Spalio 20–26d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 1, 3–14; Gal 4, 7; Ef 2, 11–22; 4, 1–6. 11; Mt 20, 25–28; Ef 5, 5–6, 9.
Įsimintina eilutė: „Paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip Jis panorėjo iš anksto nutarti Jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“ (Ef 1, 9–10).
Efezas buvo pagrindinis prekybos ir įtakos centras mažojoje Azijoje. Bažnyčią čia, Efeze, sudarė žydai, pagonys ir visų socialinių gyvenimo sričių žmonės. Tokia įvairiapusiška narystė galėjo būti linkusi į konfliktus kaip pasaulis, kuriame jie gyveno; t.y., jei ne Kristus ir vienybė, kurią jie turėjo Jame kaip Kristaus kūno nariai. Taigi Pauliaus susirūpinimas vienybe tarp Kristaus sekėjų yra pagrindinė jo Laiško efeziečiams tema.
Pauliaus vienybės samprata turi dvi puses: vienybę bažnyčioje, kur žydai ir pagonys susijungia viename kūne – Kristuje; ir vienybę visatoje, kurioje visi reiškiniai danguje ir žemėje atranda savo galutinę vienybę Kristuje.
Šios vienybės šaltinis yra Kristus. Pauliaus pavartoti – „Kristuje“ arba „su Kristumi“ šiame laiške kartojami daug kartų, siekiant parodyti, ką Dievas atliko dėl mūsų ir visatos per Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Galutinis Dievo išganymo planas – tai suvienyti visa per Kristų. Ši vienybė taps visiškai akivaizdi tik pasaulio pabaigoje.
PALAIMINIMAI KRISTUJE
Perskaitykite Ef 1, 3–14. Ką, pasak Pauliaus, mes gavome Kristuje?
Jėzaus sekėjai turi daug priežasčių garbinti Dievą. Kristuje Dievas pasirinko mus įvaikinti kaip sūnus ir dukteris, kad atstovautume Jam pasaulyje. Paulius naudoja daug pavyzdžių apibūdindamas mūsų naujus santykius su Dievu Kristuje. Iš jų įvaikinimo pavyzdys yra susijęs su vienybės tema. Kristuje mes esame priimti, ir mes priklausome Dievo šeimai. Šis šeimos pavyzdys taip pat nurodo į Dievo Sandorą su Izraelio vaikais. Pauliaus laiško kontekste, Jėzų kaip Mesiją priėmę pagonys yra Dievo vaikai, pažadų Izraeliui paveldėtojai (Rom 8, 17; Gal 4, 7). Šių santykių su Kristumi, buvimo Kristuje, nauda yra visos krikščioniškos vienybės pagrindas. Ši eilutė taip pat sako mums, kad Dievas visada troško suvienyti visą žmoniją Kristuje. Ir Dievo šeimoje Jėzaus pažinimas nesuteikia jokio specialaus statuso: mes visi esame Dievo vaikai, vienodai mylimi ir brangūs.
Kai kurie painioja, kad šioje eilutėje parašyta apie išankstinį nulėmimą (Ef 1, 5. 11). Atrodo, kad pažadas, jog Dievas mus išsirinko išgelbėti, taip pat reiškia, kad Dievas nulėmė, jog kažkurie pražus. Bet tai nėra biblinis mokymas. Greičiau Dievas parengė išganymo planą prieš pasaulio sukūrimą, kad visi būtų išgelbėti. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16; taip pat žr. 1 Tim 2, 6; 2 Pt 3, 9). Dievas iš anksto žino, kas priims Jo išgelbėjimo pasiūlymą, tačiau tai nėra tas pat, kas iš anksto nulemti kažkieno sprendimą. Išganymas siūlomas visai žmonijai dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų. Kyla klausimas: kaip mes galime atsisakyti šio pasiūlymo? Dievas nenaudoja prievartos, kad išgelbėtų.
„Dangaus susirinkime buvo numatyta, kad žmonės, nors ir prasižengę, neturėtų pražūti savo nepaklusnume, bet tikėdami Kristų kaip jų pavaduotoją ir laiduotoją gali tapti Dievo išrinkti, Jėzuje Kristuje paskirti įvaikinimui pagal Jo gerą valią. Dievas nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti; nes atiduodant viengimį Sūnų buvo parūpinta pakankamai priemonių sumokėti už žmonių išpirką. Pražuvusieji pražus dėl to, kad atsisakys tapti Dievo vaikais per Kristų Jėzų“ (E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 6, 1114 p.).
PERTVAROS SUGRIOVIMAS
Kartais giliausius susiskaldymus tarp žmonių sukelia rasių, etninės kilmės ir religiniai skirtumai. Daugybėje visuomenių asmens tapatybės kortelėje nurodoma tautybė ar religija, kuriai asmuo priklauso, ir šie skirtumai dažnai yra susiję su privilegijomis ar apribojimais, su kuriais žmonėms tenka gyventi kasdien. Kilus karams ar konfliktams šie tapatybės ir skirtumų žymenys dažnai tampa represijų ir smurto katalizatoriumi.
Ef 2, 11–22 Paulius nurodo geresnį kelią krikščionių bendruomenei. Kaip mūsų vienybė Kristuje veikia mūsų skirtumus? Ką Jėzaus mirtis ant kryžiaus sugriovė?
Paulius kviečia efeziečius prisiminti, koks buvo jų gyvenimas prieš jiems priimant Dievo malonę Kristuje. Etniniai, kultūriniai ir religiniai skirtumai sukėlė priešiškumą ir konfliktus tarp žmonių grupių. Bet gera žinia yra tai, kad Kristuje mes visi esame žmonės, turintys bendrą Gelbėtoją ir Viešpatį. Mes visi priklausome Dievo tautai. „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13).
Senovės šventykloje Jeruzalėje buvo pertvara, atskirianti šventyklos dalis, prieinamas tik etniniams žydams. Ant jos buvo užrašyta, kad svetimšaliams toliau eiti draudžiama, grėsė mirtis. Paulius, įžengęs į šventyklą po savo misionieriškų kelionių, buvo apkaltintas būtent peržengimu. Kai Paulius buvo suimtas, jis buvo apkaltintas atsivedęs į žydų šventyklos dalį Trofimą iš Efezo (Apd 21, 29). Šiame laiške Paulius teigia, kad Kristus „yra mūsų sutaikymas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę“ (Ef 2, 14).
Kristuje tikintieji yra Abraomo palikuonys, priėmę širdies apipjaustymą. Fizinis apipjaustymas, kurį Dievas davė Abraomui, nurodė į dvasinį apipjaustymą, kurį tikintieji gali priimti Kristuje (žr. Įst 10, 16). „Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet savo kūniškumo atsižadėjimu – Kristaus apipjaustymu“ (Kol 2,11).
Dar kartą perskaitykite Ef 2, 11–22. Kokiais būdais mes savo bažnyčioje matome tikrovę to, apie ką Paulius čia parašė? Kokie iššūkiai išlieka?
VIENYBĖ VIENAME KŪNE
Įkvėpti Pauliaus žodžiai efeziečiams yra praktiški. Vienybė, egzistuojanti tarp žydų ir pagonių, tarp skirtingų kultūrų ir etninių žmonių grupių, nėra mitas ar tiesiog teorinė samprata; tai tikrovė, reikalaujanti, kad mes elgtumės, kaip dera mūsų pašaukimui, į kurį esame pašaukti (Ef 4, 1).
Pasak Ef 4, 1–3, kaip krikščionys turi elgtis, kaip dera jų pašaukimui Kristuje?
Šių dorybių ir malonės praktinis rezultatas krikščionies gyvenime padeda išlaikyti „Dvasios vienybę taikos ryšiu“ (Ef 4, 3). Visos šios savybės yra įsišaknijusios meilėje (1 Kor 13, 1–7). Aktyvus meilės pritaikymas išlaiko santykius tarp brolių ir seserų ir skatina ramybę bei vienybę krikščionių bendruomenėje ir už jos ribų. Vienybė bažnyčioje parodo Dievo meilę unikaliais būdais, kuriuos kiti gali paliudyti. Bažnyčia yra pašaukta būti tokiu liudininku, ypač nesantaikos, susiskaldymų ir karų metu.
Perskaitykite Ef 4, 4–6. Kokia yra svarbiausia tema šiose eilutėse?
Pirmomis šio skyriaus eilutėmis Paulius išreiškia gilų susidomėjimą bažnyčios vienybe. Jis pradeda vienybės tarp tikinčiųjų raginimu (Ef 4, 1–3) ir pateikia sąrašą septynių dalykų, jungiančių tikinčiuosius (Ef 4, 4–6). Vienybė tuo pat metu yra ir tai, ką tikintieji jau turi (Ef 4, 4–6), tai, kas turi būti nuolat puoselėjama ir palaikoma (Ef 4, 1–3), ir tai, kas yra ateities tikslas, kurio mes siekiame (Ef 4, 13).
„Apaštalas ragina savo brolius parodyti tiesos galią, kurią jis jiems pristatė. Nuolankumu ir meilumu, kantrybe ir meile jie turėjo parodyti Kristaus charakterį ir Jo išgelbėjimo palaiminimą. Yra tik vienas kūnas ir viena Dvasia, vienas Viešpats, vienas tikėjimas. Kristaus kūno nariai, visi tikintieji, yra įkvėpti tos pačios Dvasios ir tos pačios vilties. Susiskaldymai bažnyčioje užtraukia negarbę Kristaus religijai ir suteikia progą tiesos priešams pateisinti jų įsitikinimus. Pauliaus pamokymai nebuvo užrašyti vien bažnyčiai jo dienomis. Dievas sumanė, kad jie pasiektų mus. Ką mes darome, kad išsaugotume vienybę taikos ryšiu?“ (E. G. White, Testimonies for the Church, vol. 5, 239 p.).
Kokius sprendimus galite priimti dabar, kad būtumėte tikri, jog elgiatės vertai pašaukimo, „į kurį esate pašaukti“?
BAŽNYČIOS VADOVAI IR VIENYBĖ
„O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą“ (Ef 4, 7). Nors išgelbėjimas yra suteiktas visiems, kurie jį priims, kai kurios dvasinės dovanos suteikiamos tam tikriems žmonėms konkrečiu tikslu.
Perskaitykite Ef 4, 11. Kokias vadovavimo dovanas Dievas suteikia bažnyčiai?
Pasak Ef 4, 12, koks yra Dievo tikslas suteikiant konkrečias vadovavimo dovanas bažnyčiai? Kaip šios dovanos susijusios viena su kita?
Visi krikščionys yra tam tikra prasme Dievo ir Evangelijos tarnai. Kristaus pavedimas Mt 28, 19–20 yra skirtas visiems krikščionims eiti ir padaryti mokiniais visų tautų žmones, krikštyti juos ir mokyti. Tarnystės darbas nėra skirtas tik privilegijuotiems asmenims, pvz., pastoriams ir (arba) evangelistams, bet visiems, kurie priima Kristaus vardą. Niekas negali atsiriboti nuo Evangelijos skelbimo darbo, ir nė vienas bažnyčios vadovas negali reikalauti išskirtinės tarnystės. Dvasinės vadovavimo dovanos skirtos būtent bažnyčios ugdymui. Bažnyčios vadovai reikalingi vienybei puoselėti ir skatinti.
Pauliaus su vadovavimu susijusių dovanų sąrašas sako mums, kad šios pareigos taip pat yra skirtos Dievo tautai laimint pražuvusiuosius. Bažnyčioje yra konkrečių atsakingų žmonių, kurie turi padėti kitiems atlikti jų tarnystę Kristui ir ugdyti Kristaus kūną „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13). Jėzaus vadovavimo stiliaus pavyzdys turi parodyti mums, kaip atlikti tarnystę. Jėzus atėjo tarnauti kitiems, o ne kad Jam tarnautų (Mt 20, 25–28); mes turime eiti ir daryti tą patį.
Tarp žmonių vyrauja polinkis būti nepriklausomais ir niekam neatskaitingais. Tai ypač būdinga Vakarų visuomenei. Tačiau Paulius mums primena, kad šiame pasaulyje nėra atskirų krikščionių ir kad mes sudarome tikėjimo bendruomenę su dvasiniais vadovais, kurie turi padrąsinti mus bendroje kelionėje. Mes visi kartu esame Kristaus kūno dalis.
Kokias dvasines dovanas turite ir kaip jas naudojate bažnyčios vienybei?
ŽMOGIŠKIEJI SANTYKIAI KRISTUJE
Krikščionybė yra santykių religija: santykių su Dievu ir vienas kitu. Nėra jokios prasmės teigti, kad asmuo palaiko gilius santykius su Dievu, jei tokie santykiai nepadaro įtakos santykiams su kitais žmonėmis. Krikščionybė negali būti vakuume. Vienybės principai, kuriuos Paulius aptaria Laiške efeziečiams, taip pat yra taikytini mūsų santykiams su kitais.
Perskaitykite Ef 5, 15–21. Ką Paulius mums sako 21 eilutėje? Koks yra santykis tarp paklusimo ir vienybės?
Pauliaus raginimas paklusti vieni kitiems yra susijęs su fraze „pilni Dvasios“ Ef 5, 18. Viena iš buvimo kupinais Dvasios išraiškų yra paklusimas vieni kitiems. Tai reiškia tinkamą nuolankumo ir sąmoningumo nusistatymą, kurį turėtume parodyti žmonėms. Žinoma, tai nėra daugumos asmenybių natūrali savybė, o Dvasios, gyvenančios mūsų širdyje, rezultatas. Tai yra tos pačios Dvasios dovana, kuri yra vienybės ryšys Kristuje. Žvelgiant iš šio taško, paklusimas yra vidinė savybė, išreiškianti mūsų pagarbą Kristui ir Jo aukai už mus.
Perskaitykite Ef 5, 22–6, 9. Kokią įtaką mūsų žmogiškiems santykiams daro ši abipusio paklusimo savybė tikinčiojo Kristų namuose ir darbe?
Tam tikru mastu vienybė bažnyčioje priklauso nuo vienybės namuose. Paulius pabrėžė, kad vienybė, meilė ir pagarba, kurios turėtų būti būdingos vyrui ir žmonai, turėtų išaukštinti Kristaus meilę bažnyčiai, pasiaukojančią meilę. Tad privalu, kad vyrai, žmonos ir bažnyčios nariai rodytų Kristaus pagarbą namie ir bažnyčioje. Ši Kristaus savybė taip pat turi pasireikšti santykiuose tarp vaikų ir tėvų bei tarp darbuotojų ir darbdavių (tarnų ir šeimininkų). Tokia pat darna ir ramybė, kurios turėtų vyrauti mūsų namuose, turėtų pasireikšti ir mūsų bažnytiniame gyvenime.
Kokius principus galite įžvelgti šiose šiandienėse eilutėse, kad galėtumėte geriau suprasti, kaip turėtumėte elgtis (priklausomai nuo jūsų aplinkybių) su šeimos nariu ar bendradarbiu?
Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, Testimonies for the Church, vol. 9., 179–188 p.
„Kristus nepripažino jokio tautybės, rango ar religinio skirtumo. Rašto aiškintojai ir fariziejai norėjo, kad visos dangaus dovanos pasitarnautų tik vietiniams ir tautai, ir kad visa Dievo šeima pasaulyje būtų neįtraukta. Bet Kristus atėjo sugriauti visas sienas. Jis atėjo parodyti, kad Jo malonės ir meilės dovana yra beribė kaip oras, šviesa ar lietus, atnaujinantis žemę.
Kristaus gyvenimas įsteigė religiją, kurioje nėra kastos, religiją, kurioje žydai ir pagonys, laisvi ir pavergti yra susieti bendros brolybės, lygūs prieš Dievą. Jokie politiniai klausimai Jam neturėjo įtakos. Jam buvo vienodi ir kaimynai, ir nepažįstamieji, ir draugai, ir priešai. Jo širdį paliesdavo trokštanti gyvojo vandens siela“ (E. G. White, Testimonies for the Church, vol. 9, 190, 191 p.).
Klausimai aptarimui:
Apmastykite šį teiginį: „Laiško efeziečiams ketvirtame skyriuje Dievo planas yra aiškiai ir paprastai atskleistas, kad visi Jo vaikai gali laikytis tiesos. Čia priemonės, kurias Jis paskyrė palaikyti vienybei savo bažnyčioje, yra aiškiai paskelbtos, kad nariai galėtų atskleisti pasauliui sveiką religinį patyrimą“ (E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 6, 1117 p.). Ką jūs matote Efeziečiams 4, kas nurodo į bažnyčios vienybę? Ką mes galime daryti, kad padėtume užtikrinti šią vienybę?
Vienybės klausimui svarbiausia yra nuolankumas ir paklusnumas. Be šių savybių, kaip bažnyčioje galėtų būti vienybė? Jei mes išdidūs, užtikrinti dėl savo pažiūrų ir pozicijų, ir nenorime klausytis kitų, tuomet vieningumui nėra galimybių. Kaip mes galime išmokti šio nuolankumo ir paklusnumo?
Kaip mes galime būti vieningi netgi tada, kai ne visada sutinkame visais klausimais?
Santrauka: Laiške efeziečiams Paulius duoda daug patarimų, ką krikščionims reiškia „būti Kristuje“. Išganymas Jėzuje mūsų gyvenimą keičia praktiškai. Visi mūsų žmogiškieji santykiai, įskaitant santykius su broliais ir seserimis bažnyčioje, keičiasi Kristaus galia. Ir šis pasikeitimas yra labai svarbus, kad mes turėtume vienybę.