Spalio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 17, 1–26; 1 Jn 5, 19; Jn 13, 18–30; Jn 5, 20–23; Mk 9, 38–41; Apr 18, 4; 1 Jn 2, 3–6.
Įsimintina eilutė: „Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 20–21).
Evangelija pagal Joną mums leidžia pažvelgti į Jėzaus susirūpinimą, nes horizonte pasirodė Jo išdavystė ir mirtis. Penkiuose esminiuose skyriuose (Jono 13–17) mums užrašyti paskutiniai Jėzaus žodžiai, kurie baigiasi tuo, kas kartais vadinama Jo „vyriausiojo kunigo malda“ (Jn 17).
„Tai deramas pavadinimas, nes mūsų Viešpats šitoje maldoje pasišvenčia aukai, tuo pat metu būdamas kunigu ir auka. Tuo pačiu metu tai yra pašventinimo malda tų, už kuriuos auka atnašaujama – tuos mokinius, kurie dalyvavo aukštutiniame kambaryje, ir tuos, kurie vėliau įtikės per jų liudijimą“ (F. F. Bruce, The Gospel of John (Grand Rapids: Eerdmans, 1983), 328 p.).
Šios maldos esmė – tai Jėzaus susirūpinimas dėl vienybės tarp Jo mokinių ir tų, kurie vėliau Jį įtikės. Pagrindinė tema maldoje: „Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už Tavo Man pavestuosius. Jie juk yra Tavieji! Ir visa, kas Mano, yra Tavo, o kas Tavo – tai Mano, ir Aš pašlovintas juose“ (Jn 17, 9–10).
Jokia prasminga diskusija apie bažnytinę vienybę, apie mūsų vieningumą Kristuje, negali būti išbaigta be atidaus šios maldos tyrinėjimo. Ko Jėzus meldė, už ką Jis meldėsi, ir kokia yra Jo malda dėl mūsų šiandien?
JĖZUS MELDŽIASI UŽ SAVE
Vyriausio kunigo maldą sudaro trys dalys. Pirma, Jėzus meldžiasi už save (Jn 17, 1–5), tada savo mokinius (Jn 17, 6–19) ir galiausiai tuos, kurie įtikės Jį vėliau (Jn 17, 20–26).
Perskaitykite Jn 17, 1–5. Kokia yra Jo maldos esmė ir ką ji mums reiškia?
Pirmiausia Jėzus meldėsi už save. Ankstesniuose Jono evangelijos įvykiuose Jėzus minėjo, kad Jo valanda dar neatėjo (Jn 2, 4; 7, 30; 8, 20). Bet dabar Jis žino, kad Jo aukos valanda jau čia. Atėjo dramatiška Jo žemiškojo gyvenimo pabaiga, ir Jam reikia jėgų užbaigti savo misiją. Tad metas maldai.
Jėzus pašlovins Tėvą vykdydamas Jo valią, net jei tai reiškia, kad Jis turi ištverti kryžių. Kryžiaus priėmimas nėra kažkoks fatalizmas (lemtis); iš tikrųjų, taip Jis panaudoja Tėvo suteiktą valdžią. Jis mirė ne kankinio mirtimi, bet noriai pašlovino savo Tėvą įvykdydamas įsikūnijimo tikslą – Jo pasiaukojanti mirtis ant kryžiaus už pasaulio nuodėmes.
Pasak Jn 17, 3, kas yra amžinasis gyvenimas? Ką reiškia pažinti Dievą?
Visų pirma, Jėzus mums sako, kad amžinąjį gyvenimą sudaro mūsų asmeninis Dievo pažinimas. Tai nėra išgelbėjimas darbais ar pažinimu, bet Viešpaties pažinimo patyrimas dėl to, ką Jėzus atliko dėl mūsų ant kryžiaus. Šis pažinimas yra susijęs su asmeniniais santykiais su Tėvu. Mūsų žmogiškasis polinkis verčia apriboti pažinimą iki faktų ir detalių, tačiau čia Jėzus siekia kažko gilesnio ir labiau tenkinančio – asmeninių santykių su Dievu. Pirmasis Jėzaus atėjimas taip pat buvo skirtas tam, kad žmonija atrastų prasmingesnį ir gelbstintį Dievo pažinimą ir vieningumą tarpusavyje, prie kurio toks pažinimas atves.
Kuo skiriasi žinios apie Dievą ir asmeninis Dievo pažinimas? Ką patyrėte, kas padėjo jums pažinti Dievą?
JĖZUS MELDŽIASI UŽ SAVO MOKINIUS
Perskaitykite Jn 17, 9–19. Ko Jėzus konkrečiai meldė dėl savo mokinių?
Toliau Jėzus meldžiasi už savo mokinius, kuriems gresia rimtas pavojus prarasti tikėjimą Juo ateityje, kai Jis nebebus su jais kūne. Todėl Jis paveda juos savo Tėvui.
Jėzaus malda yra skirta jų apsaugai pasaulyje. Jėzus nesimeldžia už pasaulį, nes Jis žino, kad šis iš esmės prieštarauja Tėvo valiai (1 Jn 5, 19). Bet kadangi pasaulis yra vieta, kur mokiniai atliks savo tarnystę, Jėzus meldžiasi, kad jie būtų apsaugoti nuo pikto pasaulyje. Jėzui rūpi pasaulis; juk Jis yra jo gelbėtojas. Tačiau Evangelijos skelbimas yra susietas su tų liudijimu, kurie eis ir skelbs gerąją naujieną. Štai kodėl Jėzus turi juos užtarti, kad piktasis jų nenugalėtų (Mt 6, 13).
Tačiau vienas mokinys buvo nugalėtas. Anksčiau tą vakarą Jėzus pasakė, kad vienas iš jų nusprendė Jį išduoti (Jn 13, 18–30). Nors Jėzus pasako tai, kas apie Judo išdavystę išpranašauta Rašte (Ps 41, 10), Judas nebuvo likimo auka. Šventos Vakarienės metu Jėzus kreipėsi į jį meilės ir draugystės gestu (Jn 13, 26–30). „Velykų vakarienės metu Jėzus, atskleisdamas išdaviko kėslus, įrodė savo dieviškumą. Jis švelniai įtraukė Judą į patarnavimą mokiniams. Tačiau ir paskutinis meilės kreipimasis liko nepaisytas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 666 p.).
Žinodamas, kad pavydas gali suskaldyti mokinius, kaip ir anksčiau Jėzus meldžiasi už jų vienybę. „Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį esi Man davęs, kad jie būtų viena kaip ir Mes“ (Jn 17, 11). Tokia vienybė yra ne žmogiškas pasiekimas. Tai gali būti tik dangaus malonės rezultatas ir dovana. Jų vienybė grindžiama Tėvo ir Sūnaus vienybe, ir pastaroji yra būtina sąlyga efektyviam tarnavimui ateityje.
Tiesa, jų pašventinimas taip pat yra būtinas tarnystei. Dievo malonės darbas mokinių širdims juos pakeis. Bet jei jie liudija Dievo tiesą, jie turi būti tos tiesos pakeisti.
Ką reiškia „ne iš pasaulio“? Kaip mūsų gyvenimas ir tai, kaip mes gyvename, padaro mus „ne iš šio pasaulio“?
TUOS, KURIE MANE ĮTIKĖS
Po Jėzaus maldos už savo mokinius, Jis išplėtė savo maldą, įtraukdamas tuos, kurie Jį įtikės per mokinių žodį (Jn 17, 20).
Perskaitykite Jn 17, 20–26. Koks didžiausias Jėzaus troškimas tiems, kurie vėliau įtikės Evangelijos žinią? Kodėl itin svarbu, kad ši malda būtų įvykdyta?
Kadangi Tėvas ir Sūnus yra viena, Jėzus meldė, kad ateityje tikintieji taip pat būtų viena. Keliose Jono Evangelijos vietose Jėzus nurodė į Tėvo ir Sūnaus vienybę. Jie niekada neveikia nepriklausomai vienas nuo kito, bet visada yra viena visoje bendroje veikloje (Jn 5, 20–23). Jie vienodai myli puolusią žmoniją, kad Tėvas buvo pasiruošęs atiduoti savo Sūnų už pasaulį, o Sūnus buvo pasiruošęs dėl jo pasiaukoti (Jn 3, 16; 10, 15).
Vienybė, į kurią Jėzus čia nurodo, yra meilės ir tikslo vienybė, kaip tarp Tėvo ir Sūnaus. „Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Atsiskleidžiant šiai meilės vienybei bus pastebimas viešas patvirtinimas jų santykių su Jėzumi ir su Tėvu. „Tikros jų vienybės parodymas turėtų parūpinti įtikinamą liudijimą dėl Evangelijos tiesos“ (Andreas J. Köstenberger, John, Baker Exegetical Commentary on the New Testament (Grand Rapids: Baker Academic, 2004), 498 p.). Taip pasaulis žinos, kad Jėzus yra Gelbėtojas. Kitaip tariant, ši vienybė, kurios Jėzus meldė, negali būti nematoma. Kaip pasaulis gali įsitikinti Evangelijos teisingumu, jei jis nematys Dievo tautos meilės ir vienybės?
„Dievas išveda žmones, kad jie stovėtų tobuloje vienybėje ant amžinosios tiesos pamato… Dievas sumanė, kad visi Jo žmonės pasiektų tikėjimo vienybę. Kristaus malda prieš pat Jo nukryžiavimą, kad Jo mokiniai būtų viena, kaip Jis su Tėvu yra viena, kad pasaulis įtikėtų, jog Jį siuntė Tėvas. Ši labiausiai paliečianti ir nuostabi malda siekia per amžius, net iki mūsų dienų; Jo žodžiai buvo tokie: ‘Ne tik už juos Aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės.‘ Kristaus sekėjai turėtų itin nuoširdžiai stengtis atsakyti į šią maldą savo gyvenime“ (Ellen G. White, Testimonies for the Church, vol. 4, p. 17).
Ką mes darome savo gyvenime ir bažnyčiose, kad padėtume pasiekti čia paminėtą vienybę? Kodėl tam tikra svojo „aš“ mirties dalis yra itin svarbi kiekvienam iš mūsų, jei norime, kad mūsų bažnyčia būtų vieninga kaip pridera?
VIENYBĖ TARP KRIKŠČIONIŲ
Perskaitykite Mk 9, 38–41 ir Jn 10, 16. Ko Jėzaus atsakymas apaštalui Jonui mus moko apie išskirtinumą ir skubotus sprendimus, susijusius su tuo, kas yra tikras Jėzaus sekėjas?
Septintosios dienos adventistai buvo linkę suprasti Jėzaus maldą Jono 17 kaip tiesiogiai taikytiną jų bažnyčiai. Mes turime būti vieningi kaip bažnyčia, kad įvykdytume misiją dalytis trijų angelų žinia su pasauliu. Šiuo klausimu ginčų nedaug.
O kaip dėl vienybės su kitais krikščionimis? Kokie turi būti mūsų santykiai su jais, atsižvelgiant į tai, ko Jėzus meldė?
Neabejotina, mes tikime, kad Dievas turi ištikimų žmonių ir kitose bažnyčiose, o ne tik mūsų. Be to, Raštas aiškiai parodo, kad Dievas turi sau ištikimus net Babilone: „Išeik iš Babelės, Mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!“ (Apr 18, 4)
Tuo pačiu metu mes žinome, kad, pasak Apreiškimo knygos, tarp tų, kurie išpažįsta Kristaus vardą, yra daug atsimetėlių ir kad paskutinėmis dienomis daugybė netikrų krikščionių vienysis vieni su kitais ir su valstybe, kad sukeltų persekiojimą, nusakytą Apr 13, 1–17. Todėl adventistai visada labai atsargiai priimdavo kvietimus siekti vienybės su kitomis bažnyčiomis, pavyzdžiui, matomos ekumeniniame judėjime.
Tada, kokie turi būti mūsų santykiai su kitomis denominacijomis? E. Vait apie septintosios dienos adventistų bažnyčios bendradarbiavimą su kitais krikščionimis rašė, bent jau šiuo konkrečiu klausimu: „Žmogui pavedus savo valią Dievo valiai, Šventoji Dvasia padarys įspūdį tų širdims, kuriems žmogus tarnauja. Buvo parodyta, kad mes neturime vengti W.C.T.U. darbuotojų [Krikščionių moterų susivaldymo unija, kurios skatino visišką susilaikymą nuo alkoholio. Red. pastaba]. Susivieniję su jais siekiant visiškos abstinencijos mes nekeisime savo pozicijos dėl septintosios dienos laikymosi, ir galime parodyti supratingumą dėl jų pozicijos blaivybės tema. Atverdami duris ir pakviesdami juos susivienyti su mumis dėl blaivybės klausimo, mes užsitikriname jų pagalbą šioje srityje; ir jie, susivieniję su mumis, girdi naujas tiesas, kurias Šventoji Dvasia nori parodyti širdims“ (Welfare Ministry, 163 p.).
Nors ji rašė konkrečiu klausimu, ji pateikė principus, kurių galime laikytis, mums bendraujant su kitais krikščionimis, ypač susivienijimo vardan tikslo klausimu.
Pirma, mes galime bendradarbiauti su jais socialiniuose interesuose. Antra, jei mes su jais susivienysime, turime tai daryti taip, kad neitume į kompromisą dėl mūsų įsitikinimų ar papročių. Trečia, mes galime ir turėtume pasinaudoti šia „vienybe“, kad pasidalytume su kitais brangiomis tiesomis, kuriomis mes buvome palaiminti.
VIENAS TIKĖJIMAS MEILĖJE
Jn 17, 3 Jėzus sakė, kad amžinasis gyvenimas – tai pažinti Dievą. Perskaitykite 1 Jn 2, 3–6. Ką reiškia pažinti Dievą? Kaip mes parodome Dievo pažinimą kasdieniame gyvenime?
Apskritai, nors šiandien žmonės nori laikyti save įstatymus vykdančiais piliečiais, tie patys žmonės dažnai menkina biblinį įsipareigojimą laikytis Dievo įsakymų. Kai kurie netgi teigia, kad Dievo malonė panaikina Dievo įsakymus. Bet tai nėra biblinis mokymas: „Įsakymų laikymasis nėra sąlyga Dievo pažinimui, bet ženklas, kad mes pažįstame Dievą / Jėzų ir mylime Jį. Todėl Dievo pažinimas yra ne tik teorinės žinios, bet ir elgesys“ (Ekkehardt Mueller, The Letters of John (Nampa, Idaho: Pacific Press, 2009), 39 p.). Jėzus pats pabrėžė: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų. Kas pripažįsta Mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai Mane myli“ (Jn 14, 15. 21). „Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome Jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 2–3).
Perskaitykite Jn 13, 34–35. Kokį naują įsakymą Jėzus davė savo mokiniams, ir kaip tai susiję su Jėzaus sekėjų vienybės idėja?
Įsakymas mylėti savo artimą pats savaime nebuvo naujas; pastarąjį galima rasti įsakuose, kuriuos Dievas davė Mozei (Kun 19, 18). Kas nauja Jėzaus įsakyme, kad Jo mokiniai mylėtų vienas kitą, kaip Jis juos mylėjo. Pasiaukojančios Jėzaus meilės pavyzdys yra nauja etika krikščionių bendruomenei.
Koks nuostabus mums buvo nustatytas matas! Jėzaus gyvenimas buvo praktiškas meilės parodymas. Visas malonės darbas yra nuolatinis tarnavimas iš meilės, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas. Mes galime įsivaizduoti, kad Kristaus gyvenimas buvo nenutrūkstamas meilės ir pasiaukojimo pasireiškimas kitų labui. Principas, skatinęs Kristų, turėtų skatinti Jo tautą visuose jų tarpusavio santykiuose. Tokia meilė būtų galingas liudijimas pasauliui. Tokia meilė taip pat būtų ir galinga jėga vienybei tarp mūsų.
Kaip mes galime išmokti atskleisti Jėzaus parodytą pasiaukojančią meilę kitiems?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova (2017), 383–386 p.; „The E. G. White Encyclopedia“, 763 p.; 1110 p.
„Nors Septintosios dienos adventistų bažnyčia yra pasaulinė bažnyčia su daugybe vietinių bendruomenių, adventistai neteigia esantys visuotinė Bažnyčia. Visuotinė bažnyčia yra platesnė nei bet kokia denominacija. Ji matoma ir nematoma tiek, kiek ji susideda iš tų, kurie tiki Jėzų ir Jį seka. Šis konkretus teologinis klausimas yra pabrėžtinas, jei mes atsižvelgiame į atsimetimą tarp krikščionių, kruopščiai įvardytą Apreiškimo knygoje. Tyra Apreiškimo 12 bažnyčia yra priešpriešinama Apreiškimo 17 ištvirkėlei, Babilonui – didžiam miestui, kuris savo ruožtu yra priešpriešinamas Avinėlio nuotakai, šventam miestui arba Naujajai Jeruzalei Apreiškimo 21 ir 22. Pirmame amžiuje, visuotinė bažnyčia galėjo būti ganėtinai matoma, bet ją daug sunkiau ir sudėtingiau pamatyti, pavyzdžiui, tamsiųjų viduramžių laikotarpiu.
Todėl adventistai neapriboja tikrosios Dievo bažnyčios sampratos savo pačių denominacija, nei jie automatiškai ją priskiria kitoms krikščioniškoms bažnyčioms. Tikroji Dievo bažnyčia susideda iš tų asmenų, kurie tikrai tiki Jį. Dievas juos žino. Adventistai, kita vertus, tvirtina, kad jie yra Dievo konkretus matomas paskutiniųjų laikų likutis iš Apreiškimo 12, 17 ir Apreiškimo 12–14 skyrių. Šiam likučiui būdingos vietinės ir visuotinės savybės (Apr 2, 24; 12, 17)“ (Ekkehardt Mueller, „The Universality of the Church in the New Testament,“ in Ángel Manuel Rodríguez, ed., and Message, Mission, and Unity of the Church (Silver Spring, Md.: Biblical Research Institute, General Conference of Seventh-day Adventists, 2013), p. 37.
Klausimai aptarimui:
Kodėl Jėzaus maldos Jono 17 įvykdymas yra itin svarbus mūsų bažnyčiai? Ką Jėzaus troškimas pirmo amžiaus bažnyčios vienybei atskleidžia apie Jo troškimą šiandien mūsų bažnyčiai?
Ar jūsų vietinė bendruomenė bendradarbiavo su kitais krikščionimis tam tikrais klausimais? Kaip tai klostėsi? Kaip mes galime bendradarbiauti su jais, kai metas tam tinkamas, nepakenkiant jokioms iš mums suteiktų tiesų?
Kokia yra šio teiginio reikšmė „Didžiojoje kovoje“? Kaip mes tai galime padaryti tikrove tarp mūsų? „Jeigu tie, kurie laiko save Dievo tauta, priimtų šviesą, kuri šviečia jiems iš Viešpaties Žodžio, tai pasiektų vienybę, dėl kurios meldėsi Kristus ir kurią apaštalas apibūdina kaip Dvasios vienybę, kuri išsaugoma taikos ryšiu (Ef 4, 3–5). Jis sako: Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (E. Vait, Didžioji kova, 328 p.).
Santrauka: Jėzaus kaip vyriausiojo kunigo malda Jono 17 yra priminimas, kad Jėzui šiandien vis dar rūpi vienybė bažnyčioje. Jo malda turėtų būti mūsų malda, ir mes turėtume ieškoti būdų, kaip sustiprinti mūsų tikėjimą Dievo Žodžiu. Meilė vienas kitam taip pat turėtų būti būdinga mūsų santykiams su kiekvienu, įskaitant kitus krikščionis, nepriklausomai nuo teologinių skirtumų.