Liepos 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 16, 16–18; Iš 20, 8–11; Įst 5, 12–15; Mt 12, 9–13; Kun 25, 1–7.
Įsimintina eilutė: „Ir pridūrė: Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27).
Sabata buvo paskutinis Dievo pasaulio sukūrimo per savaitę aktas. Sakoma, kad septintą dieną Dievas ne tik ilsėjosi, bet ir sukūrė poilsį kaip neatskiriamą šio pasaulio dalį. Sabata parodė, kaip mes buvome sukurti bendrauti su Dievu ir tarpusavyje.
Taigi vargu ar stebina sabatos, kaip vieno iš Dievo sumanymų, susijusių su Jo tauta, paminėjimas Dievo įsakymuose, kurie pasirodė ankstyvoje naujosios izraelitų tautos įkūrimo pradžioje. Ji turėjo atlikti svarbų vaidmenį žydų gyvenime.
Mums kalbant apie sabatą, pokalbis dažnai pereina prie to, kaip jos laikytis. Ko neturėtume daryti ir panašiai. Kad ir kokie svarbūs būtų šie klausimai, mes turime suvokti neatskiriamą vaidmenį, kurį sabata buvo padaryta atlikti pasaulyje ir Dievo tautos gyvenime kaip Dievo malonės ir rūpinimosi simbolis.
Kaip sakė Jėzus, septintoji diena – sabata buvo sukurta visai žmonijai. Mums iš tikrųjų atmenant sabatos dieną, ji keis mus kiekvieną savaitės dieną ir, kaip parodė Jėzus, ji gali būti ir kitų laiminimo priemonė.
UŽTEKTINAI MANOS
Dėl kelių kartų vergystėje ir socialinės degradacijos, kurią engiamai tautai gali nulemti tokios aplinkybės, Dievas siekė pakylėti išlaisvintus izraelitus, parodydamas jiems geresnę gyvenseną ir suteikdamas jiems įstatus vardan geresnės tvarkos naujoje visuomenėje. Tačiau viena iš pirmųjų šio proceso dalių buvo praktinė pamoka.
40 metų užtrukęs klajojimas po dykumą, toks gyvenimo ritmas, akivaizdus Dievo rūpinimosi įrodymas ir ugdytas nesavanaudiškumas turėjo tapti izraelitų visuomenės kultūros dalimi. Tai pasireiškė manos forma, maistu, kuris kiekvieną rytą pasirodydavo izraelitų stovykloje.
Perskaitykite Iš 16, 16–18. Jūsų manymu, kuo svarbus šiose eilutėse pabrėžiamas konkretus kiekis vienam žmogui?
2 Kor 8, 10–15 Paulius šį pasakojimą vadina krikščionims duotu pavyzdžiu: „Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė“ (14 eilutė).
Izraelitams ir mums pamoka yra ta, kad Dievas užtektinai parūpino savo tautai ir kūrinijai. Jei mes imame tik tiek, kiek mums reikia ir esame pasirengę dalytis pertekliumi su kitais, visais bus pasirūpinta. Imdami tik tiek, kiek reikėjo konkrečiai dienai, tauta privalėjo tikėti, kad manos bus ir kitą dieną. Engta tauta, tokia kaip vergavę izraelitai, yra linkusi dėmesį sutelkti į savo išlikimą, bet Dievas norėjo jiems parodyti pasitikėjimą, dosnumą ir dalijimąsi.
Tačiau taip pat buvo dar viena, svarbesnė šio elgesio pusė. Kiekvieną šeštąją dieną (penktadienį) pasirodydavo dviguba manos dalis, ir tik šią dieną žmonės turėjo prisirinkti papildomą manos dalį bei pasiruošti sabatai. Parūpinimas sabatai tapo papildomu būdu mokytis pasitikėti Viešpačiu dėl visų jų poreikių. Ši papildoma manos dalis, malonės aktas iš Dievo pusės, leido jiems dar labiau suvokti viską, ką Dievas jiems pažadėjo septintą dieną – sabatą.
Ką galime daryti penktadieniais, kas labiau padėtų mėgautis tuo, ką Dievas mums siūlo sabatą?
PRIEŽASTYS SABATAI
Perskaitykite Iš 20, 8–11 ir Įst 5, 12–15. Kaip šie du ketvirtojo įsakymo variantai papildo vienas kitą?
Atminimas yra svarbi santykių, kuriuos Dievas siekia atkurti su savo tauta, dalis, santykių, nukreiptų į tai, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas. Abu vaidmenys minimi dviejuose ketvirto įsakymo variantuose, todėl yra glaudžiai susiję su sabata ir jos laikymusi.
Išėjus iš krašto, kuriame dominavo itin daug netikrų dievų, izraelitams reikėjo priminti gyvojo Dievo kaip Kūrėjo vaidmenį. Sabata buvo pasirinktas būdas tai padaryti, tapęs dar svarbesniu savaitinio ciklo metu, kai šeštąją dieną (penktadienį) buvo parūpinama papildomai manos, galingas Jo kuriančios galios pavyzdys. Ketvirto įsakymo Išėjimo 20 variante Dievas yra aiškiai apreikštas kaip mūsų Kūrėjas.
O jų išgelbėjimas, atpirkimas ir išganymas pabrėžiami ketvirtame įsakyme Pakartoto Įstatymo 5. Šį pasakojimą izraelitai turėjo perpasakoti reguliariai; jie galėjo ypatingai su juo susitapatinti kiekvieną sabatą. Pirmasis jų pasakojimas buvo susijęs su fiziniu išgelbėjimu iš vergijos Egipte, tačiau augant jų su Dievu ir Jo išgelbėjimu susijusiam supratimui, sabata taip pat tapo jų dvasinio išganymo savaitiniu simboliu ir šventimu.
Abi šios sabatos paskatos buvo susijusios su santykių tarp Dievo ir Jo tautos atkūrimu: „Be to, daviau jiems savo šabus kaip ženklą man ir jiems, kad žinotų, jog Aš, Viešpats, juos pašventinu“ (Ez 20, 12). Tyrinėjome, kad sabata niekada nebuvo susijusi tik su šia žmonių grupe. Šių santykių pagrindu jie turėjo sukurti naują visuomenę, tokią, kuri buvo maloninga ateiviams ir palaiminimas platesniam pasauliui.
„Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (Įst 5, 15). Laikantis ir švenčiant sabatą kaip mūsų sukūrimo ir atpirkimo atminimą ir toliau gali augti mūsų santykiai ne tik su Viešpačiu, bet ir su aplinkiniais. Dievas yra maloningas mums; todėl mes turime būti malonūs kitiems.
Kaip sabatos laikymasis turėtų mus padaryti geresniais, maloningesniais, rūpestingesniais ir atjaunčiančiais?
LYGYBĖS DIENA
Net skaitant paskubomis vienas iš akivaizdžių dalykų Dešimtyje įsakymų, užrašytų Iš 20 ir Įst 5, yra tas, kad ketvirtame įsakyme yra daugiausia detalių. Kai kurie įsakymai tam tikruose vertimuose užrašyti vos trimis (lietuviškai net vienu) žodžiais (hebrajų kalba jie gali būti išreikšti vos dviem žodžiais), ketvirtasis įsakymas kalba apie tai, kodėl, kaip ir kas turi atminti sabatą.
Perskaitykite Iš 20, 8–11. Kas čia pasakyta apie vergus ir ateivius, net gyvulius, ir ką tai reiškia?
Šiose sabatos detalėse pastebimas dėmesys kitiems. Sigve K. Tonstad teigia, kad toks įsakymas yra unikalus tarp visų pasaulio kultūrų. Pasak jo, sabatos įsakymas „nustato prioritetus iš apačios į viršų, o ne iš viršaus į apačią, pirmiausia atsižvelgiant į silpniausius ir pažeidžiamiausius visuomenės narius. Tuos, kuriems poilsio reikia labiausiai – vergai, ateiviai ir gyvuliai – yra išskirti ir ypatingai paminėti. Likusioje septintoje dienoje sąjungininką suranda vargšai, netgi nusilpę gyvuliai“ (The Lost Meaning of the Seventh Day (Michigan: Andrews University Press, 2009), 126 p.).
Įsakymas ypatingai ragina, kad sabatos diena turėtų džiaugtis visi. Sabatos šviesoje visi esame lygūs. Jei savaitės eigoje esate darbdavys, negalite versti savo pavaldinius dirbti sabatą. Taip yra todėl, kad Dievas ir jiems suteikė poilsio dieną. Jei esate darbuotojas ar net vergas kitomis dienomis, sabata primena, kad jūs esate vienodai sukurti ir atpirkti Dievo, ir Dievas jus kviečia tai švęsti kitais būdais, o ne įprastomis pareigomis. Netgi tie žmonės, kurie nesilaiko sabatos – „nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse“ (Iš 20, 10) – turėjo patirti sabatos naudą.
Ši idėja būtų lėmusi nepaprastai svarbų nusistatymo pasikeitimą izraelitams, patiems neseniai patyrusiems vergiją ir atskirtį. Dabar, kai jie turėjo būti įkurdinti naujame krašte, Dievas nenorėjo, kad jie perimtų jų buvusių engėjų įpročius. Suteikdamas jiems kaip visuomenei išsamius nuostatus, Jis jiems (iš tikrųjų mums visiems) galingu būdu suteikė savaitinį priminimą, kad Dievo akivaizdoje visi esame lygūs.
Kaip galite dalytis sabata savo bendruomenėje, t.y., kaip kiti jūsų bendruomenėje gali patirti naudą dėl to, kad jūs laikotės sabatos?
GYDYMO DIENA
Nors pirminė sabatos ir sabatos laikymosi vizija buvo plati ir visa apimanti, kai Jėzus atėjo į žemę daugeliui religinių vadovų sabata jau buvo tapusi kažkuo visiškai kitu. Vietoj laisvės ir lygybės dienos sabata tapo žmonių, tradicinių taisyklių ir draudimų diena. Savo dieną Jėzus priešinosi tokiam nusistatymui, ypač dėl to, kad jis primetamas kitiems.
Įdomu, kad Jis tai labiausiai padarė keletą kartų išgydydamas sabatą. Atrodo, Jėzus sąmoningai padarė šiuos stebuklus sabatos metu, priešingai bet kuriai kitai dienai, parodydamas kažką svarbaus, kuo sabata turėtų būti. Dažnai šiuose pasakojimuose Jėzus komentuodavo deramumą išgydyti sabatos metu, ir dažnai fariziejai Jo pareiškimus naudojo kaip pasiteisinimą sąmokslui Jėzų nužudyti.
Perskaitykite apie Jėzaus atliktą išgydymą per sabatą Mt 12, 9–13; Mk 1, 21–26; 3, 1–6 ir Jn 9, 1–16. Kokius svarbiausius dalykus pastebėjote šiuose pasakojimuose?
Jėzus patvirtino, kad sabata yra svarbi. Mes turime apriboti sabatos laiką, kad jis būtų ypatingas, ir turime leisti, kad šis savaitinis laikas taptų galimybe augti mūsų santykiams su Dievu, mūsų šeimomis, mūsų bažnyčia ir mūsų bendruomene. Bet sabatos laikymasis neturėtų būti savanaudiškai susijęs tik su mumis. Kaip sakė Jėzus: „Leistina daryti gera šabo dieną“ (Mt 12, 12).
Daug bažnyčios narių atlieka daug gero darbo rūpindamiesi kitais. Tačiau daugelis iš mūsų taip pat mano, kad turėtume padėti daugiau. Mes žinome, kad Dievui rūpi kenčiantieji, engiamieji ar pamirštieji, todėl ir mums turi rūpėti. Kadangi mums liepta nedirbti įprasto darbo ir esame atleisti nuo savaitinių įtampų, sabatą mums suteikiamas laikas dėmesį sutelkti į rūpinimąsi kitais, nes tai vienas iš tikrų ir aktyvių būdų laikytis sabatos: „Pasak ketvirto įsakymo sabata yra skirta poilsiui ir religiniam garbinimui. Visas pasaulietinis darbas turi būti sustabdytas, bet gailestingumo ir geranoriškumo darbai atitinka Viešpaties tikslą… Palengvinti dalią vargstantiems, paguosti liūdinčius yra meilės darbas, teikiantis garbę šventai Dievo dienai“ (E. G. White, Welfare Ministry, 77 p.).
Ką darote dėl kitų gerovės sabatą?
SABATOS POILSIS ŽEMEI
Tyrinėjome, jog sabata buvo įsišaknijusi izraelitų tautos gyvenimo ciklo dalis. Tačiau sabatos principas yra susijęs ne tik su kassavaitine diena. Jis taip pat įtraukė ypatingą poilsį kas septynis metus, baigiant jubiliejaus metais po septynių septynetų metų, t.y. kas 50 metų.
Perskaitykite Kun 25, 1–7. Kuo nepaprastas toks nurodymas? Kokiais būdais galėtumėte įtraukti šį principą į savo gyvenimą ir darbą?
Sabatos metai leido dirbamai žemei metus dirvonuoti. Tai nuostabus su žemės prievaizdavimu susijęs veiksmas, ir ši žemdirbystės išmintis buvo plačiai pripažinta.
Septyneri metai taip pat buvo reikšmingi vergams (žr. Iš 21, 1–11). Tuo atveju, jei bet kuris izraelitas taip įsiskolintų, kad parsiduotų į vergiją, jie turėtų būti išlaisvinti septintais metais. Panašiai ir didelės skolos turėjo būti panaikintos septintųjų metų pabaigoje (žr. Įst 15, 1–11).
Kaip Dievo izraelitams dykumoje parūpinta mana, nesėjimas tam tikrą laikotarpį buvo pasitikėjimo aktas, kad pakaks to, ką Dievas suteiks per praėjusius metus ir ką žemė duos sabatos metais. Panašiai vergų išlaisvinimas ir skolų atšaukimas buvo ir gailestingumo aktas, ir pasitikėjimas Dievo galia mūsų poreikiams patenkinti. Tam tikra prasme žmonės turėjo suvokti, kad nereikia išnaudoti kitų, norint pasirūpinti savimi.
Sabatos principai ir modelis turėjo būti glaudžiai susieti su visos Izraelio bendruomenės struktūra. Panašiai ir šiandien sabatos laikymasis turėtų būti dvasinė disciplina, kuri pakeičia visas kitas mūsų dienas. Praktiniu požiūriu sabata yra vienas iš būdų įgyvendinti Jėzaus nurodymą pirmiausia ieškoti Jo karalystės: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia… o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 32–33).
Kokį skirtumą turėtų nulemti sabata kitoms šešioms savaitės dienoms? Galų gale, jei nuo sekmadienio iki penktadienio esate godūs, savanaudžiai ir nerūpestingi, kuo reikšminga tai, jei nesate tokie sabatą? (Ar išties galima nebūti tokiais sabatą, jei tokie esate likusią savaitę?)
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 219–226 p.; Su meile iš Dangaus, 251–259 p.; Sigve K. Tonstad, The Lost Meaning of the Seventh Day, 125–143 p.
„Jėzus jiems pasakė, kad ligonio išgydymas atitiko sabatos įsakymą. Jis atitiko Dievo angelų darbą – jie be paliovos kyla ir leidžiasi iš dangaus į žemę, kad patarnautų kenčiančiai žmonijai. Žmogus taip pat turi tą dieną atlikti savo darbus. Būtiniausi gyvybiniai poreikiai turi būti patenkinti, ligoniais turi būti pasirūpinta, nelaimės ištiktiesiems – padėta. Tas, kuris sabatos dieną nepadeda kenčiantiems, nebus laikomas be kaltės. Šventoji Dievo poilsio diena buvo sukurta žmogui, ir gailestingumo poelgiai visiškai atitinka šią intenciją. Dievas nenori, kad Jo kūriniai kentėtų nė valandą, taigi sabatos dieną jiems turi būti pagelbėta kaip ir bet kurią kitą dieną“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 180–181 p.).
Klausimai aptarimui:
Kaip jūs patyrėte sabatą kaip jūsų pasitikėjimo Dievu parodymą? Ar jūsų gyvenime buvo maną primenantis patyrimas, kai Dievas atsiliepė į jūsų pasitikėjimą Juo? Jei taip, pasidalykite juo su klase ir pasakykite, ko išmokote.
Tyrinėjome ketvirtą įsakymą, užrašytą Iš 20, 8–11 ir Įst 5, 12–15, kuriame Dievas pabrėžė skirtingas sabatos puses. Kokią vieną sabatos pusę branginate labiausiai?
Klasėje arba asmeniškai pagalvokite, kaip galite dalytis sabatos palaiminimais ir privalumais savo bendruomenėse.
Kaip sabata keičia jūsų gyvenimą? Ar yra kitų jūsų gyvenimo pusių, kuriose sabatos pavyzdžiai ir principai turėtų turėti didesnį poveikį?
Santrauka: Dievas davė sabatą kaip būdą atminti pasaulio sukūrimą ir atpirkimą, tačiau ji taip pat turi daug praktinės naudos. Ji moko mus pasitikėti Dievo rūpesčiu mumis; ji moko mus laikytis lygybės; ir ji gali tapti dvasine disciplina, kuri gali pakeisti visus mūsų santykius. Jėzus parodė savo požiūrį į sabatą, išgydydamas ligonius ir pabrėždamas, kad sabata yra diena, kurią galima pasirūpinti turinčiaisiais poreikių.