Gruodžio 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Tim 4, 11; Fm 1–25; 2 Kor 10, 12–15; Rom 5, 8–11; Ef 4, 26; Mt 18, 15–17.
Įsimintina eilutė: „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikyti“ (Rom 5, 10).
Tyrinėjome, net ir po Sekminių tikinčiųjų santykiai kartais buvo įtempti. Naujajame Testamente kartojasi pavyzdžiai, kaip bažnyčios vadovai ir atskiri nariai sprendė tokius iššūkius. Šie principai šiandien bažnyčiai yra labai vertingi. Jie atskleidžia teigiamus rezultatus, kuriuos gali lemti biblinių principų panaudojimas konfliktams spręsti ir mūsų vieningumui Kristuje išlaikyti.
Šią savaitę mes dėmesį sutelksime į atkurtus santykius ir tai, kaip mūsų žmogiškieji santykiai veikia mūsų vienybę Kristuje. Šventosios Dvasios tarnystė yra susijusi su žmonių priartinimu prie Dievo ir vienas kito. Tai apima mūsų santykių su Dievu kliūčių panaikinimą ir mūsų tarpusavio santykių kliūčių panaikinimą. Trumpai tariant, didžiausias Evangelijos jėgos pasireiškimas nebūtinai yra tai, ką bažnyčia sako, bet kaip bažnyčia gyvena.
„Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Be šios meilės mūsų kalbėjimas apie bažnyčios vienybę būtų bevertis.
ATKURTA DRAUGYSTĖ
Paulius ir Barnabas kartu darbavosi liudydami Jėzų. Bet jie nesutarė, ar jie gali pasikliauti baikščiu Jonu Morkumi (Apd 15, 36–39). Galimi pavojai skelbiant Evangeliją paskatino Joną Morkų pasitraukti nuo Pauliaus ir Barnabo ir grįžti namo (Apd 13, 13).
„Dėl tokio apsisprendimo Paulius kurį laiką nepalankiai, ir net griežtai, atsiliepė apie Morkų. Tačiau Barnabas buvo linkęs pateisinti šį žmogų dėl jo nepatyrimo. Jis nerimavo, kad Morkus visai neapleistų tarnavimo, nes įžvelgė jame savybes, dėl kurių Morkus būtų tinkamas ir naudingas Kristaus darbininkas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 127 p.).
Nors Dievas panaudojo visus šiuos vyrus, tarp jų kilusius klausimus reikėjo išspręsti. Apaštalas, skelbęs malonę, norėjo parodyti malonę jaunam pamokslininkui, kuris jį nuvylė. Atleidimo apaštalas turėjo atleisti. Jonas Morkus išaugo Barnabo globoje (Apd 15, 39), ir galiausiai Pauliaus širdį akivaizdžiai palietė pokyčiai.
Kaip Pauliaus laiškai Timotiejui ir kolosiečiams atskleidžia jo atnaujintus santykius su Jonu Morkumi ir naują pasitikėjimą šiuo jaunu pamokslininku? Kol 4, 10–11; 2 Tim 4, 11.
Nors smulkmenų apie Pauliaus susitaikymą su Jonu Morkumi nedaug, biblinis įrašas yra aiškus. Jonas Morkus tapo vienu iš patikimų apaštalo bendradarbių. Paulius labai rekomendavo Joną Morkų bažnyčiai Kolosuose. Savo gyvenimo pabaigoje, Paulius primygtinai paragino Timotiejų atsivesti Joną Morkų su juo į Romą, nes jis bus „naudingas padėjėjas“ (2 Tim 4, 11). Jaunasis pamokslininkas, kuriam Paulius akivaizdžiai atleido, praturtino jo tarnystę. Properša tarp jų buvo panaikinta, ir jie galėjo kartu darbuotis dėl Evangelijos. Nepaisant tarpusavio problemų, kad ir koks teisus Paulius jautėsi dėl savo ankstesnio nusistatymo Jono Markaus atžvilgiu, dabar viskas buvo praeityje.
Kaip mes galime išmokti atleisti tiems, kurie mums pakenkia ar nuvilia? Tuo pačiu metu, kodėl atleidimas ne visada apima visišką ankstesnių santykių atkūrimą? Kodėl to ne visada reikia?
NUO VERGO IKI SŪNAUS
Kol buvo įkalintas Romoje, Paulius sutiko iš Kolosų į Romą pabėgusį vergą vardu Onesimas. Paulius asmeniškai pažinojo Onesimo šeimininką. Laiškas Filemonui yra asmeninis Pauliaus kreipimasis į savo draugą santykiams su pabėgusiu vergu atkurti.
Pauliui santykiai buvo svarbu. Apaštalas žinojo, kad pašliję santykiai kenkia dvasiniam augimui ir bažnyčios vienybei. Filemonas buvo bažnyčios vadovas Kolosuose. Jei jis jautė kartėlį Onesimui, tai paveiks jo krikščionišką liudijimą ir bažnyčios liudijimą netikintiesiems.
Perskaitykite Fm 1–25. Kokių svarbių principų apie atkurtus santykius galime čia rasti? Atminkite, kad esminis žodis tai – principai.
Iš pirmo žvilgsnio šiek tiek stebina tai, kad Paulius nepasisakė griežčiau dėl vergovės blogybių. Tačiau Pauliaus strategija buvo daug veiksmingesnė. Idealiu atveju, Evangelija sugriauna visus klasių skirtumus (Gal 3, 28; Kol 3, 10–11). Apaštalas siuntė Onesimą atgal pas Filemoną ne kaip vergą, bet kaip savo sūnų Jėzuje ir kaip Filemono „mylimą brolį“ Viešpatyje (Fm 16).
Paulius žinojo, kad pabėgusių vergų ateitis buvo niūri. Jie galėjo būti sulaikyti bet kuriuo metu. Jie buvo pasmerkti nepritekliui ir skurdui. Bet dabar, kaip Filemono brolis Kristuje, pasiruošęs dirbti, Onesimas galėjo turėti geresnę ateitį. Filemonas galėjo užtikrinti jam maisto, apgyvendinimą ir darbą. Sugadintų santykių atkūrimas galėjo nulemti ženklius skirtumus jo gyvenime. Jis tapo „ištikimu ir mylimu broliu“ bei Pauliaus bendradarbiu Evangelijai (Kol 4, 9). Paulius buvo toks uolus ir tvirtas dėl šių dviejų sutaikymo, kad jis buvo pasiruošęs iš savo kišenės sumokėti visus finansinius nuostolius, kuriuos galėjo lemti įvykiai tarp dviejų tikinčiųjų Jėzuje.
Remiantis čia esančiais Evangelijos principais, ką galite įžvelgti, kad galėtumėte padėti išspręsti kilusią įtampą, net susiskaldymus, kurie pasireiškė santykiuose su kitais? Kaip šie principai neleidžia suardyti jūsų vietinės bendruomenės vienybės?
DVASIOS DOVANOS VIENYBEI
Anksčiau tyrinėjome, jog bažnyčia Korinte turėjo gilių problemų. Kokius principus Paulius apibūdina 1 Kor 3, 5–11; 12, 1–11 ir 2 Kor 10, 12–15 gydymui ir atkūrimui, kurie yra esminiai bažnyčios vienybei?
Šiuose tekstuose apaštalas išdėsto esminius bažnyčios vienybės principus. Jis nurodo, jog Jėzus naudoja skirtingus darbininkus, kad įvykdytų skirtingas tarnystes savo bažnyčioje, nors kiekvienas iš jų bendradarbiauja statant Dievo karalystę (1 Kor 3, 9).
Dievas ragina mus bendradarbiauti, o ne lenktyniauti. Kiekvienas tikintysis yra apdovanotas Dievo bendradarbiavimui tarnaujant Kristaus kūnui ir bendruomenei (1 Kor 12, 11). Nėra didesnių ar mažesnių dovanų. Visos reikalingos Kristaus bažnyčiai (1 Kor 12, 18–23). Dievo mums suteiktos dovanos nėra skirtos savanaudiškam pasirodymui. Šventoji Dvasia jas teikia tarnavimui ir Evangelijos skelbimui.
Lygintis su kitais yra neišmintinga, nes tai mus priverčia jaustis arba nedrąsiai, arba pasipūtusiai. Jei mes manome, kad kiti yra gerokai „pranašesni“ už mus, mes jaučiamės nusivylę, palyginę kitus su savimi, ir galime lengvai netekti drąsos, kad ir kokią tarnystę atliekame. Kita vertus, jei manome, kad mūsų darbas dėl Kristaus yra veiksmingesnis už kitų, mes didžiuojamės, o taip jaustis neturėtų joks krikščionis.
Abu nusistatymai blogina mūsų veiksmingumą Kristui ir bendrystei, kurią mes turime tarpusavyje. Mums darbuojantis toje įtakos sferoje, kurią Kristus mums pavedė, mes atrasime džiaugsmą ir pasitenkinimą liudydami Kristų. Mūsų darbai papildys kitų narių pastangas, o Kristaus bažnyčia padarys didžiulę pažangą karalystės link.
Ar pagalvojate apie tai, kieno tarnystės dovanos privertė jus pavydėti? (Tai ne pernelyg sunku, ar ne?) Tuo pačiu metu, kaip dažnai didžiuojatės savo dovanomis, kurios skiriasi nuo kitų? Mintis ta, kad Pauliui rūpėjo nuolatinė tikrovė puolusiuose žmonėse. Nepriklausomai nuo to, į kurią pusę mes pulsime, kaip mes galime mokytis nesavanaudiško nusistatymo, būtino palaikant mūsų vienybę Kristuje?
ATLEIDIMAS
Kas yra atleidimas? Ar atleidimas pateisina žmogaus, kuris mums siaubingai pakenkė, elgesį? Ar mano atleidimas priklauso nuo prasižengusiojo atgailos? Ką daryti, jei asmuo, kuriuo esu nusivylęs, nenusipelno mano atleidimo?
Kaip šios eilutės padeda suprasti biblinę atleidimo prigimtį? Rom 5, 8–11; Lk 23, 31–34; 2 Kor 5, 20–21; Ef 4, 26.
Kristus ėmėsi iniciatyvos sutaikyti mus su savimi. Būtent „Dievo gerumas skatina tave atsiversti“ (Rom 2, 4). Kristuje mes susitaikėme su Dievu, kol dar buvome nusidėjėliai. Mūsų atgaila ir išpažintis nesukuria sutaikymo. Kristus mirė ant kryžiaus; mes turime priimti, kas buvo dėl mūsų padaryta. Tiesa, kad negalime gauti atleidimo palaiminimų, kol neišpažįstame savo nuodėmių. Tai nereiškia, kad mūsų išpažintis sukuria atleidimą Dievo širdyje. Atleidimas buvo Jo širdyje visą laiką. Vietoj to, išpažintis leidžia mums jį priimti (1 Jn 1, 9). Išpažintis yra gyvybiškai svarbi ne dėl to, kad ji keičia Dievo nusistatymą mūsų atžvilgiu, bet dėl to, kad ji keičia mūsų nusistatymą Jo atžvilgiu. Mums pasidavus Šventosios Dvasios įtikinamai galiai atgailauti ir išpažinti savo nuodėmę, mes esame pakeisti.
Atleidimas taip pat labai svarbus mūsų pačių dvasinei gerovei. Nesugebėjimas atleisti žmogui, kuris mums pakenkė, net jei asmuo nenusipelno atleidimo, gali mums pakenkti labiau nei prasižengusiajam. Jei žmogus jums pakenkė ir skausmas graužia viduje, nes nesugebate atleisti, jūs leidžiate prasižengėliui dar labiau kenkti. Itin dažnai tokie jausmai ir įskaudinimas yra bažnyčios susiskaldymų ir įtampų priežastis. Neišspręstas skausmas tarp bažnyčios narių kenkia Kristaus kūno vienybei.
Atleidimas išlaisvina asmenį iš mūsų pasmerkimo, nes Kristus išlaisvino mus iš Jo pasmerkimo. Tai nepateisina kito asmens elgesio mūsų atžvilgiu. Mes galime susitaikyti su mums pakenkusiu asmeniu, nes Kristus mus sutaikė su savimi, kai mes nusikaltome Jam. Mes galime atleisti, nes mums atleidžiama. Mes galime mylėti, nes mes esame mylimi. Atleidimas yra apsisprendimas. Mes galime rinktis atleisti, nepaisant kito žmogaus elgesio ar nusistatymo. Tai yra tikroji Jėzaus dvasia.
Kaip mes galime sutelkti dėmesį į Kristaus atleidimą, kuris mums padeda išmokti atleisti kitiems? Kodėl toks atleidimas yra itin svarbi mūsų krikščioniško patyrimo pusė?
ATKŪRIMAS IR VIENYBĖ
Perskaitykite Mt 18, 15–17. Kokius tris žingsnius Jėzus mums pateikė, kad padėtų išspręsti konfliktus, kai mums pakenkė kitas bažnyčios narys? Kaip mums pritaikyti šiuos žodžius šiandienėmis aplinkybėmis?
Patardamas (Mato 18) Jėzus troško išlaikyti tarpasmeninį konfliktą bažnyčioje kuo mažesnėje grupėje. Jis norėjo, kad du žmonės patys išspręstų problemą. Štai kodėl Jėzus pareiškia: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“ (Mt 18, 15). Didėjant asmenų, dalyvaujančių konflikte tarp dviejų žmonių, skaičiui, gali kilti dar daugiau ginčų, o tai juo labiau gali paveikti kitų tikinčiųjų bendrystę. Žmonės palaiko puses, ir nubrėžiamos mūšio linijos. Tačiau kai krikščionys stengiasi išspręsti savo skirtumus atskirai krikščioniškos meilės ir tarpusavio supratimo dvasioje, sukuriama susitaikymo aplinka. Tuomet atmosfera tinkama Šventai Dvasiai juos paveikti, kol jie stengiasi išspręsti nesutarimus.
Kartais asmeninės pastangos konfliktams išspręsti būna bevaisės. Tokiais atvejais Jėzus ragina pasikviesti vieną ar du kitus asmenis. Šis antrasis susitaikymo proceso etapas visada turi būti vykdomas po pirmo žingsnio. Tikslas yra sutaikyti žmones, o ne juos toliau priešinti. Vienas ar du, kurie prisijungia prie nukentėjusiojo, neprivalo įrodyti savo tiesos ar prisidėti prie kito asmens kaltinimų. Jie ateina su krikščioniška meile ir gailestingumu kaip patarėjai ir maldos partneriai, norėdami kartu dalyvauti su dviem nesutariančiais žmonėmis.
Yra atvejų, kai visi bandymai nepadeda išspręsti problemos. Šiuo atveju Jėzus mums paveda iškelti klausimą bažnyčioje. Jis, be abejo, nekalba apie sabatos ryto pamaldų nutraukimą dėl asmeninio konflikto. Tinkama vieta iškelti klausimą, jei pirmieji du žingsniai nepadėjo sutaikyti abiejų šalių, yra bažnyčios taryba. Vėlgi, Kristaus tikslas yra sutaikymas. Nebūtina vieną šalį apkaltinti, o kitai atleisti.
„Nekentėkite pasipiktinimo, kad pastarasis virstų pagieža. Neleiskite žaizdai pūliuoti ir išplisti apnuodytais žodžiais, kurie užkrečia girdinčiųjų protą. Neleiskite karčioms mintims ir toliau tvindyti jūsų ir kito asmens protą. Eikit pas savo brolį ir nuolankiai bei nuoširdžiai pasikalbėkite su juo apie tai“ (E. White, Gospel Workers, 499 p.).
Tolesniam tyrinėjimui: The Ellen G. White Encyclopedia, Forgiveness, 825-826 p.
„Kai Kristus pasilieka darbininkų sielose, kai visas savanaudiškumas miršta, kai nelenktyniaujama, niekas nesiekia viršenybės, kai vyrauja vienybė, kai jie pasišvenčia, kad meilė vienas kitam yra matoma ir jaučiama, tuomet Šventosios Dvasios malonė bus jiems tikrai išlieta, kaip tas Dievo pažadas nenuvils nė vienu taškeliu ar brūkšneliu“ (E. White, Selected Messages, book 1., 175 p.).
„Jei mes stovėsime didingą Viešpaties dieną su Kristumi kaip mūsų prieglobsčiu, mūsų aukštu bokštu, turime pašalinti visą pavydą, visą viršenybės siekį. Mes privalome visiškai sunaikinti šių nešventų dalykų šaknis, kad jie vėl neišdygtų gyvenimui. Mes turime pasilikti tik Viešpaties pusėje“ (Ellen G. White, Last Day Events, 190 p.).
Klausimai aptarimui:
Perskaitykite Kol 3, 12–17. Aptarkite krikščioniškąsias savybes, kurių apaštalas Paulius ragino kolosiečių bažnyčią siekti. Kodėl šios savybės yra visų konfliktų sprendimo pagrindas? Kaip jos veda mus vykdant Jėzaus mums pateiktus principus Mt 18, 15–18?
Dar kartą perskaitykite Kol 3, 12–17 ir šiose eilutėse užrašytą mokymą. Kodėl šie dalykai yra itin svarbūs bažnyčios vienybei?
Jei pažvelgsime į mūsų bažnyčią, t.y., Septintosios dienos adventistų bažnyčią kaip visumą, kokia didžiausia kliūtis neleidžia mums pasiekti tokios vienybės, kokios reikės, norint laimėti pasaulį? Ar tai mūsų mokymai ir doktrinos? – Žinoma, ne. Šiuos dalykus skelbti pasauliui mums davė Dievas. Galbūt problema esame mes, mūsų tarpasmeniniai santykiai, mūsų pavydas, mūsų barniai, mūsų savanaudiškumas, viršenybės siekis ir daugybė kitų dalykų. Kodėl reikia melsti Šventosios Dvasios galios, kad mumyse įvyktų pokyčiai, prieš mums pamatant vienybę visoje bažnyčioje?
Santrauka: Jėzaus Kristaus Evangelijos esmė – tai išgydymas ir pasikeitimas. Ir kai šie ateina, jie negali nedaryti įtakos mūsų santykiams su kitais. Rašte mums pateikti galingi principai ir pavyzdžiai, kaip mes galime turėti gerus ir artimus santykius su kitais, net ir nuodėmės pasaulyje.