Spalio 27 – lapkričio 2d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 1, 12–14; Apd 2, 5–13; Apr 14, 12; Apd 2, 42–47; Apd 4, 32–37; Apd 5, 1–11; 2 Kor 9, 8–15.
Įsimintina eilutė: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų“ (Apd 2, 42).
Bažnyčios vienybė – tai bendro dvasinio patyrimo Jėzuje, kuris yra tiesa, rezultatas. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ (Jn 14, 6). Tvirti bendrystės saitai susiformuoja bendrame dvasiniame kelyje ir patyrime. Ankstyvieji adventistai tai patyrė Mileritų judėjime. Jų bendras patyrimas 1844 m. suvienijo jų širdis, jiems stengiantis paaiškinti savo nusivylimą. Iš šio patyrimo gimė Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir tiesa apie teismą prieš Kristaus atėjimą ir visa, kas su tuo susiję.
Jėzaus mokinių patyrimas po Jo užžengimo į dangų liudija Dievo Žodžio, maldos ir bendrystės galią, kuriant vienybę ir darną tarp labai skirtingų tikinčiųjų. Šis patyrimas vis dar įmanomas šiandien.
„Aš tvirtai teigiu, kad bendrystė yra ypač svarbus elementas bendroms pamaldoms… Krikščioniui niekas nepakeis dvasinių saitų, suvienijančių jį su kitais tikinčiaisiais ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi… Jėzus Kristus pirmiausia atveda sielą pas save, bet tada Jis visada sujungia tą sielą su kitais tikinčiaisiais savo kūne, bažnyčioje“ (Robert G. Rayburn, O Come, Let Us Worship (Grand Rapids: Baker Book House, 1980), 91 p.).
PASIRENGIMO DIENOS
Per paskutines valandas, praleistas kartu su mokiniais prieš mirtį, Jėzus pažadėjo, kad Jis nepaliks jų vienų. Kitas Guodėjas, Šventoji Dvasia, bus siunčiamas tarnauti kartu su jais. Dvasia padės jiems prisiminti daugelį dalykų, kuriuos Jėzus pasakė ir padarė (Jn 14, 26), ir paskatins juos suprasti daugiau tiesų (Jn 16, 13). Prisikėlimo dieną Jėzus atnaujino šį pažadą. „Jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia. Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės“ (Apd 1, 5. 8). Šventosios Dvasios jėga bus suteikta tam, kad mokiniai taptų liudytojais Jeruzalėje, Judėjoje, Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių (Apd 1, 8).
Perskaitykite Apd 1, 12–14. Ką mokiniai darė per šias dešimt dienų?
Mes galime įsivaizduoti, kad šios dešimt dienų yra intensyvaus dvasinio pasiruošimo laikotarpis, tam tikra stovykla, kurios metu šie mokiniai dalijasi savo prisiminimais apie Jėzų, Jo darbus, Jo mokymus ir Jo stebuklus. Jie „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14).
„Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. Tiesos, kurios buvo išblėsusios jų atminty, vėl atgijo, ir jie kartojo jas vienas kitam. Jie priekaištavo sau, kad neteisingai suprato tai, ką kalbėjo Gelbėtojas. Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą. O, kad būtų galima dar kartą išgyventi tuos trejus praėjusius metus, jie elgtųsi visai kitaip! Jeigu jie galėtų dar kartą išvysti Mokytoją, kaip uoliai stengtųsi jie parodyti, kaip karštai Jį myli ir kaip nuoširdžiai gailisi, jei kada nors nuliūdino Jį netikėjimo žodžiais ar darbais! Bet dabar jie tik guodėsi mintimi, kad jiems atleista. Mokiniai pasiryžo kiek įmanoma išpirkti savo netikėjimą, drąsiai išpažįstant Kristų pasaulio akivaizdoje… Atmetę visus skirtumus ir bet kokį norą būti pranašesniam, jie suartėjo krikščioniškoje bendrystėje“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 28 p.).
Ką jūs norėtumėte padaryti kitaip, kas susiję su jūsų tikėjimu? Ko galite pasimokyti iš savo apgailestavimų dėl praeities, kas gali padėti jums sukurti geresnę ateitį?
Nuo Babilono iki Sekminių
Dvasinio pasiruošimo dienos, po Jėzaus užžengimo, pasiekė kulminaciją per Sekminių įvykius. Pirmoji eilutė sako mums, kad tą pačią dieną, prieš Šventosios Dvasios išliejimą ant mokinių, jie visi buvo vienoje vietoje, vieningi (Apd 2, 1).
Senajame Testamente Sekminės buvo antra iš trijų pagrindinių švenčių, kurioje privalėjo dalyvauti kiekvienas vyras izraelitas. Tai buvo penkiasdešimt dienų (graikiškai – pentekoste, penkiasdešimt dienų) po Paschos. Šios šventės metu žydai Dievui atnašavo savo vasaros derliaus pirmienas kaip padėkos auką.
Taip pat tikėtina, kad Jėzaus dienomis Sekminių šventė taip pat buvo skirta paminėti Įstatymo davimą ant Sinajaus kalno (Iš 19, 1). Taigi mes čia matome nuolatinę Dievo Įstatymo svarbą kaip krikščioniškosios žinios apie Jėzų, kurio mirtis suteikia kiekvienam atgailaujančiajam atleidimą už Dievo Įstatymo sulaužymą. Tad nestebina tai, kad viena svarbiausių eilučių, susijusių su paskutinėmis dienomis, yra susijusi su Įstatymu ir Evangelija: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)
Taip pat, kaip ir ant Sinajaus kalno, kai Mozė gavo dešimt įsakymų (Iš 19, 16–25; Hbr 12, 18), daug nuostabių dalykų įvyko per šias Sekmines. „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų“ (Apd 2, 2–4).
Perskaitykite Apd 2, 5–13. Kuo reikšmingas šis nuostabaus įvykis?
Sekminės turėjo būti džiaugsminga šventė, skirta Viešpačiui už Jo palaiminimus. Galbūt dėl to čia metami neteisingi kaltinimai girtuokliavimu (Apd 2, 13–15). Dievo galia ypač pastebima stebukle kalbėti ir išgirsti įvairiomis kalbomis. Žydai iš visos Romos imperijos, atvykę į Jeruzalę dėl šios šventės, girdėjo Jėzaus, Mesijo, žinią savo gimtąja kalba.
Unikaliu būdu Sekminės padeda panaikinti pirminę žmonių šeimos sklaidą ir etninių grupių susiformavimą, kuris prasidėjo prie Babilono bokšto. Malonės stebuklas prasideda žmonių šeimos suvienijimui. Dievo bažnyčios vienybė pasauliniu mastu liudija apie Jo karalystės prigimtį kaip atkūrimą to, ko netekome Babilone.
VIENYBĖS BENDRYSTĖ
Reaguodami į Petro pamokslą ir raginimą atsiversti ir būti išgelbėtiems apie trys tūkstančiai žmonių apsisprendė priimti Jėzų kaip Mesiją ir įgyti Senojo Testamento pažadus Izraeliui. Dievas veikė visų šių žmonių širdyse. Daugelis girdėjo apie Jėzų ir galbūt atvyko iš toli į Jeruzalę su viltimi Jį pamatyti. Kai kurie galbūt matė Jėzų ir girdėjo Jo žinią apie Dievo išgelbėjimą, bet nepasišventė tapti sekėjais. Sekminių dieną Dievas stebuklingai paveikė mokinius ir panaudojo juos kaip liudytojus apie Jėzaus prisikėlimą. Dabar jie žino, kad Jėzaus vardu žmonės gali sulaukti nuodėmių atleidimo (Apd 2, 38).
Perskaitykite Apd 2, 42–47. Kokia veikla šie ankstyvieji Jėzaus sekėjai užsiėmė kaip tikinčiųjų bendruomenė? Kas sukūrė šią nuostabią vienybės bendrystę?
Įdomu, kad pirmoji veikla, kuria užsiima ši naujų tikinčiųjų bendruomenė, tai apaštalų mokslo laikymasis. Rašto mokymas yra svarbus būdas padėti naujai įtikėjusiems dvasiškai augti. Jėzus pavedė savo mokiniams misiją mokyti visko, ką Jis įsakė (Mt 28, 20). Ši nauja bendruomenė visą laiką mokėsi iš apaštalų apie Jėzų. Jie tikriausiai girdėjo apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę; Jo mokslą, palyginimus ir pamokslus; ir Jo stebuklus, kurie paaiškino, kad Jis įvykdė žydų Raštų pranašystes.
Jie taip pat leido laiką melsdamiesi ir laužydami duoną. Neaišku, ar duonos laužymas yra tiesioginis nurodymas į Viešpaties Vakarienę, ar paprasčiausią valgymą drauge, kaip numanoma iš Apd 2, 46. Iš tikrųjų bendrystės paminėjimas parodo, kad ši nauja bendruomenė dažnai ir nuolat leido laiką tiek Jeruzalės šventykloje, kuri ir toliau buvo jų pasišventimo ir garbinimo centras, tiek namuose. Jie buvo artimi. Jie valgė ir meldėsi kartu. Malda yra gyvybiškai svarbus tikinčiųjų bendruomenės elementas, ir yra būtina dvasiniam augimui. Ši nauja bendruomenė leido laiką garbindama. Parašyta, kad šios veiklos buvo laikomasi „ištvermingai“.
Ši tvirta bendrystė lėmė gerus santykius su Jeruzalės gyventojais. Naujai įtikėjusieji nusakyti kaip „visos liaudies mylimi“ (Apd 2, 47). Neabejotina, Šventosios Dvasios darbas jų gyvenime padarė didelį įspūdį aplinkiniams ir pasitarnavo kaip galingas liudijimas tiesai, kad Jėzus yra Mesijas.
Ko jūsų vietinė bendruomenė gali pasimokti iš čia pateikto pavyzdžio dėl vienybės, bendrystės ir liudijimo?
DOSNUMAS IR GODUMAS
Lukas mums sako, kad vienas iš natūralių bendrystės Jėzuje padarinių, sekėjų patirtų netrukus po Sekminių, buvo jų tarpusavio palaikymas. „Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 44–45).
Toks bendras dalijimasis yra ne bendruomenės reikalavimas, bet savanoriškos jų meilės vienas kitam patirtas padarinys. Tai taip pat yra konkreti jų vienybės išraiška. Ši abipusė parama tęsėsi tam tikrą laiką, o daugiau informacijos apie tai pateikta Apaštalų darbų 4 ir 5. Šią temą mes taip pat randame kitose Naujojo Testamento vietose, kurias tyrinėsime vėliau.
Būtent šiame kontekste Barnabas pristatomas pirmą kartą. Atrodo, kad jis yra turtingas asmuo, turintis žemės. Pardavęs savo turtą bendruomenės labui, pinigus jis atnešė apaštalams (Apd 4, 36–37). Barnabas yra pristatytas kaip pavyzdys.
Perskaitykite Apd 4, 32–37; 5, 1–11. Palyginkite Barnabo elgesį ir nusistatymą su Ananijo ir Sapfyros. Kas buvo negerai su šia pora?
Be to, kad nusidėjo tiesiogiai meluodami Šventai Dvasiai, jie taip pat parodė godumą ir geismą. Galbūt jokia kita nuodėmė negali greičiau sunaikinti bendrystės ir broliškos meilės nei savanaudiškumas ir godumas. Jei Barnabas yra teigiamas ankstyvosios bažnyčios bendrystės dvasios pavyzdys, Ananijas ir Sapfyra – priešingai. Lukas išlieka sąžiningas pasidalydamas šiuo pasakojimu apie mažiau dvasingus bendruomenės žmones.
Dešimtyje įsakymų (Iš 20, 1–17) paskutinis įsakymas dėl geismo yra kitoks. Kai kiti įsakymai kalba apie elgesį, kuris akivaizdžiai prieštarauja Dievo valiai, paskutinis įsakymas yra susijęs su tuo, kas slypi širdyje. Geismo nuodėmė nėra elgesys; tai – mąstymo procesas. Geismas ir jo bendrininkas savanaudiškumas yra ne matoma nuodėmė, bet nuodėmingos žmogiškos prigimties būklė. Ji tampa matoma tik tuomet, kai pasireiškia savanaudišku elgesiu, kaip matyti čia Ananijo ir Sapfyros atveju. Tam tikra prasme paskutinis įsakymas nusako blogio šaknį, pasireiškiančią kitais įsakymais pasmerktu elgesiu. Jų geismas lėmė tai, kad jie pasidavė šėtono įtakai, todėl jie melavo Dievui; tai primena Judo geismą ir ką pastarasis paskatino jį padaryti.
Kaip galime išrauti godumą iš savo gyvenimo? Kodėl gyrius ir dėkojimas už tai, ką turime, yra galingas priešnuodis šiam blogiui?
PRISIMINTI VARGŠUS
Dalijimasis savo ištekliais dažnai buvo apčiuopiama vienybės išraiška ankstyvoje bažnyčioje. Dosnumas, apibūdintas ankstyvuose Apaštalų darbų knygos skyriuose, nepradingsta ir toliau, kai Paulius paragino Makedonijoje ir Achajoje jo įsteigtas bažnyčias, kad jos pagelbėtų neturtingiesiems Jeruzalėje (žr. Apd 11, 27–30; Gal 2, 10; Rom 15, 26; 1 Kor 5, 1–4). Ši dovana tampa apčiuopiama išraiška, kad bažnyčios, kurias daugiausia sudarė įtikėję pagonys, rūpinasi ir myli savo žydų kilmės brolius ir seseris Jeruzalėje. Nepaisant kultūrinių ir etninių skirtumų, jie sudaro vieną kūną Kristuje ir brangina tą pačią Evangeliją. Šis dalijimasis su turinčiaisiais poreikių ne tik atskleidžia bažnyčioje esančią vienybę, bet ir ją sustiprina.
Perskaitykite 2 Kor 9, 8–15. Pasak Pauliaus, koks bus Korinto bažnyčios parodyto dosnumo rezultatas?
Vienybės patyrimas ankstyvoje bažnyčioje mums parodo, ką vis dar galima daryti šiandien. Vis dėlto vienybė pasireiškė dėka sąmoningo visų tikinčiųjų pasišventimo. Ankstyvosios bendruomenės vadovai suprato, kad tai yra jų tarnystė – puoselėti vienybę Kristuje. Kaip meilė tarp vyro, žmonos ir vaikų yra pasišventimas, kurį kiekvieną dieną reikia sąmoningai puoselėti, taip yra ir su vienybe tarp tikinčiųjų. Vienybė, kurią turime Kristuje, yra skatinama ir matoma įvairiais būdais.
Akivaizdu, šią vienybę ankstyvojoje bažnyčioje skatino malda, garbinimas, bendrystė, bendra vizija ir Dievo Žodžio tyrinėjimas. Jie ne tik suprato savo misiją skelbti Evangeliją visoms tautoms, bet taip pat suprato, kad jie yra atsakingi už meilę ir rūpinimąsi vieni kitais. Jų vienybė pasireiškė dosnumu ir tarpusavio parama vietinėse bendrystėse, o plačiau – tarp bažnyčių bendruomenių, net jei jas skyrė dideli atstumai.
„Jų geranoriškumas liudijo, kad Dievo malonę jie gavo ne veltui. Kas galėjo pažadinti tokį dosnumą, jei ne Šventoji Dvasia, apvalanti nuo nuodėmių? Ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų akyse tai buvo malonės stebuklas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 255 p.).
Kaip jūs ir jūsų bažnyčia patyrėte kitiems parodyto dosnumo naudą? T.y., kokie palaiminimai tenka žmonėms, kurie aukoja kitiems?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 28–36 p.
„Šis tikinčiųjų išsilaisvinimas buvo Dvasios išliejimo vaisius. Atsivertusieji į Evangeliją buvo vienos širdies ir vienos sielos. Juos buvo užvaldęs vienas bendras interesas – jiems patikėtosios misijos sėkmė. Godumui neliko vietos jų gyvenime. Jų meilė artimui ir bendram reikalui buvo didesnė už meilę pinigams ir nuosavybei. Jų darbai liudijo, kad žmonių sielos jiems buvo vertingesnės už žemiškus turtus. Taip būna visada, kai gyvenime viešpatauja Dievo Dvasia. Tie, kieno širdys prisipildo Kristaus meilės, seks pavyzdžiu To, kuris dėl mūsų tapo vargšas, kad per Jo skurdą mes galėtume būti turtingi. Pinigai, laikas, įtakingumas – visos dovanos, kurias mokiniai gavo iš Dievo rankų, jiems buvo vertingos tik kaip Evangelijos darbo vykdymo priemonė. Taip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje. Ir kai šiandieninėje Bažnyčioje matome, kaip per Dvasios jėgą nariai nusigręžia nuo pasaulietinių dalykų bei noriai aukoja, kad jų artimieji išgirstų Evangeliją, skelbiamos tiesos daro galingą įtaka klausytojams“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 55 p.).
Klausimai aptarimui:
Perskaitykite šios savaitės temos veiksnius, padėjusius sukurti ankstyvosios bažnyčios vienybę. Kaip mes, kaip bažnyčia šiandien, galime daryti panašius dalykus? T.y., ko mums galbūt trūksta, priešingai tam, kas tuo metu buvo būdinga tikintiesiems?
Kaip šių ankstyvų Naujojo Testamento bažnyčių pavyzdys dosniai aukojant, kad padėtų vargšams Jeruzalėje, yra pavyzdys šiandien mums? Kaip dėl kitų socialinių klausimų? Kaip vietinės bendruomenės gali įsitraukti į savo apylinkės bendruomenes, kad sumažintų skurdą ir pasirūpintų kitų esminiais poreikiais?
Kokias pamokas galime įžvelgti liūdname pasakojime apie Ananiją ir Sapfyrą? Kuo svarbi frazė Apd 5, 5; 5, 11 apie didžią baimę, kuri apėmė bažnyčią dėl šių dviejų mirčių?
Santrauka: Ankstyvoji bažnyčia patyrė spartų augimą, nes Jėzaus mokiniai sąmoningai pasiruošė Šventosios Dvasios išliejimui. Jų bendrystė ir bendras tikėjimas buvo Šventosios Dvasios naudojama priemonė paruošti jų širdis Sekminėms. Po Sekminių Šventoji Dvasia toliau keitė šią naują bendruomenę, kaip tai atskleidžia jų dosnumas vienas kito atžvilgiu ir spartus bažnyčios augimas.