PASAULIO SUKŪRIMAS IR NUOPUOLIS

Rugsėjo 28–spalio 5d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 26–27; 1 Jn 4, 7–8. 16; Pr 3, 16–19; Pr 11, 1–9; Gal 3, 29; Įst 7, 6–11.

Įsimintina eilutė: „Išvedęs jį [Abraomą] laukan, tęsė: ‘Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti.‘ Po to tarė: ‘Tokie gausūs bus tavo palikuonys.‘ Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu“ (Pr 15, 5–6).

Dievo tautos istorija prasideda žmonių sukūrimu ir jų tragišku nuopuoliu. Bet koks bandymas suvokti vienybės prigimtį bažnyčioje turi prasidėti pirminiu Dievo planu sukuriant pasaulį ir atkūrimo būtinybe po nuopuolio.

Pirmieji Rašto skyriai apreiškia, kad Dievas norėjo, jog žmonija būtų viena šeima. Deja, ši vienybė buvo sudarkyta po nuopuolio tragedijos. Nesutarimų ir susiskaldymų šaknis išdygo tik nuodėmėje, nepaklusnumo padarinyje. Šio susiskaldymo užuominą pastebime Adomo ir Ievos santykiuose iškart po to, kai Dievas atėjo pas juos, kai jie valgė nuo uždrausto medžio (žr. Pr 3, 11). Tad, be viso kito, ką įvykdys išganymo planas, šios pirminės vienybės atkūrimas taip pat yra vienas svarbiausių tikslų.

Abraomas, Dievo tautos tėvas, tapo esmine asmenybe Dievo išganymo plane. Šventajame Rašte Abraomas nusakytas kaip puikus „teisumo tikėjimu“ pavyzdys (žr. Rom 4, 1–5), tokio tikėjimo, kuris suvienija Dievo žmones vienus su kitais ir su pačiu Viešpačiu. Dievas darbuojasi per žmones, kad atkurtų vienybę ir paskelbtų savo valią puolusiai žmonijai.

MEILĖ VIENYBĖS PAMATAS

Aiški žinia, kylanti iš pasakojimo apie pasaulio sukūrimą Pradžios 1 ir 2, yra visaapimanti darna, kuri buvo sukūrimo savaitės pabaigoje. Paskutiniai Dievo žodžiai, kad visa buvo „labai gera“ (Pr 1, 31), nusako ne tik estetinį grožį, bet ir kad nebuvo jokio blogio ar nesantaikos, kai Dievas baigė kurti šį pasaulį ir žmones, kurie turėjo jį apgyvendinti. Pradinis Dievo tikslas sukuriant pasaulį apima darnų visų gyvybės formų sambūvį ir tarpusavio priklausomybę. Tai buvo gražus pasaulis, sukurtas žmogiškai šeimai. Viskas buvo tobula ir verta Kūrėjo. Dievo idealas ir pirminis pasauliui skirtas tikslas buvo darna, vienybė ir meilė.

 Perskaitykite Pr 1, 26–27. Ko šios eilutės moko apie žmogaus išskirtinumą, priešingai kitai žemiškai kūrinijai, kaip parašyta Pradžios 1 ir 2?

Pradžios knygoje parašyta, kad Dievas žmogų sukūrė pagal savo paveikslą, ko pasakojime apie pasaulio sukūrimą nepasakyta apie nieką kitą. „Tuomet Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą‘; […] Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 26–27). Nors teologai per amžius svarstė tikslią šio paveikslo ir paties Dievo prigimtį, daugelyje Šventojo Rašto vietų Dievo prigimtis yra meilė.

Perskaitykite 1 Jn 4, 7–8. 16. Kaip šios eilutės gali mums padėti suprasti, kaip mes buvome pradžioje sukurti ir kaip tai galėjo paveikti pirminę vienybę, pastebimą pasaulio sukūrime?

Dievas yra meilė, ir todėl, kad žmonės taip pat gali mylėti (likusiai kūrinijai, be abejo, neįmanomu būdu), būti sukurtiems pagal Jo paveikslą turi reikšti galimybę mylėti. Tačiau meilė egzistuoja tik santykiuose su kitais. Taigi, kad ir ką reikštų būti sukurtiems pagal Dievo paveikslą, tai turi reikšti gebėjimą mylėti, ir mylėti giliai.

NUOPUOLIO PADARINIAI

Nuopuolio padariniai buvo milžiniški. Adomo ir Ievos nepaklusnumas išdarkė darnią visų gyvybės formų tarpusavio priklausomybę. Blogiau, nepaklusnumas lėmė netgi šiandien egzistuojančius nesutarimą, nesantaiką ir susiskaldymą tarp žmonių. Nedarna pasireiškė nedelsiant, Adomui ir Ievai suverčiant kaltę dėl nuopuolio kitiems (Pr 3, 12–13). Nuo to laiko viskas tik blogėjo.

Perskaitykite Pr 3, 16–19 ir Pr 4, 1–15. Kas šiose eilutėse atskleidžia nuodėmės rezultatus ir jų įtaką darniam pasauliui, kurį Dievas sukūrė?

Adomo nepaklusnumas lėmė daugybę įvykių ir padarinių, kurie laikui bėgant paveikė visą Dievo kūriniją. Pats gamtinis pasaulis pradėjo kentėti nuo nuodėmės padarinių. Žmogaus santykiai taip pat buvo paveikti. Kainas ir Abelis, du broliai, turėję mylėti ir rūpintis vienas kitu, tapo svetimi, nes norėjo laikytis savo savanaudiškų polinkių, o ne Dievo nustatyto garbinimo būdo. Šis susvetimėjimas lėmė smurtą ir mirtį. Vis dėlto Kaino reakcija buvo labiau nukreipta į Dievą nei Abelį. Jis pyko ant Dievo (Pr 4, 5), ir šis pyktis sukėlė nepasitenkinimą Abeliu. Nepaklusnumas toliau kenkė žmonių santykiams.

„Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“ (Pr 6, 5). Šis blogis galiausiai privedė prie tvano ir neįtikėtino pirminės Dievo kūrinijos sunaikinimo. Tačiau net tada Dievas neišsižadėjo žmonijos, bet paliko likutį, Nojų ir jo šeimą, naujai pradžiai.

Po tvano Dievas davė Nojui ir jo šeimai pažadą. Lankas danguje turėjo visada jiems priminti Jo rūpestį ir pažadus, Jo malonę ir gailestingumą (Pr 9, 12–17; Iz 54, 7–10). Dievas sudarė Sandorą su Nojumi ir atkūrė savo pradinį planą, kad gyvuotų vieninga žmogiškoji šeima, ištikima Jam ir Jo Žodžiui.

Kaip nuodėmė lemia nedarną? Kokius dabar galėtumėte priimtų sprendimus, kad padėtumėte atkurti darną su tais, kuriuos jūsų sprendimai gali stipriai paveikti?

TOLIMESNIS NEVIENINGUMAS IR ATSISKYRIMAS

Perskaitykite Pr 11, 1–9. Kokie įvykiai čia dar labiau padidino atsiskyrimo ir nevieningumo problemą?

Kitas Rašte po tvano paminėtas įvykis yra Babelio bokšto statyba, kalbų sumaišymas, o tada žmonių, kurie iki šiol kalbėjo viena kalba, sklaida. Galbūt pakerėti krašto tarp Eufrato ir Tigro upių grožio bei dirvožemio derlingumo, kai kurie Nojaus palikuonys nusprendė pastatyti miestą ir aukštą statinį Šinaro krašte, šiandieniame Pietų Irake (Pr 11, 2).

Archeologija parodė, kad Mesopotamija buvo tankiai apgyvendinta vietovė nuo ankstyviausių istorinių laikų. Tarp šių žmonių buvo šumerai, kuriems priskirtas sumanymas rašyti ant molio lentelių. Jie statė tvirtus namus ir buvo papuošalų, įrankių ir namų apyvokos reikmenų gamybos meistrai. Kasinėjimai taip pat atskleidė daugybę šventyklų su bokštu, skirtų įvairių dievybių garbinimui.

Nojaus palikuonys, įsikūrę Šinaro krašte, greitai pamiršo Nojaus Dievą ir Jo duotus pažadus, kad niekada nebesunaikins pasaulio tvanu. Babelio bokšto statyba buvo paminklas jų didžiausiai išminčiai ir įgūdžiams. Jų garbės ir reputacijos troškimas, „pasidaryti sau vardą“ (Pr 11, 4), buvo vienas iš motyvų bokšto statybai. „Dangaus tikslas žmonėms buvo – išlaikyti vienybę per tikrosios religijos ryšį. Kai stabmeldystė ir politeizmas sulaužė šį vidinį dvasinį ryšį, jie neteko ne tik religijos vienybės, bet ir brolystės dvasios. Bokšto projektas, išorinėmis priemonėmis išsaugoti vidinę vienybę, kurios neteko, niekada negalėjo būti įgyvendintas“ (The SDA Bible Commentary, vol. 1, 284 p.).

Adomo ir Ievos nuopuolis sugriovė žmonijos vienybę ir pirminį Dievo planą. Nuopuolis sukėlė garbinimo painiavą; žemėje plačiai išplito blogis ir amoralumas; ir galiausiai žmonija susiskaldė į daugybę skirtingų kultūrų, kalbų ir rasių, kurios nuo to laiko dažnai buvo nesuderinamos.

Kokių praktinių žingsnių galime imtis, kad padėtume išgydyti rasių, kultūrų ir kalbų susiskaldymus, kurie mums pakenkia net bažnyčioje?

ABRAOMAS, DIEVO TAUTOS TĖVAS

 Trys didžiosios monoteistinės pasaulio religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas, laiko Abraomą tėvu. Krikščionims šis sutapatinimas yra dvasinis ryšys. Kai buvo pašauktas palikti savo kraštą Mesopotamijoje, Abraomui buvo pasakyta, kad jame visos žemės gentys „ras palaiminimą“ (Pr 12, 3; taip pat žiūrėkite Pr 18, 18; 22, 18). Palaiminimas atėjo per Jėzų.

Perskaitykite Hbr 11, 8–19; Rom 4, 1–3; Gal 3, 29. Kokie Abraomo tikėjimo elementai minimi šiose eilutėse ir kaip jie susiję su krikščionių vienybės idėja? T.y., ką galima rasti šiose eilutėse, kurios šiandien gali mums padėti suvokti, kas turėtų būti esminė krikščionių vienybės dalis?

Kaip visų tikinčiųjų tėvas, Abraomas mums pateikia keletą esminių elementų, svarbių krikščionių vienybei. Pirma, jis buvo paklusnus. „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hbr 11, 8). Antra, jis vylėsi Dievo pažadais. „Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje tartum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Hbr 11, 9–10). Trečia, jis tikėjo, kad Dievas duos jam sūnų ir kad vieną dieną jo palikuonys bus tokie pat gausūs kaip žvaigždės. Šios reakcijos pagrindu Dievas jį nuteisino tikėjimu (Rom 4, 1–3). Ketvirta, jis kliovėsi Dievo išganymo planu. Didžiausias Abraomo tikėjimo išmėginimas buvo tuomet, kai Dievas paprašė jį paaukoti Izaoką ant Morijos kalno (Pr 22, 1–19; Hbr 11, 17–19).

Senajame Testamente Abraomas pavadintas Dievo draugu (2 Met 20, 7; Iz 41, 8). Jo tikėjimas, jo nesvyruojantis paklusnumas ir jo pasikliovimas Dievo pažadais padaro jį pavyzdžiu, koks turėtų būti mūsų krikščioniškas gyvenimas.

Pagalvokite apie savo elgesį ir žodžius per kelias ateinančias dienas. Kaip galėtumėte siekti užtikrinti, kad tai, ką sakote ar darote, atspindi jūsų tikėjimo tikrovę?

DIEVO IŠSIRINKTA TAUTA

Pašaukdamas Abraomą būti Jo tarnu, Dievas išsirinko sau tautą, kuri atstovautų Jam pasaulyje. Šis pašaukimas ir išsirinkimas buvo Dievo meilės ir malonės aktas. Dievo pašaukimas Izraeliui buvo esminis Jo planui atkurti visą žmoniją po nuniokojimo ir nevieningumo, kurį sukėlė nuopuolis. Šventoji istorija – tai Dievo darbo siekiant šio atkūrimo tyrimas, o pagrindinė šio plano sudedamoji dalis buvo Sandora su Izraeliu.

Pasak Įst 7, 6–11, kodėl Dievas vadina Izraelį savo tauta? Kodėl Jis išsirinko Abraomo palikuonis kaip savo tautą?

Dievo meilė žmonijai yra Izraelio kaip Jo išsirinktos tautos centras. Dievas sudarė Sandorą su Abraomu ir jo palikuonimis, kad išsaugotų žinias apie Dievą per savo tautą ir atneštų žmonijai atpirkimą (Ps 67, 3). Tačiau tai, kad Dievas išsirinko Izraelį, yra aukščiausias meilės aktas. Abraomo palikuonys negalėjo niekuo pasigirti, kad pelnytų Dievo meilę. „Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kokią kitą tautą, Viešpats pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų“ (Įst 7, 7).

Keistas Dievo vertinimas dėl savo tautos išsirinkimo. Nors žmonės žiūri į galią, išmintį ir pasitikėjimą savimi, atrinkdami vadovus, Dievas neišsirenka stiprių ir galingų, kad Jam tarnautų, bet tuos, kurie jaučia ar pripažįsta savo silpnumą, neišmanymą ir menkumą, kad niekas negalėtų girtis Jo akyse (1 Kor 1, 26–31).

Tačiau pažvelkite į jiems tekusią garbę: „Dievas norėjo, kad Izraelio tauta būtų išaukštinta ir pagirta. Jiems buvo suteikti visi dvasiniai privalumai. Dievas nesulaikė iš jų nieko, kas buvo naudinga jų charakteriui formuoti, kas padarytų juos Jo atstovais.

Jų paklusnumas Dievo Įstatymui būtų padaręs juos klestėjimo stebuklu pasaulio tautoms. Tas, kuris galėjo apdovanoti juos išmintimi ir įvairiais gabumais, ir toliau būtų jų Mokytojas. Jis būtų juos išaukštinęs ir sutaurinęs per paklusnumą Jo Įstatymui. Jei būtų buvę paklusnūs, jie būtų apsaugoti nuo ligų, varginusių kitas tautas, ir būtų palaiminti intelekto jėga. Jų klestėjimas turėjo atskleisti Dievo šlovę, Jo didingumą ir galią. Jie turėjo būti kunigų ir kunigaikščių karalystė. Dievas suteikė jiems visas galimybes tapti didžiausia tauta žemėje“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 256 p.).

Kokias paraleles galime įžvelgti tarp to, ką Dievas padarė senovės Izraelio atžvilgiu ir šiai tautai turėtą pašaukimą, ir ką Jis padarė dėl mūsų ir mums, septintosios dienos adventistams, skirtą pašaukimą? Atsakymus paruoškite pristatyti klasėje.

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 25–31 p., 92–97 p.

Pirminis Dievo tikslas sukuriant žmoniją taip pat atsispindi šeimos įsteigime (Pr 2, 21–24) ir sabatoje. Pastaroji buvo skirta visai žmonijai, kaip aiškiai nurodė Jėzus (Mk 2, 27–28). Iš tikrųjų visuotinė sabatos prigimtis matoma pačiame Pradžios knygos pasakojime, kai Dievas atskyrė septintąją dieną ne tik prieš Izraelio pašaukimą kaip Jo Sandoros tautą, bet dar prieš nuodėmę. Kokia galinga ir vienijanti jėga galėtų būti sabata, jei visi žmonės jos laikytųsi. Būtent poilsio diena Dievas norėjo priminti Adomo ir Ievos palikuonims jų bendrą ryšį su Juo ir vieni kitais. „Ir sabata, ir šeima buvo įsteigti Edene, ir Dievo tikslu jie yra neatskiriamai susieti. Šią dieną daugiau nei bet kurią kitą mes galime gyventi Edeno gyvenimą. Tai buvo Dievo planas, kad šeimos nariai būtų susiję darbu ir tyrinėjimu, garbinimu ir poilsiu, tėvas kaip savo šeimos kunigas, o tėvas ir motina – vaikų mokytojai ir draugai“ (E. G. White, Child Guidance, 535 p.).

Klausimai aptarimui:

Kaip Pradžios knygos pasakojimas apie moters sukūrimą iš Adomo šonkaulio atskleidžia artimą ir glaudų ryšį tarp vyro ir žmonos? Ką tai mums sako, kodėl visame Rašte Dievas naudoja vyrą ir žmoną kaip artimo ryšio, kurio Jis siekia su savo tauta, pavyzdį?

Nors pasakojimas apie Babelio bokštą mums sako, kad etninė ir kalbinė žmonijos įvairovė nebuvo priminio Dievo plano žmonijai dalis, kaip šiandien galime peržengti tokius natūralius susiskaldymus? Kaip bažnyčia gali patirti vienybę ir darną, net jei ją sudaro daugybės tautų ir kalbų žmonės?

Kokios yra paralelės tarp senovės Izraelio ir mūsų kaip septintosios dienos adventistų pašaukimo? Svarbiau, ko galėtume pasimokyti iš izraelitų, kas padėtų mums būti ištikimiems dangaus pašaukimui Kristuje?

Santrauka: Pirminis Dievo planas, kai Jis kūrė pasaulį, kad žmonija gyventų darniai ir vieningai kaip šeima. Pirmųjų tėvų nepaklusnumas sukėlė trikdžius Dievo plane. Tačiau Dievas pašaukė Abraomą pradėti tautą, per kurią Jis gali išlaikyti atgimimo pažadą, kuris yra tik Kristuje.