Liepos 6–12d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 3, 7; Mt 22, 37–40; Iš 22, 21–23; Įst 14, 22–29; 26, 1–11; Kun 25, 9–23.
Įsimintina eilutė: „Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį; Aš esu Viešpats“ (Kun 19, 18).
Dėl savo gailestingumo Dievas visada turėjo žmonių, su kuriais palaikė ypatingus santykius. Pasakojimuose apie Henochą, Nojų, Abraomą, Izaoką ir Jokūbą mes matome Dievą, norintį atkurti sugriautus santykius su žmonėmis. Bet tai buvo ne tik šių nedaugelio asmenų ir jų šeimų naudai. Jų ryšio su Dievu palaikymas ir Jo palaiminimas buvo didesnio sumanymo dalis atkurti šiuos santykius ir dalytis palaiminimu su kitais. Kaip Dievas sakė Abraomui: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas… visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 2–3). Kaip jis buvo palaimintas, jis galėjo būti palaiminimas kitiems.
Šis palaiminimas ateis per Izraelio tautą, galiausiai per Mesiją, kuris kils iš šios tautos. Sukūręs Izraelio tautą, dabar Dievas darbavosi su visa tauta. Taigi Jis nusprendė duoti jiems įsakus, nuostatus, šventes ir apeigas, kurios padėtų gyventi taip, kad palaimintieji Dievo taip pat galėtų būti palaima kitiems.
Neabejotinai šis principas vis dar galioja šiandien.
DIEVAS, KURIS GIRDI
„Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų Aš gerai žinau, ką jie kenčia“ (Iš 3, 7).
Sunku laukti keturis šimtus metų, ypač laukiant vis sunkesnėmis vergovės sąlygomis. Dievas pažadėjo sugrįžti pas savo tautą ir išvesti ją iš Egipto, bet karta po kartos jie vis didino juos engiančių stabmeldžių turtus ir prestižą, ir visą tą laiką atrodė, kad Dievas tyli.
Tada Dievas apsireiškė unikaliu būdu. Jis pasirodė degančiame krūme atokioje dykumoje mažai tikėtinam vadovui, bėgliui faraono įsūniui ir nuolankiam piemeniui vardu Mozė. Jis pavedė nenoriam Mozei darbą, o pirmoji šio darbo dalis – grįžti pas izraelitus Egipte su žinia, kad Dievas girdėjo ir matė jų priespaudą, taigi, Jam rūpi. Tiesą sakant, Jis ketino padaryti kažką, kas iš esmės pakeis jų padėtį.
Perskaitykite Iš 3, 16–17. Kodėl Dievui buvo svarbu pradėti apibrėžti savo sumanymą šiai tautai šia konkrečia žinia? Kas patraukia jūsų dėmesį iš šio Dievo pareiškimo?
Tačiau Dievas nesustojo šioje vietoje. Jis ne tik turi planą dėl geresnio krašto, Jis neketina, kad žmonės pabėgtų iš Egipto stokojantys. Šimtus metų jie prisidėjo prie Egipto imperijos turtų. Dievas numatė faraono pasipriešinimą, tačiau Jis užtikrino Mozę, kad izraelitams bus atlyginta už sunkų triūsą. „Netgi duosiu šiai tautai tokią malonę egiptiečių akyse, kad jūs išeisite netuščiomis rankomis“ (Iš 3, 21).
Po jų priespaudos metų Dievas pasinaudojo proga iš buvusių vergų sukurti kitokią visuomenę. Jis norėjo, kad jie gyventų kitaip ir sukurtų visuomenę, kuri ir toliau būtų tvari ir perspektyvi. Jo sumanymas buvo toks, kad ši nauja visuomenės rūšis būtų pavyzdys aplinkinėms tautoms ir, kaip ir Abraomas, kad iš Dievo gauti palaiminimai taip pat tektų visam pasauliui.
Kiek jums svarbu, kad Dievas yra Tas, kuris mato žmonių kančią pasaulyje ir girdi jų pagalbos šauksmą? Ką tai sako apie Dievą? Apsvarstykite Iš 4, 31.
DEŠIMT ĮSAKYMŲ
Perskaitykite Mt 22, 37–40, tada Iš 20, 1–17. Kaip Jėzaus Dešimties įsakymų apibendrinimas padeda suprasti kiekvieną iš Dešimties įsakymų?
Dešimt įsakymų skaitomi kaip konstitucija. Po trumpos pratarmės, kurioje išdėstoma esmė, kurios pagrindu remiantis formuojami šie teiginiai – šiuo atveju tai, kad Dievas išlaisvino savo tautą – dokumente išvardijami pagrindiniai principai, kurie yra tautos pamatas. Šiuo atveju buvo konkretūs įsakymai, kaip žmonės galėtų geriausiai įgyvendinti savo meilę Dievui ir vienas kitam. Nestebina, kad daugelio krikščionišką paveldą turinčių tautų įstatymų pagrindą sudaro šie esminiai principai.
Nors daugelis šių teiginių yra trumpi, nederėtų nuvertinti jų poveikio ir Dešimties įsakymų visapusiškumo gyvenimo įstatymui. Pavyzdžiui, šeštasis įsakymas – „Nežudysi“ (Iš 20, 13) apibendrina ir įtraukia visus nedorus veiksmus, galinčius „sutrumpinti gyvenimą“, savanaudišką nepasirūpinimą vargstančiu ar kenčiančiu (Patriarchai ir Pranašai, 242 p.). Panašiai ir draudimas vogti (žr. Iš 20, 15) smerkia „prekybą vergais, draudžia užkariavimo karus“. Jis „reikalauja teisingai apmokėti skolas ar algas“, taip pat draudžia kiekvieną bandymą „pasinaudoti kitų neišmanymu, silpnumu ar nesėkme“ (Patriarchai ir Pranašai, 242 p.).
Mes galime lengvai sau pasakyti, kad mes nesame blogi žmonės. Pavyzdžiui, jei mes tiesiogiai nesusiję su nužudymu ar akivaizdžiu vogimu, gali atrodyti, kad mums sekasi neblogai. Bet kai Jėzus kalbėjo apie įsakymus, Jis aiškiai pasakė, kad įsakymai nėra įvykdomi paprasčiausiai nedarant kelių konkrečių veiksmų. Priešingai, mūsų mintys, motyvacija ir net nesugebėjimas daryti tuos dalykus, kuriuos mūsų supratimu dera daryti, gali sulaužyti Dievo Įstatymą (žr. Mt 5, 21–30).
Taigi įsivaizduokite visuomenę, kurioje kiekvieno iš Dešimties įsakymų yra rimtai paisoma ir kiekvienas yra visiškai įgyvendinamas. Tai būtų aktyvi, gyvybinga visuomenė, kurioje visi su entuziazmu įgyvendintų savo meilę Dievui, mylint ir rūpinantis vienas kitu.
Kodėl mes linkę skaityti dešimt Dievo įsakymų „siaurai“, dažnai ignoruojant platesnį šių svarbių principų taikymą mūsų gyvenimui? Kodėl skaitant „siaurai“ juos lengviau įgyvendinti praktiškai?
VERGAI, NAŠLĖS, NAŠLAIČIAI, ATEIVIAI
Perskaitykite Iš 23, 9. Kokia čia yra Dievo žinia Izraeliui?
Kaip neseniai išlaisvinti vergai, izraelitai žinojo, ką reiškia būti engiamiems, išnaudojamiems ir menkinamiems. Jiems švenčiant savo laisvę, Dievui rūpėjo, kad jie nepamirštų, iš kur jie atėjo, ką reiškia būti atskirtiems ir ką Jis padarė, kad juos išgelbėtų. Atminimui Jis įsteigė Paschą, kad būtų galimybė atpasakoti istoriją: „Galinga ranka Viešpats išvedė mus iš Egipto, iš vergijos namų“ (Iš 13, 14).
Perskaitykite Iš 22, 21–23. Kiek reikšmingas buvo jų pačių vergijos atminimas nurodymams, kaip nauja tauta turėtų elgtis su tais, kuriems pasisekė mažiausiai?
Vos nutilus aidui po Dešimties įsakymų davimo, Mozė buvo pašauktas praleisti daugiau laiko su Dievu, kuris davė smulkesnių nuostatų, kaip šie svarbūs įsakymai turėtų būti įgyvendinami izraelitų visuomenėje. Net prieš nurodymus Padangtės statymui Dievas pateikia tris nuostatų skyrius, susijusius su tinkamu elgesiu su vergais, nuostatus, kurie akivaizdžiai priešingi izraelitų patirtam elgesiui. Ten buvo nuostatai, susiję su smurtiniais nusikaltimais, su nuosavybe, su kasdieniu gyvenimu ir principai, pagal kuriuos įsteigti teismai galėtų įgyvendinti šiuos nuostatus ir vykdyti teisingumą (žr. Iš 21–23).
Tarp šių nuostatų akivaizdus dėmesys skirtas piliečiams šioje naujoje visuomenėje, taip pat susirūpinimas ateiviais ir labiausiai pažeidžiamais asmenimis. Šie žmonės negalėjo būti išnaudojami; jiems netgi buvo suteikta teisė prieiti prie maisto oriu būdu, pvz., jiems buvo leista rinkti derliaus likučius. Toks elgesys su „ateiviais“ ir svetimšaliais senajame pasaulyje nebuvo įprastas. Netgi šiandien kai kurie, atrodo, pamiršta čia randamus svarbius moralinius principus, susijusius su elgesiu su aplinkiniais.
Koks jūsų patyrimo prisiminimas daro jus labiau atjaučiančius ir rūpestingesnius dėl aplinkinių kančių ar neteisybės?
ANTRA DEŠIMTINĖ
Daugelis krikščionių pripažįsta ir laikosi Rašto nurodymų dėl dešimtinės atnešimo ar grąžinimo. Paprastai nurodoma Mal 3, 10, tai paprasta formulė, kai tikintieji skiria 10 procentų savo pajamų arba prieaugio palaikydami bažnyčios darbą skelbiant Evangeliją. Bažnyčios, kurioms patikėtos šios dešimtinės, paprastai turi griežtus nuostatus, kaip panaudoti šias lėšas, pirmiausia jomis remiant tiesioginę tarnystę ir evangelizaciją.
Perskaitykite Įst 14, 22–29. Koks šiuose nurodymuose yra pagrindinis dešimtinės tikslas?
Kyla pagunda manyti, kad įvykdėme mūsų davimą, kai atnešėme 10 procentų. Tačiau Izraeliui skirti nurodymai rodo, kad 10 procentų buvo tik pradžia. Tyrinėjimai rodo, kad senovės izraelitai, pagal levitų įstatų gaires, reguliariai duodavo nuo ketvirčio iki trečdalio metų pajamų Dievo darbui, paremiant kunigus, šventyklą ir padedant vargšams.
Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šis davimas – ypač paremiant ateivius, našlaičius ir našles – buvo kaip antra dešimtinė. Akivaizdu, kad žmonės turėjo mėgautis savo darbo vaisiais ir švęsti pjūtį. Dievas pažadėjo palaiminti juos, ypač naujame krašte, tačiau jie neturėjo šito palaiminimo laikyti savaime suprantamu ar pamiršti tuos, kuriems palaiminimų teko mažiau.
Eiliniais metais ši pjūties dalis turėjo būti atnešama į šventyklą ir ja dalijamasi iš ten. Tačiau kiekvienais trečiaisiais metais ypatingas dėmesys buvo skiriamas pasidalijant savo palaiminimais su bendruomene. Šiose pjūties šventėse ypatingas dėmesys buvo skiriamas tiems, kurie galėjo lengvai būti pražiūrimi ar pamirštami: „atidavęs ją levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad jie galėtų pavalgyti iki soties tavo gyvenvietėse“ (Įst 26, 12).
Pasak Dievo nurodymų, bent jau dalis izraelitų davimo turėtų būti skirtas finansinei ir praktiškai paramai tiems, kuriems to labiausiai reikėjo. Vėlgi, tai buvo grindžiama žmonių prisiminimu ir dėkingumu, koks Dievas buvo jiems gailestingas ir teisingas.
Perskaitykite Įst 26, 1–11. Ką jiems sako Viešpats? Kaip mes turėtume taikyti tai mūsų nusistatymui, susijusiam su davimu turintiems poreikių?
Jubiliejaus metai
Pasirūpindamas izraelitais kaip neturinčiais savų namų ir laukiančiais atvykimo į pažadėtąjį kraštą žmonėmis, Dievas žinojo, kokią svarbią reikšmę šis kraštas turės, jiems įsteigus savo naują visuomenę Kanaane. Vadovaujant Jozuei, Dievas prižiūrėjo sklandų krašto paskirstymą giminėms ir šeimų grupėms.
Tačiau Jis taip pat žinojo, kad ilgainiui turtas, galimybės ir ištekliai, susiję su krašto valdymu, greičiausiai bus sutelkti keliose rankose. Šeimų sunkumai, bloga sveikata, netikę sprendimai ir kitos nelaimės gali paskatinti kai kuriuos žemės savininkus jas parduoti dėl trumpalaikio pelno arba tiesiog dėl išgyvenimo, tačiau tai reikštų, kad šeima gali netekti teisių į žemę ateinančioms kartoms.
Dievo sprendimas buvo toks, kad žemė niekada negalėtų būti parduodama visiškai. Vietoje to, žemė bus parduodama tik iki kitų „jubiliejaus metų“, kuriais žemė vėl atiteks paskirtai šeimai, ir bet kuri parduota žemė galėjo būti bet kada išpirkta pardavusiojo arba pardavusiojo šeimos nario. Vėlgi, Dievas primena žmonėms jų santykius su Juo ir tai, kaip pastarieji paveikia jų santykius su kitais: „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra Mano, o jūs esate ateiviai, tapę Mano įnamiais“ (Kun 25, 23).
Perskaitykite Kun 25, 8–23. Ar įsivaizduojate, kokia skirtinga būtų visuomenė, jei būtų taikomi šie principai, ypač žodžiai – „nedarykite vienas kitam skriaudos“?
„Dievo įsteigti nuostatai buvo skirti socialinei lygybei skatinti. Šventinių ir jubiliejinių metų nuostatos apčiuopiamai ištaiso tai, kas per tą laikotarpį būta neteisingo socialiniame ir politiniame tautos gyvenime“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 433 p.).
Rašto istorikai neįsitikinę, ar šių ekonominių ir socialinių nuostatų buvo laikomasi reikšmingą laikotarpį (žr. 2 Met 36, 21). Vis dėlto šie nuostatai leidžia pažvelgti į tai, kaip pasaulis galėtų veikti, jei būtų visiškai laikomasi Dievo nuostatų. Be to, jie pabrėžia ypatingą Dievo rūpestį vargšais ir atstumtaisiais, taip pat Jo susirūpinimą, kad sąžiningumas mūsų pasaulyje būtų įgyvendinamas praktiškai.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 237–247 p.; 429–434 p.
„Niekas Mozės duotuose įstatymuose, neskaitant išskirtinių Dievo teisių pripažinimo, taip nekrenta į akis, kaip dosnumo, švelnumo ir vaišingumo vargšų atžvilgiu dvasia. Nors Dievas buvo pažadėjęs didžiai apdovanoti savo žmones, tai nereiškė, kad jiems lemta visiškai nepažinti neturto. Jis skelbė, kad vargšai niekada neišnyks iš jų šalies. Tarp Jo žmonių visada bus tų, kurie sužadins jų užuojautą, švelnumą ir labdaringumą. Anuo metu, kaip ir dabar, žmonės patirdavo nelaimių, prarasdavo sveikatą ar turtą, tačiau kol jie vykdydavo Dievo duotus nurodymus, tarp jų nebuvo nei elgetaujančiųjų, nei alkstančiųjų“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 429 p.).
„Šios nuostatos sumanytos ir turtingųjų, ne vien vargšų labui. Jos varžo godumą ir polinkį save išaukštinti bei skatina kilnią geranoriškumo dvasią. Puoselėdamos gerą valią ir pasitikėjimą tarp visų klasių, jos palaiko visuomeninę tvarką, valdžios stabilumą. Mes visi esame tarpusavyje susieti dvasiniam pakylėjimui didžiame žmonijos tinkle, ir viskas, ką galime padaryti kitų naudai ar dvasiniam pakylėjimui, daro palaimingą įtaką mums patiems“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 433 p.).
Klausimai aptarimui:
Iš Dievo sumanymo Mozei ir izraelitams, kad jie būtų tokia visuomenė, kokia turėtų būti, koks įstatas ar nuostatas labiausiai patraukia jūsų dėmesį (ar paminėto šios savaitės temoje, ar kituose jūsų perskaitytuose šaltiniuose)?
Jūsų manymų, kodėl iš Jo tautai duotų įstatų atrodo, kad Dievas dėmesį itin sutelkia į pažeidžiamiausius?
Kaip mes šiandien turėtume suprasti ir sieti save su šiais įstatais? Kaip mes nusprendžiame, kurie iš jų yra taikytini ir svarbūs mums šiandien? Koks yra pats svarbiausias dalykas, kurio galime išmokti iš šių išsamių nuostatų, kokia izraelitai turėjo būti visuomenė ir koks turėjo būti jų gyvenimas?
Santrauka: Dievas išgirdo Egipte kenčiančio Izraelio raudas ir įsikišo, kad juos išgelbėtų. Jis siekė sukurti ypatingus sandoros santykius su jais ir darbuotis su jais, kad būtų sukurta nauja visuomenė, kuri būtų palaiminimas visiems, net dažnai pamirštiems, atstumtiems ir pažeidžiamiems.