Gruodžio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 5, 23–27; Mt 20, 25–28; Tit 1, 9; Mt 16, 19; Gal 6, 1–2; Mt 28, 18–20.
Įsimintina eilutė: „Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 26–27).
Septintosios dienos adventistai yra krikščionys protestantai, tikintys, kad išgelbėjimas suteikiamas tik tikėjimu Jėzų Kristų ir ką Jis padarė dėl žmonijos. Mums nereikia bažnyčios ar bažnyčios hierarchijos, kad gautume Kristaus nuopelnų mums naudą. Tai, ką mes gauname iš Kristaus, gauname tiesiogiai iš Jo, kaip mūsų pavaduotojo ant kryžiaus ir kaip mūsų tarpininko Vyriausiojo kunigo Dangaus šventykloje.
Nepaisant to, bažnyčia yra Dievo kūrinys, ir Dievas ją čia įkūrė mums ne kaip išgelbėjimo priemonę, bet kaip priemonę, padedančią mums išreikšti ir parodyti pasauliui išgelbėjimą. Bažnyčia yra organizacija, kurią Jėzus įsteigė Evangelijos skelbimui pasaulyje. Organizacija yra svarbi tiek, kiek ji sustiprina ir prisideda prie bažnyčios misijos. Be bažnyčios organizacijos išgelbėjimo Jėzuje žinia negalėtų būti perduota kitiems. Bažnyčios vadovai taip pat yra svarbūs, nes jie puoselėja vienybę ir parodo Jėzaus pavyzdį.
Šią savaitę tyrinėsime, kodėl bažnyčios organizacija yra svarbi misijai ir kaip ji gali puoselėti bažnyčios vienybę.
KRISTUS – BAŽNYČIOS GALVA
Jau tyrinėjome, Naujajame Testamente bažnyčia nusakoma kūno metafora. Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Ši metafora nurodo į kelias bažnyčios puses ir santykius tarp Kristaus ir Jo tautos. Kaip Kristaus kūnas bažnyčia priklauso nuo Jo dėl pačio buvimo. Jis yra galva (Kol 1, 18; Ef 1, 22) ir bažnyčios gyvybės šaltinis. Be Jo nebūtų bažnyčios.
Bažnyčia taip pat gauna savo tapatybę iš Kristaus, nes Jis yra Šaltinis, Pamatas ir jos tikėjimo tiesų bei mokymų Kūrėjas. Tačiau bažnyčia yra kai kas daugiau nei šie dalykai, kad ir kokie svarbūs jie būtų bažnyčios tapatybei. Kristus ir Jo Žodis, kaip apreikšta Rašte, apibrėžia, kas yra bažnyčia. Taigi bažnyčia gauna savo tapatybę ir reikšmę iš Kristaus.
Ef 5, 23–27 Paulius naudoja santykius tarp Kristaus ir Jo bažnyčios, kad parodytų, kokie santykiai turi būti tarp vyro ir žmonos. Kokios yra šios Kristaus ir Jo bažnyčios santykių pagrindinės idėjos?
Nors mes galime atsargiai priimti paklusnumo sampratą dėl to, kaip per šimtmečius vadovai ja piktnaudžiavo, vis dėlto bažnyčios galva yra Kristus ir ji turi Jam paklusti. Mūsų pripažinimas Kristaus kaip bažnyčios galvos padeda mums prisiminti, kam turi priklausyti mūsų ištikimybė, t.y. pačiam Viešpačiui ir niekam kitam. Bažnyčia turi būti organizuota, tačiau tvarka visada turi būti pavaldi Jėzui, tikrajam mūsų bažnyčios Vadovui.
„Bažnyčia pastatyta ant Kristaus kaip ant jos pamato; ji turi paklusti Kristui kaip savo galvai. Ji neturi priklausyti nuo žmogaus ar būti jo valdoma. Daugelis tvirtina, kad Bažnyčioje jiems patikėtas postas suteikia jiems galią diktuoti, kuo turi tikėti ir ką daryti kiti žmonės. Dievas tokioms pretenzijoms nepritaria. Išgelbėtojas skelbia: Jūs visi esate broliai. Visiems kyla pagundos ir visi gali suklysti. Mums negali vadovauti jokia ribota būtybė. Tikėjimo Uola – tai gyvojo Kristaus buvimas Bažnyčioje. Tuo gali pasikliauti silpniausieji, o tie, kurie laiko save stipriausiais, jeigu nepasitikės Kristumi, taps silpniausiais“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 383 p.).
Kaip mes galime išmokti priklausyti nuo Kristaus, o ne nuo kokio nors kito „mirtingojo“, nes taip gali dažnai nutikti?
VADOVAVIMAS TARNAUJANT
Per savo tarnystę su savo mokiniais Jėzus pakartotinai patyrė akimirkas, kai Jis turbūt nerimavo dėl to, kaip jie pavydėjo valdžios. Atrodė, apaštalai norėjo tapti galingais Jėzaus karalystės vadovais (Mk 9, 33–34; Lk 9, 46). Net paskutinės vakarienės metu tarp mokinių buvo pastebimi šie dominavimo ir viršenybės jausmai (Lk 22, 24).
Vienos tokios progos metu Jėzus aiškiai išreiškė savo mintis dėl dvasinio vadovavimo Jo tautoje. Kokius vadovavimo principus įžvelgiame Jėzaus raginime Mt 20, 25–28? Kaip mes galime parodyti šį principą mūsų gyvenime ir ypač mūsų bažnyčiose?
„Šiame glaustame tekste Jėzus pristato mums du valdžios modelius. Pirmasis yra Romos valdžios idėja. Šiame modelyje elitas laikosi hierarchiškai virš kitų. Jie turi įgaliojimus priimti sprendimus ir tikisi paklusnumo iš žemiau esančių asmenų. Jėzus aiškiai atmetė šį valdžios modelį, pasakęs: ‘Tarp jūsų to nebus‘. Vietoj to Jis pristatė mokiniams žadą atimantį naują valdžios modelį, visiškai atmetant jiems žinomą hierarchijos modelį“ (Darius Jankiewicz, „Serving Like Jesus: Authority in God’s Church“, Adventist Review, March 13, 2014, 18 p.).
Šiame pasakojime Jėzaus pristatyta valdžios samprata grindžiama dviem žodžiais: tarnas (diakonos) ir vergas (doulos). Nors Jėzus nenorėjo panaikinti visos valdžios struktūros, Jis norėjo pabrėžti, kad Bažnyčios vadovai pirmiausia turi būti Dievo žmonių tarnai ir vergai. Jų pozicijos yra ne tam, kad valdytų žmones ar dominuotų, nei suteiktų garbę ir reputaciją. „Kristus savo karalystę kūrė kitais principais. Jis kvietė žmones ne valdyti, o tarnauti, stipriuosius ragino pakęsti silpnųjų trūkumus. Valdžia, padėtis, talentas, išsilavinimas tik dar labiau įpareigojo jų turėtoją tarnauti savo artimui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 504 p.).
Perskaitykite Jn 13, 1–20. Kokį vadovavimo pavyzdį Jėzus parodė savo mokiniams? Ko Jėzus vis dar stengiasi išmokyti šiuo tekstu? Kaip mes galime parodyti šį principą visu mūsų elgesiu su kitais, bažnyčioje ir ne bažnyčioje?
BAŽNYČIOS VIENYBĖS IŠSAUGOJIMAS
Perskaitykite 2 Tim 2, 15 ir Tit 1, 9. Pasak Pauliaus patarimų Timotiejui ir Titui, kokie svarbiausi uždaviniai yra ištikimo bažnyčios vadovo ir vyresniojo atsakomybė?
Atkreipkite dėmesį, kaip Paulius pabrėžia doktrinų ir mokymo tyrumą. Tai labai svarbu vienybei, ypač todėl, kad galima teigti, jog mūsų bažnyčią labiau nei kažkas kita vienija mokymas. Vėlgi adventistams, kaip žmonėms iš daugybės skirtingų gyvenimo sričių, kultūrų ir skirtingos istorijos, mūsų vienybė Kristuje yra pagrįsta Kristaus mums suteiktos tiesos supratimu. Jei mes nesuprantame šio mokymo, tada ateis tik chaosas ir susiskaldymai, ypač dėl to, kad pabaiga jau arti.
„Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl Jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 1–4).
Šiais žodžiais Paulius įkvėptas mintis nukreipia į Jėzaus antrąjį atėjimą ir teismo dieną. Apaštalas naudojasi visu jam Dievo suteiktu autoritetu (žr. 1 Tim 1, 1), duodamas Timotiejui šį svarbų patarimą. Paskutiniųjų dienų kontekste, tarpstant klaidamoksliams ir nedorumui, Timotiejus turi skelbti Dievo Žodį. Tokiai tarnystei jis buvo pašauktas.
Tarnaudamas ir mokydamas Timotiejus turi barti, drausti ir raginti. Šie veiksmažodžiai primena Rašte užrašytą mokymą (2 Tim 3, 16). Akivaizdu, Timotiejaus darbas – tai laikytis, mokyti ir įgyvendinti tai, ką jis perskaito Šventajame Rašte, ir tai daryti su didžiuliu kantrumu. Griežtos ir sunkios bausmės retai sugrąžina nusidėjėlį Kristui. Remdamasis tuo, ką parašė Paulius, Šventosios Dvasios vedimu ir tarnaujančio vadovo nusistatymu, Timotiejus bažnyčioje bus galinga ir vienijanti jėga.
Kas praktiškai padeda mūsų bažnyčios vadovams palaikyti vienybę bažnyčioje? Kaip mes galime užtikrinti, kad visada esame vienijanti, o ne skaldanti jėga, net ginčų metu?
BAŽNYČIOS DRAUSMĖ
Vienas iš pagrindinių bažnyčios organizacijos klausimų – drausmė. Kaip pastaroji padeda išsaugoti bažnyčios vienybę, kartais yra jautrus dalykas ir lengvai gali būti neteisingai suprastas. Tačiau bibliniu požiūriu bažnyčios drausmė orientuota į dvi svarbias sritis: doktrinos ir bažnyčios gyvenimo bei papročių tyrumo išsaugojimą.
Jau tyrinėjome, Naujasis Testamentas išlaiko Rašto mokymo tyrumą dėl atsimetimo ir klaidamokslių, ypač paskutiniaisiais laikais. Tas pat pasakytina ir apie bendruomenės garbingumo išsaugojimą, sergintis nedorumo, nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo. Dėl šios priežasties Raštas sako, kad „yra naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16).
Perskaitykite Mt 16, 19; 18, 15–20. Kokius principus Jėzus davė bažnyčiai dėl drausmės ir prasikaltusiųjų įspėjimo?
Raštas palaiko drausmės sampratą ir atsakomybę vienas kitam mūsų dvasiniame ir moraliniame gyvenime. Iš tikrųjų vienas iš bažnyčios skiriamųjų ženklų yra jos šventumas arba atsiskyrimas nuo pasaulio. Be abejo, Rašte randame daugybę sudėtingų aplinkybių pavyzdžių, reikalaujančių, kad bažnyčia veiktų ryžtingai prieš amoralų elgesį. Bažnyčioje turi būti išlaikytas doros matas.
Kokių principų šios eilutės mus moko laikytis sprendžiant sudėtingus bažnyčios klausimus? Mt 7, 1–5; Gal 6, 1–2.
Mes negalime paneigti Rašto mokymo dėl bažnyčios drausmės poreikio. Be jo mes negalime būti ištikimi Žodžiui. Tačiau atkreipkite dėmesį į daugelyje šių įspėjimų pastebimas atpirkimo pastangas. Kiek įmanoma, drausmė turėtų būti kuo labiau atperkanti. Taip pat privalu atminti, kad visi esame nusidėjėliai ir kad mums visiems reikia malonės. Tad taikydami drausmę turime tai daryti nuolankiai ir su dideliu supratingumu atsižvelgiant į mūsų pačių nesėkmes.
Kaip mūsų santykiuose su tais, kurie klysta, galime išmokti labiau laikytis atpirkimo, o ne baudimo nusistatymo?
ORGANIZUOTI MISIJAI
Visą šį ketvirtį tyrinėjome (ir tai reikia pakartoti), kaip bažnyčia mes esame organizuoti ir susivieniję misijai, evangelizacijai. Mes nesame tik socialinis klubas vienodai mąstantiems žmonėms, susiburiantiems palaikyti vienas kitą tikėjime (nors ir tai gali būti svarbu). Mes susibūrėme, kad dalytumės su pasauliu tiesa, kurią mes patys pamilome.
Mt 28, 18–20 Jėzus davė savo mokiniams paskutinius nurodymus dėl Jo misijos pasauliui. Įvardinkite pagrindinius Jėzaus paliepimo žodžius. Ką šie žodžiai reiškia bažnyčiai šiandien?
Didysis Jėzaus pavedimas Jo mokiniams apima keturis pagrindinius žodžius: eikite, padarykite, krikštydami ir mokydami. Remiantis graikų kalbos gramatika, pagrindinis šių eilučių veiksmažodis yra padarykite mokiniais, o kiti trys žodžiai parodo, kaip tai įvykdyti. Žmonės mokiniais padaromi tuomet, kai tikintieji eina į visas tautas skelbti Evangeliją, krikštyti žmones ir mokyti juos laikytis to, ką Jėzus įsakė.
Bažnyčiai reaguojant į šį pavedimą Dievo karalystė plečiasi ir vis daugiau žmonių prisijungia prie tų, kurie priima Jėzų kaip Gelbėtoją. Jų paklusnumas Jėzaus įsakymams krikštyti ir laikytis Jo mokymo sukuria naują visuotinę šeimą. Nauji mokiniai taip pat yra patikinti dėl Jėzaus Artumo kiekvieną dieną, jiems patiems darant daugiau mokinių. Jėzaus Artumas yra Dievo Artumo pažadas. Mato Evangelija prasideda paskelbimu, kad Jėzaus gimimas yra susijęs su „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23) ir baigiasi Jėzaus pažadu būti su mumis iki Jo antrojo atėjimo.
„Kristus nesakė savo mokiniams, kad jų darbas bus lengvas… Kristus užtikrino, kad bus kartu su jais; ir jeigu jie žengs į priekį su tikėjimu, juos pridengs Visagalio skydas. Jis ragino juos būti drąsiais bei stipriais, mat jų gretose bus galingesnis ir už angelus – visų dangaus Galybių Vadas. Jėzus aiškiai numatė, kad dėl Jo darbo mokiniai bus persekiojami, ir prisiėmė visą atsakomybę už jų sėkmę. Kol jie paklusią Jo žodžiui ir dirbsią kartu su Juo, jie nesuklupsiantys“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 23 p.).
Atsiminkite Jėzaus buvimo su savo tauta pažadą iki Jo antrojo atėjimo. Kaip šio pažado tikrovė turėtų paveikti mus, siekiančius įvykdyti Jėzaus mums duotą pavedimą?
Tolesniam tyrinėjimui: E. White, „Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 485-505 p.; „Gospel Workers“ 483-485 p., 498-503 p.; „The Ellen G. White Encyclopedia“ 707-710 p.; 712-714 p.).
„Gero vadovavimo principai taikomi visoms visuomenės formoms, įskaitant bažnyčią. Tačiau bažnyčios vadovas turi būti daugiau nei vadovas. Jis taip pat turi būti tarnas. Būti vadovu ir tarnu, atrodo, yra akivaizdus prieštaravimas. Kaip galima vienu metu vadovauti ir tarnauti? Ar vadovas neužima garbės pozicijos? Ar jis nevadovauja ir nesitiki, kad kiti jam paklus? Tuomet, kaip jam užimti žemesnę tarno padėtį, priimti paliepimus ir juos vykdyti? Siekiant išspręsti šį paradoksą, turime žvelgti į Jėzų. Jis puikiai įvykdė tarnaujančio vadovo principą. Visas Jo gyvenimas buvo tarnavimas. Tuo pat metu Jis buvo didžiausias pasaulio regėtas vadovas“ (G. Arthur Keough, Our Church Today: What It Is and Can Be (Washington, D.C., and Nashville: Review and Herald, 1980), 106 p.).
Klausimai aptarimui:
Įsigilinkite į tarnaujančio vadovo mintį. Kokių panašių pavyzdžių, jei apskritai tokių yra, galime rasti pasaulyje?
Dar kartą perskaitykite Mt 20, 25–28. Kas čia mums pasakyta apie tai, kaip Dievas supranta žodžio didžiausias reikšmę (Mt 20, 26), priešingai tam, kaip šis žodis suprantamas pasaulyje?
Jei viena iš bažnyčios vadovų užduočių yra išsaugoti vienybę, ką turėtume daryti, kai bažnyčios vadovai svyruoja, kai jų žmogiškumas neleidžia jiems būti nepriekaištingu pavyzdžiu?
Kodėl itin svarbu parodyti suklydusiems bažnytinę drausmę su maloningumo ir meilės dvasia? Kodėl šio proceso metu visada turime prisiminti Mt 7, 12?
Santrauka: Gera bažnyčios organizacija yra svarbi bažnyčios misijai ir tikinčiųjų vienybei. Kristus yra bažnyčios Galva, o bažnyčios vadovai turi sekti Jo pavyzdžiu, nes jie vadovauja Dievo tautai. Vienybė išsaugoma per ištikimą Dievo Žodžo mokymą ir šiam Žodžiui ištikimą gyvenimą.