė prieš 2500 metų (tai nėra nauja idėja), yra tik „atomai ir tuštuma“.
Kitas požiūris yra tas, kad kažkokia dieviška būtybė (ar būtybės) sukūrė visatą. Tai iš tikrųjų atrodo logiškiau, racionaliau, protingiau, nei idėja, kad visata tiesiog yra, to nepaaiškinant. Ši pozicija apima gamtinį pasaulį, „atomus ir tuštumą“, tačiau ji tuo neapsiriboja. Ji atkreipia dėmesį į daug platesnę, gilesnę ir labiau įvairialypę tikrovę nei šiandien dažnai girdimas ateistinis-materialistinis požiūris.
1. Ką šie tekstai sako apie šioje dalyje iškeltas mintis? Ps 53, 2; Pat 15, 3; Jn 3, 16; Iz 45, 21; Lk 1, 26–35.
Esminė bet kokiam krikščioniškam ugdymui yra ne šiaip Dievo tikrovė, bet tokio Dievo, koks Jis yra, asmeninio Dievo, kuris mus myli ir su mumis bendrauja. Jis yra stebuklų Dievas, kuris, nors ir naudojasi gamtiniais dėsniais, nėra jų saistomas ir kuris gali viršyti šiuos dėsnius, kai to nori (pavyzdžiui, Jėzaus atsiradimo samprata). Šios tiesos mokymas yra ypač aktualus šiais laikais, nes intelektualusis pasaulis, tvirtindamas (klaidingai), kad mokslas jį palaiko, atvirai ir užtikrintai moko ateistinės ir natūralistinės pasaulėžiūros.
Pagalvokite apie tai, kokia siaura ir ribota yra ateistinė pasaulėžiūra, priešingai biblinei pasaulėžiūrai, kuri (kaip minėta anksčiau) apima gamtinį pasaulį, tačiau juo neapsiriboja. Kodėl biblinė pasaulėžiūra, teistinė pasaulėžiūra, galų gale, yra tiesiog daug logiškesnė ir racionalesnė už ateistinę?
II. LEIBNICO KLAUSIMAS
Prieš daug metų vokiečių mąstytojas ir rašytojas Gotfridas Vilhelmas Leibnicas paklausė turbūt elementariausio ir esminio klausimo: „Kodėl apskritai yra kažkas, o ne – niekas?“
2. Kaip šie tekstai atsako į Leibnico klausimą? Pr 1, 1; Jn 1, 1–4; Iš 20, 8–11; Apr 14, 6–7; Job 12, 7–10.
Įdomu, kad Rašte Dievo buvimas tiesiog numanomas. Pr 1, 1 neprasideda daugybe loginių argumentų (nors jų yra daug), susijusių su Dievo buvimu. Jo buvimas tiesiog numanomas (taip pat žr. Iš 3, 13–14) ir nuo pat pradžios įvardijami Dievas kaip Kūrėjas, Raštas ir visa jo puslapiuose atskleista tiesa.
Pasaulio sukūrimo doktrina taip pat yra viso krikščioniškojo ugdymo pagrindas. Viskas, kuo krikščionys tiki, remiasi pasaulio sukūrimo per šešias dienas doktrina. Raštas neprasideda teiginiu apie sutaikymą, apie Įstatymą, apie kryžių, apie prisikėlimą ar apie Antrąjį atėjimą.
Ne, jis prasideda teiginiu apie Dievą kaip Kūrėją, nes nė vienas iš šių mokymų neturėtų prasmės, jei ne Dievo kaip mūsų Kūrėjo tikrovė.
Taigi, vėl, biblinė pasaulėžiūra turi pabrėžti pasaulio sukūrimo doktrinos svarbą. Šis akcentavimas taip pat tampa labai svarbus, nes prieš šį mokymą pasisakoma vardan mokslo. Evoliucija – milijardų metų gyvybės vystymasis lėtai ir atsitiktinai daugybei milijonų sugriovė tikėjimą Raštu. Sunku įsivaizduoti mokymą, labiau prieštaraujantį Raštui ir krikščioniškam tikėjimui apskritai. Štai kodėl mintis, kad evoliucija gali būti kažkaip suderinta su bibline pasaulio sukūrimo doktrina, yra blogesnė už ateistinę evoliuciją. To padaryti neįmanoma, neišjuokiant Rašto ir viso krikščioniškojo tikėjimo.
Dievas liepė mums kiekvieną savaitę skirti vieną septintąją savo gyvenimo pasaulio sukūrimo per šešias dienas atminimui, to Jis neliepė ryšium su jokiu kitu mokymu. Ką tai turėtų mums pasakyti apie šios pamatinės doktrinos svarbą krikščioniškos pasaulėžiūros atžvilgiu?
III. BIBLINĖ PASAULĖŽIŪRA
Kaip pasakyta įžangoje, nė vienas iš mūsų nežiūrime į pasaulį neutraliai. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į vaivorykštę danguje ateistas mato tik gamtos reiškinį. Jam ji neturi kitos prasmės, išskyrus tą, kurią jai suteikia žmonės. Priešingai, kažkas, žiūrintis į ją per biblinę pasaulėžiūrą, mato ne tik gamtos reiškinį, vandens ir šviesos sąveiką, bet ir Dievo pažadą nesunaikinti pasaulio dar kartą tvanu (Pr 9, 13–16). „Kokią užuojautą savo klystantiems kūriniams Dievas išreiškė sukurdamas debesyse nuostabią vaivorykštę kaip Jo Sandoros su žmonėmis ženklą! … Dievas yra taip sumanęs, kad kai būsimų kartų vaikai klausinės apie šlovingojo, dangų juosiančio lanko prasmę, jų tėvai papasakotų tvano istoriją ir pasakytų jiems, kad Aukščiausiasis išlenkė lanką debesyse kaip patikinimą, kad vanduo niekada nebeužtvindys žemės.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 77)
Septintosios dienos adventistams Raštas išlieka pagrindiniu tikėjimo tekstu. Jis moko pasaulėžiūros, suteikia „filtrą“, per kurį turime matyti ir suprasti pasaulį, kuris gali būti labai bauginanti ir sudėtinga vieta. Šventasis Raštas sukuria šabloną, padedantį mums geriau suvokti tikrovę, kurioje atsidūrėme, kurios dalis esame ir kuri dažnai mus glumina.
3. Kokios tiesos užrašytos šiose eilutėse, kurios gali padėti mums geriau suprasti mus supančią tikrovę? Ef 6, 12; Mk 13, 7; Rom 5, 8; Rom 8, 28; Mok 9, 5; Apr 20, 5–6.
Septintosios dienos adventistai privalo tvirtai laikytis Rašto mokymo, nes tai yra Dievo tautai atskleista tiesa, paaiškinanti mums daugybę dalykų, susijusių su pasauliu, kurie priešingu atveju mums būtų nežinomi ar nesuvokiami. Taigi visas krikščioniškasis ugdymas turi būti grindžiamas Dievo Žodžiu, o visi klaidamoksliai turi būti atmesti.
Kurios Rašto tiesos prieštarauja žmonių įsitikinimams? Ko šis skirtumas turėtų išmokyti mus apie tai, kaip svarbu ištikimai laikytis Dievo Žodžio?
IV. GARBINTI ATPIRKĖJĄ
Kad ir kokia svarbi mūsų tikėjimui yra pasaulio sukūrimo doktrina, ji nėra viena, ypač Naujajame Testamente. Ji dažnai gretinama su atpirkimo doktrina, netgi yra neatsiejama nuo jos. Ir taip yra todėl, kad, atvirai sakant, puolusiame nuodėmės ir mirties pasaulyje vien pasaulio sukūrimo nepakanka. Mes gyvename, grumiamės, kenčiame (visi tai patiriame), o tada – ką? Mes mirštame, galiausiai ne itin išsiskirdami nuo nugaišusių gyvūnų, paliktų pakelėje.
Ar tai gerai?
Taigi lemiamai reikšminga mūsų pasaulėžiūrai yra ir atpirkimo doktrina, o tai reiškia, kad viso mūsų tikėjimo centre turime Jėzų Kristų, nukryžiuotą ir prisikėlusį.
4. Perskaitykite Jn 1, 1–14. Ką šios eilutės pasako apie tai, kas buvo Jėzus ir ką Jis atliko dėl mūsų?
Taip pat perskaitykite pirmojo angelo žinią: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!ʼ“ (Apr 14, 6–7) Atkreipkite dėmesį, kad amžinoji Evangelija yra tiesiogiai susieta su Dievu Kūrėju. Supratus, kad mus sukūręs Dievas yra tas pats Dievas, kuris žmogaus kūne prisiėmė mūsų nuodėmes ir bausmę už jas, nestebina tai, kad esame raginami Jį garbinti. Kaip kitaip galėtume reaguoti, supratę, koks iš tikrųjų yra mūsų Dievas?
Dėl šios priežasties nukryžiuotasis Kristus turi likti viso mokymo priešakyje ir dėmesio centre – mokymo, kuris, tiesą sakant, taip pat turi apimti ir Antrąjį atėjimą, nes Kristaus pirmas atėjimas iš tikrųjų nėra mums pakankamai naudingas, jei nebūtų antrojo, ar ne? Šventojo Rašto dėka galima teigti, kad Kristaus pirmasis ir antrasis atėjimas yra dvi vieno įvykio dalys – išganymo plano.
Įsigilinkite į mintį Jono 1, kad tas, per kurį visa atsirado (Jn 1, 3), mirė už mus ant kryžiaus. Kodėl garbinimas turėtų būti stulbinanti ir natūrali reakcija?
V. DIEVO ĮSTATYMAS
Prieš daug metų prancūzai svarstė mirties bausmės klausimą: ar ji turėtų būti panaikinta? Jos panaikinimo šalininkai susisiekė su garsiu prancūzų rašytoju ir filosofu Mišeliu Fuko (Michel Foucault) ir paprašė jų poziciją palaikančio straipsnio. Tačiau jis pasisakė ne tik už tai, kad būtų panaikinta mirties bausmė, o už tai, kad būtų visiškai panaikinta visa kalėjimų sistema ir visi kaliniai būtų paleisti laisvėn.
Kodėl? Kadangi visos Mišelio Fuko moralės sistemos buvo tik žmogiško sumanymo, valdžioje esančių žmonių idėjos, skirtos masėms valdyti. Taigi šie moraliniai nuostatai neturėjo tikro pagrįstumo.
Kad ir kokia kraštutinė būtų jo pozicija, tai, ką mes matome čia, yra logiškas klausimo, kuris iš tikrųjų nėra itin naujas, padarinys. Mozė su tuo susidūrė senovės Izraelyje prieš tūkstančius metų. „Nesielgsite, kaip mes elgiamės čia šiandien, kiekvienas mūsų darydamas, kas jam atrodo gera.“ (Įst 12, 8; taip pat žr. Ts 17, 6; Pr 12, 15)
Jei neturėtume elgtis taip, kaip kiekvienam iš mūsų atrodo tinkama, t.y., mes patys nesame teisūs, šventi ir pakankamai objektyvūs, kad suprastume, kas yra moraliai teisinga, tada kaip mums žinoti, ką daryti? Atsakymas, žinoma, yra tas, kad mus sukūręs Viešpats davė mums ir moralinį kodeksą, kaip gyventi. Gal mūsų akys ir negali visko suprasti deramai, bet Viešpats tai gali.
5. Ko šie tekstai mus moko apie moralinį elgesį? Įst 6, 5; Mk 12, 29–31; Apr 14, 12.
Jei atpirkimą padarysime esminiu krikščioniškai pasaulėžiūrai, tada (kaip tyrinėjome praėjusią savaitę) Dievo Įstatymas, Dešimt Dievo įsakymų, taip pat turi būti esminis. Galų gale, iš ko mes esame atpirkti, jei ne iš nuodėmės, Įstatymo laužymo (Rom 3, 20)? Be Dievo Įstatymo Evangelija iš tikrųjų būtų beprasmė ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes žinome, kad mes vis dar privalome laikytis Įstatymo, nepaisant to, kad jis negali išgelbėti (tam mums reikia Evangelijos.).
Taigi visas septintosios dienos adventistų mokymas turi pabrėžti tai, ką E. Vait vadino Įstatymo amžinumu („Didžioji kova“, 2017, p. 53), įskaitant sabatą. Jei ugdymas yra skirtas padėti kiek įmanoma labiau atkurti Dievo paveikslą mumyse šiame gyvenime, tada net ir elementariausiu lygiu reikia laikytis Dievo Įstatymo, atsižvelgiant į Kristaus pavyzdį, kaip moralės kodekso, kuris parodo, kas iš tikrųjų yra teisinga Dievo akyse.
Tolesniam tyrinėjimui: „Esminis auklėjimo tikslas yra atkurti Dievo atvaizdą žmogaus sieloje.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 487) Atsižvelgiant į šią mintį, galima suprasti, kodėl tvirta krikščioniška pasaulėžiūra yra būtina adventistų ugdymui. Galų gale, kaip jau tyrinėjome anksčiau, savaime išsilavinimas nebūtinai yra geras dalykas. Žmonės gali būti išsilavinę, net labai, idėjomis ir požiūriais, kurie prieštarauja Rašte randamiems principams. Štai kodėl septintosios dienos adventistų ugdymo sistema turi būti pagrįsta krikščioniška pasaulėžiūra. Tai reiškia, kad visos bendrosios ugdymo, mokslo, istorijos, dorovės, kultūros ir kitos sritys būtų dėstomos atsižvelgiant į ją, o ne tas, kurios jai prieštarauja ar net ją ignoruoja. Taip pat, kaip minėta anksčiau ir ką verta pakartoti – nėra tokio dalyko kaip neutrali pozicija; į visą gyvenimą, į tikrovę žiūrima per asmeninius pasaulėžiūros filtrus, nesvarbu, ar ta pasaulėžiūra yra nuosekliai ir sistemingai apgalvota, ar ne. Taigi labai svarbu, kad biblinė pasaulėžiūra būtų viso Septintosios dienos adventistų ugdymo pagrindas.
Klausimai aptarimui:
1. Kokių galite prisiminti pavyzdžių iš istorijos, kai visos ugdymo sistemos buvo (ar net yra) labai destruktyvios? Kokios buvo tos vietos, ko ten buvo mokomi studentai ir ko iš jų galime pasimokyti? Kaip mes galime apsaugoti savo ugdymo sistemas nuo šių žalingų įtakų?
2. Šią savaitę apžvelgėme keletą pagrindinių krikščioniškos pasaulėžiūros punktų: Dievo buvimą, pasaulio sukūrimą, Raštą, atpirkimo planą ir Dievo Įstatymą. Kokios kitos svarbios dalys turėtų būti įtrauktos į visišką krikščioniškos pasaulėžiūros formavimą?
3. Aštuonioliktojo amžiaus mąstytojas kartą rašė: „O, sąžine! Tu esi dieviškasis instinktas, tu esi tam tikras vedlys neišmanantiems ir ribotiems, nors ir išmintinga bei laisva – tu esi neklystanti gėrio ir blogio teisėja, verčianti žmogų panašėti į Dievybę“. Kuo teisinga ar neteisinga tokia pozicija?
4. Dar kartą perskaitykite šį E. Vait teiginį: „Esminis auklėjimo tikslas yra atkurti Dievo atvaizdą žmogaus sieloje“. Ką tai reiškia? Kaip tai parodo, kodėl adventistų ugdymas turi skirtis nuo to, kaip pasaulis suvokia ugdymą?