Lapkričio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 6, 1–6; 10, 1–23; Mt 5, 17–20; Apd 11, 3–24; Apd 15, 1–22; Am 9, 11–12.
Įsimintina eilutė: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28)
Viena sudėtingiausių kurios nors krikščionių bendruomenės užduočių – palaikyti vienybę atsiradus nuomonių skirtumams tam tikrais klausimais, susijusiais su bažnyčios tapatybe ir misija. Šie skirtumai gali lemti baisius padarinius.
Šiandienos krikščionių bendruomenės nesiskiria nuo tų, kurias matome Naujajame Testamente. Žmonės yra žmonės ir skirtumų bus, netgi dėl svarbių klausimų. Ankstyvieji krikščionys patyrė ginčų, kylančių iš tarpasmeninių prietarų ir Senojo Testamento pasakojimų bei papročių aiškinimų skirtumų. Šie ginčai galėjo sunaikinti bažnyčią dar kūdikystėje, jei ne išmintingi apaštalai ir vadovai, siekę Šventosios Dvasios ir Šventojo Rašto vedimo, kad išspręstų šią įtampą.
Prieš kelias savaites tyrinėjome, kaip ankstyvoji bažnyčia patyrė bažnytinę vienybę. Šią savaitę mes žvelgiame į tai, kaip ankstyvoji bažnyčia išsprendė vidinius konfliktus, kurie kenkė vienybei ir kėlė pavojų išlikimui. Kokie buvo šie konfliktai, kaip jie išsisprendė ir ko šiandien galėtume pasimokyti iš šių patyrimų?
ETNINIAI PRIETARAI
Perskaitykite Apd 6, 1. Kokia problema ankstyvojoje bažnyčioje paskatino žmones pasisakyti už sąžiningą ir teisingą našlių aprūpinimą maistu?
Kai kurie ankstyvieji krikščionys atrodė nusiteikę prieš graikų našles ir joms parūpindavo mažiau maisto nei hebrajų našlėms. Šis šališkumas sukėlė nesantaiką ankstyvojoje tikinčiųjų bendruomenėje. Ar šališkumas buvo tikras, tekstas nesako. Pastarais sako tik tai, kad kai kurie žmonės tikėjo, jog taip buvo. Šis konfliktas labai anksti sukėlė pavojų bažnyčios vienybei. Įdomu, kad etninis susiskaldymas bažnyčioje buvo taip greitai pastebėtas.
Perskaitykite Apd 6, 2–6. Kokios buvo paprastos ankstyvosios bažnyčios priemonės, siekiant išspręsti šį nesusipratimą?
Ankstyvoji bažnyčia sparčiai augo, ir šis augimas apaštalams lėmė vis didesnę naštą. Šių septynių vyrų paskyrimas, tradiciškai vadinamų „diakonais“ (nors Naujajame Testamente jie taip nevadinami), sumažino įtampa Jeruzalės bažnyčioje ir leido daugiau žmonių įsitraukti į bažnyčios tarnystę.
Apaštalai atidžiai klausė graikiškai kalbančiųjų tikinčių skundus ir prašė jų sprendimo. Septynių vyrų paskyrimas tapti apaštalų padėjėjais buvo paliktas šiai grupei, ir jie rekomendavo septynis mokinius, visi jie graikiškai kalbantieji. Šie vyrai turėjo gerą vardą, pilni Šventosios Dvasios ir išminties (Apd 6, 3). Apaštalų tarnystė, kuri iki tol susidėjo iš Dievo Žodžio skelbimo ir maisto parūpinimo našlėms, buvo padalyta į dvi grupes, kiekvienai atliekant vienodai svarbią tarnystę skelbiant Evangeliją. Lukas vartojo tą patį žodį – „tarnystė“ (diakonia), nusakant ir apaštalų tarnystę skelbiant Žodį (Apd 6, 4), ir diakonų tarnystę aprūpinant maistu (Apd 6, 1).
Ką reikšmingo įžvelgiate tame, jog vadovai sušaukė daug tikinčiųjų (Apd 6, 2), kad išspręstų problemą?
PAGONIŲ ATSIVERTIMAS
Pagonių atsivertimas į Jėzaus Kristaus Evangeliją yra tas įvykis Apaštalų darbų knygoje, kuris nulemia didžiausią kovą ankstyvosios bažnyčios gyvenime ir kelia grėsmę jos būčiai bei misijai.
Perskaitykite Apd 10, 1–23. Kokios šių eilučių detalės rodo, kad Šventoji Dvasia darbavosi daugelio žmonių širdyse, jog paruoštų kelią pagonims priimti Evangeliją?
Atrodo, kad regėjimas Petrui pasirodė keistas. Jis šokiruotas dėl to, kad, kaip tikintis žydas, jis niekada nevalgė nešvaraus ar sutepto maisto, kaip reikalauja Įstatymas (žr. Kun 11; Ez 4, 14; Dan 1, 8). Tačiau šis regėjimas buvo susijęs ne su mityba, o kliūtimis tarp žydų ir pagonių, kurios trukdė Evangelijos plitimui. Senovėje tokios kliūtys buvo tokios pat paplitusios kaip ir šiandien.
Pirmaisiais dešimtmečiais krikščionybę iš esmės sudarė žydai, priėmę Jėzų kaip pažadėtą Senojo Testamento pranašysčių Mesiją. Šie ankstyvieji tikintieji Jėzuje buvo įtikėję žydai, vykdę Įstatymą, kaip buvo mokomi. Jie nemanė, kad Jėzaus Kristaus Evangelija ištrynė ar panaikino Senojo Testamento įsakus (žr. Mt 5, 17–20).
Perskaitykite Apd 10, 28–29. 34–35. Kaip Petras suprato regėjimo Jopėje reikšmę? Kas privedė jį prie šio aiškinimo?
Apaštalų darbų knygos įvykiuose matome, kad Šventoji Dvasia paruošė kelią, jog pagonys būtų priimti į krikščionių bendrystę. Ir jie galėjo tai padaryti be apipjaustymo ar tapimo žydais. Kad tai iš tikrųjų Dievo valia, Petrą ir jo draugus įtikino Šventosios Dvasios išliejimas Kornelijui ir jo namiškiams, panašiai kaip tą patyrė Jėzaus mokiniai Sekminių dieną (Apd 10, 44–47). Jei Šventoji Dvasia gali būti suteikta pagonims, kaip ji buvo suteikta žydams, tada akivaizdu, kad apipjaustymas nėra būtina sąlyga įtikėti Jėzų kaip Mesiją. Ši išvada lėmė didelę teologinę kovą tarp ankstyvųjų krikščionių.
DVASIA VEDA
Pranešimai apie tai, kas atsitiko Kornelijui Cezarėjoje, netrukus pasiekė krikščionių bendruomenės vadovus Jeruzalėje ir jie paprašė Petrą paaiškinti įvykius. Jie įsižeidė dėl to, ką Petras padarė, nes žydų supratimu ištikimi Mozės Įstatymui žydai negalėjo valgyti su pagonimis (Apd 11, 3).
Perskaitykite Apd 11, 4–18. Ką Petras pasakė paaiškindamas Šventosios Dvasios darbą ir Jos vedimą šiame įvykyje? Kokia buvo su šiais įvykiais susijusi jo pagrindinė mintis?
Nors kai kurie kėlė klausimų dėl Petro elgesio ir jo sprendimo krikštyti šiuos pagonis, pakankamai liudytojų patvirtino (Apd 11, 12), kad Šventoji Dvasia iš tikrųjų apsireiškė kaip ir per Sekmines. Šiuo atveju Šventosios Dvasios vedimas ir vadovavimas yra neginčijamas ir Jos dovana pripažįstama. „Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų“ (Apd 11, 18).
Perskaitykite Apd 11, 19–24. Kas toliau įvyko ankstyvosios bažnyčios gyvenime?
Galbūt kai kurie Jeruzalėje manė, kad tai, kas atsitiko Kornelijui ir jo namiškiams, bus išimtis ir toks patyrimas nepasikartos. Bet Šventosios Dvasios ketinimai buvo kitokie. Jėzaus mokiniams dėl persekiojimo, kilusio po Stepono mirties (Apd 8, 1), išsibarsčius už Jeruzalės ir Judėjos ir keliaujant į Samariją, Finikiją, Kiprą ir Antiochiją, vis daugiau pagonių priėmė Jėzų kaip savo Gelbėtoją. Tai Jėzus išpranašavo (Apd 1, 8). Nors šis pagonių antplūdis džiugino, jei įsivaizduotume save šių ankstyvųjų įtikėjusių žydų vietoje, nesunku suprasti, kodėl jie nebuvo užtikrinti, kaip reaguoti.
Kaip mes galime laikytis siauro bažnyčios ir mūsų žinios požiūrio, galinčio trukdyti mūsų liudijimui?
JERUZALĖS SUSIRINKIMAS
Perskaitykite Apd 15, 1–2 ir Gal 2, 11–14. Kokie du dalykai sukėlė rimtą konfliktą ankstyvojoje bažnyčioje?
Grėsmė bažnyčios vienybei, su kuria susidūrė ankstyvieji krikščionys, buvo tikra ir sudėtinga. Kai kurie žydai krikščionys manė, kad išganymas buvo skirtas tik tiems, kurie priklausė Dievo Sandoros tautai, ir tai reiškė, kad apipjaustymas būtinas. Šie žydai taip pat tikėjo, kad ištikimos gyvensenos dalimi buvo bet kokių ryšių su pagonimis vengimas, kurie galbūt galėtų apsunkinti jų pačių išgelbėjimą.
Žydai turėjo labai griežtus papročius dėl jų santykių su pagonimis. Šie papročiai greitai tapo kliūtimi naujai krikščionių bendruomenei, kai apaštalai pradėjo laimėti pagonis, norėjusius tapti Jėzaus sekėjais. Kadangi Mesijas yra Dievo Sandoros tautos Išganytojas, kaip išpranašauta Senajame Testamente, argi pagonys pirmiausia neturėjo tapti žydais, o tada laikytis tų pačių Sandoros taisyklių, jei norėjo būti išgelbėti?
Perskaitykite Apd 15, 3–22. Kokie buvo Jeruzalės susirinkime iškelti klausimai?
Čia ginčas kilo dėl giliai įsišaknijusių Senojo Testamento pasakojimų apie apipjaustymą ir santykius su pagonimis. Apaštalams, vyresniesiems ir delegatams iš Antiochijos susirinkus kartu, atrodo, diskusija tęsėsi ilgą laiką be jokio nutarimo.
Bet tada prabilo Petras, Barnabas ir Paulius. Petro kalba nurodė į Dievo jam duotą apreiškimą ir Šventosios Dvasios dovaną, kuri atvėrė kelią misijai pagonims. Tada Paulius ir Barnabas dalijosi savo pasakojimais apie tai, ką per juos Dievas padarė pagonims. Dėka to daugelis praregėjo ir pamatė naują tiesą. Petras pasakė: „Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“ (Apd 15, 11). Ilgamečiai papročiai atsiskleidė Evangelijos šviesoje.
Ar jūsų nuomonė kada nors buvo pasikeitusi dėl gilaus įsitikinimo? Ko pasimokėte iš šio patyrimo, galbūt galinčio jums padėti tuomet, kai jums vėl gali tekti apmąstyti jūsų įsitikinimą?
SUDĖTINGAS SPRENDIMAS
Antiochijos bažnyčiai prireikė tam tikro pasitikėjimo, kad išsiųstų atstovus į Jeruzalę, siekiant rasti geriausią sprendimą dėl ginčų. Tačiau po apaštalų ir vyresniųjų aptarimų, trukusių valandas, Jokūbas, Jėzaus brolis, kuris, atrodo, yra susirinkimo vadovas, nusprendė, kas turėtų būti padaryta (Apd 15, 13–20). Akivaizdu, kad susirinkimas nusprendė, jog pagonims, kurie nori tapti krikščionimis, nebereikia tapti atsivertusiais žydais, paklūstant visiems apeiginiams įstatams, įskaitant apipjaustymą.
Perskaitykite Am 9, 11–12 ir Jer 12, 14–16. Ką skelbė šie Senojo Testamento pranašai apie Izraelio kaimynines tautas?
Nors Jokūbas cituoja Amoso 9, užuominas apie tautų išgelbėjimą matome ir kitose Senojo Testamento pranašystėse. Dievas visuomet siekė išgelbėti visą pasaulį per Izraelio liudijimą ir patyrimą. Tiesą sakant, Dievo pašaukimas Abraomui buvo palaiminimas visoms tautoms per jį ir jo palikuonis (Pr 12, 1–3). Šventosios Dvasios vedimas; Petro, Barnabo ir Pauliaus tarnystė tarp pagonių; ir daugybės pagonių atsivertimas buvo įrodymai, kurių negalima atmesti. Šie liudijimai padėjo krikščionių bendruomenės vadovams Jeruzalėje suvokti, kad daugelis Senojo Testamento pranašysčių dabar buvo įvykdytos. Tiesą sakant, Dievas jau davė įstatus, susijusius su pagonių apsigyvenimu Izraelyje, ir jiems taikomus apribojimus (Kun 17 ir 18). Jokūbas savo sprendime taip pat nurodė šiuos įstatus (Apd 15, 29). Visiems tapo akivaizdu, kad Dievas pašaukė pagonis prisijungti prie Jo tautos ir gauti išgelbėjimą Jėzuje. Šventosios Dvasios vadovavimas suteikė jiems gilesnį Šventojo Rašto supratimą ir atskleidė svarbias tiesas, kurių jie anksčiau nematė.
Apd 15, 30–35 užrašytas tikinčiųjų Antiochijoje pritarimas tam, kas buvo nuspręsta Jeruzalėje: „Antiochiečiai … apsidžiaugė paguodos žodžiais“ (Apd 15, 31).
Čia matome galingą pavyzdį, kaip ankstyvoji bažnyčia, paklusdama Dievo Žodžiui, kartu su meile, vienybe ir pasitikėjimo principais, vedama Šventosios Dvasios, galėjo išvengti to, kas galėjo virsti didžia vienybės krize.
Ko šis pasakojimas mus moko apie tai, kad mums svarbu ne tik klausytis, ką sako kiti, bet ir pagalvoti, kad jie gali būti teisūs, net jei tai, ką jie sako, nėra tai, ką norime išgirsti?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 99–106; 140–149;
„Šią problemą gvildenusią tarybą sudarė apaštalai ir mokytojai, išgarsėję ugdant iš žydų ir pagonių kilusių krikščionių Bažnyčias, bei rinktiniai atstovai iš įvairių vietovių. Dalyvavo vyresnieji iš Jeruzalės, pasiuntiniai iš Antiochijos, buvo atstovaujamos įtakingiausios bendruomenės. Taryba dirbo pagal tai, ką diktavo apšviestas protas, ir vadovavosi Dievo valios įkurtosios Bažnyčios orumu. Savo priimtų sprendimų rezultatu jie visi laikė tai, kad pats Dievas atsakė į svarstomą klausimą, suteikdamas pagonims Šventąją Dvasią; jie suprato, jog dabar telieka paklusti Dvasios vedimui.
Dėl sprendžiamo klausimo nebuvo paragintas balsuoti visas krikščionių kūnas. Nutarimą, kuris vėliau tapo visuotinai priimtas krikščionių Bažnyčioms, priėmė bei išleido apaštalai ir vyresnieji broliai, įtakingi bei išmintingi žmonės. Tiesa, ne visiems toks sprendimas patiko; buvo ambicingų ir savimi pasitikinčių brolių, kurie su juo nesutiko. Šie žmonės nusprendė patys prisiimti atsakomybę ir darbuotis atskirai. Jie daug murmėjo, ieškojo klaidų, siūlė naujus planus ir ieškojo būdų, kaip sužlugdyti darbą žmonių, kuriuos Dievas paskyrė skelbti Evangeliją. Bažnyčia pirmą kartą susidūrė su tokiomis kliūtimis, kurios nuo tol lydės ją lig pat laikų pabaigos“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 146 p.).
Klausimai aptarimui:
Kokius žingsnius sprendžiant ginčus, nusakytus šią savaitę tyrinėtuose pasakojimuose, galima pritaikyti jūsų bažnyčios bendruomenei, jei kyla nesutarimų? Nepaisant to, kad bažnyčios problema čia buvo teologinė, ko galėtume pasimokyti iš šių pasakojimų, kurie gali padėti bažnyčiai, kai kultūriniai, politiniai ar etniniai klausimai kelia grėsmę vienybei? Kokius svarbius principus galime įžvelgti tame, ką matėme?
Dar kartą perskaitykite ištrauką iš E. Vait knygos. Nepaisant teigiamų rezultatų, kai kurie vis dar nebuvo patenkinti. Ko turėtume pasimokyti iš šios liūdnos tikrovės?
Santrauka: Ankstyvajai bažnyčiai grėsė vidiniai konfliktai dėl daugelio klausimų, kurie galėjo padaryti žalingą poveikį. Matėme, kaip bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios ir paklusdama Dievo Žodžiui, sugebėjo išspręsti šiuos ginčus ir išvengti susiskaldymų.