Gruodžio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 14, 1–3; Iz 11, 1–10; Apr 21, 1–5; 1 Tes 4, 13–18; Apr 22, 1–5; Iz 35, 4–10.
Įsimintina eilutė: „Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 2, 13).
Vienas didžiausių Rašto pažadų yra Jėzaus pažadas sugrįžti. Be šio pažado mes nieko neturime, nes mūsų vilties centras yra šis pažadas ir tai, ką jis mums reiškia. Kristui sugrįžus dangaus debesyse, viskas, kas yra žemiška ir sukurta žmogaus, todėl laikina ir kartais beprasmiška, išnyks. Po tūkstantmečio danguje ši žemė su savo karais, badais, ligomis ir tragedijomis bus padaryta nauja ir taps atpirktųjų gyvenamoji vieta, pagaliau viena su savo Viešpačiu ir vienas kitu.
Kristaus antrojo atėjimo viltis yra pagrindinė Naujojo Testamento tema ir krikščionys šimtmečius laukė šio pažado įvykdymo. Mes, kaip septintosios dienos adventistai, taip pat laukiame Jo sugrįžimo. Iš tikrųjų mūsų pavadinimas skelbia šią viltį.
Šioje paskutinėje temoje tyrinėsime šį pažadą ir tai, ką reiškia krikščionių vienybė. Mūsų vienybei Kristuje dažnai tenka iššūkiai dėl mūsų žmogiško ribotumo ir silpnybių. Tačiau mums daugiau nereikės ieškoti sprendimų dėl mūsų susiskaldymo, nes susiskaldymo nebebus. Antrojo atėjimo metu mes būsime viena su Viešpačiu, galiausiai vėl suvienyti ir sudarantys vieną atkurtą šeimą.
KRISTAUS SUGRĮŽIMO TIKRUMAS
Jn 14, 1–3 yra žinomiausias Jėzaus atėjimo pažadas. Ką šis pažadas jums sako apie tai, koks bus atpirktųjų gyvenimas naujojoje žemėje?
Ankstyvieji krikščionys Kristaus sugrįžimą laikė palaiminta viltimi (Tit 2, 13). Jie tikėjosi, kad visos pranašystės ir Šventojo Rašto pažadai bus įvykdyti Antrojo atėjimo metu, nes toks yra krikščioniškosios piligrimystės tikslas. Visi, kurie myli Kristų, laukia dienos, kurią jie galės bendrauti su Juo tiesiogiai. Jo žodžiai šiose eilutėse rodo artumą ir draugystę, kuriais mes dalinsimės ne tik su Jėzumi, bet ir vienas su kitu.
Krikščionys tiki šiuo pažadu, nes Raštas mus užtikrina jo įvykdymu. Mes tuo užtikrinti, nes tikime Jėzaus žodžiais: „Vėl sugrįšiu“ (Jn 14, 3). Kaip Kristaus pirmasis atėjimas buvo išpranašautas, taip ir Jo antrasis atėjimas yra išpranašautas, net Senajame Testamente. Prieš tvaną Dievas pasakė patriarchui Henochui, kad Mesijo atėjimas šlovėje sunaikins nuodėmę. Jis pranašavo: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš Jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“ (Jud 14–15).
Tūkstantį metų prieš Jėzaus atėjimą į šią žemę, karalius Dovydas taip pat pranašavo apie Mesijo atėjimą, kad suburtų Dievo tautą. „Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai; pirma Jo – ryjanti ugnis, aplink Jį – smarki audra. Jis pasišaukia dangų ir žemę savo tautos teismui. ‘Atveskite Man ištikimuosius, kurie, atnašaudami auką, sudarė Sandorą su Manimi!‘“ (Ps 50, 3–5)
Jėzaus antrasis atėjimas yra glaudžiai susijęs su Jo pirmuoju atėjimu. Pranašystės apie Jo gimimą ir tarnystę (pvz., Pr 3, 15; Mch 5, 2; Iz 11, 1; Dan 9, 25–26) yra pamatas mūsų vilčiai ir tikėjimui su Jo antruoju atėjimu susijusiais pažadais. Kristus „pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę… taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“ (Hbr 9, 26–28).
Kaip jūs netgi dabar galite įžvelgti viltį ir paguodą Antrojo atėjimo pažade?
ATKŪRIMO PAŽADAS
Perskaitykite Iz 11, 1–10. Koks pažadas duotas Izraeliui ir ką jis sako apie amžinąją gyvenamą vietą atpirktiesiems?
Raštas prasideda pasakojimu apie žemės sukūrimą (Pr 1, 2). Tai gražaus ir darnaus pasaulio, patikėto mūsų pirmiesiems tėvams – Adomui ir Ievai, apibūdinimas. Tobulas pasaulis ir namai žmonijai, kuriuos sukūrė Dievas. Paskutiniai du Rašto skyriai taip pat kalba apie tai, kad Dievas sukūrė tobulą ir darnų pasaulį atpirktam žmogui (Apr 21, 22), tačiau šį kartą tiksliau būtų sakyti – atkūrė, atkūrė žemę nuo nuodėmės žalos.
Daugelyje vietų Raštas sako, kad šie amžinieji namai išgelbėtiesiems bus tikra vieta, o ne išgalvota fantazija ar svajonė. Atpirktieji galės matyti, girdėti, užuosti, paliesti ir pajusti naują patyrimą, naują gyvenimą. Izaijo 11 pranašystė yra gražus pasakojimas apie Mesijo atėjimą, kuris sukurs naują erą. Jis padarys galą bet kokiam smurtui ir užtikrins amžiną ramybę. Dievo valdymas šiai naujajai žemei užtikrins visuotinę darną.
Perskaitykite Apr 21, 1–5. Kas išnyks amžiams dėka šios naujos darnos?
Vait rašė apie tai, kas laukia atpirktųjų: „Einant amžinybės metams, jie atneš daug turtingesnių ir šlovingesnių Dievo ir Kristaus apreiškimų. Pažinimui augant, augs ir meilė, pagarba ir laimė. Kuo daugiau žmonės sužinos apie Dievą, tuo labiau jie žavėsis Jo charakteriu. Jėzui apreiškiant jiems atpirkimo turtus ir nuostabius laimėjimus didžiojoje kovoje su šėtonu, atpirktųjų širdys plaks su stipresniu pasišventimu ir vis garsiau gros aukso arfomis: dešimtys tūkstančių ir tūkstančių tūkstančiai balsų susivienys galingai šlovindami“ (E. White, The Story of Redemption, 432 p.).
Kaip mes galime net dabar suprasti Dievo charakterį? Kaip gyvenimas darnoje ir vienybėje su kitais net dabar kažką apreiškia apie Dievo charakterį ir prigimtį?
PRISIKĖLIMAS IR ATSTATYTI SANTYKIAI
Nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų Kristaus sugrįžimo pažadas, galbūt daugiau nei bet kas kitas, palaikė tikinčiųjų Dievą širdis, ypač per išmėginimus. Nepriklausomai nuo patirtų sunkumų, nepakeliamos širdgėlos ir skausmų, jie turėjo Kristaus sugrįžimo viltį ir visus nuostabius pažadus, susijusius su Antruoju atėjimu.
Perskaitykite 1 Tes 4, 13–18. Kokie pažadai užrašyti šiame tekste? Ką tai sako apie atkurtų santykių viltį?
Kristaus antrasis atėjimas giliai paveikia visą žmoniją. Svarbi Dievo karalystės įkūrimo pusė yra išrinktųjų surinkimas. „Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks Jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31). Šio surinkimo akimirką mirę teisieji prisikels ir gaus nemirtingumą (1 Kor 15, 52–53). „Pirmiausia prisikels mirusieji Kristuje“ (1 Tes 4, 16). Tai akimirka, kurios visi laukėme. Prisikėlusieji susitiks su tais, kurie laukė jų artumo ir meilės. Štai kaip Paulius džiaugiasi šiuo įvykiu: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 55)
Prisikėlimo metu keliasi ne ligoti, seni, nesveiki į kapą atgulę kūnai, bet nauji, nemirtingi, tobuli kūnai, nebepaženklinti nuodėmės, dėl kurios jie gedo. Prikelti šventieji patiria Kristaus atkūrimo darbo užbaigimą, atspindėdami tobulą Dievo atvaizdą, kaip per pasaulio sukūrimą (Pr 1, 26; 1 Kor 15, 46–49).
Jėzaus antrojo atėjimo metu, kai atpirkti mirusieji prisikels, gyvi teisieji žemėje bus pakeisti ir jiems bus suteiktas naujas, tobulas kūnas. „Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 53). Taigi šios dvi atpirktųjų, prisikėlusiųjų ir pakeistų teisiųjų grupės kartu su jais bus pagautos „debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17).
Mūsų mokslo amžiuje netgi kai kurie krikščionys stengiasi atrasti natūralų visko paaiškinimą, net ir „stebuklų“. Ko prisikėlimo pažadas mus moko apie tai, kodėl tiktai antgamtiniai Dievo veiksmai gali mus išgelbėti?
NAUJOJI ŽEMĖ ATPIRKTIESIEMS
„Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins“ (Iz 65, 17). Ir Izaijas, ir Jonas (Apr 21, 1) matė pažadėtą naują žemę.
Pagalvokite apie Jono minėtą nuostabų miestą atpirktiesiems, Naująją Jeruzalę Apr 21, 2. 9–27. Ką šios eilutės sako apie vienybę ir darną, kuri yra šiame mieste?
Perskaitykite Apr 22, 1–5. Gyvybės vandens upė, tekanti iš Dievo sosto su gyvybės medžiu vienoje ir kitoje pusėje, yra dar dvi svarbios naujojo miesto savybės. Koks bus jų tikslas naujojoje žemėje?
Gyvybės medis, prie kurio Adomas nebegalėjo ateiti dėl savo nusižengimo (Pr 3, 22–24), bus Kristaus atstatytas Naujojoje Jeruzalėje. Priėjimas prie šio medžio yra vienas iš pažadų tiems, kurie nugalės (Apr 2, 7). Jo dvylika derlių, kiekvieno mėnesio vaisius, gali nurodyti į priežastį, kad naujoje žemėje „kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis Manęs pagarbinti, – sako Viešpats“ (Iz 66, 23). Tautų gydymo paminėjimas taip pat pabrėžia Dievo ketinimą pašalinti visas kliūtis tarp žmonių ir atkurti žmoniją pirminiam tikslui: atkurti visas tautas, gentis ir kalbas į vieną šeimą, gyvenančią darnoje ir ramybėje, susivienijusią teikti Dievui šlovę.
„Tautų gydymas simboliškai nurodo į visų nacionalinių ir kalbos kliūčių bei atskirties pašalinamą… Gyvybės medžio lapai gydo tautų tarpusavio nesantaiką. Tautos nebėra pagonys, bet vieningos kaip šeima, kaip ištikima Dievo tauta (Apr 21, 24–26). Tai, ko Michėjas laukė prieš šimtmečius, dabar įvykdoma: Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti. Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti (Mch 4, 3–4; [palyginkite] Iz 2, 4). Ten prie gyvybės upės krantų atpirktieji kvies vienas kitą ateiti į savo vynmedžio ir figmedžio pavėsį (Zch 3, 10). Gydantys medžio lapai išgydys visas žaizdas – rasines, etnines, gentines ar kalbos, kurios šimtmečiais skaldė žmoniją“ (Ranko Stefanovic, Revelation of Jesus Christ: Commentary on the Book of Revelation, 593 p.).
GYVENIMAS NAUJOJOJE ŽEMĖJE
Perskaitykite Iz 35, 4–10; 65, 21–25. Kuo gyvenimas tada skirsis nuo dabartinio gyvenimo?
Izaijo knygoje ne kartą skaitome apie ką nors naujo: „naujus dalykus“ (Iz 42, 9; 48, 6), „naują giesmę“ (Iz 42, 10), „naują dalyką“ (Iz 43, 19), „naują vardą“ (Iz 62, 2). 65 skyriuje nauja yra tvarka. Tarp visų Dievo kūrinių vyrauja ramybė ir darna. Sandoros prakeikimai dėl nepaklusnumo ir maištavimo (žr. Kun 26, 14–17; Įst 28, 30) bus amžinai atšaukti, nes nuodėmės nebėra. Vietoje to bus gausu palaiminimų, buveinių gyvenimui ir maisto mėgavimuisi.
Koks bus gyvenimas tokioje gražioje vietoje? Kai kurie žmonės galvoja, ar mes galėsime atpažinti savo draugus ir šeimos narius, kai mūsų kūnai bus nemarūs ir visiškai atkurti pagal Dievo paveikslą. Po Kristaus prisikėlimo Jo mokiniai Jį atpažino. Marija atpažino Jo balsą (Jn 20, 11–16). Tomas atpažino Jėzaus fizinę išvaizdą (Jn 20, 27–28). Abu mokiniai, keliavę į Emausą, atpažino Jo elgseną prie stalo (Lk 24, 30–31. 35). Taigi, jei mūsų kūnai bus panašūs į prisikėlusio Jėzaus kūną, mes tikrai galėsime atpažinti vienas kitą, ir galime laukti amžinybei atkurtų santykių. Mes galime užtikrintai tikėti, kad mūsų santykiai su tais, kuriuos pažįstame, mylime ir kurie su mumis yra, tęsis.
„Ten atpirktieji pažins, kaip patys yra pažinti. Meilė ir užuojauta, kurią pats Dievas pasėjo žmogaus sieloje, ten pasireikš pačiu nuoširdžiausiu ir švelniausiu būdu. Tyras bendravimas su šventosiomis būtybėmis, darnus ir draugiškas gyvenimas drauge su palaimintais angelais ir su visų amžių ištikimaisiais Dievui, kurie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju, – šventieji ryšiai, jungiantys visą šeimą danguje ir žemėje, – visa tai sudaro atpirktųjų laimę“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 586 p.).
„Todėl ir nenuleidžiame rankų. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4, 16–18). Kaip mes pasaulyje, kuris yra laikinas, praeinantis, galime išmokti siekti ir laikytis to, kas nematyta ir amžina?
Tolesniam tyrinėjimui: E. White, „Counsels for the Church“, 355–359 p.; „Resurrection“, 1082–1084 p.; „The Ellen G. White Encyclopedia“, 863-864 p.
„Mūsų Viešpaties prisikėlimas ir užžengimas yra tvirtas Dievo šventųjų pergalės prieš mirtį ir kapą, ir pažado, kad dangus yra atviras tiems, kurie išplauna savo drabužius ir išbalina juos Avinėlio krauju, įrodymas. Jėzus pakilo pas Tėvą kaip žmonijos atstovas, ir Dievas prikels tuos, kurie atspindi Jo paveikslą, kad matytų ir dalytųsi su Juo Jo šlove. Žemės piligrimams yra namai. Teisiesiems yra apsiaustai su garbės vainikais ir pergalės palmėmis. Viskas, kas mus glumino dėl Dievo apvaizdos, ateityje išaiškės. Tie dalykai, kuriuos sunku suvokti, bus paaiškinti. Maldos paslaptys atsiskleis. Kas mūsų ribotiems protams atrodė kaip painiava ir sulaužyti pažadai, atsiskleis kaip tobuliausia ir graži darna. Mes suprasime, kad begalinė Meilė įsakė patyrimus, kurie atrodė kaip sunkiausi išmėginimai. Mums suvokus švelnų rūpestį To, kurio dėka mums visa išeina į gera, mes neapsakomai džiaugsimės ir šlovinsime“ (E. White, Counsels for the Church, 358 p.).
Klausimai aptarimui:
Nors kiti krikščionys (bet ne visi) tiki Jėzaus antruoju atėjimu, kuo unikali adventistų viltis, susijusi su Kristaus antruoju atėjimu?
Dvi žuvys plaukiojo ir viena paklausė kitos: „Kaip vanduo?“ Kita žuvis atsakė: „Kas yra vanduo?“ Mintis ta, kad mes galime taip priprasti prie tam tikrų dalykų, jog nebejaučiame, kokie jie paplitę. Pavyzdžiui, kaip mes, gimę nuodėmėje, kupini nuodėmės ir gyvenantys nuodėmingame pasaulyje, išties galime suvokti, kokia nuostabi bus nauja būtis naujame danguje ir naujoje žemėje? Tačiau, kad ir kokie bebūtų apribojimai, mes vis tiek turėtume stengtis įsivaizduoti, kokia ji bus?
Neabejotina, kad ir kokia bus mūsų būtis naujojoje žemėje, mes gyvensime vieningai su visais. Ką galime daryti dabar, kad pasiruoštume tam, kada tai įvyks?
Santrauka: Raštas užtikrintai kalba apie metą, kai ši žemė bus atkurta ir nuodėmė bus sunaikinta amžinai. Pagaliau žmonija bus atkurta pirminiam tikslui ir visi žmonės gyvens darniai. Mūsų dabartinė dvasinė vienybė Kristuje, nors dabar ir ne visiškai suprantama, bus gyvoji ir amžinoji tikrovė.