Birželio 29–liepos 5d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1 – 3; Apd 17, 28; Ps 148; Ps 24, 1; Pr 4, 1–9; Mt 22, 37–39; Apr 14, 7.
Įsimintina eilutė: „Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, tas teikia Jam garbę“ (Pat 14, 31).
Ar kada stengėtės kam nors sukurti, pavyzdžiui, rankdarbį, pagaminti valgį ar kažką kūrybiško, kas vėliau kažkam nepatiko arba žmogus to nepriėmė? Jei taip, turbūt tik maža dalimi patyrėte tai, ką patyrė Dievas, padaręs šį pasaulį ir davęs žmonėms gyvybę, o vėliau pamatęs, kaip Jo kūriniją sugadino nuodėmė.
Raštas sako, kad pasaulis buvo kruopščiai, labai gerai sukurtas. Kaip Dievas jautėsi dėl savo kūrinijos akivaizdu Pradžios 1 ir 2. Pasakojimą apie nuopuolį Pradžios 3 ir Dievo susitikimą su puolusiais Jo kūriniais turėtume skaityti šiame kontekste.
Tačiau Dievas ir toliau myli mūsų pasaulį, nepaisant nuodėmės, smurto, neteisybės ir maišto. Dar labiau stebina tai, kad pradėjęs planą atpirkti ir atkurti pasaulį, Dievas mums, tikintiesiems, pavedė atlikti vaidmenis savo didesniam sumanymui. Taip, mes esame Jo malonės gavėjai; bet kartu su gauta malone mums teko ir darbas, kaip bendradarbiams su mūsų Viešpačiu. Kokia svarbi, šventa atsakomybė!
DIEVAS. ŽVILGSNIS Į PASAULIO SUKŪRIMĄ
Šis pasaulis su visa gyvybe, mūsų pačių gyvybe ir viskuo, ką mes su ja darome, visų aplinkinių žmonių gyvybe ir kaip mes su ja susiję, pats gyvenimas ir kaip gyventi geriausia, visa tai prasideda nuo Dievo, „juk mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28).
Čia prasideda biblinis pasakojimas: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). O tai, kad Jis pasaulį sukūrė žodžiu, nurodo į galybę ir procesą, kurio mes net negalime įsivaizduoti.
Ir vis dėlto Dievas kūrė ne iš tolo; Jis buvo labai įsitraukęs, ypač kurdamas pirmąjį žmogų (žr. Pr 2, 7).
Perskaitykite pasakojimą apie pirmųjų žmonių sukūrimą Pr 1, 26–31. Ką svarbaus šis pasakojimas atskleidžia apie Dievą? Ką svarbaus tai mums pasako apie žmones?
Dažnai sakoma, kad galima daug sužinoti apie Dievą leidžiant laiką gamtoje, stebint Jo kūriniją ir joje įžvelgiant paties Kūrėjo charakterį. Bet mes taip pat galime įžvelgti, kokį Dievas kūrė pasaulį, ištirdami mūsų pačių supratimą apie Dievą. Pavyzdžiui, jei Dievas yra tvarkos Dievas, mes turėtume tikėtis atrasti tvarką Jo kūrinijoje. Arba, jei tikime, kad Dievas yra kūrybiškas, neturėtume nustebti radę neįtikėtinų šio kūrybingumo pavyzdžių Jo sukurtame pasaulyje.
Mes taip pat tikime, kad Dievas yra santykių Dievas, todėl santykiai yra esminė dalis, kaip Dievas kūrė pasaulį. Jis sukūrė kiekvieną pasaulio dalelę susijusią su visa Kūrinija. Jis sukūrė gyvūnus santykių darnai. Jis sukūrė žmones santykiams su Juo, su vienas kitu ir su visa kūrinija.
Nors mūsų supratimas apie Dievą yra ribotas, tai, ką mes galime suvokti apie Jo charakterį, turėtų paskatinti mus persvarstyti, koks pasaulis turėtų būti.
Jūsų supratimu apie pasaulį, kuo naudinga jį suvokti kaip Dievo charakterio atspindį, net ir su akivaizdžia nuodėmės žala?
UŽBAIGTAS PASAULIS
Lengva ilgėtis Edeno. Trumpas sodo, kurį Dievas sukūrė kaip namus Adomui ir Ievai, aprašymas įžiebia ilgesį mūsų širdyse. Mums nesuprantama, kaip toks pasaulis funkcionuotų, bet mes norėtume jį patirti.
Atrodo, kad pasitenkinimą ir užbaigtumą jautė ir Dievas: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Dievas sukūrė tai, kas buvo gražu ir funkcionalu. Sumanymas buvo išskirtinis ir forma, ir praktiškumu. Jis buvo gyvybingas ir spalvingas, taip pat kupinas visko, ko reikia gyvybei vešėti. Tad nestebina tai, jog Dievas nuolat stabteldavo apmąstyti, kad šis pasaulis, kurį Jis sukūrė, buvo gera.
Perskaitykite Pradžios 1. Jūsų manymu, ką reiškia pakartojimai: „Dievas matė, kad tai gera“? žr. Pr 1, 4. 10. 12. 18. 25. 31.
Nors parašytoje po nuopuolio, Biblijoje apstu gražių gamtos apibūdinimų, pavyzdžiui, Jobo 38–41 ir Psalmėje 148. Ir mes turime prisiminti, kad tai parašyta ne žvelgiant atgal, koks pasaulis buvo po sukūrimo ir prieš nuodėmę; tai parašyta esamu laiku, iškeliant gerumą, kuris vis dar akivaizdus mūsų pasaulyje.
Jėzus taip pat kūriniją laikė pavydžiu Dievo gailestingumui ir rūpestingumui (žr., pvz., Mt 6, 26. 28–30), pabrėždamas tiek mūsų pasitikėjimą Dievu, tiek paprastas mus supančias nuostabias dovanas. Atmerkus akis ir pažvelgus į kūrinijos stebuklus pamatysime, kad mes iš tiesų gavome nuostabių dovanų iš savo Kūrėjo. Mūsų reakcija, net išmėginimų metu, turėtų būti dėkingumas ir nuolankus paklusnumas dovanų Davėjui.
Kaip septintosios dienos adventistai, tie, kurie ir branginame kūriniją, ir laukiame ateinančios Dievo karalystės, turėtume suvokti, kad šiame pasaulyje mūsų matomas grožis ir patiriamas džiaugsmas bei gerumas primena tai, koks kadaise buvo mūsų pasaulis ir koks jis vėl bus.
Ką jūs ypač branginate nuostabioje kūrinijoje? Jūsų kasdieniniame gyvenime, kaip galėtumėte geriau pažinti Viešpatį per gamtos stebuklus?
ŽEMĖS PRIEVAIZDAI
Pasak Rašto, Edeno sodas ir naujai sukurta žemė buvo gausos vietos, sukurtos gyvybei klestėti ir ypač žmonėms mėgautis.
Tačiau Dievas pirmam vyrui ir pirmai moteriai, o ir visiems mums, kurie ateisime po jų, taip pat davė atlikti vaidmenį Jo kūrinijoje. Greitai tampa akivaizdu – ir ne tik iš Jo kūrimo būdo – kad Adomas ir Ieva užima ypatingą padėtį šiame naujame pasaulyje.
Pirmas Adomo darbas buvo pavadinti gyvūnus ir paukščius (žr. Pr 2, 19). Tada jam buvo pavestas dar vienas vaidmuo, kaip palaiminimas iš paties Dievo: „Dievas palaimino juos, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams‘“ (Pr 1, 28).
Perskaitykite ir palyginkite Pr 1, 28 ir Pr 2, 15. Kaip jūs sakiniu ar dviem apibūdintumėte žmogaus darbo aprašymą?
Per dažnai krikščioniškoje istorijoje Pr 1, 28 buvo naudojama kaip leidimas netausojant išnaudoti gamtos pasaulį. Akivaizdu, kad pasaulis buvo sukurtas žmogaus gyvenimui, naudai ir malonumui. Tačiau žmogaus atsakomybė yra jį įdirbti ir juo rūpintis (Pr 2, 15).
Mums kalbant apie prievaizdavimą, mūsų pirmoji mintis dažnai yra susijusi su pinigais, bet pirmasis paliepimas prievaizdauti Rašte yra rūpintis Dievo sukurta ir mums patikėta žeme. Įsakymas Adomui ir Ievai taip pat numatė, kad žeme reikės dalytis su savo vaikais ir ateities kartomis. Pagal pirminį planą, pasaulis buvo sukurtas toliau būti gyvybės, gerumo ir grožio šaltiniu visiems žmonėms, ir Adomas bei Ieva atliks svarbų vaidmenį rūpindamiesi juo.
Žemė vis dar yra Viešpaties (žr. Ps 24, 1), ir mes vis dar esame pašaukti būti visko, ką Dievas mums suteikė, prievaizdais. Galbūt galėtume padaryti išvadą, kad puolusiame pasaulyje mūsų kaip prievaizdų pareiga yra dar didesnė.
Ką jums reiškia šiandien būti žemės prievaizdais puolusiame pasaulyje? Kaip šios pareigos suvokimas turėtų paveikti tai, kaip jūs kasdien gyvenate?
PALŪŽĘS PASAULIS
Vienas dalykas, kurį Dievas davė Adomui ir Ievai, ko Jis nedavė niekam kitam žemėje, tai moralinė laisvė. Jie buvo moralūs kūriniai, kokiais augalai, gyvūnai ir medžiai niekada negalėjo būti. Dievas brangino šią moralinę laisvę tiek, kad Jis suteikė žmonėms galimybę apsispręsti nepaklusti. Tokiu būdu Jis rizikavo viskuo, ką sukūrė, siekdamas didesnio tikslo – santykių su sukurtais žmonėmis, pagrįstų meile ir laisva valia.
Tačiau taip pat buvo ir naikintojas (ši moralinė laisvė egzistavo ir angelams), kuris norėjo sugriauti gerą ir užbaigtą Dievo sukurtą pasaulį, panaudodamas Dievo ypatingai sukurtus žmones. Kalbėdamas per gyvatę, velnias skatino abejoti Dievo parūpintu išsamumu ir pakankamumu (žr. Pr 3, 1–5). Pirminė pagunda buvo geisti daugiau, nei Dievas suteikė, abejoti Dievo gerumu ir pasikliauti savimi.
Šiuo apsisprendimu ir veiksmu santykiai, kurie buvo sukurti taip, kaip Dievas sumanė, buvo sugriauti. Adomas ir Ieva nebesimėgavo santykiais su savo Kūrėju, kuriems jie buvo sukurti (žr. Pr 3, 8–10). Šie žmonės staiga suprato, kad jie buvo nuogi ir jiems buvo gėda, o jų tarpusavio santykiai buvo beveik nepataisomai pakeisti. Jų santykiai su žeme taip pat pasikeitė ir sugedo.
Perskaitykite Pr 3, 16–19. Ką šios eilutės mums sako apie pasikeitusius santykius tarp žmonių ir gamtos pasaulio?
Dėl nuodėmės tikrovės gyvenimas Adomui, Ievai ir visai kūrinijai staiga tapo sudėtingesnis. Nuodėmės padariniai yra tikri, ypač dėl to, kad jie paveikia žmoniją ir mūsų santykius. Tam tikra prasme mes esame nutolę nuo Dievo, mūsų Kūrėjo. Mūsų šeimos taip pat yra paveiktos daugeliu atžvilgių, o mūsų santykiai su aplinkiniais dažnai yra iššūkis. Mums netgi sunku dėl santykių su natūralia aplinka ir pasauliu, kuriame mes gyvename. Visos mūsų gyvenimo ir mūsų pasaulio pusės rodo nuodėmės nulemtą sugedimą.
Tačiau Dievas pasaulį sukūrė ne tokį. Pradžios 3 prakeikimai užrašyti kartu su pažadu, kad Dievas atkurs mūsų pasaulį ir sutaisys santykius, kurie sugedo dėl nuodėmės. Nors ir toliau kovojame su nuodėme ir jos padariniais mūsų gyvenime, mes esame kviečiami palaikyti pirminę pasaulio gerovę ir įgyvendinti planą, kurį Dievas sumanė šiam pasauliui.
ŽMOGIŠKOSIOS ŠEIMOS TINKLAS
Atėjus nuodėmei, pasaulio būklė laipsniškai vis blogėjo. Pirma žmogžudystė, kurią lėmė pavydas, nesusipratimas ir pyktis, buvo susijusi su broliais. Dievui teiraujantis Kaino dėl jo nuodėmės, jo atsakymas tikriausiai yra ironiškas ir retorinis: „Ar aš savo brolio sargas?!“ (Pr 4, 9), ir numanomas atsakymas į Dievo klausimą buvo: „Taip, tu tikrai esi savo brolio sargas“.
Perskaitykite Pat 22, 2. Ką reiškia šis, atrodo, paprastas teiginys? Ką jis mums sako apie mūsų santykį su žmonėmis?
Kiekvienas mūsų sutiktas asmuo yra Dievo kūrinys, padarytas pagal Jo paveikslą, ir dalis santykių tinklo, jungiančio mus visus Dievo kūrinijoje, nors susiskaldžiusioje ir palaužtoje. „Mes visi esame žmonijos audekle. Blogis, ištinkantis kurią nors didžiosios žmonijos brolijos dalį, kelia pavojų visiems“ (E. G. White, „The Ministry of Healing“, 345 p.). Patinka tai ar ne, dėl šio bendrojo ryšio mums tenka Dievo pavesta atsakomybė Dievui ir vieni kitiems (žr. Mt 22, 37–39).
Visame Rašte kartojasi teiginys, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas. Būtent tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios turime prisiminti sabatą (žr. Iš 20, 11) ir garbinti Dievą paskutiniaisiais laikais (žr. Apr 14, 7). Tai taip pat yra pagrindinė paskata rūpintis kitais, rūpintis tais, kuriems pasisekė mažiau.
Mus visus sieja bendra kilmė Dieve. „Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, o kas pasigaili beturčio, tas teikia Jam garbę“ (Pat 14, 31). Ar šis ryšys gali būti aiškesnis?
Dievas kaip mūsų Kūrėjas gali reikalauti iš mūsų viso mūsų gyvenimo, įskaitant garbinimą, tarnavimą ir rūpinimąsi kitais. Kad ir kaip tai kartais būtų sunku, nepatogu ir vargintų, mes išties esame mūsų „brolio sargas“.
Jūsų manymu, kodėl Dievas kaip Kūrėjas yra itin pasikartojanti tema visame Rašte? Kodėl tai itin svarbu ir kaip ši tikrovė veikia mūsų elgesį su kitais žmonėmis?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 32–41 p.
„Dievas yra meilė. Jo prigimtis, Jo Įstatymas yra meilė. Ji visada buvo, ji visada bus. Aukščiausiasis, Prakilnusis, Amžinasis, kurio vardas – Šventasis,.. ir Žemė… sklidina Jo garbės… Jame …nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškių. Kiekvienas kuriamosios galios pasireiškimas yra begalinės meilės išraiška. Aukščiausioji ir nepriklausoma Dievo valdžia reiškia palaimos visoms sukurtoms būtybėms pilnatvę“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 15 p.).
„Jei žmonės atliktų savo pareigą kaip ištikimi Viešpaties prievaizdai, netrūktų duonos, nebūtų kenčiančiųjų skurdą, nuogų ir stokojančių. Žmonių neištikimybė sukelia kančias, į kurias žmonija nupuolė… Dievas padarė žmones savo prievaizdais, ir Jo nedera kaltinti dėl kančių, bėdų, nuogumo ir stokos. Viešpats visokeriopai pasirūpino visais“ (E. G. White, Welfare Ministry, 16 p.).
Klausimai aptarimui:
Atidžiai perskaitykite paskutinį E. Vait teiginį. Ką jis sako? Jos teigimu, kas yra atsakingas už tokį didelį skurdą, kurį mes matome? Ką tai turėtų mums pasakyti apie ištikimo prievaizdavimo svarbą?
Po tūkstančių metų palaužimo, kurį lėmė nuodėmė, kaip mums įmanoma vis dar pamatyti kūrinijos gerumą? Kaip žmonės, tikintys Dievu Kūrėju, ką mes galime padaryti, kad padėtume kitiems pamatyti Jo gerumą kūrinijoje?
Kaip suprantate žodį prievaizdavimas? Ar kas nors šios savaitės temoje praplėtė jūsų mąstymą apie tai, ką reiškia prievaizdavimas, ypač kai mes esame pašaukti Dievo?
Kaip tai galėtų pakeisti mūsų elgesį su kitais, jei ant kiekvieno žmogaus matytume ženklą, primenantį mums, kad šis žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir Jo mylimas?
Santrauka: Dievas sukūrė gerą ir užbaigtą pasaulį, ir Jis paskyrė žmones, sukurtus pagal Jo paveikslą, dirbti ir rūpintis Jo kūrinija. Nors nuodėmė sugriovė santykius, kuriuos Dievas iš pradžių mums numatė, mes vis dar turime atlikti vaidmenį kaip kūrinijos gerumo prievaizdai ir žmonių prižiūrėtojai. Šio vaidmens atlikimas yra vienas iš būdų, kaip mes galime atiduoti pagarbą Dievui kaip mūsų Kūrėjui.