Spalio 6–12d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 28, 1–14; Jer 3, 14–18; Ts 17, 6; 1 Kar 12, 1–16; 1 Kor 1, 10–17; Apd 20, 25–31.
Įsimintina eilutė: „Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia, o Šventojo pažinimas – protas“ (Pat 9, 10).
Senojo Testamento pranašai pakartotinai ragino Izraelio tautą paklusti Dievo paliepimams. Nepaklusimas ir nerūpestingumas atves prie atsimetimo ir nevieningumo. Paklusnumas Dievo įsakams buvo skirtas kaip priemonė apsaugoti tautą nuo natūralių nuodėmės padarinių ir pašventinti juos tarp daugybės kitų tautų. Dievo valios laikymasis lems darną tarp žmonių ir sustiprins jų bendruomenės ryžtą atsispirti pagoniškiems ir nedoriems garbinimo papročiams, kurie supa juos beveik iš visų pusių. Dievas norėjo, kad Jo tauta būtų šventa ir liudytų aplinkinėms tautoms.
Kaip Viešpats jiems sakė, išvedęs žydus iš Egipto: „Žiūrėkite, kaip man Viešpats yra įsakęs, mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasirengę įžengti ir jį paveldėti. Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!“ (Įst 4, 5–6)
Neabejotina, jei būtų ištikima, jo tauta būtų labai palaiminta ir būtų palaima kitiems. Tačiau neištikimybė lems daugybę problemų, nevieningumas – tik viena iš daugelio.
„SUGRĮŽKITE, ATSIMETĖLIAI VAIKAI“
Izraelio tautos istorija kupina pasakojimų apie nepaklusnumą ir maištavimą, po to sekančiu sugrįžimu pas Dievą ir paklusnumu, o paskui vėl pasikartojančiu nepaklusnumu ir nesutarimais. Tai vis kartojasi. Kiekvieną kartą Dievo tautai sąmoningai laikantis Jo valios, jie buvo palaiminti ramybe ir gyvenimu. Kiekvieną kartą jiems nepaklūstant ir einant savo keliais, jų gyvenimas pasidarydavo apgailėtinas, kupinas karų ir konfliktų. Dar prieš Izraeliui įžengus į pažadėtąjį kraštą, Dievas tai numatė ir pasiūlė sprendimą, kad būtų išvengta tokių neigiamų padarinių jų buvimui.
Perskaitykite Įst 28, 1–14. Kokie bus palaiminimai Izraeliui, jei tauta paklus Dievo valiai?
Perskaitykite Jer 3, 14–18. Ko moko Dievo raginimas Izraeliui atgailauti ir sugrįžti pas Jį? Ką tai mums sako apie Dievo meilę ir kantrybę savo tautai?
Jeremijo knygoje nuostabu yra tai, kad Dievas yra mylintis, gailestingas ir dosnus savo tautai, nepaisant jų maištavimo, susiskaldymo ir stabmeldystės. Dievas nuolatos kviečia savo tautą grįžti pas Jį ir atgailauti už savo kaltes. Dievas ne kartą pažadėjo atkūrimą ir viltį ateičiai.
„Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, – tai Viešpaties žodis, – nebūsiu tau piktas, nes esu maloningas, – tai Viešpaties žodis, – neapykantos amžinai Aš nejaučiu. Tik prisipažink, kad esi kalta, nes prieš Viešpatį, savo Dievą, maištavai, savo palankumą švaistei svetimiems dievams po bet kokiu kupliu medžiu ir Mano balso klausyti nenorėjai, – tai Viešpaties žodis“ (Jer 3, 12–13).
Jeremijo žodžiai ištarti tuo metu, kai Dievo Žodis buvo primirštas. Nors kai kurios reformos buvo pradėtos karaliaus Jošijo laikais, dauguma žmonių nejautė dvasinio noro toliau ištikimai paklusti Dievui. Jų nuodėmės, stabmeldystė ir egocentriškumas lėmė dvasinę ir politinę pražūtį. Juo labiau jie gręšis nuo Dievo valios vykdymo, tuo labiau bauginanti būtų jų ateitis. Vis dėlto per Jeremiją Dievas juos prašė. Dievas jiems buvo paruošęs geresnę ateitį, ir Jis norėjo grąžinti jiems klestėjimą, vienybę ir sveikatą. Bet tai galėtų įvykti tik tuo atveju, jei jie gyvens tikėjimu ir viskuo, kas susiję su tikru tikėjimu.
Kokį skirtumą paklusnumas ir nepaklusnumas lėmė jūsų gyvenime?
TEISŪS SAVO AKIMIS
Teisėjų knygos pasakojimai parodo daugybę neigiamų padarinių dėl to, kad Izraelis nepaisė Viešpaties valios. Netrukus po to, kai Izraelis įžengė į Kanaaną, žmonės pradėjo derinti savo dvasinį gyvenimą su klaidingomis kanaaniečių religijomis, kurios juos supo, o būtent tai jiems ir buvo uždrausta! Deja, tai nebuvo vienintelė problema, su kuria jie susidūrė.
Perskaitykite Ts 17, 6 ir Ts 21, 25. Ko šitos eilutės moko apie kitas problemas, iškilusias Dievo tautai?
Tai užtikrintas receptas susiskaldymui ir nevieningumui Dievo tautoje. Tautos vienybę turėjo užtikrinti jų ištikimas paklusnumas Sandoros Viešpačiui, Sandoros, kurią jie sudarė su Dievu. Tačiau darymas to, kas buvo teisinga jų pačių supratimu, ypač todėl, kad jiems įtakos turėjo aplinkinės tautos, buvo užtikrintas kelias į nelaimę. Mes visi esame puolę, ir, palikti sau, palikti laikytis mūsų širdžių polinkių, mes tikrai nuklysime nuo to kelio, kuriuo Dievas ragina mus eiti.
Ką pateiktos eilutės sako apie dvasines ir socialines Izraelio aplinkybes Teisėjų knygos laikotarpiu (Ts 2, 11–13 Ts 3, 5–7)?
„Viešpats per Mozę parodė savo tautai neištikimybės rezultatą. Atsisakydami laikytis Jo Sandoros, jie atsiskirs nuo Dievo gyvenimo ir Jo palaiminimai galėtų jų nepasiekti. Kartais šių įspėjimų buvo paisoma, ir žydams buvo išliejami gausūs palaiminimai, o per juos ir aplinkinėms tautoms. Tačiau savo istorijoje jie dažniau pamiršdavo Dievą ir nebematydavo jiems tekusios didžios kaip Jo atstovų privilegijos. Jie apiplėšė Jį netarnaudami taip, kaip Jis iš jų reikalavo, ir dėl to jų artimieji neteko progos pažinti teisingos religijos ir švento pavyzdžio. Būdami vynuogyno prievaizdais jie užsigeidė pasisavinti jo vaisius. Jų gobšumas ir godumas paskatino net pagonis juos paniekinti. Taip pagoniškam pasauliui buvo suteikta proga iškreiptai suprasti Dievo charakterį ir Jo karalystės įstatymus“ (E. G. White, Prophets and Kings, 20 p.).
Kaip mūsų pačių elgesys, kaip bažnyčios, paveikia aplinkinius? Ką jie mato septintosios dienos adventistuose, kas juos paveiktų teigiamai?
ŽYDŲ TAUTOS SKILIMAS
Atsimetimo kelias ir jo sunkūs padariniai nepasireiškė per naktį. Tačiau netinkami sprendimai, susikaupę per ilgus amžius, galų gale atvedė prie baisių padarinių Dievo tautai.
Perskaitykite pasakojimą apie karalių Rehabeamą 1 Kar 12, 1–16. Kas sukėlė šį baisų Dievo tautos skilimą?
„Jei Rehabeamas ir jo nepatyrusieji patarėjai būtų supratę Dievo valią Izraeliui, jie būtų paklausę tautos prašymo dėl valdžios administracijos reformų. Tačiau apie Sicheme vykusio susitikimo metu tekusią galimybę jie nesugebėjo mąstyti priežasties ir padarinių kontekste, todėl amžinai susilpnino savo įtaką daugeliui žmonių. Jų išreikštas ryžtas įamžinti ir padidinti priespaudą, pradėtą Saliamono karaliavimo laikotarpiu, tiesiogiai prieštaravo Dievo planui Izraeliui ir suteikė žmonėms daugybę progų abejoti jų motyvų nuoširdumu. Šiuo neišmintingu ir beširdžiu bandymu parodyti galią karalius ir jo pasirinkti patarėjai atskleidė pozicijos ir valdžios išdidumą“ (E. G. White, Prophets and Kings, 90 p.).
Ką šie teiginiai sako apie išminties poreikį priimant tinkamus sprendimus? Kur yra tikrosios išminties šaltinis(Pat 4, 1–9 Pat 9, 10 Jok 1, 5 )?
Pasakojimas apie Rehabeamą, jo skubotumą ir neišmintingą sprendimą priversti savo tautą dirbti sunkiau, yra liūdnas įvykis Izraelio karalystės gyvenime. Karalius klausėsi patarimų iš dviejų patarėjų grupių, tačiau jo galutinis sprendimas klausyti mažiau patyrusių bendraamžių jaunų vyrų patarimo lėmė katastrofą karalystei, kurią per pastaruosius 80 metų pastatė jo tėvas Saliamonas ir senelis Dovydas. Patarimas, kad karalius turėtų įbauginti minią pareikšdamas, jog jis yra griežtesnis už savo tėvą, buvo kvailas. Jaunų patarėjų nuomone, atjausti tautą dėl jos reikalavimų, kad darbas būtų lengvesnis, buvo ne tas vadovavimo būdas, kurio karalius turėtų laikytis. Pasak jų, jis turėtų save parodyti kaip žiaurų ir rūstų. Galų gale jis pasirodė esąs smurtautojas, nenusipelnantis savo tautos ištikimybės. Taigi Dievo tauta susiskaidė, nors taip niekada neturėjo būti, ir to Dievas niekada nebuvo jai suplanavęs.
SUSISKALDYMAI KORINTE
Deja, Dievo tautos susiskaldymo klausimas nesibaigė net Naujojo Testamento laikais.
Pavyzdžiui, keturi pirmi Pauliaus Pirmo laiško korintiečiams skyriai yra raginimas būti vieningiems. Viešėdamas Efeze Paulius išgirdo, kad Korinto bažnyčioje buvo įvairių susiskaldymų. Taigi jis savo laišką pradeda ilga įžanga apie bažnytinę vienybę ir būtinybe išvengti susiskaldymų. Pauliui rūpėjo šie įvykiai, ir įkvėptas jis siekė patarti, kad ištaisytų nepalankią padėtį.
Pasak 1 Kor 1, 10–17, kas, atrodo, buvo nesutarimų, susiskaldymų ir ginčų priežastis?
Paulius buvo susirūpinęs dėl savo brolių ir seserų Korinte, kai vienas iš Chloės namiškių jam papasakojo apie susiskaldymą ir ginčus. Pirmieji jo žodžiai parodo apaštalo susirūpinimą: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų.“ Apaštalas priminė jiems, kad kaip krikščionys jie būtų „vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10). Nepaisant to, kas tiksliai sukėlė šį ginčą ir susiskaldymus, Paulius norėjo, kad tai liautųsi.
Paulius primena korintiečiams, kad krikščionys yra pašaukti sekti Kristų, o ne žmogų, kad ir koks talentingas, gabus ar pašauktas asmuo būtų. Nors susiskaldydami jie, atrodo, laikėsi tam tikros „šalies“, apaštalas vienareikšmiškai pareiškė, kad toks susiskaldymas prieštarauja Kristaus valiai. Jis teigė, kad krikščioniškos vienybės esmė yra Kristus ir Jo auka ant kryžiaus (1 Kor 1, 13).
Krikščioniškos vienybės šaltinis yra tiesoje Jėzuje Kristuje ir Jo nukryžiavime, o ne kažkur kitur, kad ir koks „vertas“ toks asmuo būtų mokytojas, pamokslininkas ar vadovas. Kryžiaus papėdėje mes esame viename lygyje. Mūsų krikštas yra Jėzuje, kuris vienintelis gali išgydyti mus nuo nuodėmės. Tačiau mes turime praktiškai darbuotis siekdami šios vienybės Kristuje.
Tai mums turėtų pasakyti, kad kaip septintosios dienos adventistai mes negalime nekreipti dėmesio į mūsų tikėjimo ir misijos vienybę. Susiskaldymai ir ginčai gali pakenkti mūsų bažnyčios vienybei šiandien, nebent Kristaus meilė ir viešpatavimas mus suvienija su Juo.
Kaip mes galime išmokti išvengti pavojų, kuriuos Paulius čia mini? Kodėl visada turime būti atsargūs, kiek ištikimi esame kažkokiam kitam asmeniui, išskyrus Kristų?
ĮSIBRAUS VILKŲ
Perskaitykite Apd 20, 25–31. Dėl ko Paulius įspėjo Efezo vyresniuosius? Ką jie turėjo padaryti, kad tai nepasikartotų?
Savo tarnystės metu Paulius dažnai susidūrė su priešprieša, ir jis žinojo, kad bus sunku išsaugoti Jėzaus Kristaus Evangelijos grynumą. Atsisveikindamas su Efezo vyresniaisiais jis atkreipė dėmesį į sargybinio pavyzdį Ez 33, 1–6 ir pasakė kolegoms vadovams, kad jie taip pat yra atsakingi už Evangelijos apsaugą. Jie turėjo būti ištikimi savo bendruomenių ganytojai.
Pauliaus pavartotas posakis „žiaurūs vilkai“, nusakantis netikrus mokytojus (Apd 20, 29), primena panašų Jėzaus perspėjimą, kad klaidinantys mokytojai apsigaubia avių kailiu (Mt 7, 15). Šie netikri mokytojai pasirodė netrukus po to, kai Paulius dėl to perspėjo, ir jie medžiojo tikinčiuosius apaštalo įsteigtose Azijos bažnyčiose. Ef 5, 6–14 ir Kol 2, 8 matome kai kuriuos Pauliaus įspėjimus bažnyčioms Mažojoje Azijoje.
Antrame savo laiške Timotiejui Paulius įspėjo ir Timotiejų, atsakingą už Efezo bažnyčią, dėl klaidamokslių bažnyčioje ir nedorybės paskutinėmis dienomis.
Perskaitykite 2 Tim 2, 14–19 ir 2 Tim 3, 12–17. Ką Paulius sako Timotiejui apie tai, kaip kovoti su netikrais mokytojais ir išsaugoti bažnyčios vienybę?
Pirma, Timotiejus turėtų žinoti Raštą, be iškraipymų skelbti „tiesos žodį“ (2 Tim 2, 15). Priešnuodis šiems beprasmiams ginčams ir spėlionėms – tai teisingai suprasti ir mokyti Dievo duotą žodį. Rašto tiesos turi būti teisingai aiškinamos, kad nė viena Rašto dalis neprieštarautų visam Rašte pateiktam paveikslui, taip pat užkertant kelią klaidinantiems aiškinimams, dėl kurių galima netekti Jėzaus tikėjimo. Nesvarbūs ir antriniai klausimai turi būti pavaldūs Dievo Žodžio principams, kurie iš tikrųjų paruoš tikinčiuosius gyventi pergalingą gyvenimą Kristuje. Antras Pauliaus patarimas yra pačiam Timotiejui vengti „nerimtų tauškalių“ (2 Tim 2, 16). Nereikšmingos ir spekuliatyvios temos neturėtų būti Timotiejaus mokymo tarnystės dalis, jei jis nori būti laikomas vertu ir ištikimu tarnautoju. Tokie pokalbiai lemia tik didesnę nedorybę ir nepadeda tikinčiųjų ugdymui (2 Tim 2, 16). Tik tiesa veda į pamaldumą ir darną tarp tikinčiųjų. Priežastis, dėl kurios pats Timotiejus turi vengti ir raginti savo kaimenę vengti tokių klaidamokslių yra ta, kad jie plinta bažnyčioje kaip liga (2 Tim 2, 17). Galų gale paklusnumas Dievo Žodžiui yra priešnuodis klaidamoksliams (2 Tim 3, 14–17), galintiems kelti pavojų bažnyčios vienybei.
Kaip mes, kaip bažnyčia, galime apsisaugoti nuo panašių žmonių, kurie per klaidamokslius gali pasėti tarp mūsų susiskladymus?
Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, Prophets and Kings, 87–98 p.; E. Vait, Apaštalų darbai, 222–229 p.
„Viešpats trokšta, kad Jo pasirinkti tarnai žinotų, kaip susivienyti darnioms pastangoms. Kai kuriems gali atrodyti, kad kontrastas tarp jų dovanų ir kartu besidarbuojančiųjų dovanų yra per didelis, kad jie galėtų darniai vienytis; bet jiems prisiminus, kad reikia laimėti įvairias asmenybes, ir kad kai kurie atmes tiesą, kaip ji pateikta vieno darbininko, tačiau jų širdis Dievo tiesai atvers kito darbininko kitoks pristatymas, tikėkimės, kad jie stengsis darbuotis kartu vienybėje. Kad ir kokie skirtingi jų talentai, jie gali būti pavaldūs tai pačiai Dvasiai. Kiekvienu žodžiu ir poelgiu bus atskleisti malonumas ir meilė; ir kiekvienam darbininkui ištikimai užimant jam paskirtą vietą bus atsakyta į Kristaus maldą dėl Jo sekėjų vienybės, o pasaulis žinos, kad tai Jo mokiniai“ (E. G. White, Gospel Workers, 483 p.).
Klausimai aptarimui:
Daryti tai, kas teisinga mūsų požiūriu, nieko naujo. Postmodernizmas, abejojantis idėja apie bet kokį centrinį ar pagrindinį intelektualinį ar moralinį autoritetą, gali nutiesti kelią tam tikrai moralinei anarchijai, apie kurią kalba Raštas. Kaip mes, kaip krikščionys ir bažnyčia bendrai, reaguojame į tokį iššūkį?
Apmastykite pasakojimą apie karalių Rehabeamą ir Izraelio pasidalijimą (1 Kar 12). Ko tai mus moko šiandien?
Ką gali daryti bažnyčios vadovai ir nariai, kad būtų išvengta nesutarimų ir uždarų grupių vietinėje bendruomenėje, kai jos atsiranda? Kaip svarbu išspręsti šiuos klausimus, kol jie subręsta ir užpūliuoja? Kaip mes, bažnyčios nariai, galime apsisaugoti, kad nepatektume į spąstus, į kuriuos kai kurie pateko Korinte?
Ištirkite Pat 6, 16–19 nesutarimų kontekste. Ko tai moko, kad išvengtumėte nesantaikos jūsų bažnyčioje?
Santrauka: Rašte yra aplinkybių, kurios sukėlė nevieningumą. Dievo tautai ištikimai paklūstant, susiskaldymo pavojai labai sumažėjo. Teisėjų knygos ir Rehabeamo karaliavimo laikotarpio pavyzdžiai atvėrė duris susiskaldymui. Net Naujojo Testamento laikais išliko susiskaldymo galimybė. Tinkamas Dievo Žodžio supratimas ir pašvęstos pastangos jam paklusti yra geriausia apsauga nuo susiskaldymo ir trinties.