Gruodžio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 4, 8. 11; Mt 4, 8–9; Dan 3, 8–18; Apr 14, 9; Apr 14, 6–7; Apd 4, 23–31.
Įsimintina eilutė: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!‘“ (Apr 14, 6–7)
Netrukus po Sekminių pirmieji krikščionys daug laiko praleido šlovindami. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų“ (Apd 2, 42). Džiaugsmas, kylantis iš Jėzaus kaip Mesijo pažinimo, Senojo Testamento pranašystės išsipildymo, pripildė jų širdis dėkingumo Dievui. Kokia garbė žinoti šią nuostabią tiesą! Šie ankstyvieji krikščionys jautė poreikį leisti laiką drauge, mokytis ir melstis, dėkoti Dievui už Jo apsireiškimą Jėzaus gyvenime, mirtyje ir prisikėlime bei už tai, ką Jis atliko jų gyvenime.
Pagal apibrėžimą Jėzaus Kristaus bažnyčia yra garbinančiųjų bendruomenė, kurią Dievas pašaukė būti dvasiniais namais, šventa kunigyste, kad atnašautų „dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5). Padėka Dievui, išreikšta bendruomeniniu garbinimu, keičia žmogišką širdį ir mintis bei daro panašias į Dievo charakterį ir rengia juos tarnystei.
Šios savaitės pamokoje daugiausia dėmesio skiriama garbinimo reikšmei ir kaip garbinimas išsaugo Jėzaus tikinčiųjų vienybę.
MŪSŲ KŪRĖJO IR ATPIRKĖJO GARBINIMAS
Diskutuodami apie garbinimą mes dažnai atkreipiame dėmesį į garbinimo elementus, į tai, ką jie apima ir kaip tai daroma. Bet kokia yra gili garbinimo reikšmė? Ką reiškia pagarbinti Dievą? Ir kodėl mes tai darome? Ps 29, 2 Dovydas sako: „Teikite Viešpačiui Jo vardo garbę, šlovinkite didžiai šventą Viešpatį!“ Ši psalmė mums nurodo tinkamą kryptį suprantant garbinimo reikšmę. Viešpaties garbinimas teikia Jam šlovę ir garbę, kurios Jis nusipelno.
Apreiškimo 4 ir 5 apibūdintas Jėzaus garbinimas danguje Jo užžengimo metu. Dėl kokių priežasčių dangaus gyventojai garbina Dievą ir Jėzų, Dievo Avinėlį? Apr 4, 8. 11; 5, 9–10. 12–13.
Šis garbinimo priešais sostą apibūdinimas, kai Jėzus pristatomas kaip Dievo Avinėlis ir pasaulio Gelbėtojas, yra įkvepiantis. Garbinimas vyksta, kai Dievo kūrinija atsiliepia Jam šlovinimo ir dėkingumo žodžiais už tai, ką Jis padarė. Garbinimas yra dėkingo žmogaus atsakas už Dievo sukūrimą ir išganymą. Paskutiniaisiais laikais atpirktieji taip pat prisijungs panašiai garbindami ir atsiliepdami į Dievo išgelbėjimą. „Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave, nes paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai“ (Apr 15, 3–4).
Taigi garbinimas yra mūsų tikėjimo Dievu atsakas dėl Jo didingų darbų: pirma, kad mus sukūrė ir, antra, kad mus atpirko. Garbinimo metu mes Dievą aukštiname, pagerbiame, giriame, parodome meilę ir paklusnumą, tikime, kad Jis yra vertas tai priimti. Aišku, tai, ką mes žinome apie Dievą, kaip mūsų Kūrėją ir Išganytoją, ateina iš to, ką Jis mums apreiškė Šventajame Rašte. Be to, tai, ką krikščionys žino apie Dievą, buvo aiškiau apreikšta Jėzaus Asmenyje ir tarnystėje (žr. Jn 14, 8–14). Štai kodėl krikščionys garbina Jėzų kaip Gelbėtoją ir Atpirkėją, nes Jo pasiaukojanti mirtis ir prisikėlimas yra garbinimo pagrindas.
Krikščionys susiburia garbindami būtent dėl šios nuostabos ir dėkingumo, iš kurių turėtų kilti Dievo garbinimas.
Pagalvokite apie tai, ką Kristus mums suteikė kaip mūsų Kūrėjas ir Gelbėtojas, apie tai, nuo ko Jis mus išgelbėjo, ir apie tai, ką Jis mums siūlo, nes Jis savo noru mirė vietoje mūsų. Kodėl šios tiesos turėtų būti viso mūsų garbinimo pagrindas?
KLAIDINGAS GARBINIMAS
Perskaitykite Mt 4, 8–9. Kaip Jėzus buvo gundomas dykumoje trečią kartą?
Išdidžiai ir arogantiškai šėtonas pasiskelbė teisėtu pasaulio valdovu, visų jo turtų ir šlovės savininku, tvirtindamas turįs garbę ir pagarbą visų, kurie čia gyvena, tarsi jis būtų sukūręs pasaulį. Koks įžeidimas Dievui, Kūrėjui ir Jėzaus Tėvui! Šėtonas atskleidė, kad tiksliai žinojo, ką reiškia garbinimas – tai garbės teikimas teisėtam visatos savininkui.
Palyginkite trijų žydų draugų patyrimą Danieliaus 3 (ypač 8–18 eilutėse) ir paskutiniųjų laikų galią Apr 13, 4 ir 14, 9–11. Kas gresia paskutiniaisiais laikais? Koks esminis klausimas vyrauja abiejuose pasakojimuose?
Nuo Kaino ir Abelio iki trijų žydų Babilone bei iki paskutinių dienų įvykių, susijusių su žvėries ženklu (Apr 16, 2), šėtonas siekia įsteigti klaidingą garbinimo sistemą, kuri atitraukia žmones nuo gyvojo Dievo ir, net subtiliai, nukreipia garbinimą į save. Galų gale, net prieš nuopuolį, jis norėjo prilygti Dievui (Iz 14, 14). Neatsitiktinai, lygiai taip pat, kaip trys jaunuoliai susidūrė su mirties grėsme, jei nepagarbins „statulos“, paskutinėmis dienomis ištikima Dievo tauta susidurs su mirties grėsme, nebent ji garbins „atvaizdą“. Kam garbinti „atvaizdą“, kai mes esame pašaukti garbinti gyvąjį Dievą?
„Svarbu pasimokyti iš jaunų žydų patyrimo Dūros lygumoje. Dievo tautą ištiksiantis neramumų metas pareikalaus nesvyruojančio tikėjimo. Jo vaikai turi parodyti, kad Jis yra vienintelis jų garbinimo objektas ir kad jokie svarstymai, net dėl pačios gyvybės, negali priversti jų net menkiausiai nuolaidžiauti klaidingam garbinimui. Ištikimai širdžiai nuodėmingų, mirtingų žmonių įsakymai bus nereikšmingi greta amžinojo Dievo Žodžio. Bus paklūstama tiesai, net jei tai lems laisvės atėmimą, tremtį ar mirtį“ (E. White, Prophets and Kings, 512 p.).
Kokiais skirtingais būdais, net ir dabar, mes galime būti gundomi garbinti kažką kitą, o ne vienintelę Esybę, vertą mūsų garbinimo? Kaip klaidingas garbinimas gali būti subtilesnė grėsmė, nei mes suvokiame? Kokius dalykus mes galime garbinti netgi dabar?
PIRMOJO ANGELO ŽINIA
Septintosios dienos adventistai Apr 14, 6–12 trijų angelų žinią mato kaip vaizduojančią jų misiją ir jų žinios esmę prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą (Apr 14, 14–20). Reikia „galingu balsu“ skelbti svarbią žinią visiems žemės gyventojams.
Perskaitykite Apr 14, 6–7. Kokia yra pirmojo angelo žinia ir ką ji sako apie Dievą? Kodėl joje paminėtas garbinimas?
Pirmojo iš trijų angelų žinia skelbiama visam pasauliui. Tai yra Jėzaus pranašystės įvykdymas Mt 24, 14. Šiame trijų angelų skelbime matomas skubumas ir jų misija. Pirmoji žinia primygtinai ragina žmones sutelkti dėmesį į Dievą, „nes atėjo Jo teismo valanda“ (Apr 14, 7). Jėzaus antrasis atėjimas yra katalizatorius teismui.
„Bijokite Dievo“, – sako angelas (Apr 14, 7). Tiems, kurie nepriima Dievo rimtai, ši žinia ir raginimas veikti tikrai sukelia baimę. Tačiau tiems, kurie yra Jėzaus sekėjai, šis raginimas kelia nuostabą ir pagarbą. Jie žvelgia į Dievą ir mato Jo pažadų įvykdymą. Juos apima dėkingumas ir pagarba Dievui.
„Nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ (Apr 14, 7) Ši kalba yra neabejotina nuoroda į sabatos įsakymą, pastarojo nuoroda į pasaulio sukūrimą (žr. Iš 20, 8–11). Dievas Kūrėjas, padaręs sabatą kaip atminimą savo galiai kurti, yra tas, kurį reikia garbinti ir gerbti.
Įdomu tai, kad paskutiniaisiais laikais garbinimas yra laikomas esminiu klausimu, susijusiu su žmonių ištikimybe. Ši pasaulinė žinia – tai raginimas garbinti Kūrėją.
„Paskutiniosios krizės esminis klausimas bus garbinimas. Apreiškimo knyga aiškiai parodo, kad išmėginimas bus ne draudimas garbinti, bet kas bus garbinamas. Galų gale pasaulyje bus tik dvi žmonių grupės, tie, kurie bijo ir garbina gyvąjį Dievą (Apr 11, 1. 18; 14, 7), ir tie, kurie nekenčia tiesos ir garbina slibiną ir žvėrį (Apr 13, 4–8; 14, 9–11). Jei garbinimas yra esminis klausimas paskutinėje kovoje, nestebina tai, kad Dievas siunčia savo paskutiniųjų laikų Evangeliją, ragindamas žemės gyventojus rimtai Jį priimti ir garbinti kaip Kūrėją, vienintelį, kuris vertas garbinimo“ (Ranko Stefanovic, Revelation of Jesus Christ: Commentary on the Book of Revelation (Berrien Springs, Mich.: Andrews University Press, 2002), 444, 445 p.).
RAŠTO TYRINĖJIMAS IR BENDRAVIMAS
Perskaitykite Apd 2, 42. Kaip ankstyvieji krikščionys garbino?
„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo“ (Apd 2, 42). Nuo seniausių bažnyčios akimirkų garbinimui buvo būdingas apaštalų mums suteiktas Dievo Žodžio tyrinėjimas. Pirmieji krikščionys buvo ištikimi, tyrinėdami Raštą, kas jame pasakyta apie Jėzų Kristų. Jie nuolat bendravo, kad dalintųsi vieni su kitais Dievo jiems suteiktais palaiminimais ir padrąsintų vieni kitus jų dvasinėje kelionėje su Dievu. Žodyje jie paisė šventų tiesų, tapusių jų žinios pasauliui pagrindu.
Ką šios eilutės sako apie svarbą tyrinėti Dievo Žodį drauge su kitais tikinčiaisiais? (2 Kar 22, 8–13, Apd 17, 10–11, 2 Tim 3, 14–17)
„Visada, kai skelbiamos Evangelijos tiesos, tie, kurie nuoširdžiai trokšta elgtis teisingai, būna paskatinti uoliai tyrinėti Šventąjį Raštą. Jei paskutiniosiomis žemės istorijos dienomis tie, kuriems skelbiamos šios nesikeičiančios tiesos, sektų berėjiečių pavyzdžiu, kasdien tyrinėtų Šventąjį Raštą bei lygintų jį su girdėtuoju Dievo Žodžiu, šiandien būtų ne palyginti menka saujelė, o daugybė ištikimųjų Dievo Įstatymo reikalavimams“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 172 p.).
Mes esame vieninga tauta, nes skelbiame Dievo Žodyje užrašytas tiesas. Tuo buvo užtikrinta Dievo bažnyčia pirmosiomis dienomis, ir tuo ji užtikrinta šiandien. Dievo Žodžio tyrinėjimas sudaro mūsų Dievo garbinimo ir mūsų kaip tautos, kuri buvo pašaukta skelbti trijų angelų žinią pasauliui, vieningumo pagrindą. Mums kaip šeimai susiburiant bendrauti ir garbinti, Šventasis Raštas mums kalba Dievo žodžius, kad vestų mus gyvenime ir ruoštų mūsų misijai ir Jėzaus antrajam atėjimui.
Ar tvirtai stovite Rašto tikėjime? T.y., ar jūs esate pakankamai užtikrinti ir galite, kaip trys žydų jaunuoliai, stovėti tvirtai net mirties akivaizdoje?
DUONOS LAUŽYMAS IR MALDOS
Kad ir kokie iššūkiai ištikdavo ankstyvąją bažnyčią, ji buvo vieninga Jėzaus tikėjime ir tiesoje, kurią Jis jai patikėjo skelbti pasauliui. Štai ką Petras netgi vadino turima tiesa (2 Pt 1, 12). Taigi, vieninga tiesoje, ji išreiškė šią vienybę keliais būdais.
„Jie ištvermingai laikėsi… duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Šis duonos laužymo paminėjimas tikriausiai nusako bendrą vakarienę arba nuolatinį tikinčiųjų maitinimąsi kartu. Tam tikru bendros vakarienės metu asmuo galėjo ypatingai palaiminti duoną ir vyną, prisimenant Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, tikintis, kad Jis greitai sugrįš. Ankstyvieji krikščionys skyrė laiko prisiminti Jėzaus gyvenimo ir tarnystės reikšmę ir mėgo kalbėti apie tai bendros vakarienės metu. Jų bendra vakarienė tapo garbinimo akimirka. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 46–47). Neabejotinai šis bendravimo metas labai padėjo sustiprinti vienybės jausmą Jėzuje.
Kokių yra pavyzdžių Apaštalų darbų knygoje, kaip ankstyvieji krikščionys kartu meldėsi? Ko jie meldė? (Apd 1, 14, Apd 4, 23–31, Apd 12, 12)
Ankstyvoji bažnyčia brangino galimybę tiesiogiai kreiptis į Dievą ir garbinimo metu visada teikdavo Jam prašymus. Pirmame laiške Timotiejui Paulius pamini maldos svarbą, kai krikščionys yra kartu (1 Tim 2, 1). Efeziečiams jis taip pat pabrėžė būtinybę melstis: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius ir mane“ (Ef 6, 18–19).
Kaip mes galime patirti gilesnę vienybę per užtariančią maldą dėl bendro tikslo? Kaip ši malda padeda mums kaip bažnyčiai susivienyti?
Tolesniam tyrinėjimui: „The Ellen G. White Encyclopedia“, 1044–1046 p.; 1290-1291 p.
„Šabo diena, kaip atmintina kūrimo diena svarbi tuo, kad ji visuomet liudija tikrąją priežastį, kodėl Dievui reikia atiduoti pagarbą, – nes jis yra Kūrėjas, o mes Jo kūriniai. Todėl šabo diena sudaro viso Dievo garbinimo pagrindą, nes ji atskleidžia tą didžiąją tiesą be galo įspūdingai, kaip negali niekas kitas. Tikrasis Dievo garbinimo pagrindas, ne tik septintąją dieną, bet ir apskritai visuomet, yra skirtumas tarp Kūrėjo ir Jo kūrinių. Šis svarbus faktas niekada negali pasenti, nevalia jo užmiršti. Dievas įvedė šabo dieną Edeno sode, kad ši tiesa būtų užfiksuota žmonių sąmonėje. Tol, kol tas faktas, kad Jis yra mūsų Kūrėjas, bus priežastis Jį garbinti, šabo diena išliks reikšminga ir atmintina diena. Jei visi švęstų šabo dieną, žmonių mintys ir jausmai būtų nukreipti į Kūrėją kaip gerbimo ir šlovinimo objektą, niekada nebūtų stabmeldžių, ateistų ar netikinčiųjų. Šabo dienos šventimas yra ištikimybės tikrajam Dievui ženklas, dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėjui. Taigi žinia, liepianti žmonėms šlovinti Dievą ir laikytis Jo įsakymų, ypač kviečia juos laikytis ketvirtojo įsakymo“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 379 p.).
Klausimai aptarimui:
Kadangi biblinės garbinimo, pasaulio sukūrimo ir išganymo sampratos yra itin glaudžiai susijusios, jūsų manymu, kodėl sabatos šventimas galėtų būti Dievo priešnuodis netikram garbinimui? Kokį vaidmenį sabata atlieka šioje paskutiniųjų laikų pranašystėje Apr 14, 6–7? Kodėl sabata užsimenama pirmojo angelo žinioje?
Dažnai apie garbinimą kalbame turinio prasme – ką turėtume daryti ar nedaryti garbinimo metu. Ar to pakanka? Kokia yra garbinimo esmė? Kaip jūsų vietinė bendruomenė patiria prasmingą garbinimą?
Kai kuriose visuomenėse garbinimas krikščionių bendruomenėje pamažėle pamirštamas arba jo išsižadama, net adventistų bendruomenėse. Ką jūsų vietinė bendruomenė gali daryti priešindamasi šiam polinkiui?
Santrauka: Garbinimas – tai tikinčių krikščionių dėkingas atsakas Dievui už Jo išgelbėjimo dovaną. Tai taip pat yra esminis elementas krikščionių bendruomenės vienybei ir bendravimo patyrimui. Be maldos ir Rašto tyrinėjimo trokštant pažinti Dievo tiesą mums, mūsų bendruomenė nepasieks vienybės Kristuje.