VIENYBĖS VAIZDINIAI

Lapkričio 3–9 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 2, 9; Iš 19, 5–6; Ef 2, 19–22; 1 Kor 3, 16–17; 1 Kor 12, 12–26; Jn 10, 1–11; Ps 23.

Įsimintina eilutė: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus“ (1 Kor 12, 12).

Kiekvienas, tyrinėjęs Raštą, žino, kad jame apstu vaizdinių ir simbolių, nusakančių tikrovę, didesnę nei patys vaizdiniai ir simboliai. Pvz., visa aukojimo sistemos esmė Rašte tam tikra prasme yra daug didesnės tikrovės simbolis – Jėzaus ir viso išganymo plano.

Rašte yra daug kitokios rūšies vaizdinių, kartais net esminių elementų – vandens, ugnies, vėjo. Priklausomai nuo konteksto, tai yra vaizdiniai dvasinėms ir teologinėms tiesoms. Pavyzdžiui, kai Jėzus sakė: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8), vėjas buvo panaudotas kaip Šventosios Dvasios simbolis.

Raštas naudoja keletą vaizdinių, kad apibūdintų bažnyčioje esančią vienybę, kurią Dievas ragina parodyti pasauliui. Kiekvienas atskiras vaizdinys nėra užbaigtas pats savaime. Vietoj to apskritai šie vaizdiniai apreiškia daug dalykų apie bažnyčios vienybę, pavyzdžiui, bažnyčios santykius su Dievu, narių santykius su vienas kitu ir bažnyčios santykius su visa bendruomene.

Šios savaitės tema apžvelgs kai kuriuos vaizdinius ir tai, ką jie atskleidžia mums apie vienybę Kristuje.

DIEVO TAUTA

Perskaitykite 1 Pt 2, 9; Iš 19, 5–6; Įst 4, 20; Įst 7, 6. Ką šios eilutės sako apie ypatingą Dievo tautos padėtį?

Bažnyčia – tai žmonės, bet ne bet kokie žmonės. Bažnyčia yra Dievo tauta, žmonės, priklausantys Dievui, kurie teigia, kad Dievas yra jų Tėvas ir Gelbėtojas, ir kuriuos atpirko Kristus, ir kurie Jam paklūsta. Šis vaizdinys pabrėžia tai, kad Dievas turėjo žmonių žemėje nuo išganymo plano sumanymo ir kad tarp Izraelio Senajame Testamente ir Bažnyčios Naujajame Testamente yra tęstinumas. Nuo pat Adomo, patriarchų iki ir po tvano bei Abraomo, Dievas sudarė Sandorą su savo atstovais, kad jie parodytų Jo meilę, gailestingumą ir teisingumą pasaulyje.

Dievo tauta vadinama išrinkta gimine, karališka kunigyste ir šventa tauta. Šie terminai rodo, kad ji yra pašvęsta konkrečiam tikslui: „išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Tai taip pat atspindi maloningą Dievo charakterį, aprašytą Iš 34, 6–7. „Dievas įsteigė Bažnyčią kaip savo ypatingą turtą, kad jos nariai savo gyvenimu galėtų atspindėti brangias Jo charakterio savybes ir skelbtų Jo gerumą bei gailestingumą visiems žmonėms“ (The SDA Bible Commentary, vol. 7, 562 p.).

Perskaitykite Įst 7, 6–8. Kas paskatino Dievą išsirinkti Abraomo palikuonis kaip Jo tautą? Kaip tai vis dar taikytina šiandien?

Galbūt galėtume paklausti savęs: „Kokia šalis šiandien nusipelno būti vadinama „šventa tauta“ (dar vienas bažnyčios simbolis)? – Jokia. Visos tautos ir etninės grupės susideda iš žmonių, kurie nenusipelno Dievo meilės ir malonės. Ir nors Raštas vadina mus šventa tauta, Raštas taip pat moko, kad Izraelio išsirinkimas ir įkurdinimas buvo grindžiamas tik Jo meile, o ne kažkokiais nuopelnais, kuriuos žmonės galėtų Jam pateikti. Dievo tautos suformavimas yra kūrimo iš meilės veiksmas ir, nepaisant nuodėmės bei bausmės tautos mastu, Dievas išlaikė savo pažadą Abraomui, kad per jo palikuonį, Kristų, Jis išgelbės savo tautą. Kaip Dievo tautos išsirinkimas buvo Jo malonės aktas, taip ir jų išgelbėjimas. Ši tema mums primena mūsų bendras šaknis nepelnytoje Dievo malonėje.

Kodėl visada privalome prisiminti šventą tiesą, kad mūsų išgelbėjimas pagrįstas tuo, ką dėl mūsų padarė Kristus, o ne tuo, ką mes galime padaryti dėl savęs, net jei esame „Dievo tauta“?

DIEVO NAMIŠKIAI

Kitas Dievo tautos vaizdinys Naujajame Testamente yra Dievo namiškiai arba Dievo namai. Tai metafora akmenims ir pastatams, pabrėžianti sudėtingą žmonių tarpusavio santykių charakterį bažnyčioje. Petras krikščionis vadina gyvais akmenimis (1 Pt 2, 5). Šiai metaforai taip pat būdingas pastovumas ir tvirtumas.

Perskaitykite Ef 2, 19–22. Kokias esmines mintis Paulius pabrėžia šiose eilutėse? Ką šis vaizdinys mums sako apie vienybę bažnyčioje?

Šiose eilutėse Paulius susieja du bažnyčios vaizdinius: vienas jų nejudantis, namas arba pastatas; kitas gyvas, žmogiškieji namai.

Akmuo nėra labai vertingas pats savaime, bet kai jis susiriša su kitais akmenimis, jis tampa statiniu, galinčiu atlaikyti gyvenimo audras. Joks krikščionis negali būti vienas akmuo, bet turi būti bendrystėje susijęs su kitais akmenimis Dievo namuose. Kad pastatas būtų tvirtas, jo pamatas turi būti tvirtas. Jėzus Kristus yra šis pamatas ir Dievo namų „kertinis akmuo“ (taip pat žr. 1 Kor 3, 11). Bažnyčios taip pat nebūtų, jei Kristus nebūtų jos veiklos kertiniu akmeniu. Bažnyčios esmė tikrai yra Jėzus Kristus – Jo gyvenimas, mirtis, prisikėlimas ir sugrįžimas. Bažnyčia – tai tikinčiųjų bendruomenė, susivienijusi skelbti pasauliui gerąją žinią apie Jėzų. Bažnyčios planai – tai Jėzus: kas Jis yra, ką Jis atliko dėl mūsų ir atlieka mumyse ir ką Jis siūlo visiems, kurie priims Jį kaip Viešpatį ir Gelbėtoją.

Namiškių vaizdinys taip pat yra labai prasmingas. Jis pagrįstas žmonių tarpusavio santykiais. Tai tėvo ir motinos, brolių ir seserų vaizdinys. Ryšys tarp šeimos narių gali būti stiprus, o ištikimybė dažnai viršija visus kitus išorinius santykius. Ištikimybė yra svarbi vienybės dalis, nes kaip galėtų būti kažkokia vienybė be ištikimybės?

Kaip šis vaizdinys susijęs su bažnyčia? Bažnyčios nariai taip pat yra didelės šeimos dalis. Mes esame susiję ne tik todėl, kad priklausome žmogiškajai šeimai per mūsų bendrąjį protėvį Adomą, bet ir todėl, kad mes esame susiję su Jėzumi, antruoju Adomu, per mums bendrą atgimimo iš aukštybės patyrimą. Tad mus suvienija ne tik doktrininės tiesos, kurių kartu laikomės, bet ir atsivertusios sielos patyrimas turint naują gyvenimą Jėzuje.

Deja, ne visų patyrimas su savo šeima yra geras. Tad šis vaizdinys jiems gali reikšti ne itin daug. Tačiau, kaip mes kaip bažnyčia galime tapti šeima, kurios minėti žmonės niekada neturėjo?

ŠVENTOSIOS DVASIOS ŠVENTYKLA

Kitas statinio vaizdinys, kurį Paulius naudoja, tai Dievo arba Šventosios Dvasios šventykla. Tai brangaus ir svarbaus statinio simbolis. Kartu su 1 Kor 6, 19, kur simbolis nurodo į asmens kūną kaip Šventosios Dvasios šventyklą, 1 Kor 3, 16–17 Paulius naudoja kitą vaizdinį, atkreipdamas dėmesį į šventą ir brangiausią Senovės Artimųjų Rytų statinį, Dievo šventyklą.

Perskaitykite 1 Kor 3, 16–17. Ką tai reiškia, kad bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventykla? Dėl ko jis įspėja 17 eilutėje?

Akivaizdu, kalbėdamas apie bažnyčią Paulius neturi omenyje fizinės šventyklos ar Dievo gyvenamosios vietos. Naujojo Testamento graikų kalboje atskiriamos „jūs“ vienaskaita, nusakant vieną asmenį, ir „jūs“ daugiskaita, nusakant daug žmonių. Šiuo atveju yra būtent taip. Ši metafora nusako bendrą esybę: kartu krikščionys Korinte sudaro Šventosios Dvasios šventyklą, o dvasine prasme Dievas gyvena tarp jų.

Pauliui Dievas gyvena krikščioniškoje bendrystėje; tad jo įspėjimas, kad kiekvienas, bandantis sunaikinti šią bendrystę, patirs teismo padarinius. Tikinčiųjų vienybė yra pagrindas šiai bendrystei ir Dievo buvimui šioje šventykloje. Nors šiuo tekstu dažnai pabrėžiamas rūpinimasis savo fiziniu kūnu (žinoma, tą krikščionys turėtų daryti bet kuriuo atveju), Paulius čia pabrėžė ne tai. Jo žinia buvo įspėjimas tiems, kurie niokoja bažnyčios vienybę.

Anksčiau šiame skyriuje Paulius paminėjo tai, ką jis laiko iššūkiais vienybei: „Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika“ (1 Kor 3, 3). Toks nusistatymas ir elgesys yra tikra grėsmė krikščionių vienybei ir lemia Dievo pasišalinimą iš Jo šventyklos. Kitaip tariant, konfliktai bažnyčioje gali sunaikinti Dievo šventyklą. Todėl apaštalas nori, kad nariai išsižadėtų tokio nusistatymo ir elgesio, kuris kelia grėsmę vienybei.

Kai bažnyčioje įsiplieskia konfliktai, Pauliaus patarimas korintiečiams vis dar galioja šiandien: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).

Pavydas, ginčai ir susiskaldymas, su šiomis bėdomis bažnyčia susidurdavo ne tik Pauliaus dienomis. Mes taip pat su jomis susiduriame šiandien. Kokį vaidmenį kiekvienas iš mūsų atlieka, kad, esant šioms problemoms, nebūtų pavojaus mūsų vienybei?

KRISTAUS KŪNAS

Galbūt labiausiai žinomas bažnyčios simbolis, kuris akivaizdžiausiai kalba apie įvairias vienybės dalis, yra Kristaus kūnas. „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – Jo nariai“ (1 Kor 12, 12. 27).

Kaip kūnas yra vienas, bet sudarytas iš daugybės skirtingų narių, kurių kiekvienas atlieka skirtingą funkciją, tai yra Bažnyčia kaip Kristaus kūnas.

Perskaitykite 1 Kor 12, 12–26. Kaip šis vieno kūno su daugybe narių simbolis taikytinas jūsų vietinei bendruomenei? Kaip jis taikytinas pasaulinei organizacijai, pavyzdžiui, Septintosios dienos adventistų bažnyčiai?

Pauliaus mokymas 1 Korintiečiams 12 išreiškia gilią tikrovę, kad autentiška krikščioniška vienybė yra ne tik įvairovėje, ir tikrai ne nepaisant įvairovės, o verčiau per įvairovę. Neturėtų stebinti, kad Šventoji Dvasia yra šių įvairovių išraiškos šaltinis. Kaip ir žmogaus kūnas yra neįtikėtinai vieningas ir nuostabiai įvairus, idealiu atveju toks yra ir Kristaus kūnas, kuris per šią įvairovę išreiškia Kristaus kūno pilnatvę ir turtingumą.

Šis vaizdinys tiesiogiai kalba apie mus kaip apie bažnyčią. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Septintosios dienos adventistų bažnyčia išaugo greitai ir sparčiai. Septintosios dienos adventistų bažnyčią sudaro įvairiausios kilmės, kultūros ir aplinkos žmonės. Mūsų etniniai, rasiniai, kultūriniai, išsilavinimo ir amžiaus skirtumai neturėtų lemti susiskaldymų Kristuje. Ši įvairovė turėtų Šventosios Dvasios pagalba virsti vienybės jėga, atskleidžianti tiesą, kad nepaisant šių skirtumų mes esame viena Kristuje.

Tyrinėjome, jog kryžiaus papėdėje mes visi esame vienodi, nepaisant kas ir iš kur esame. Kadangi aplinkinis pasaulis tampa vis labiau susiskaldęs, bažnyčia turi parodyti, kad vienybė įvairovėje yra pasiekiama. Dievo tauta gali parodyti gydančią ir sutaikančią Evangelijos galią.

Nuostabu, kad Paulius mums sako, kaip šį idealą galima pasiekti. „Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas“ (Ef 5, 23). „Ir Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kol 1, 18). Kadangi kiekvienas tikintysis yra dvasiškai susijęs su Kristumi, visas kūnas yra maitinamas tuo pačiu maistu. Tada neįmanoma pernelyg pabrėžti Dievo Žodžio tyrinėjimo svarbos, paklusnumo tam, ką mes sužinome Žodyje, ir bendrų garbinimo bei maldos už vienybę Kristaus kūne patyrimų.

AVYS IR GANYTOJAS

Perskaitykite Jn 10, 1–11. Kokios šio palyginimo apie bažnyčią kaip avidę pusės kalba apie vienybę? Taip pat žr. Ps 23.

Šiuolaikiniame didžiųjų miestų pasaulyje apskritai labai retai pamatysi gyvulininkystę. Dauguma žmonių dabar labai nedaug žino apie avių ir ganytojo santykius. Tačiau, kai Jėzus pasakė šį palyginimą, žmonės jį gerai suprato. Kai Jis sakė: „Aš – gerasis ganytojas“, – jie iš karto suvokė, kad tai nuoroda į Ps 23, 1: „Viešpats – mano Ganytojas“. Simbolis buvo ne tik aiškus, bet ir kupinas emocinės vertės, kuri padarė jį ryškų. Senovės Artimųjų Rytų kultūroje ir vis dar šiandien Artimuosiuose Rytuose ganytojai, nepaisant sunkumų, yra žinomi dėl savo avių priežiūros. Ganytojo simbolis tapo vienu iš brangiausių vaizdinių, vartojamų Rašte, siekiant apibūdinti Dievo charakterį ir Jo santykius su Jo tauta.

Dievo tautos kaip avių simbolis yra įdomus. Mes avis dažnai siejame su nekenksmingumu ir nesugebėjimu apsisaugoti. Taigi jos yra priklausomos nuo gerojo ganytojo apsaugos ir vedimo. Jos, tiesą sakant, laikomos kvailomis. Kartais avys netyčia pasiklysta, o ganytojas ieško jų ir parveda į gardą. Mažus ėriukus dažnai reikia nešti ir jie reikalauja papildomos priežiūros. Avių priežiūrai reikia kantrybės ir rūpestingumo. Daugeliu atžvilgių tai puikus bažnyčios simbolis. Santykiuose su Ganytoju bažnyčios nariams nieko nereikia bijoti, o gauti jie gali labai daug.

Šiame palyginime Jėzus taip pat pabrėžė tai, kad avims reikia klausyti ganytojo balso. Kai to reikalauja aplinkybės, kelias avių kaimenes galima apsaugoti, jei jos atvedamos į gardą arba avių aptvarą. Kaip jas vėliau galima atskirti? Užtenka, kad piemuo stovėtų prie aptvaro vartų ir kviestų. Jo avys pažins jo balsą ir ateis pas jį. „Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 4). Bažnyčiai labai svarbu klausyti Ganytojo balso. Tiesą sakant, Dievo tautos vienybė ir saugumas priklauso nuo jų artumo su Juo ir yra tiesiogiai susiję su jų paklusnumu Jo balsui.

Apskritai žmonės nenori būti sutapatinti su avimis. Nepaisant to, kodėl tai mums itin prideramas palyginimas? Ką šis vaizdinys turėtų mums pasakyti apie Ganytojo poreikį ir paklusnumą Jo balsui?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 443–449 p.; „Counsels for the Church“, 240–243 p.

„Jeruzalės šventyklos ir visur esančių graikų-romėnų statinių kontekste rašiusieji Naująjį Testamentą taiko šventyklos metaforą, kad tikintieji galėtų suvokti bažnyčios šventumą, Dievo vaidmenį steigiant ir ugdant bažnyčią, Kristaus ir Dvasios darbą bei tikinčiųjų vieningumą bažnyčioje. Architektūrinė sfera, atrodo, nurodo į statinio vaizdą. Tačiau metafora naudojama kartu su biologiniais vaizdiniais, o statymo procesas dažnai akcentuojamas. Vietoje statiško vaizdo mes esame skatinami pamatyti statymo proceso istoriją, o ne užbaigtą statinį. Bažnyčiai suteikiama nuostabi privilegija nuolankiai pripažinti savo gyvenime ir istorijoje gyvojo Dievo šventyklą (2 Kor 6, 16)“ (John McVay, “Biblical Metaphors for the Church: Building Blocks for Ecclesiology,” in Ángel Manuel Rodríguez, ed., Message, Mission, and Unity of the Church (Hagerstown, Md.: Review and Herald®, 2013), 52 p.).

Klausimai aptarimui:

Apmąstykite biblinius bažnyčios vaizdinius. Kuris iš jų jums labiausiai patinka? Kodėl jums labiau patinka būtent tas vaizdinys? Kitų bažnyčios metaforų galima rasti šiose eilutėse: 1 Tim 3, 15; 2 Tim 2, 3–5; 1 Pt 2, 9. Ko dar šios metaforos moko apie bažnyčią?

„Dievas nori, kad Jo tauta būtų vieninga krikščioniškoje bendrystėje; pasitikėjimas mūsų broliais yra būtinas bažnyčios klestėjimui; veikimo sąjunga yra svarbi religinės krizės metu. Vienas neapgalvotas žingsnis, vienas neatsargus veiksmas gali pastūmėti bažnyčią į sunkumus ir išbandymus, dėl kurių ji gali neatsigauti daugelį metų“ (Ellen G. White, Testimonies for the Church, 3 t., 446 p.). Ko šis įspėjimas turėtų mus pamokyti apie tai, kaip rūpestingai mes turime saugoti bažnyčios vienybę? Kokį vaidmenį kiekvienas iš mūsų atlieka šitoje šventoje atsakomybėje?

Pirmoje šios temos dalyje pabrėžiama, kad net kaip „Dievo tauta“ turime pasikliauti tiktai Dievo malone išgelbėjimui, o ne mūsų pačių nuopelnais. Tiesą sakant, argi negalėtumėte teigti, kad pasikliovimas Dievo nuopelnais išgelbėjimui iš tiesų ir daro mus „Dievo tauta“? Kodėl tai yra ar nėra pagrįstas teiginys?

Santrauka: Naujajame Testamente naudojamos skirtingos metaforos, iliustruojančios bažnyčios prigimtį ir misiją. Svarbiau, šios metaforos moko, kad Dievas labai rūpinasi savo tauta ir saugo ją. Šie vaizdiniai taip pat moko, kad Dievo tautos piliečiai yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir kad mums reikia vienas kito, jog atliktume tą darbą, kurį mes esame pašaukti padaryti.