Lapkričio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 4, 8–12; Apd 1, 11; Mt 25, 1–13; Hbr 9, 11–12; Iš 20, 8–11; 1 Kor 15, 51–54.
Įsimintina eilutė: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
1888 m. septintosios dienos adventistai uoliai aptarinėjo kai kurių pagrindinių Rašto eilučių aiškinimus. Nors pastoriai ir bažnyčios vadovai aptarinėjo dešimt ragų Danieliaus pranašystėse ir Įstatymą Gal 3, 24, nedaugelis suprato, kaip jų priešiška nuostata vieni kitų atžvilgiu sugriovė jų bendrystę ir draugystę ir taip pakenkė bažnyčios vienybei bei misijai.
Vait itin apgailestavo dėl tokių aplinkybių ir paragino visus, dalyvavusius šiuose aptarinėjimuose, atidžiai apmąstyti savo santykius su Jėzumi ir kaip mūsų meilė Jėzui turėtų pasireikšti elgesyje, ypač kai nesutariame. Ji taip pat pasakė, kad nederėtų tikėtis, jog visi bažnyčioje sutars dėl visų Rašto eilučių aiškinimų.
Tačiau ji taip pat pabrėžė, kad mes turėtume siekti supratimo ir vienybės esminių adventistų tikėjimo tiesų klausimais (žr. E. White, Counsels to Writers and Editors, 28–32 p.). Šią savaitę mes pažvelgsime į keletą esminių Rašto mokymų, kurie mus daro adventistais ir formuoja mūsų vienybę tikėjime.
IŠGELBĖJIMAS JĖZUJE
Nors kaip septintosios dienos adventistai mes turime daug bendro su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis, mūsų tikėjimo tiesų rinkinys sudaro unikalią biblinės tiesos sistemą, kurios krikščioniškame pasaulyje niekas neskelbia. Šios tikėjimo tiesos padeda apibrėžti mus kaip Dievo likutį paskutiniaisiais laikais.
Perskaitykite Apd 4, 8–12; 10, 43. Kiek svarbia Jėzaus Kristaus vietą Petras laikė išganymo plano supratime?
Apaštalas Paulius sakė korintiečiams, jog gera žinia yra ta, kad „Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19). Kristaus mirtis yra mūsų sutaikymas su Tėvu, panaikinantis nuodėmės ir mirties properšą. Krikščionys šimtmečius mąsto Jėzaus mirties, prisikėlimo ir sutaikymo, kuriuos Jis atėjo įvykdyti, reikšmę. Šis sutaikymo procesas vadinamas „atpirkimu“. Tai buvimas viena arba sutarimas. Todėl atpirkimas reiškia santykių darną, o susvetimėjimo atveju ši darna būtų sutaikymo rezultatas. Taigi Bažnyčios vienybė yra šio sutaikymo dovana.
Ko šie tekstai moko apie Jėzaus mirties ir prisikėlimo reikšmę?
Rom 3, 24–25; 1 Jn 2, 2; 1 Jn 4, 9–10; 1 Pt 2, 21–24
Nors Kristaus mirties ir prisikėlimo tikėjimo tiesa yra mums bendra su daugeliu kitų krikščionių bažnyčių, mes ją skelbiame amžinosios Evangelijos kontekste (Apr 14, 6), tai dalis trijų angelų žinios, paskelbtos Apr 14, 6–12. Kaip septintosios dienos adventistai mes pabrėžiame šią žinią, ko nedaro jokia kita krikščioniška bažnyčia.
Kaip jūs galite išmokti visada atminti visą Kristaus mirties ir prisikėlimo tikrovę ir jos teikiamą viltį?
KRISTAUS ANTRASIS ATĖJIMAS
Apaštalai ir ankstyvieji krikščionys Kristaus sugrįžimą laikė palaiminta viltimi (Tit 2, 13), ir jie tikėjosi, kad visos pranašystės ir Šventojo Rašto pažadai bus įvykdyti Antrojo atėjimo metu. Septintosios dienos adventistai vis dar tvirtai laikosi šio įsitikinimo. Tiesą sakant, mūsų pavadinimas – adventistai, vienareikšmiškai tą nusako. Visi, kurie myli Kristų, laukia tikėdami tos dienos, kai jie galės mėgautis su Juo tiesiogine bendryste. Iki tos dienos Kristaus antrojo atėjimo pažadas daro įtaką mums kaip Dievo tautai.
Ko šios eilutės moko apie tai, kaip Kristus sugrįš? Koks čia skirtumas nuo kai kurių paplitusių Kristaus sugrįžimo idėjų? Apd 1, 11; Mt 24, 26–27; Apr 1, 7; 1 Tes 4, 13–18; Apr 19, 11–16.
Raštas pakartotinai tvirtina, kad Jėzus sugrįš savo atpirktųjų. Nereikėtų spėlioti, kada tai įvyks, nes pats Jėzus pasakė: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24, 36). Mes ne tik nežinome, kada Kristus sugrįš, bet mums pasakyta, kad mes to nežinome.
Savo tarnystės pabaigoje Jėzus pasakė palyginimą apie dešimt mergaičių (Mt 25, 1–13), kad pavaizduotų bažnyčios patyrimą, laukiant Jo antrojo atėjimo. Dvi mergaičių grupės yra dvi tikinčiųjų rūšys, teigiančios, kad laukia Jėzaus. Paviršutiniškai šios dvi grupės atrodo panašios; bet kai Jėzus vėluoja, tikrasis jų skirtumas tampa akivaizdus. Viena grupė, nepaisant vėlavimo, išlaikė gyvą viltį ir tinkamai pasiruošė dvasiškai. Šiuo palyginimu Jėzus norėjo pasakyti savo mokiniams, kad krikščionių patyrimas nebūtų grindžiamas emociniu jauduliu ar entuziazmu, bet nuolatiniu pasikliovimu Dievo malone ir atkakliu tikėjimu, net jei nėra jokių apčiuopiamų Dievo pažadų įvykdymo įrodymų. Jėzus šiandien kviečia budėti ir būti pasirengusiems Jo sugrįžimui bet kada.
Nors mūsų pavadinimas Septintosios dienos adventistai liudija apie tai, koks svarbus mums yra Antrasis atėjimas, kaip mes asmeniniame lygyje galime išlaikyti Antrojo atėjimo tikrovę prieš mus? Kaip mes, einant metams, galime nepadaryti klaidos, dėl kurios Jėzus įspėjo palyginime apie dešimt mergaičių?
JĖZAUS TARNYSTĖ DANGIŠKOJE ŠVENTYKLOJE
Senajame Testamente Dievas nurodė Mozei pastatyti palapinę arba šventyklą, kad būtų Jo buveinė čia žemėje (Iš 25, 8). Šventyklos apeigomis Izraelio tauta buvo mokoma išgelbėjimo plano. Vėliau, karaliaus Saliamono laikais, nešiojamą palapinę pakeitė didinga šventykla (1 Kar 5–8). Ir palapinė, ir šventykla buvo pastatytos pagal dangišką pavyzdį: „tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (Hbr 8, 2; taip pat žr. Iš 25, 9. 40).
Visame Rašte matoma, kad yra dangiškoji šventykla, kuri tarnauja kaip pagrindinė Dievo buveinė. Žemiškos šventyklos apeigos buvo išgelbėjimo plano ir Jėzaus kunigiškos tarnystės danguje „mažos“ pranašystės.
Perskaitykite Hbr 8, 6; 9, 11–12. 23–28; ir 1 Jn 1, 9–2, 2. Ko šios eilutės moko apie kunigišką Jėzaus tarnystę danguje?
Nuo Jo užžengimo dangiškoji šventykla yra ta vieta, kur Kristus vykdo savo kunigišką tarnystę mūsų išgelbėjimui (žr. Hbr 7, 25). Todėl mes esame raginami visiškai pasitikint artintis „prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4, 16).
Kadangi žemiškoje padangtėje buvo du kunigų tarnystės etapai – kasdienis tarnavimas šventoje vietoje, ir kartą per metus – šventų švenčiausioje vietoje – Šventajame Rašte taip pat apibūdinami šie du Jėzaus tarnystės etapai danguje. Jo tarnystę šventoje vietoje danguje nusako tarpininkavimas, atleidimas, sutaikymas ir atkūrimas. Atgailaujantys nusidėjėliai gali tiesiogiai kreiptis į Tėvą per tarpininką Jėzų (1 Jn 2, 1). Nuo 1844 m. Jėzaus tarnystė šventų švenčiausioje yra susijusi su teismu ir apvalymu, kurie buvo atliekami kartą per metus Permaldavimo dieną (Kun 16). Šventyklos apvalymo tarnystė taip pat grindžiama Jėzaus krauju. Šią dieną atliktas permaldavimas nurodė į galutinį Kristaus nuopelnų pritaikymą, siekiant pašalinti nuodėmės buvimą ir įvykdyti visišką visatos sutaikymą, pastarąją paverčiant viena darnia Dievui pavaldžia sistema. Šių dviejų etapų tarnystės doktrina yra unikalus adventistų įnašas į viso išganymo plano sampratą.
SABATA
Kitas svarbus biblinis mokymas, kurio septintosios dienos adventistai laikosi – tai septintoji diena sabata. Tai esminė doktrina, užtikrinanti mums vienybę ir bendrystę. Tai vienintelis dalykas, kurio, išskyrus keletą išimčių krikščionybėje, mes laikomės vieni.
Sabata yra Dievo dovana žmonijai nuo pat pasaulio sukūrimo (Pr 2, 1–3). Kuriant pasaulį sabatą įtvirtino trys skiriamieji dangaus veiksmai: (1) Dievas ilsėjosi sabatą, (2) Jis palaimino šią dieną ir (3) Jis ją pašventino. Šie trys veiksmai padarė sabatą ypatinga Dievo dovana, leidžiančia žmonijai patirti dangaus tikrovę žemėje ir įtvirtinti tai, kad Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas. Gerai žinomas rabinas Abraomas Jozuė Hešelis (Abraham Joshua Heschel) sabatą pavadino „laiko rūmais“ – šventa diena, kai Dievas susitinka su savo tauta ypatingu būdu.
Ko šios eilutės moko apie sabatos reikšmę žmonijai? Iš 20, 8–11; Įst 5, 12–15; Ez 20, 12. 20.
Dėl noro sekti Jėzaus pavyzdžiu (Lk 4, 16), septintosios dienos adventistai laikosi septintosios dienos – sabatos. Jėzaus dalyvavimas sabatos pamaldose atskleidžia, kad Jis patvirtino ją kaip dieną poilsiui ir garbinimui. Kai kurie Jo stebuklai buvo padaryti per sabatą, kad išmokytų gydymo (fizinio ir dvasinio) dimensijos, kuri ateina iš sabatos laikymosi (žr. Lk 13, 10–17). Apaštalai ir ankstyvieji krikščionys suprato, kad Jėzus nepanaikino sabatos; jie patys jos laikėsi ir šią dieną garbino Dievą (Apd 13, 14. 42. 44; Apd 16, 13; Apd 17, 2; Apd 18, 4).
Kita graži sabatos dimensija – tai ženklas mūsų išlaisvinimui iš nuodėmės. Sabata yra Izraelio tautos išgelbėjimo iš vergijos Egipte atminimo paminklas, kurį Dievas pažadėjo Kanaano krašte (Įst 5, 12–15). Nepaisant to, kad Izraelis nesugebėjo visiškai įžengti į šį atilsį dėl pakartotino neklusnumo ir stabmeldystės, Dievas žada, kad „Dievo tautos dar laukia sabatos poilsis“ (Hbr 4, 9). Visi, kurie nori įžengti į šį atilsį, gali į jį patekti tikėdami Jėzaus išgelbėjimu. Sabatos laikymasis simbolizuoja šį dvasinį atilsi Kristuje ir kad mes pasikliaujame tik Jo nuopelnais, o ne savo darbais, kad jie išgelbėtų mus iš nuodėmės ir suteiktų mums amžinąjį gyvenimą (žr. Hbr 4, 10, Mt 11, 28–30).
Kokiais apčiuopiamais būdais sabata padėjo jums patirti vienybę ir bendrystę, kurios Kristus trokšta savo žmonėms?
MIRTIS IR PRISIKĖLIMAS
Kurdamas „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Šis pasakojimas apie žmogaus sukūrimą parodo, kad gyvybė ateina iš Dievo. Ar nemirtingumas yra būdingas šiam gyvenimui aspektas? Raštas mums sako, kad tik Dievas yra nemirtingas (1 Tim 6, 16); nemirtingumas nesuteikiamas žmonėms gimus. Priešingai nei Dievas, žmonės yra mirtingi. Šventasis Raštas mūsų gyvenimą lygina su garu, „kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta“ (Jok 4, 14), o mirus mūsų gyvenimas pereina į miego būseną, kurioje nėra sąmonės (žr. Mok 9, 5–6. 10; Ps 146, 4; Ps 115, 17; Jn 11, 11–15).
Nors žmonės gimsta mirtingi ir miršta, Raštas kalba apie Jėzų Kristų kaip nemirtingumo šaltinį ir sako mums, kad Jis duoda nemirtingumą ir amžino gyvenimo pažadą visiems, kurie tiki Jo išgelbėjimu. „Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23). Jėzus „sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“ (2 Tim 1, 10). „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Taigi yra viltis dėl gyvenimo po mirties.
Perskaitykite 1 Kor 15, 51–54 ir 1 Tes 4, 13–18. Ką šios eilutės pasako apie gyvenimą po mirties ir kada žmonėms bus suteiktas nemirtingumas?
Apaštalas Paulius aiškiai parašė, kad Dievas suteikia nemirtingumą žmonėms ne mirties akimirką, bet po prisikėlimo, nuskambėjus paskutiniam trimitui. Nors amžinojo gyvenimo pažadas tikintiesiems suteikiamas, kai jie priima Jėzų kaip savo Išganytoją, nemirtingumas suteikiamas tik po prisikėlimo. Naujasis Testamentas nieko nekalba apie tai, kad siela keliauja į dangų iškart po mirties; šio mokymo šaknys yra pagonybėje, siekia senovės graikų filosofijos dienas ir nėra minimas nei Senajame, nei Naujajame Testamente.
Kaip mūsų su mirtimi susijusi samprata padeda mums dar labiau branginti Antrojo atėjimo pažadą? Kaip šis tikėjimas galingai suvienija mus kaip septintosios dienos adventistus?
Tolesniam tyrinėjimui: E. White, Counsels to Writers and Editors, 28–32 p.; The Ellen G. White Encyclopedia, 778–779 p.
Kaip septintosios dienos adventistai mes dalijamės svarbiomis tikėjimo tiesomis, panašiomis į kai kurių kitų krikščioniškų organizacijų. Žinoma, centrinė tiesa – tai išgelbėjimas tik tikėjimu per Jėzaus atpirkimą ir pavaduojančią mirtį. Mes, kartu su kitais krikščionimis, tikime, kad mūsų teisumas yra ne mūsų darbai, bet Kristaus teisumas, kuris mums suteikiamas tikėjimu, kaip nepelnyta malonės dovana. Arba, kaip rašė E. Vait: „Su Kristumi buvo pasielgta taip, kaip mes verti, kad su mumis galėtų būti elgiamasi taip, kaip Jis vertas. Jis buvo pasmerktas už mūsų nuodėmes, kurių Jis nepadarė, kad mes galėtume būti išteisinti per Jo teisumą, kurio neturime. Jis iškentė mūsų mirtį, kad mes galėtume gauti Jo gyvenimą“ (Su meile iš Dangaus, 19 p.). Tuo pačiu metu, atsižvelgiant į visas mūsų esmines tikėjimo tiesas, papročius ir gyvenseną, kurie kyla iš šių tiesų, mes esame unikalūs tarp krikščionių. Taip ir turėtų būti; jei ne, kam tada būtume, bent jau kaip septintosios dienos adventistai? Mūsų meilė Jėzui ir mokymas, kurį skelbiame, turėtų būti galingiausias mus vienijantis veiksnys.
Klausimai aptarimui:
„Faith and Works“, 103 p., E. Vait lygina nuteisinimą su nuodėmių atleidimu. Kaip mūsų atleidimo ir nuteisinimo Kristuje branginimas yra mūsų bendrystės ir bendravimo su broliais ir seserimis pagrindas?
Pagalvokite apie tai, kokios svarbios yra mūsų doktrinos bažnytinės vienybės kontekste. T.y., kas subūrė milijonus žmonių iš daugybės skirtingų etninių, religinių, politinių ir kultūrinių sričių, jei ne mums bendros tikėjimo tiesos? Ką tai mums sako apie doktrinų svarbą, ne tik misijos ir skelbiamos žinios kontekstui, bet ir bažnyčios vienybei?
Mūsų pavadinimas – Septintosios dienos adventistai nurodo į du svarbius mokymus, septintą dieną sabatą ir Antrąjį atėjimą. Viena mūsų pavadinimo dalis nurodo į Pasaulio sukūrimą, kitą – atpirkimą. Kaip šie du mokymai susiję ir kokiais būdais jie kartu taip glaustai apibendrina tai, kas mes esame kaip tauta?
Santrauka: Septintosios dienos adventistai laikosi daugybės tikėjimo tiesų. Kai kurios iš jų yra bendros ir kitiems krikščionims; kitos – ne. Kaip visuma šie mokymai sudaro mūsų kaip atskiros bažnyčios tapatybę ir yra mūsų vienybės pagrindas Jėzuje.