Lapkričio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 11, 51–52; Ef 2, 13–16; 2 Kor 5, 17–21; Ef 4, 25–5, 2; Rom 14, 1–6; Apd 1, 14.
Įsimintina eilutė: „Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 51–52).
Praeitą savaitę tyrinėjome, kaip vienybė yra matoma per bendrą žinią, sutelktą į Jėzų kaip į Gelbėtoją, ir į Šventojo Rašto tiesas, kurias reikia pabrėžti paskutiniaisiais laikais. Mes esame, kas esame, dėl žinios, kurią Dievas mums davė ir kurią mes turime skelbti pasauliui.
Šią savaitę dėmesį sutelksime į matomą bažnyčios vienybę, kaip pastaroji pasireiškia kasdieniame krikščionių gyvenime ir bažnyčios misijoje. Pasak Jėzaus, bažnyčia ne tik skelbia Dievo išgelbėjimo ir sutaikymo žinią. Bažnyčios vienybė taip pat yra esminė šio sutaikymo išraiška. Nuodėmės ir maištavimo persmelktame pasaulyje bažnyčia yra matomas gelbėjančio Kristaus darbo ir galios liudijimas. Be bažnyčios vienybės ir solidarumo jos bendrame liudijime, gelbėjanti kryžiaus galia šiame pasaulyje nebūtų akivaizdi. „Vienybė su Kristumi įtvirtina vienybės ryšį tarp tikinčiųjų. Pasauliui ši vienybė yra labiausiai įtikinantis Kristaus didybės, dorybės ir Jo galios sunaikinti nuodėmę įrodymas“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 5, 1148 p.).
JĖZAUS KRYŽIUS
Kaip ir daugelis kitų dvasinių palaiminimų, kuriuos Dievas suteikia savo tautai, bažnyčios vienybė taip pat yra Dievo dovana. Vienybė nėra žmogiškųjų pastangų, gerų darbų ir ketinimų rezultatas. Iš esmės Jėzus Kristus sukuria šią vienybę per savo mirtį ir prisikėlimą. Mums patikėjus Jo mirtimi ir prisikėlimu per krikštą ir mūsų nuodėmių atleidimu, įsitraukus į bendrystę, skelbiant trijų angelų žinią pasauliui, mes esame viena su Juo ir kitais.
Perskaitykite Jn 11, 51–52 ir Ef 1, 7–10. Koks Jėzaus gyvenimo įvykis yra septintosios dienos adventistų vienybės pagrindas?
„Jis [Kajafas] tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 51–52). Keista, kad Dievas panaudojo Kajafą paaiškinant Jėzaus mirties reikšmę, nors Kajafas nesuprato, ką jis darė, pasmerkdamas Jėzų mirčiai. Šis kunigas taip pat nenutuokė, koks gilus buvo jo pareiškimas. Kajafas manė, kad jis išsako tik politinį pareiškimą. Tačiau pastarąjį Jonas naudojo norėdamas atskleisti pamatinę tiesą apie tai, ką pavaduojanti Jėzaus mirtis reiškia visiems Dievą tikintiems žmonėms, kurie vieną dieną susiburs „į vienybę“.
Kad ir ką mes kaip septintosios dienos adventistai tikime, kad ir kokią žinią mes skelbtume vieni, mūsų vienybės pamatas – tai vieningas Kristaus mirties vardan mūsų pripažinimas.
Be to, mes taip pat patiriame šią vienybę Kristuje per krikštą. „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 26–27). Krikštas – tai dar vienas saitas, kuriuo mes, adventistai, dalijamės, nes pastarasis simbolizuoja mūsų tikėjimą Kristumi. Mes turime bendrą Tėvą; taigi mes visi esame Dievo sūnūs ir dukterys. Ir mes turime bendrą Gelbėtoją, kurio mirtyje ir prisikėlime mes esame pakrikštyti (Rom 6, 3–4).
Kad ir kokie būtų kultūriniai, socialiniai, etniniai ir politiniai skirtumai tarp mūsų kaip septintosios dienos adventistų, kodėl mūsų bendras tikėjimas Jėzų turėtų viršyti visus tokius susiskaldymus?
SUTAIKYMO TARNYSTĖ
Mūsų pasaulis tikrai žinomas dėl netvarkos, problemų, karų ir konfliktų. Visi šie veiksniai daro įtaką mūsų gyvenimui asmeniniame, bendruomeniniame ir nacionaliniame lygmenyse. Kartais atrodo, kad visas mūsų gyvenimas yra kova. Tačiau susiskaldymas ir netvarka negyvuos amžinai. Dievas siekia įtvirtinti kosminę vienybę. Nors nuodėmė lėmė nedarną, Dievo amžinasis sutaikymo planas atneša ramybę ir vientisumą.
Ef 2, 13–16 Paulius iškelia principus, kurie parodo, kaip Kristus elgėsi, kad sutaikytų tikinčiuosius: per savo mirtį ant kryžiaus Jėzus žydus ir pagonis padarė viena tauta ir sunaikino juos skiriančias etnines ir religines kliūtis. Jei Kristus sugebėjo tai padaryti žydams ir pagonimis pirmame šimtmetyje, kiek Jis vis dar gali sugriauti rasinių, etninių ir kultūrinių kliūčių ir sienų, kurios šiandien padalija žmones mūsų bažnyčioje?
Ir nuo šio atskaitos taško galime ištiesti pasauliui ranką.
2 Kor 5, 17–21 Paulius teigia, kad Kristuje mes esame naujas kūrinys, sutaikytas su Dievu. Tuomet kokia yra mūsų tarnystė šiame pasaulyje? Kokius skirtumus galėtume nulemti mūsų bendruomenėse kaip vieninga bažnyčia?
Kaip nauji Dievo kūriniai, tikintieji gauna svarbią tarnystę – trigubą sutaikymo tarnystę. (1) Mūsų bažnyčia susideda iš tikinčiųjų, kurie kažkada buvo atskirti nuo Dievo, bet per gelbstinčią Kristaus malonės auką dabar yra viena su Dievu Šventąja Dvasia. Mes esame likutis, pašauktas skelbti pasauliui paskutinę žinią. Mūsų tarnystė – pakviesti tuos, kurie vis dar yra atsiskirti nuo Dievo, susitaikyti su Dievu ir prisijungti prie mūsų ir mūsų misijos. (2) Bažnyčia taip pat yra Dievo tautos susitaikymas. Kad būtume vieningi Kristui, mes turime būti vieningi vieni kitiems. Tai ne tik aukštas idealas; tai turi būti matoma tikrovė. Susitaikymas vieniems su kitais, ramybė ir darna tarp brolių ir seserų yra neabejotinas liudytojas pasauliui, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Atpirkėjas. „Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). (3) Per šią susitaikymo tarnystę bažnyčia sako visatai, kad Dievo atpirkimo planas yra tinkamas ir galingas. Didžioji kova yra susijusi su Dievu ir Jo charakteriu. Bažnyčiai ugdant vienybę ir susitaikymą, visata mato amžinąją Dievo išmintį (žr. Ef 3, 8–11).
PRAKTINĖ VIENYBĖ
1902 m. E. Vait rašė: „Kuo Kristus buvo gyvendamas šioje žemėje, tuo turi būti kiekvienas krikščionis. Jis yra mūsų pavyzdys ne tik savo nepriekaištingu tyrumu, bet ir kantrybe, švelnumu bei maloningu būdu“ (E. Vait, Signs of the Times, July 16, 1902). Šie žodžiai primena Pauliaus kreipimąsi į filipiečius: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).
Perskaitykite Ef 4, 25–5, 2 ir Kol 3, 1–17, tada atsakykite į šiuos du klausimus: Kuriose mūsų gyvenimo srityse mes esame raginami parodyti mūsų ištikimybę Jėzui? Kaip mes liudijame Jėzaus Evangeliją mūsų viešajame gyvenime?
Yra daugybė kitų Šventojo Rašto tekstų, raginančių krikščionis sekti Jėzaus pavyzdžiu ir būti gyvais Dievo malonės liudytojais kitiems. Mes taip pat raginami siekti gero kitiems (Mt 7, 12); nešioti vieni kitų naštas (Gal 6, 2); gyventi paprastumu ir sutelkti dėmesį į vidinį dvasingumą, o ne į išorinį demonstravimą (Mt 16, 24–26; 1 Pt 3, 3–4); ir laikytis sveikos gyvensenos (1 Kor 10, 31).
„Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną“ (1 Pt 2, 11–12). Kaip dažnai mes nuvertiname krikščioniškojo būdo poveikį tiems, kurie mus stebi? Kantrumas, pasireiškiantis susierzinimo akimirkomis, drausmingumas įtampos ir nesutarimų metu, švelni dvasia reaguojant į nekantrumą ir nemalonius žodžius yra Jėzaus dvasios, kurios esame pašaukti laikytis, ženklai. Mums, septintosios dienos adventistams kartu liudijant pasauliui, kuris neteisingai supranta Dievo charakterį, mes tampame galia gėriui ir Dievo šlovei. Kaip Kristaus pasiuntiniai, tikintieji turi būti žinomi ne tik dėl savo moralės, bet ir praktinio susidomėjimo kitų žmonių gerove. Jei mūsų religinis patyrimas yra tikras, jis atsiskleis ir padarys įtaką pasauliui. Vieningas tikinčiųjų kūnas, atskleidžiantis Kristaus charakterį pasauliui, iš tikrųjų bus galingas liudytojas.
Kokį liudijimą jūs pateikiate kitiems? Ką asmuo įžvelgtų jūsų gyvenime, dėl ko jam norėtųsi sekti Jėzų?
VIENYBĖ ĮVAIROVĖJE
Romiečiams 14 ir 15 apaštalas Paulius sprendžia klausimus, kurie giliai dalijo Romos bažnyčią. Jo reagavimas į šiuos klausimus buvo kvietimas romiečiams parodyti vienas kitam toleranciją ir kantrybę, o ne suskaldyti bažnyčią dėl šių rūpesčių. Ko mes galime pasimokyti iš jo patarimo?
Perskaitykite Rom 14, 1–6. Kokie sąžinės klausimai paskatino bažnyčios narius Romoje teisti, o ne bendrauti vieniems su kitais?
Labai tikėtina, kad šie klausimai buvo susiję su žydų apeiginiu nešvarumu. Pasak Pauliaus, tai buvo ginčai „dėl skirtingų nuomonių“ (Rom 14, 1), nurodant, kad tai nėra išgelbėjimo, bet nuomonių klausimai, kuriuos reikėtų palikti kiekvieno sąžinei (žr. Rom 14, 5).
Šie ginčai pirmiausia buvo susiję su maistu. Problema, kurią čia aptarė Paulius, nebuvo nešvarių gyvulių Kunigų 11 valgymas. Nėra įrodymų, kad ankstyvieji krikščionys Pauliaus laikais pradėjo valgyti kiaulieną ar kitus nešvarius gyvulius, ir mes žinome, kad Petras nevalgė tokio maisto (žr. Apd 10, 14). Taip pat, kad silpnieji valgė tik daržoves (Rom 14, 2) ir kad ginčas buvo susijęs su gėrimais (Rom 14, 17. 21) rodo, jog čia rūpėjo apeiginis nešvarumas. Tai tampa dar akivaizdžiau dėl žodžio netyru (koinos), vartojamu Rom 14, 14. Šis žodis pavartotas Senojo Testamento graikiškame vertime kalbant apie netyrus gyvulius, o ne nešvarius Kunigų 11. Matyt, romiečių bendruomenėje buvo žmonių, nevalgiusių bendrijoje, nes jie nebuvo įsitikinę, kad maistas buvo tinkamai paruoštas arba kad nebuvo paaukotas stabams.
Tas pat pasakytina ir apie kai kurių dienų laikymąsi. Čia nekalbama apie savaitinės sabatos laikymąsi, nes mums žinoma, kad Paulius jos nuolat laikėsi (Apd 13, 14; 16, 13; 17, 2). Tai tikriausiai nuoroda į įvairias žydų šventes arba pasninko dienas. Šiomis eilutėmis Paulius ragina toleruoti tuos, kurie yra nuoširdūs ir sąžiningi laikydamiesi šių apeigų tol, kol nemanoma, kad jos yra išgelbėjimo priemonė. Krikščionių vienybė pasireiškia kantrybe ir susivaldymu, kai mes ne visada sutinkame dėl nuomonių, ypač kai jos nėra esminės mūsų tikėjimui.
Klasėje iškelkite šį klausimą: ar yra kas nors, ką tikime ir ko laikomės kaip septintosios dienos adventistai, ko visi, kurie teigia esantys adventistai, neturėtų tikėti ir laikytis?
VIENYBĖ MISIJOJE
Palyginkite mokinių nuotaiką per Viešpaties Vakarienę Lk 22, 24 su jų nuotaika netrukus prieš Sekminių patyrimą Apd 1, 14 ir 2, 1. 46. Kas lėmė tokį skirtumą jų gyvenime?
Apd 1, 14 ir 2, 46 frazė „vieningai“ taip pat reiškia „sutartinai“. Tą lėmė tai, kad jie buvo vienoje vietoje, meldė Jėzaus pažado įvykdymo atsiųsti jiems Globėją.
Jiems laukiant, darėsi vis lengviau pradėti kritikuoti vienas kitą. Kai kurie galėjo nurodyti į tai, kad Petras išsigynė Jėzaus (Jn 18, 15–18. 25–27), o Tomas abejojo Jėzaus prisikėlimu (Jn 20, 25). Jie galėjo prisiminti Jono ir Jokūbo prašymą gauti geriausias vietas Jėzaus karalystėje (Mk 10, 35–41) arba kad Matas buvo nusidėjėlis ir muitininkas (Mt 9, 9).
Tačiau „šios pasirengimo dienos buvo gilinimosi į savo širdį metas. Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpaties šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui. Jie neprašė palaiminimų tik sau. Juos slėgė sielų gelbėjimo našta. Jie suprato, kad Evangelija turi būti nešama į pasaulį, ir reikalavo Kristaus pažadėtos jėgos“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 29 p.).
Mokinių bendrystė ir jų karštos maldos paruošė juos šiam didžiam Sekminių patyrimui. Jiems artinantis prie Dievo ir nepaisant savo asmeninių skirtumų, mokiniai buvo paruošti Šventosios Dvasios, kad taptų bebaimiais ir drąsiais Jėzaus prisikėlimo liudytojais. Jie žinojo, kad Jėzus atleido daugybę trūkumų, ir tai jiems suteikė drąsos nenuleisti rankų. Jie žinojo, ką Jėzus dėl jų atliko. Jie žinojo Jame esantį išganymo pažadą, taigi „tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 38 p.). Tad nestebina tai, kad Viešpats galėjo per juos padaryti galingų dalykų. Tai pamoka mums šiandien kaip bažnyčiai.
Visada lengva rasti kitų žmonių gyvenime nederamų dalykų. Kaip mes galime išmokti nepamatyti kitų klaidų, visų pirma dėl didingesnio tikslo atliekant Dievo valią vieningoje bažnyčioje?
Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, „Evangelism“, 98–103 p.
Ši ištrauka padeda atskleisti, kaip ankstyvoji Bažnyčia, vieninga Kristuje, sugebėjo išlaikyti vienybę, nepaisant skirtumų, taigi ir būti galingu liudijimu pasauliui. „Šventasis Raštas parodo, kaip Šventoji Dvasia vadovavo ankstyvosios Bažnyčios sprendimų priėmimo procesui. Tai atliekama bent trimis glaudžiai tarpusavyje susijusiais būdais: apreiškimais (pvz., Dvasia pasakydavo žmonėms, ką daryti: Kornelijui, Ananijui, Pilypui; ir galbūt burtų metimu), Šventuoju Raštu (Bažnyčia priėjo išvados naudodamasi Raštu) ir sutarimu (Dvasia veikė iš bendruomenės beveik nepastebimai, nulemdama sutarimą per dialogą ir tyrinėjimą, kurio pabaigoje bažnyčia suvokia, kad Dvasia joje darbuojasi). Atrodo, kad tikinčiųjų bendruomenėje prasidėjus kultūriniams, doktrininiams ir teologiniams ginčams, Šventoji Dvasia sprendimų priėmimo procese veikė per bendrą sutarimą. Šiame procese mes matome aktyvų tikinčiųjų bendruomenės, o ne tik jos vadovų vaidmenį, ir maldos svarbą supratimui. Šventosios Dvasios vadovavimas yra suvokiamas per tai, kad bendruomenė suprato Dievo Žodį, bendruomenės patyrimą ir jos poreikius bei per jos vadovų patyrimą, jiems tarnaujant. Įvairūs bažnytiniai sprendimai buvo priimami per procesą, vadovaujamą Šventosios Dvasios, kuriame Šventasis Raštas, malda ir patyrimas buvo teologinio apmąstymo elementai“ (Denis Fortin, „The Holy Spirit and the Church,“ in Ángel Manuel Rodríguez, ed., Message, Mission, and Unity of the Church, 321, 322 p.).
Klausimai aptarimui:
Klasėje aptarkite atsakymus į ketvirtos dalies klausimą, kaip nuspręsti, kokie mokymai ir papročiai yra septintosios dienos adventistams svarbūs, o kokie – ne.
Koks turi būti mūsų santykis su kitų konfesijų krikščionimis, kurie, kaip ir mes, tiki Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu?
Santrauka: Labiausiai įtikinantis vienybės įrodymas yra tas, kad broliai ir seserys myli vienas kitą kaip Jėzus. Mūsų nuodėmių atleidimas ir išgelbėjimas, kuris mums kaip adventistams bendras, yra geriausi mūsų bendrystės saitai. Kristuje mes galime parodyti pasauliui mūsų vienybę ir liudyti apie mūsų bendrą tikėjimą. Mes esame pašaukti daryti nemažiau.