MYLĖTI GAILESTINGUMĄ

Rugsėjo 14–20 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 6, 25–33; Jok 1, 5–8; 2, 15–16; Iz 52, 7; 1 Jn 3, 16–18; Iz 58, 1–10.

Įsimintina eilutė: „Jis lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems, Jis visados švelnus, gailestingas ir teisus. Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina, kuris sąžiningai tvarko savo reikalus“ (Ps 112, 4–5).

Tyrinėjome, jog Rašte apstu karštų Dievo rūpestingumo vargšais ir engiamais aprašymų, taip pat raginimų Jo tautai darbuotis vardan jų. Nepaisant šiems klausimams skirto dėmesio, šis biblinis pavedimas buvo įvykdytas tik pavieniui ir iš dalies, ir jis bus užbaigtas tik Kristui sugrįžus ir po antgamtinių su Jo sugrįžimu susijusių įvykių.

Iki tol išlieka daug blogio, kurį įžiebia tamsios dvasinės velnio ir jo angelų įtakos, formų. Šis blogis dažnai labiausiai matomas skurde, smurte, priespaudoje, vergovėje, išnaudojime, savanaudiškume ir godume. Tokiame pasaulyje mūsų bendruomenės, mūsų bažnyčios ir mūsų šeimos turi pastovėti prieš šį blogį, kad ir kaip sunku būtų tą padaryti. Atsiliepdami į Dievo meilę ir įsakymus, gyvendami Jėzaus tarnystės ir aukos šviesoje ir įgalinti bei vedami Šventosios Dvasios Artumo, turime būti gailestingi, kūrybingi ir drąsūs, siekdami „daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).

KARALYSTĖS PRIORITETAI

Kaip paaiškina Jėzaus mokslas ir rašiusieji Naująjį Testamentą, pasirenkantieji gyventi kaip Dievo karalystės nariai, laikosi kitokių vertybių ir prioritetų nei pasaulis.

Perskaitykite Mt 6, 25–33. Koks patikinimas mums užrašytas šiose eilutėse ir kaip jis turėtų paveikti mūsų prioritetus?

Jėzus mokė, kad gyvybė yra „daugiau už maistą ir kūnas – už drabužį“ (Mt 6, 25). Šie dalykai, žinoma, yra svarbūs, bet mes turime juos matyti Dievo karalystės šviesoje, o tai reiškia, kad turime iš naujo nustatyti savo gyvenime realius ir praktinius prioritetus. Mums pripažinus, kad visas Raštas ragina rūpintis kitais, šis pašaukimas taip pat tampa vienu iš prioritetų mums, siekiantiems sekti Jėzaus pėdomis. Idealiu atveju šis pašaukimas turėtų padėti mums mažiau dėmesio skirti sau ir daugiau kitiems.

Šie skirtingi prioritetai taip pat keičia mūsų santykius su turinčiaisiais valdžią mūsų ir engiamųjų atžvilgiu. Nors Raštas nurodo krikščionims gerbti ir paklusti valdžiai kiek įmanoma (žr., pvz., Rom 13, 1–7), taip pat pasitaiko aplinkybių, kai tenka pakartoti Petro žodžius: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Jėzus užtikrino šių dviejų principų pusiausvyrą taip atsakydamas į klastingą klausimą: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21).

Turintieji galią valdžioje ar kitur dažnai taiko ir išlaiko šią galią grasinimais ar jėga. Kaip matėme Jėzaus gyvenime, ištikimybė ne visada ir ne kiekvienomis aplinkybėmis reikalauja pasyvumo blogio akivaizdoje. Pavyzdžiui, kalbėdama apie vergiją Amerikoje, E. Vait rašė: „Kai žmonių įstatymai prieštarauja Dievo Žodžiui ir Įstatymui, mes turime paklusti pastarajam, nepaisant galimų padarinių. Mūsų krašto įstatymui, reikalaujančiam grąžinti vergą jo šeimininkui, mes neturime paklusti; ir turime priimti šio įstatymo pažeidimo padarinius. Vergas nėra jokio žmogaus nuosavybė. Dievas yra jo teisėtas šeimininkas, o žmogus neturi teisės į Dievo kūrinį ir laikyti jį nuosavybe“ (Testimonies for the Church, vol. 1, 201 p.).

Kur yra riba tarp paklusnumo valdžiai ir pastovėjimui už tuos, kurie gali būti priespaudos aukos?

UŽUOJAUTA IR NUOVARGIS

Priešinimasis galimybei, kad mūsų geri ketinimai būtų nustelbti „visų pasaulio bėdų“, daugelį iš mūsų padrąsintų daugiau nuveikti vardan kenčiančiųjų gyvenimo palengvinimo. Tam tikras nusistatymas ir priemonės gali padėti mums teigiamai reaguoti į turinčiuosius poreikių.

Užuojauta. Tyrinėjome, jog pirmas žingsnis imantis priemonių – tai kenčiančiųjų skausmo pripažinimas ir jų užjautimas. Turime augti ir išlikti jautrūs kenčiančiųjų atžvilgiu. Šiandien žmonės kalba apie „nuovargį dėl užuojautos“, mintis ta, kad esame itin neapsaugoti nuo liūdesio ir tragedijos, jog daugelį iš mūsų nuvargina daugybė priežasčių, kurios reikalauja emocinių jėgų ir finansinės paramos. Jėzus puikiai suvokė Jį supantį blogį ir skausmą; tačiau Jis liko užjaučiantis. Todėl tokie turime likti ir mes.

Ugdymas. Kadangi daugelis su neteisybe ir skurdu susijusių aplinkybių yra sudėtingos, klausymas ir aiškinimasis, ko galime iš jų pasimokyti, yra svarbu. Yra daug pavyzdžių, kai bandydami padėti geranoriški žmonės padarė žalos kitų žmonių gyvenimui. Nors tai nėra pasiteisinimas neveiksnumui, turėtume būti informuoti ir apgalvoti įsitraukimo būdus.

Malda. Pastebėję problemą, pirmiausia norime imtis „praktinių“ veiksmų. Tačiau Raštas mums primena, kad malda yra praktiška. Mes galime nulemti skirtumą vargšų ir engiamųjų gyvenime mūsų maldomis už juos ir tuos, kuriems jie pavaldūs (žr. 1 Tim 2, 1–2), taip pat paisydami Dievo vedimo, kaip galėtume geriausiai toliau reaguoti teikdami pagalbą (žr. Pat 2, 7–8).

Lūkesčiai. Kitas svarbus veiksnys siekiant sumažinti kančias yra derami lūkesčiai, atsižvelgiant į socialinių, politinių ir asmeninių aplinkybių sudėtingumą. Mūsų viltis turėtų būti susijusi su suteikimu žmonėms sprendimų ir galimybių, kurių jie priešingu atveju neturėtų. Kartais tai, ką žmonės daro su šiomis galimybėmis, mus nuvils, bet turime gerbti šiuos sprendimus. Kad ir kaip mes stengtumės darbuotis vardan kenčiančiųjų labo, mūsų pagrindinis principas turi būti šis: „daryti žmonėms tai, ko mes norėtume, kad jie mums darytų“ (Mt 7, 12).

Perskaitykite Jok 1, 5–8. Kokį vaidmenį krikščioniškoje veikloje turėtų atlikti malda? Ką Jok 2, 15–16 sako, kaip mes galime prisidėti prie atsiliepimo į mūsų maldas dėl kitų?

DOSNUMAS

„Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7) ir dosnus aukojimas yra svarbi krikščioniškojo gyvenimo dalis. Nors turime leisti Raštui mesti iššūkį mūsų aukojimui ir finansiniams prioritetams, dosnumas yra daugiau nei tik pinigų sviedimas, kad ir kokiam svarbiam tikslui.

Vietoj to dosnumas yra vienas iš didžiausių gyvenimo nuostatų ir esminė savybė „tų, kurie bijo Viešpaties“, kaip kelis kartus pažymėta Psalmėje 112: „Gera žmogui, kuris dosnus ir skolina, kuris sąžiningai tvarko savo reikalus“ (Ps 112, 5).

Ko šios eilutės moko apie dosnumą tiems, kuriems to reikia? Kun 25, 35–37; Ps 119, 36; 2 Kor 8, 12–15; 1 Jn 3, 16–18; 1 Tim 6, 17–19.

Naujojo Testamento laiškuose Paulius nuolat minėjo Dievo dosnumą, visapusiškai išreikštą Jėzuje, paaukojant savo gyvybę už mus, kaip krikščioniškosios vilties šaltinį. Savo ruožtu, Jo mirtis vardan mūsų taip pat buvo paskata, kad mes gyventume dosniai vardan kitų: „Meldžiu, kad tavoji tikėjimo bendrystė būtų veiksminga ir išaugtų į pažinimą visokio gėrio mumyse, nukreipto į Kristų“ (Fm 6).

Dosnumas yra nusistatymas gyvenimo atžvilgiu, kuris yra didelis, drąsus ir įtraukiantis. Daug kas mūsų asmeniniame gyvenime, visuomenėje ir kultūroje verčia mus sutelkti dėmesį į save, pasilikti kiek galime daugiau sau. Ir pripažinkime, juk daugeliui iš mūsų numatytasis režimas, ir taip visada yra – sau, sau, sau.

Jei mūsų tikėjimas yra tikras, jis paskatins mus išsižadėti savęs ir daugiau gyventi dėl kitų. Mūsų tikėjimas padeda įsivaizduoti pasaulį ir jo žmones, kaip juos mato Dievas, tiek jų gerume, tiek palūžime, ir skatina mus stengtis padėti tiems, kuriems to reikia, kiek įmanoma.

Kaip gyvenimo savybę, dosnumą itin vertina lėšų rinkėjai ir labdaros rengėjai. Toks dosnumas yra išmatuojamas ir praktiškas. Tačiau gausios aukos nebūtinai reiškia dosnų gyvenimą (žr. Mk 12, 41–44). Dosnus gyvenimas yra didesnis ir vertingesnis už bet kokią auką. Mes turime labiau vertinti ir puoselėti dosnią dvasią visuose mūsų darbuose. Daugumai žmonių dosnumas nėra natūralus; mūsų gyvenime mes turime aktyviai ir sąmoningai išreikšti malonę, nepriklausomai nuo mūsų nuodėmingumo, savanaudiškumo traukos.

Be pinigų aukojimo, net ir dosnaus, kaip kitaip turėtume parodyti dosnią dvasią?

TAIKDARYSTĖ

Perskaitykite Mt 5, 9. Mums gyvenant tokiame pasaulyje, koks jis yra, kaip mes darome tai, ką Jėzus čia sako? Galų gale, kiek mums gali sektis tai daryti? žr. Mk 13, 7.

Karinis konfliktas yra didelė kančių priežastis. Karo kaina įtraukia tiesiogines aukas ir sugriautus gyvenimus, dėmesį ir išteklius, skirtus karinei įrangai, kurie verčiau būtų nukreipti kitų žmonių poreikių patenkinimui, ir tęstines karą išgyvenusiųjų asmenų ir veteranų kančias netgi tarp „nugalėtojų“. Taip pat yra daug mažesnių konfliktų, paliekančių didelius randus daugybėje gyvenimų šeimose ir bendruomenėse. Todėl uolumas teisingumui negali nepaisyti paliepimo dėl taikdarystės.

Jėzaus Evangelijos centre yra maloningas ir didis Dievo taikdarystės aktas, sutaikantis nuodėmingus žmones su jų Kūrėju (žr. 2 Kor 5, 18–21). Mūsų priimamas sutaikymas tampa pavyzdžiu mums būti šio sutaikymo „pasiuntiniais“ dėl kitų.

Perskaitykime Iz 52, 7. Kaip mes taip pat įgyvendiname šią eilutę?

Taikos evangelija taip pat tampa paskata, modeliu ir ištekliu, kad galėtume darbuotis vardan taikos mūsų smurtiniame pasaulyje: „Sutarianti su Dievu širdis bus dangiškosios ramybės dalininkė ir darys palaimingą poveikį. Ramybės dvasia kaip rasa pasieks neramias ir nuvargusias nuo žemiškųjų rūpesčių širdis“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 37 p.).

Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Tęsdamas Jis ne tik patvirtino įsakymą nežudyti, bet ir sakė, kad mes neturėtume pykti ar laikyti pagiežos (žr. Mt 5, 21–26) ir kad turime mylėti savo priešus bei melstis už mūsų persekiotojus ( žr. Mt 5, 43–48), o tai reiškia, kad turėtume imtis aktyvių veiksmų darydami jiems gera. Yra daug įkvepiančių pasakojimų apie žmones, kurie savo gyvenimą paskyrė taikdarystei probleminėse pasaulio vietose, įnešdami truputėlį sutaikymo ir išgijimo, ir dažnai sumažindami neteisybę ir kančias, kurias sukėlė šie konfliktai.

Kaip jūsų vietinė bendruomenė vietos lygmeniu galėtų atlikti taikdarystės vaidmenį?

BALSAS NETURINTIEMS BALSO 

Saliamonas rašė, kad yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mok 3, 7). Jis buvo teisus, ir visiems sudėtinga užtikrinti šią pusiausvyrą. Tačiau kalbant apie engiamųjų ir balso neturinčių gynimą bei pastangas nugalėti blogį gerumu, ar įmanoma, kad kaip bažnyčia padarėme klaidą pernelyg tylėdami, kai mūsų balsas turėjo būti girdimas?

Krikščionys dažnai kalbėjo apie tai, kad yra Jėzaus rankos ir kojos, rodydami į raginimą praktiškai tarnauti kitiems, kaip to norėtų Jėzus. Tačiau pranašiškame vaidmenyje, kaip parodyta Rašte, Dievas pirmiausia kviečia vyrus ir moteris būti Jo balsu, ir jiems kalbant Dievo vardu, taip pat kalbėti už tuos, kuriuos Dievas nori apginti (žr. Ps 146, 6–10).

Perskaitykite Iz 58, 1–10. Ką ši žinia, užrašyta konkrečiu laiku, konkrečioje vietoje ir konkrečiame kontekste, šiandien turėtų pasakyti mums, kitu laiku, kitoje vietoje ir kitame kontekste? Kas iš tikrųjų pasikeitė nuo to laiko, kai Izaijas tai užrašė, ir šiandienio mūsų pasaulio?

Pranašo raginimas teisingumui niekada nebuvo kelias į populiarumą. Tačiau skatinami Dievo pavedimo, suprasdami Dievo uolumą teisingumui, užjausdami vargšus ir engiamuosius dėl jų padėties, siekdami geriausio savo visuomenei, šie pranašai išdrįso būti bebalsių balsu, nepaisant priešpriešos, nepatogumų ir pavojų (žr. 1 Pt 3, 17).

Atsižvelgiant į mūsų su Evangelija susijusį supratimą ir raginimą atspindėti Jėzų pasauliui, septintosios dienos adventistai taip pat gali pasiūlyti daug gerų dalykų, susijusių su sprendimais dėl blogio pasaulyje.

Pavyzdžiui: „Septintosios dienos adventistai tiki, kad skurdo ir su juo susijusios neteisybės mažinimas yra svarbi krikščioniškos socialinės atsakomybės dalis. Raštas aiškiai atskleidžia ypatingą Dievo rūpestį vargšais ir Jo lūkesčius, kaip Jo sekėjai turėtų reaguoti į tuos, kurie negali pasirūpinti savimi. Visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir yra Dievo palaiminimo gavėjai (Lk 6, 20). Darbuodamiesi su vargšais mes sekame Jėzaus pavyzdžiu ir mokymu (Mt 25, 35–36). Kaip dvasinė bendruomenė septintosios dienos adventistai pasisako už teisingumą vargšų atžvilgiu ir kalba ‘už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir dėl skurdžiaus teisių‘ (Pat 31, 8) ir pasisako prieš tuos, kurie varžo ‘vargdienių teises‘ (Iz 10, 2). Mes bendradarbiaujame su Dievu, kuris ‘gina vargšo reikalus‘ (Ps 140, 12)“ (Seventh-day Adventist Official Statement on Global Poverty, June 24, 2010).

Tolesniam tyrinėjimui: E. G. White, The Ministry of Healing 503–516 p.; Testimonies for the Church, vol. 3, 511–526 p.; Testimonies for the Church, vol. 2, 24–37 p.

„Nei danguje, nei žemėje nerasime labiau įtikinamos tiesos nei ta, kurią patvirtina gailestingumo darbai tiems, kuriems reikia mūsų užuojautos ir pagalbos. Šią tiesą įkūnijo Jėzus. Kai išpažįstantieji Kristaus vardą įgyvendins auksinę taisyklę, Evangeliją lydės ta pati galybė, kokia lydėjo apaštalų laikais“ (E. Vait, Kristaus Kalno pamokslas, 144 p.).

„Didžiausia meilė Dievui ir nesavanaudiška meilė vienas kitam – tai geriausia dovana, kokią gali suteikti mūsų dangiškasis Tėvas. Ši meilė nėra impulsas, o dieviškasis principas, nuolatinė jėga. Ji negali gimti ar kilti nepasišventusioje širdyje. Ji dega tik Jėzaus valdomoj širdy… Ši sieloje puoselėjama meilė palengvina gyvenimą ir teigiamai veikia aplinkinius“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 409 p.).

Klausimai aptarimui:

Šią savaitę tyrinėjome, kad Evangelija ir toliau yra etalonas ir paskata darbuotis vardan kitų, kaip Jėzus darbavosi vardan mūsų. Kaip tai išplėtė jūsų supratimą ir paskatino labiau branginti gerąją žinią apie tai, ką Dievas dėl mūsų padarė ir kaip Jis parodo savo meilę mums?

Kalbėjimas už neturinčius balso, dalyvavimas taikdarystėje ir panašiose veiklose gali iškelti mus į viešumą ir politiką. Tačiau Septintosios dienos adventistų bažnyčia yra bažnyčios ir valstybės atskyrimo šalininkė. Koks yra skirtumas tarp neprideramo politinio dalyvavimo ir pasisakymų bei darbavimosi siekiant taikos viešu būdu?

Kokį vieną žingsnį ar veiksmą, aptartą šią savaitę, norėtumėte žengti ar atlikti savo gyvenime ir bendruomenėje? Kaip galite tai padaryti?

Dėl kokio blogio ir priespaudos klausimo jūsų bendruomenėje ar visame pasaulyje jūs nusprendėte melstis?

Santrauka: Tapimas Jėzaus sekėju pakeis mūsų gyvenimą, įskaitant tai, kad mumyse įsižiebs uolumas prisijungti prie aktyvaus Dievo rūpinimosi vargšais. Tai niekada nėra lengva užduotis ir retai populiari, tai pakeis mūsų prioritetus ir paskatins mus imtis aktyvių veiksmų, kad išgydytume aplink mus ir pasaulyje esančius skaudulius.