Rugpjūčio 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 115, 1–8; Įst 10, 17–22; Ps 101, 1; Iz 1, 10–17; Iz 58; Mk 12, 38–40.
Įsimintina eilutė: „Štai pasninkas, kokio Aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems“ (Iz 58, 6–7).
Net paskubomis skaitant Senąjį Testamentą, pranašai įspėja mus apie susirūpinimą dėl netinkamo elgesio su vargšais ir engiamais. Pranašai ir Dievas, kurio vardu jie kalbėjo, buvo pasipiktinę tuo, ką jie matė vykstant visose aplinkinėse tautose (žr., pvz., Am 1 ir 2). Tačiau jie taip pat jautė ypatingą pyktį ir sielvartą dėl netinkamo Dievo tautos elgesio, kuri pati sulaukė itin daug Dievo palaiminimų. Atsižvelgiant į jos istoriją, taip pat Dievo jai duotus įstatus, ši tauta turėjo elgtis geriau. Deja, taip buvo ne visada, ir pranašai turėjo daug ką pasakyti apie šias liūdnas aplinkybes.
Taip pat įdomu tai, kad daugelis geriausiai žinomų Senojo Testamento pranašų pasisakymų, susijusių su teisingumu ir neteisybe, iš tikrųjų yra pateikiami nurodymų apie garbinimą kontekste. Tyrinėsime, jog tikras garbinimas yra ne tik kažkas, kas vyksta religinės apeigos metu. Tikras garbinimas taip pat yra gyvenimas, dalijantis Dievo rūpinimusi kitų žmonių gerove ir siekiant pakelti tuos, kurie buvo paniekinti ir pamiršti.
STABMELDYSTĖ IR PRIESPAUDA
Netrukus po to, kai Dievas išvedė Izraelio tautą iš Egipto, Jis susitiko su jais prie Sinajaus kalno, suteikdamas jiems Dešimt įsakymų, įskaitant pirmuosius du įsakymus neturėti kitų dievų ir nedirbti stabų (žr. Iš 20, 2–6). Atsakydami, žmonės pažadėjo daryti viską, kas jiems buvo liepta, ir gyventi kaip Jo tauta (žr. Iš 24, 1–13).
Bet tada Mozė praleido beveik šešias savaites ant kalno ir žmonės pradėjo nerimauti, kas jam nutiko. Spaudžiamas, Aaronas padarė auksinį veršį ir privedė žmones prie to, kad jie aukojo stabui, tada jie „sėdosi valgyti ir gerti, po to kėlėsi ūžauti“ (Iš 32, 6). Tiek Viešpats, tiek Mozė buvo pasipiktinę tuo, kaip greitai žmonės nusigręžė nuo Dievo ir pradėjo garbinti stabus, ir atrodo, kad tik Mozės užtarimas išgelbėjo Izraelį nuo pelnytos bausmės (žr. Iš 32, 30–34).
Tačiau Dievo tauta pernelyg dažnai pasiduodavo stabmeldystės nuodėmei. Izraelio ir Judo karalių istorija yra paženklinta stabmeldystės laikotarpių, įskaitant pasibaisėtinus poelgius, kuriuos kai kurie karaliai paskatino savo žmones atlikti garbinant šiuos dievus. Tokia neištikimybė buvo nuolatiniame pranašų, kuriuos Dievas siuntė raginti tautą grįžti pas Jį, dėmesio centre. Be raginimų atsiversti ir reformuotis tauta taip pat buvo raginama geriau elgtis su neturtingaisiais, skurstančiais ir bejėgiais.
Perskaitykite Ps 115, 1–8. Kokia čia esminė autoriaus mintis?
Tai žmogiškas polinkis, kad mes tampame panašūs į daiktą ar asmenį, kurį mes garbiname ir į kurį sutelkiame dėmesį. Todėl natūralu, kad rūpestis kitais ir teisingumu sumažėdavo, kai Dievo tauta nusigręždavo nuo teisingo Dievo garbinimo ir garbindavo aplinkinių tautų stabus, kurie kartais būdavo vaizduojami kaip karo ar vaisingumo dievai. Pasirinkus kitus dievus, keitėsi tautos nusistatymas daugybės dalykų, įskaitant tai, kaip ji elgėsi su kitais, atžvilgiu. Jei ji būtų ištikima Viešpačiui, ji būtų rodžiusi Jo susirūpinimą turinčiaisiais poreikių.
Įsigilinkite į šią mintį dėl tapimo tuo, ką mes garbiname. Kaip šiandien matome pasireiškiant šį principą?
PRIEŽASTIS GARBINTI
Visame Rašte Dievo tauta raginama garbinti Dievą, tačiau mums taip pat pakartotinai pateikiamos priežastys tai daryti. Mums liepta Jį garbinti dėl to, kas Jis yra, ką Jis padarė ir dėl daugybės Jo savybių. Tarp jų yra Jo gerumas, teisingumas ir gailestingumas. Mums priminus, koks Dievas yra, ką Jis padarė dėl mūsų (ypač ant Kristaus kryžiaus) ir ką Jis žada padaryti, nė vienam iš mūsų neturėtų trūkti priežasčių garbinti ir šlovinti Dievą.
Perskaitykite Įst 10, 17–22; Ps 101, 1; 146, 5–10; Iz 5, 16; 61, 11. Kokios yra šituose tekstuose pateikiamos garbinimo ir šlovinimo paskatos?
Tokios priežastys garbinimui nebuvo naujos Dievo tautai. Kartais naujai išlaisvintus izraelitus garbinti paskatindavo akivaizdus Dievo įsikišimas vardan jų. Pavyzdžiui, kai buvo išvesti iš Egipto ir perėjo Raudonąją jūrą, Mozė ir Mirjama ragino žmones šlovinti Dievą už tai, ką jie tik ką matė ir iš ko buvo išgelbėti (žr. Iš 15).
Dievo teisingumas ir gailestingumas, kaip apreikšta tokiuose įvykiuose, neturėjo būti pamiršti. Žmonėms išsaugojant šiuos pasakojimus gyvus nuolat juos perpasakojant, Dievo veiksmai ir teisingumas išliko įkvėpimu ir po daug metų kitoms kartoms. Vienas iš šio pasakojimo ir garbinimo pavyzdžių užrašytas Įst 10, 17–22.
Dievo teisingumas, pirmiausia, yra dalis to, kas Jis yra, tai esminė Jo charakterio savybė. „Juk Dievas iš tikrųjų nedaro, kas nedora, Visagalis nėra neteisingas“ (Job 34, 12). Dievas yra teisus ir rūpinasi teisingumu, ir todėl dera Jį garbinti ir šlovinti.
Antra, Dievo teisingumas matomas Jo teisinguose ir teisiuose veiksmuose vardan Jo tautos ir vardan visų vargšų ir engiamųjų. Jo teisingumas niekada nėra tik Jo charakterio apibūdinimas. Atvirkščiai, Raštas nusako Dievą, kuris „išgirdo prislėgtųjų pagalbos šauksmą“ (Job 34, 28) ir yra aktyvus bei nori ištaisyti akivaizdžią mūsų pasaulyje daromą neteisybę. Galų gale tai bus visiškai įgyvendinta paskutiniame Dievo teisme ir tuomet, kai Jis atkurs pasaulį.
Jei senovės Izraelis turėjo priežasčių šlovinti Viešpatį, argi mes neturime Jo šlovinti dar labiau, po Kryžiaus?
RELIGINIAI ENGĖJAI
Geresniaisiais Izraelio ir Judo karalysčių laikais tauta sugrįžo į šventyklą ir garbino Dievą, nors net ir tada jų garbinimas dažnai buvo susijęs su stabmeldystės ir aplinkinių tautų religijų priemaišomis. Tačiau, pasak pranašų, net geriausi tautos religiniai bandymai buvo nepakankami, kad iš jų kasdienio gyvenimo pasišalintų krašte daromos blogybės. Nepriklausomai nuo to, kaip jie uoliai stengėsi būti religingi per jų garbinimo apeigas, jų giesmės negalėjo nutildyti vargšų ir engiamųjų verksmo.
Anuometinę tautą Amosas apibūdino taip: „jūs, kurie mindote beturtį ir žudote krašto vargšus!“ (Am 8, 4) Jis matė jų norą baigti apeigas, kad jie vėl galėtų keliauti į turgų ir verstis savo nesąžininga prekyba: „Pirksime vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą ir parduosime net kviečių pasturlakus!“ (Am 8, 6)
Perskaitykite Iz 1, 10–17; Am 5, 21–24; Mch 6, 6-8. Ką Viešpats sakė šiems religingiems žmonėms apie jų apeigas?
Per savo pranašus Dievas vartoja griežtą kalbą pašiepdamas religiją ir garbinimą, kurie yra atsieti nuo aplinkinių kančių ir priespaudos. Am 5, 21–24 skaitome apie Dievą, kuris sako, kad nekenčia, niekina ir yra pasišlykštėjęs tokiu garbinimu. Jų šventės apibūdinamos kaip dvokas, o atnašos ir muzika atmetamos kaip bevertės.
Michėjo 6 mes matome daugybę pasikartojančių išpūstų, net pašiepiančių teiginių, kaip jie gali tinkamai garbinti Dievą. Pranašas pašiepiančiai siūlo deginamąsias atnašas, tada jas didina tūkstančiais „avinų, begaliniu srautu aliejaus“ (Mch 6, 7), prieš paminėdamas siaubingą, bet ne nežinomą kraštutinumą – pirmagimio atidavimą už Dievo malonės ir atleidimo pelnymą.
Iš tikrųjų Viešpats iš jų norėjo, kad jie tik darytų, kas teisinga, mylėtų ištikima meile ir nuolankiai eitų su savo Dievu (Mk 6, 8).
Ar kada nors laikėte save kaltu dėl to, kad jums labiau rūpi religinės formos ir apeigos, nei pagalba turintiems poreikių? Ko pasimokėte iš šio patyrimo?
GARBINIMO BŪDAS
Aiškindami garbinimo ir teisingumo santykį, pranašai primena dar vieną žingsnį – aktyvus rūpinimasis vargšais ir engiamaisiais bei pagalba tiems, kuriems jos reikia, yra svarbi paties garbinimo dalis. Izaijo 58 yra tas skyrius, kuris šią sąsają daro akivaizdžią.
Perskaitykite Izaijo 58. Kas pablogėjo Dievo ir Jo tautos santykiuose, kaip aprašyta šio skyriaus pradžioje?
Jau tyrinėjome, ši kritika skirta aktyviems religingiems žmonėms. Atrodo, jie uoliai ieško Dievo, bet akivaizdu, kad šios paieškos bergždžios. Taigi Dievas sako, kad jie turėtų pabandyti pakeisti tai, kaip jie garbina, išbandyti kitą būdą tarnauti Dievui. Jei Jis nuspręstų, kaip jie turėtų garbinti, garbinimas būtų toks: „nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą“ (Iz 58, 6). Jie taip pat pamaitintų alkstančiuosius, suteiktų prieglobstį benamiams ir padėtų turintiems poreikių.
Tokia veikla nėra pateikta kaip vienintelis garbinimo būdas, bet Dievas ją pateikia kaip garbinimo būdą ir garbinimo formą, kuri gali būti geresnė už kai kuriuos tradicinius garbinimo papročius. Todėl garbinimas yra ne tik vidinis, bet ir kažkas, kas palaimina visus, esančius aplink Dievo garbintojus. „Tikrasis religijos tikslas yra išlaisvinti žmones iš nuodėmės naštos, pašalinti netoleranciją ir priespaudą bei skatinti teisingumą, laisvę ir ramybę“ (The SDA Bible Commentary, vol. 4, 306 p.).
Iz 58, 8–12 Dievas žada palaiminimus, jei ši garbinimo forma bus priimta. Iš tikrųjų, Dievas sako, kad jei tauta būtų mažiau orientuota į save, ji pamatytų Dievą bendradarbiaujant su ja ir per ją, kad pagydytų ir atkurtų.
Įdomu tai, kad šiame skyriuje taip pat sujungiami tokio pobūdžio garbinimas su „žavesio“ kupinu ir atnaujintu sabatos laikymusi. Mes jau tyrinėjome keletą stiprių ryšių tarp sabatos ir tarnystės, tačiau šitame tekste minėta veikla įtraukta šiame raginime žmonėms atgaivinti garbinimą ir atrasti Dievo palaiminimą. Apmąstydama šias eilutes E. Vait komentavo: „tie, kurie laikosi Viešpaties sabatos, yra atsakingi už malonės ir geranoriškumo darbų atlikimą“ (Welfare Ministry, 121 p.).
GAILESTINGUMAS IR IŠTIKIMYBĖ
Jėzui susidūrus su kai kuriais Jo laikmečio religiniais vadovais, kritikavusiais Jį dėl valgymo su „nusidėjėliais“, Jis citavo pranašą Ozėją, kad jie grįžtų prie savo knygų ir suprastų, ko Dievas iš tikrųjų norėjo, kai Jis sakė: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; cituojama Oz 6, 6).
Tyrinėsime, kaip Jėzus gyveno rūpindamasis ir tarnaudamas. Jo santykiai su kitais, Jo išgydymo stebuklai ir daugybė Jo palyginimų parodė, kad taip gyvenant geriausiai išreiškiamas tikras pasišventimas Dievui. Religiniai vadovai buvo Jo didžiausi kritikai, bet jie taip pat buvo griežčiausios Jo kritikos taikiniai. Kaip ir religingieji Izaijo dienomis, jie tikėjo, kad jų ypatingi santykiai su Dievu užtikrinami dėl jų religinių papročių, nors tuo pačiu metu jie išnaudojo vargšus ir pražiūrėdavo turinčiuosius poreikių. Jų garbinimas buvo nesuderinamas su jų elgesiu, o Jėzus atvirai smerkė tokį veidmainiavimą.
Perskaitykite Mk 12, 38–40. Ar Jėzaus komentaras, kad jie „suryja našlių namus“, šiame sąraše atrodo nederamas, ar Jėzus būtent tą ir mėgino pasakyti? Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl „jų laukia itin griežtas teismas“?
Galbūt labiausiai bauginantis Jėzaus pamokslas, ypač religingiesiems, užrašytas Mato 23. Jėzus ne tik apibūdino jų religiją kaip nepadedančią žmonėms, kuriems nepasisekė gyvenime, bet Jis tokią religiją laikė padidinančia jų atsakomybę. Jėzus sakė, kad jų elgesys ar kartais veikimo ir rūpestingumo stoka užrakina „žmonėms dangaus karalystę“ (Mt 23, 13).
Tačiau, atkartodamas praeities pranašus, Jėzus tiesiogiai atkreipė dėmesį ir į skirtumą tarp jų rimtų religinių papročių ir neteisybės, kurią jie palaikė ir kuria naudojosi. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mt 23, 23) Jėzus nedelsdamas pridurdavo, kad religiniai papročiai ir apeigos savaime nėra blogi, bet jie neturėtų pakeisti sąžiningo elgesio su kitais.
Kaip mes galime išvengti šių spąstų ir negalvoti, kad pakanka turėti ir žinoti tiesą?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Welfare Ministry“, 29–34 p.; Su meile iš Dangaus, 562–573 p.
„Skatindamas praktinio maldingumo vertę pranašas tik pakartojo prieš šimtmečius Izraeliui duotą mokymą… Šimtmečiais Jehovos tarnai šiuos mokymus kartojo tiems, kuriems gresia pavojus pasiduoti formalizmo įpročiams ir pamiršti rodyti gailestingumą“ (E. G. White, Prophets and Kings, 326–327 p.).
„Man buvo pavesta nurodyti mūsų žmonėms į Izaijo 58 skyrių. Atidžiai perskaitykite šį skyrių ir suprasite, koks tarnavimas atneš į bažnyčias gyvybę. Evangelijos darbas turi būti atliekamas mūsų tolerantiškumu ir mūsų triūsu. Sutikę kenčiančias sielas, kurioms reikia pagalbos, suteikite ją joms. Atradę alkanus, pamaitinkite juos. Tai darydami jūs darbuositės pagal Kristaus tarnavimo pavyzdį. Šventas Mokytojo darbas buvo geranoriškas darbas. Tebus paskatinti mūsų žmonės jame dalyvauti“ (E. G. White, Welfare Ministry, 29 p.).
Klausimai aptarimui:
Ar kada nors pagalvojote apie elgimąsi teisingai ir mylėjimą ištikima meile kaip garbinimą? Kaip tai gali pakeisti jūsų požiūrį į rūpinimąsi kitais? Kaip tai gali pakeisti jūsų požiūrį į garbinimą?
Kaip mes, gyvendami krikščioniškai, galime pamiršti, „kas svarbiausia Įstatyme“ (Mt 23, 23), tiek individualiai, tiek kaip bažnyčios bendruomenė? Ar atpažįstate keletą asmeninio patyrimo pavyzdžių, kada galėjote iškošti uodą, o praryti kupranugarį (Mt 23, 24)?
Kodėl veidmainystė laikoma itin didele nuodėme? Ar ne geriau bent jau pasistengti atrodyti, kad mes padarome viską?
Kaip per pranašus išreikšti Dievo vizija ir uolumas dėl vargšų ir turinčiųjų poreikių keičia jūsų nuomonę apie pasaulį? Kaip pasikeistų tai, kaip jūs skaitote ar klausotės vietinių naujienų, jei jas pamatytumėte ir išgirstumėte pranašo akimis ir ausimis?
Santrauka: Nors pranašams rūpėjo blogis krašte, jie daugiausia dėmesio skyrė tų žmonių daromam blogiui, kurie teigė garbinantys Dievą. Pranašams ir Jėzui garbinimas nesuderinamas su neteisybe, ir tokia religija yra veidmainystė. Tikrasis garbinamas, kurio Dievas tikisi, įtraukia ir kovą prieš engimą bei rūpinimąsi vargšais ir turinčiaisiais poreikių.