Rugsėjo 7–13 d.
Šios svaitės tyrinėjimui: Lk 18, 1–8; Mt 24–25; 1 Kor 15, 12–19; Mok 8, 14; 12, 13–14; Apr 21, 1–5; 22, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15, 58).
Jėzus skelbė Dievo karalystę kaip esamą tikrovę, kurios dalimi mes galime būti šiandien. Jis siuntė savo mokinius skelbti tą pačią žinią, Jo karalystę, Evangeliją ir tarnauti kitiems; t.y., duodant dovanai, kaip ir jie gavo (žr. Mt 10, 5–8).
Tačiau Jėzus taip pat aiškiai mokė, kad Jo karalystė buvo kitokia – „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36), nors ji ateis visiškai. Jo įsikūnijimu, tarnavimu, mirtimi ir prisikėlimu buvo įsteigta Dievo karalystė, tačiau Jėzus taip pat laukė meto, kai Jo karalystė visiškai pakeis šio pasaulio karalystes ir Dievo valdymas būtų visiškas.
Pagal apibrėžimą adventistai – laukiantieji šio atėjimo ir šios karalystės – yra vilties žmonės. Bet ši viltis yra susijusi ne tik su būsimu nauju pasauliu. Nors viltis žvelgia į ateitį, šiuo metu viltis keičia dabartį. Su tokia viltimi mes dabar gyvename taip, kaip tikimės gyventi ateityje, ir mes darbuojamės stengdamiesi įnešti pokyčius, kurie atitiktų tai, kokio pasaulio mes tikimės ateityje.
KIEK ILGAI, VIEŠPATIE?
Visame Biblijos pasakojime Dievo tauta, ypač patiriantieji vergiją, tremtį, priespaudą, skurdą, kitokią neteisybę ar tragediją, pakartotinai prašo Dievo įsikišti. Vergai Egipte, izraelitai Babilone ir daugybė kitų meldė Dievą pamatyti ir išgirsti jų kančias ir ištaisyti šią neteisybę. Ir Raštas pateikia svarbių Dievo veiksmų gelbėjant ir atkuriant savo tautą pavyzdžių, kartais netgi keršijant jos engėjams ir priešams.
Tačiau šie gelbėjimai paprastai būdavo trumpalaikiai, ir pranašai toliau kreipė dėmesį į paskutinį įsikišimą, kai Dievas sunaikins pikta ir pakylės paniekintuosius. Tuo pačiu metu šie pranašai toliau klausė: „Kaip ilgai, Viešpatie?“ Pavyzdžiui, Viešpaties angelas klausė dėl Izraelio tremties: „O Galybių Viešpatie, kiek dar ilgai nepasigailėsi?“ (Zch 1, 12)
Psalmėse apstu raudų dėl akivaizdžios nedorėlių gerovės ir laimės, kai teisieji kenčia, skursta ir yra išnaudojami. Psalmistas pakartotinai ragina Dievą įsikišti, tikėdamas, kad tvarka pasaulyje šiuo metu nėra tokia, kokia ji buvo Dievui sukūrus pasaulį ar kokios Jis trokšta, ir pritaria pranašų bei engiamųjų raudai: „Viešpatie, kiek dar ilgai?“ (žr., pvz., Ps 94, 3–7)
Tam tikra prasme neteisingumą sunkiau ištverti tarp tų, kurie tiki teisingu Dievu, kuris trokšta teisingumo visai savo tautai. Dievo tauta visada jausis nekantriai dėl pikto pasaulyje, o Dievo neveikimas yra dar vienas nekantrybės šaltinis. Todėl kartais pranašai griežtai klausia: „Kiek ilgai dar šauksiu, Viešpatie, o Tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: ‘Smurtas!‘ – o Tu manęs negelbėsi?“ (Hab 1, 2)
Panaši rauda kartojasi Naujajame Testamente, kur netgi pati kūrinija nusakoma kaip dūsaujanti, kad Dievas ją išgelbėtų ir atkurtų (žr. Rom 8, 19–22). Apr 6, 10 ši rauda: „Kaip ilgai, Valdove!?“, – priskiriama tiems, kurie buvo nužudyti dėl tikėjimo Dievu. Bet tai ta pati rauda, raginanti Dievą įsikišti vardan engiamos ir persekiojamos Jo tautos.
Perskaitykite Lk 18, 1–8. Ką Jėzus sakė apie Dievo atsakymą į pakartotinas Jo tautos raudas ir maldas, kad Jis veiktų vardan jos? Kaip tai susiję su tikėjimo poreikiu?
KONKRETI VILTIS
Religija dažnai kritikuojama dėl polinkio atitraukti tikinčiuosius nuo gyvenimo čia ir dabar geresnio gyvenimo po mirties link. Kritika susijusi su tuo, kad dėmesys kitam pasauliui tampa šventa atitrūkimo nuo tikrovės forma, o tikintysis tampa mažiau naudingas pasauliui ir visuomenei. Kartais tikintieji pasiduoda tokiai kritikai, kartais net ugdo, pamokslauja ir praktikuoja tokį nusistatymą.
Be to, taip pat yra baisių turinčiųjų galią pavyzdžių, kai vargšams ir engiamiems jie liepia dabar priimti jų liūdną dalią, nes, Jėzui sugrįžus, teisybė bus atkurta.
Taip, mūsų pasaulis yra puolusi, palaužta ir tragiška vieta, ir nėra blogai ar nepriderama laukti meto, kai Dievas padarys pasaulį teisingą; kai Jis panaikins neteisybę, skausmą ir liūdesį; ir kai Jis pakeis dabartinę netvarką Jo šlovinga ir teisinga karalyste. Galų gale, be šios vilties, be šio pažado mes iš tiesų neturime jokios vilties.
Savo pamoksle apie pasaulio pabaigą (žr. Mato 24 ir 25) Jėzus pirmoje jo pusėje išsamiai išdėstė būtinybę pabėgti, net sakydamas: „Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus“ (Mt 24, 22). Bet tai labiau yra įžanga į Jo paaiškinimą apie šių Dievo pažadų reikšmę. Sutelkti dėmesį vien tik ar pirmiausia į krikščioniškos vilties „pabėgimo“ pusę dėl ateities reiškia praleisti kai kurias gilesnes Jėzaus mintis.
Perskaitykite Mato 24 ir 25. Kokios jums yra svarbiausios mintys iš šio Jėzaus pamokslo? Kaip jūs apibendrintumėte Jėzaus nurodymus, kaip mums gyventi laukiant Jo sugrįžimo?
Su ateitimi susijęs mūsų tikėjimas turi svarbių padarinių tam, kaip mes gyvename dabar. Sveikas pasikliovimas Dievo pažadais, kurie susiję su Jo ateitimi mūsų pasauliui, turėtų tapti katalizatoriumi energingam įsitraukimui, kibirkštimi turtingam ir giliam gyvenimui, kuris nulemia skirtumą dėl kitų.
Kaip su Jėzaus sugrįžimu susijusi viltis ir pažadas gali ir turėtų paveikti tai, kaip mes gyvename dabar, ypač pagalbos tiems, kuriems jos reikia, kontekste?
PRISIKĖLIMO VILTIS
Krikščioniška Jėzaus antrojo atėjimo viltis yra susijusi ne tik su šviesios ateities laukimu. Ankstyviems krikščionims Jėzaus Kristaus prisikėlimas kūnu suteikė Jo sugrįžimo pažadui tvirto tikrumo. Jei Jis sugebėjo grįžti iš mirusių, ką jie patys paliudijo, Jis tikrai sugrįš sunaikinti nuodėmės, jos padarinių ir atkurti pasaulio (žr. 1 Kor 15, 22–23).
Apaštalui Pauliui prisikėlimas buvo pagrindinė Advento vilties dalis. Jis buvo pasiruošęs pastatyti visko, ką jis skelbė, patikimumą ant šio vainikuojančio stebuklo pasakojime apie Jėzų: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“ (1 Kor 15, 17). Pagalvokite apie šiuos jo žodžius ir koks svarbus yra Kristaus prisikėlimas viskam, ko mes viliamės.
Perskaitykite 1 Kor 15, 12–19. Kaip jūs paaiškintumėte susidomėjusiam netikinčiam asmeniui, kodėl prisikėlimo tiesa yra itin svarbi krikščioniškai vilčiai?
Jėzaus prisikėlimo liudijimas pakeitė pirmuosius mokinius. Tyrinėjome, jog Jėzus anksčiau juos išsiuntė skelbti ir įgyvendinti Dievo karalystę (žr. Mt 10, 5–8), bet Jėzaus mirtis sudaužė jų drąsą ir sugriovė jų viltis. Vėlesnis pavedimas jiems (žr. Mt 28, 18–20), duotas prisikėlusio Jėzaus ir įgalintas Šventosios Dvasios atėjimo (žr. Apd 2, 1–4), užvedė juos ant pasaulio pakeitimo kelio ir Jėzaus įsteigtos karalystės įgyvendinimo.
Išlaisvinti iš mirties baimės galios, ankstyvieji tikintieji Jėzaus vardu gyveno ir dalijosi drąsiai (žr., pvz., 1 Kor 15, 30–31). Mirtį nešantis blogis yra tas pats blogis, kuris neša neteisybę, skurdą ir visokią priespaudą. Tačiau dėl Jėzaus ir Jo pergalės prieš mirtį visa tai vieną dieną baigsis. „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26).
Galų gale, nesvarbu, kam mes padedame dabar, visi galiausiai mirs. Ko ši žiauri tiesa mus moko apie tai, kaip svarbu, kad kiti sužinotų apie viltį, kurią jie gali rasti Jėzaus mirtyje ir prisikėlime?
TEISMO VILTIS
Perskaitykite Mok 8, 14. Kaip jūs matote akivaizdžią ir galingą tiesą to, kas čia parašyta?
Ganėtinai sunku patirti kančias, priespaudą ir tragediją, tačiau žala ar užgaulė dar padidėja, jei minėti dalykai atrodo beprasmiai ir nepastebėti. Galimas liūdesio beprasmiškumas yra labiau nepakeliamas už pirminę naštą. Pasaulis be įrašų ar paskutiniojo teismo yra didžiausias ir žiaurus absurdas. Nestebina, kad XX a. ateistų autoriai raudojo dėl to, ką jie laikė žmogiškos būklės absurdiškumu. Nesant jokios su teisingumu, su teismu, su žalos atlyginimu susijusios vilties, mūsų pasaulis tikrai būtų absurdiškas.
Bet Mok 8, 14 rauda nėra pabaiga. Savo prieštaravimų pabaigoje Saliamonas staiga pakeičia kryptį. Tarp jo su beprasmiškumu susijusių raudų, jis iš esmės sako: luktelkite minutėlę, Dievas ruošiasi teisti, todėl viskas nėra beprasmiška; iš tikrųjų dabar viskas yra svarbu ir visi yra svarbūs.
Perskaitykite Mok 12, 13–14. Ką šios eilutės mums sako apie tai, kad mūsų elgesys čia yra itin reikšmingas?
Teismo vilties esmė yra tai, kas tikima apie Dievo charakterį, gyvenimą ir pasaulį, kuriame mes gyvename. Tyrinėjome, jog Raštas moko, kad mes gyvename Dievo sukurtame ir mylimame pasaulyje, bet šis pasaulis sugedo ir Dievas rengia savo planą jį atkurti, ir visa tai per Jėzaus gyvenimą ir mirtį. Dievo teismas yra esminis tam, kad Jis mūsų pasaulį pakeis į gera. Tiems, kam tenka susidurti su pasaulio nedorumų gausa, menkinamiems, tiems, su kurias žiauriai elgiamasi, engiamiems ir išnaudojamiems teismo pažadas tikrai yra gera žinia.
Ką jums reiškia žinoti, kad vieną dieną, ir mums neįsivaizduojamu būdu, teisingumas, kurio mes itin laukiame, galų gale ateis? Kaip galime semtis vilties iš šio pažado?
DAUGIAU JOKIŲ AŠARŲ AR SKAUSMO
Perskaitykite Apr 21, 1–5; 22, 1–5 ir skirkite šiek tiek laiko įsivaizduoti, koks bus gyvenimas, kaip čia parašyta. Kodėl sunku įsivaizduoti gyvenimą be nuodėmės, mirties, skausmo ir ašarų?
Bibliniai mūsų gyvenimo po nuodėmės sunaikinimo aprašymai neabejotinai yra nuostabūs ir šlovingi ir, be abejonės, sunkiai atspindi tai, kas mūsų laukia. Netgi šiose eilutėse aprašymai yra beveik apie tai, ko ten nebus, o ne kas bus. Kai mums pažįstamas tik šis pasaulis, sunku įsivaizduoti gyvenimą be skausmo ir kančių, mirties ir baimės, neteisybės ir skurdo.
Daugiau nebebus ne tik šių dalykų, bet šiame aprašyme yra asmeninis prisilietimas: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 21, 4). Išgelbėtųjų kontekste, Dievo užuojauta tiems, kurie kentėjo per visą žmonijos istoriją, pasiekia kulminaciją šiame viename sakinyje. Jis ne tik padaro galą jų kančioms, bet ir asmeniškai nušluosto ašaras.
Išvarginti ir sužaloti nuodėmės gyvenimo ir neteisingo bei tragiško pasaulio, Apreiškimo knygoje galime matyti išgydymo procesą visiems, kurie įvairiai nukentėjo nuo nuodėmių. Apibūdindamas gyvenimo medį Jonas paaiškina, kad „medžio lapai tinka tautoms gydyti“ (Apr 22, 2). Vėlgi Dievas parodo supratimą ir užuojautą dėl to, ką reiškė būti žmogumi, jausti, patirti, liudyti ir net dalyvauti šio pasaulio blogyje. Jo sumanymas atkurti mūsų pasaulį apima kiekvieno iš mūsų atkūrimą ir išgydymą.
Iki tol mes stengiamės būti viskuo, kuo galime, Kristuje, atlikdami mūsų vaidmenį, kad ir koks neryžtingas ir mažas jis būtų, tarnaudami tiems, kuriems reikia to, ką mes galime pasiūlyti. Nepriklausomai nuo to, kas tai būtų – malonūs žodžiai, šiltas maistas, medicininė pagalba, dantų gydymas, drabužiai, patarimas – turime daryti tai, ką galime su tokia savęs išsižadančia ir pasiaukojančia meile, kurią, būdamas čia, parodė Jėzus.
Žinoma, nepaisant visų mūsų pastangų pasaulis tik blogės. Jėzus tai žinojo; tačiau ši tiesa nesustabdė Jo nuo tarnavimo kitiems, ir ji neturėtų sustabdyti mūsų.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 230–239 p.; Didžioji kova, 2017, 565–572 p.
„Kai Dievo balsas išvaduos Jo tautą, skausmingai praregės tie, kurie didžiojoje gyvenimo kovoje prarado viską. Kol buvo malonės laikas, jie buvo apakinti šėtono apgavysčių – tuo jie pateisina nuodėmingą savo gyvenimo būdą. Turtingieji didžiavosi savo pranašumu prieš tuos, kurie buvo mažiau privilegijuoti, – tačiau turtus jie įsigijo, pažeisdami Dievo Įstatymą. Alkano jie nepamaitino, nuogo – neaprengė, elgėsi neteisingai, nemėgo būti gailestingi. […] Jie parsidavė už žemiškus turtus bei malonumus ir nesistengė tapti turtingi pas Dievą. Pasekmės: gyvenimas sugriautas, malonumai virto tulžimi, jų nieko neverti turtai supuvo“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 565 p.).
„Didžioji kova baigėsi. Daugiau nebėra nuodėmės ir nusidėjėlių. Visata yra nesutepta. Visa neaprėpiama kūrinija pulsuoja vieningai ir džiaugsmingai. Nuo To, kuris visa sukūrė, į visas beribės erdvės sritis liejasi gyvybės, šviesos ir džiaugsmo srautas. Nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad Dievas yra meilė“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 587 p.).
Klausimai aptarimui:
Paaiškinkite, kaip tai, ką tyrinėjote šią savaitę, rodo, kad gyvenimas čia ir dabar yra svarbus. Palyginkite tai su kai kurių įsitikinimu, kad neturėtumėte nerimauti dėl šio gyvenimo ir šio pasaulio, nes Dievas jį sunaikins ir atkurs iš naujo. Kaip mes taip pat turėtume būti atsargūs ir nenaudoti šios tiesos dėl naujos būties pažado, kaip dingsties nesirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos (galų gale, juk Dievas viską ištaisys)? Dar blogiau, kaip mes galime užtikrinti, kad netaptume vieni iš tų, kurie naudojosi šia tiesa išnaudodami kitus?
Atsižvelgdami į Rašto pranašystes, septintosios dienos adventistai tiki, kad blogis, bėdos ir kančios didės artinantis Jėzaus sugrįžimui. Kai įvyksta tokie dalykai, mes dažnai skaitome Mato 24? Kaip mes turėtume žiūrėti į šias tragedijas Mato 25 kontekste?
Santrauka: Mūsų Dievas neleis blogiui tęstis amžinai. Didžioji biblinė viltis – tai Jėzaus sugrįžimas, kad būtų sunaikintas blogis, išgydyta neteisybė ir sukurtas naujas pasaulis, koks jis ir turėjo būti. Pastatyta ant Jėzaus prisikėlimo, ši viltis pakeičia šiandieną ir drąsina mus tarnavimui Dievui ir kitiems, mums laukiant Jo sugrįžimo.