Rugpjūčio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 5, 2–16. 38–48; Rom 12, 20–21; Lk 16, 19–31; 12, 13–21; Mt 25, 31–46.
Įsimintina eilutė: „Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte‘“ (Mt 25, 40).
Pamatę, kad Jėzus gyveno rūpindamasis kitais, ypač kenčiančiais ir pražuvusiais, turėtume tikėtis, kad Jėzus taip pat turėtų daug kalbėti apie rūpinimąsi kitais. Ir Jis tai darė.
Jėzaus mokymas yra praktiškas, sutelktas į tai, ką reiškia gyventi kaip Dievo sekėjams. Todėl mes matome, kad Jėzus primygtinai ragina mus imtis teisingumo, gerumo ir gailestingumo darbų, kuriuos žemėje atliko pats Jėzus. Jei mes seksime Jo pavyzdžiu, mes tarnausime kitiems, kaip ir Jis.
Jėzus taip pat kalbėjo apie dangaus karalystę. Jėzaus nusakyta dangaus karalystė yra tikrovė, kurios dalimi mes galime būti jau dabar. Tai gyvenimo būdas vadovaujantis skirtingais prioritetais, vertybėmis ir morale nei žemiškose karalystėse. Jėzus išdėstė šios karalystės planą, kuriame daug dėmesio skiriama tam, kaip mes tarnaujame Dievui ir koks turi būti mūsų santykis su kitais, kai mes tarnaujame Jam. Mes taip pat suvokiame, kad tarnavimas kitiems, rūpinantis aplinkinių poreikiais ir jų pakylėjimu, yra vienas iš būdų, kaip mes galime tiesiogiai tarnauti Dievui.
SUPAŽINDINIMAS SU KALNO PAMOKSLU
Ilgiausias Jėzaus pamokslas arba mokymų rinkinys – tai Kalno pamokslas. Jo trijų skyrių apžvalga apie gyvenimą Dievo karalystėje prasideda su vertybėmis, vadinamomis palaiminimais, susijusiu teiginiu.
Perskaitykite Mt 5, 2–16. Kas bendra šioms devynioms vertybėms ar žmonių tipams, kuriuos Jėzus apibūdino kaip palaiminimus?
Kartu su šių žodžių giliu dvasiniu pritaikymu, mums taip pat nederėtų nepaisyti praktinio jų pritaikymo. Jėzus kalbėjo apie skurdo pripažinimą mumyse ir mūsų pasaulyje. Jis taip pat kalbėjo apie teisumą (kai kur verčiamą – „teisingumas“), nuolankumą, gailestingumą, ramybės palaikymą ir širdies tyrumą. Turėtume atkreipti dėmesį į praktinį skirtumą, kurį šios savybės lems mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje, kai jos bus įgyvendintos. Toks praktiškumas pabrėžiamas tolesniuose Jėzaus pareiškimuose, kai Jis paragino savo mokinius būti pasaulio druska ir šviesa (Mt 5, 13–16).
Tinkamai naudojamos druska ir šviesa turi pakeisti kontekstą, kuriame jos pridedamos. Druska suteikia skonio, taip pat išlaiko maisto produktus, į kuriuos ji pridedama; tai simbolizuoja gėrį, kuriuo turėtume būti aplinkiniams. Lygiai taip pat šviesa pašalina tamsą, parodo kliūtis ir pavojus, padaro namus ar miestą saugesnius ir yra navigacijos taškas, net esantis toli. Kaip šviesa tamsią naktį, Jėzus sakė: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).
Abu šie, druskos ir šviesos, simboliai mums nurodo į mokinių atsakomybę daryti įtaką ir pagerinti aplinkinių žmonių gyvenimą. Mes esame druska ir šviesa, kai gyvename tinkamai, turime tyrą širdį, esame nuolankūs, parodome gailestingumą, ramybę ir ištveriame priespaudą. Todėl Jėzus pradeda šį pamokslą kvietimu įkūnyti šias kartais „menkinamas“ Jo karalystės vertybes.
Kaip jūsų bendruomenė darbuojasi kaip druska ir šviesa? Kaip jūsų bendruomenė padaro jūsų bendruomenę (aplinkinę visuomenę) geresne vieta? Kita vertus, jei jūs išnyktumėte, kas pasikeistų jūsų bendruomenėje (aplinkinėje visuomenėje)?
NUGALĖTI BLOGĮ GERUMU
Mums apmąstant Jėzaus mokymą, verta prisiminti žmones, kuriems Jis kalbėjo, ir aplinkybes, kuriomis jie gyveno. Jėzus pradėjo pritraukti daug žmonių iš tų vietovių, kuriose Jis tarnavo (žr. Mt 4, 25; 5, 1). Dauguma jų buvo paprasti žmonės, gyvenantys po Romos imperijos jungu, tačiau kai kurie jų buvo žydai valdovai ir religiniai vadovai. Paprastų žmonių būtis buvo sunki. Apsunkinti didelių mokesčių ir slegiami religinių papročių, Jie teturėjo kelis pasirinkimus savo gyvenime.
Mokant šiuos žmones, Jėzui akivaizdžiai rūpėjo, kad jie galėtų gyventi gerai, oriai ir nebijant, kokios bebūtų jų aplinkybės. Vienas iš pavyzdžių yra Mt 5, 38–48. Šie nurodymai – „atsukti kitą skruostą“, „atiduoti paskutinius marškinius“ ir „nueiti papildomą mylią“ – taip puikiai žinomi, kad gali būti laikomi banaliomis frazėmis. Tačiau toks supratimas paneigia radikalų elgesį ir nusistatymą, kurių Jėzus čia moko.
Jėzaus nusakytos aplinkybės buvo įprasti daugelio Jo klausytojų patyrimai. Juos dažnai žiauriai užsipuldavo jų „viršininkai“ ar „šeimininkai“. Jie dažnai įsiskolindavo ir prarasdavo nuosavybę žemvaldžiams ir skolintojams. Juos dažnai priversdavo dirbti romėnų kariai. Jėzus mokė žmones reaguoti oriai, su pavergėjais elgtis geriau nei jie nusipelnė, ir tokiu būdu priešintis žmoniškumo praradimui. Nors šie engėjai bandė parodyti savo galią, žmonės visada turėjo laisvę rinktis, kaip jie reaguos, ir, priešindamiesi taikiai bei reaguodami kilniai, atskleidė priespaudos ir neteisybės, kuri buvo padaryta, blogį.
Palyginkite Mt 5, 38–48 ir Rom 12, 20–21. Kaip mes turėtume įgyvendinti šiuos radikalius principus?
Jėzus apibendrino visą Įstatymą ir Pranašus – visus šventus raštus, kuriuos mes dažnai laikome Senuoju Testamentu – paprastu principu, kuris tapo žinomas kaip aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). Kaip dabar galite pasistengti padaryti tai, ką Jis čia mums liepė, nepaisant kainos?
GAILESTINGASIS SAMARIETIS
Perskaitykite Lk 10, 25–27. Įstatymo mokytojas, klausinėjęs Jėzų, pateikė standartinę Senojo Testamento įsakymų santrauką, susijusią su priimtinu Dievui gyvenimu. Kaip šie du įsakymai susiję?
Klausinėjamas Jėzus dažnai pateikdavo visai kitokį atsakymą nei tas, kokio klausinėtojas tikėdavosi. Atsižvelgiant į nurodymą Kun 19, 18 mylėti „savo artimą kaip save patį“, atrodo, daug anų dienų religingųjų skyrė nemažai laiko ir jėgų šio su „artimu“ susijusio principo masto ir ribų apsvarstymui.
Jėzus stengėsi išplėsti savo mokinių supratimą, susijusį su šiuo terminu, ragindamas, kad jie mylėtų ne tik savo artimą, bet ir darytų gera visiems: „O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45).
Tačiau, kai Įstatymo žinovas mėgino patikrinti Jėzų, jis grįžo prie dažnai aptarinėjamo klausimo: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29) Atsakydamas Jėzus papasakojo apie gailestingąjį samarietį, tačiau svarbiausia atsakymui į Įstatymo mokytojo klausimą buvo ne „artimo“ apibrėžimas. Vietoj to, Jėzus pasakė: „Eik ir tu būk artimas kiekvienam, kam reikia tavo pagalbos“ (žr. Lk 10, 36–37).
Perskaitykite Lk 10, 30–37. Kokia yra Jėzaus pabrėžiamo kontrasto tarp trijų asmenybių reikšmė, mačiusių pakelėje esantį žmogų, kuriam reikėjo pagalbos?
Kaip įprasta Jėzaus mokymui, griežčiausia Jo kritika tekdavo tiems, kurie teigė esą religingi, tačiau kuriems ne itin rūpėjo aplinkinių kančios. „Pasakojimu apie gailestingąjį samarietį Jėzus iliustruoja tikrosios religijos prigimtį. Jis parodo, kad ją sudaro ne sistemos, išpažinimai ar apeigos, o meilės darbai, gero darymas kitiems, tikras nuoširdumas“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 460 p.).
Savo mokyme Jėzus nurodo į pašalietį, žmogų, laikomą netikinčiu Dievą, parodo, koks yra Dievo pašaukimas visiems, kurie tvirtina esą Jo sekėjai. Kaip ir Jo pirmiesiems klausytojams, mums ateinant pas Jėzų ir klausiant, ką turime daryti, kad paveldėtume amžinąjį gyvenimą, Jis galiausiai nurodo mums eiti ir būti artimu tiems, kuriems to reikia.
TURTUOLIS IR LOZORIUS
Palyginime apie turtuolį ir Lozorių (žr. Lk 16, 19–31), Jėzus priešpriešina dviejų žmonių gyvenimą – turtuolio ir visiško vargšo. Nesant socialinio aprūpinimo, ligoninių ar labdaros valgyklų, buvo įprasta, kad turintieji poreikių, neįgalieji ar kitaip atsidūrusieji nepalankiose aplinkybėse, elgetaudavo šalia turtingųjų namų. Buvo tikimasi, kad turtingieji bus dosnūs ir šiek tiek pasidalins savo turtu, kad palengvintų kančias. Tačiau šiame pasakojime turtuolis „buvo savanaudiškai abejingas savo brolio reikmėms“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 227 p.). Gyvenime atitinkamos jų aplinkybės išliko nepakitusios; bet mirus, Dievo sprendimu, jų aplinkybės smarkiai pasikeitė.
Palyginkite Lk 16, 19–31 ir Lk 12, 13–21. Kuo šie pasakojimai panašūs ir kuo skiriasi, ir ko jie abu moko mus?
Nė viename iš šių pasakojimų nėra įrodymų, kad žmonės praturtėjo padarę kažką blogo. Galbūt jie abu uoliai dirbo, rūpestingai tvarkėsi ir buvo Dievo palaiminti. Bet, atrodo, jų požiūris į gyvenimą, Dievą, pinigus ir aplinkinius pasikeitė į blogą pusę, ir tai jiems daug ir amžinai kainavo.
Atsižvelgiant į Jėzaus laiku paplitusią pomirtinio gyvenimo simboliką, pasakojimas apie turtuolį ir Lozorių moko, kad šiame gyvenime priimti sprendimai yra svarbūs kitam gyvenimui. Tai, kaip mes reaguojame į tuos, kuriems reikia mūsų pagalbos, yra vienas iš būdų, kuriuo parodomi mūsų sprendimai ir prioritetai. „Abraomui“ nurodant į turtuolio kančią, Raštas suteikia daugiau nei reikia nuorodų, kad būtų galima priimti geresnį sprendimą: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ (Lk 16, 29)
Jėzus mokė, kad turto pagundos – ar jo turint, ar jį išlaikant, ar jo siekiant – gali mus nutolinti nuo Jo karalystės, nuo aplinkinių ir traukti į egocentriškumą bei pasitikėjimą savimi. Jėzus paragino mus pirmiausia siekti Jo karalystės ir dalytis gautais palaiminimais su aplinkiniais, ypač turinčiaisiais poreikių.
Nepriklausomai nuo jūsų finansinės padėties, kaip jūs galite apsisaugoti, kad neleistumėte pinigams ar meilei pinigams iškraipyti jūsų nusistatymą, susijusį su tuo, į ką krikščionys turėtų sutelkti dėmesį gyvenime?
VIENAM IŠ ŠITŲ MAŽIAUSIŲJŲ
Kitas atvejis, kai Jėzus buvo paklaustas ir Jis atsakė kitaip, nei buvo galima tikėtis, yra pamoksle, užrašytame Mato 24 ir 25. Mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą ir metą apie Jėzaus sugrįžimą (žr. Mt 24, 1–3). Jėzaus išplėsto atsakymo į šį klausimą išvada buvo susijusi su alkstančiųjų pavalgydinimu, ištroškusiųjų pagirdymu, svetimųjų priėmimu, nuogų aprengimu, ligonių pasirūpinimu ir kalinių aplankymu. Jis juos patikino: Kiek kartų tai padarėte – ar atsisakėte padaryti – vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte“ (žr. Mt 25, 40–45).
Tai susiję su klausimais, kuriais pradėtas mokymas apie paskutinį teismą. Visame Mato 24 skyriuje Jėzus pateikė daugiau tiesioginių atsakymų į mokinių klausimus, parodydamas ženklus ir įspėjimus dėl Jeruzalės sugriovimo ir pasaulio pabaigos, tačiau Jis pabrėžė būtinybę „budėti“ ir gyventi teisingai, Jo antrojo atėjimo pažado šviesoje. Pirmojoje Mato 25 dalyje, pasakojimas apie išmintingas ir paikas mergaites primygtinai ragino pasiruošti netikėtam ar uždelstam sugrįžimui; pasakojime apie tris tarnus pristatoma būtinybė laukti deramai ir gyventi produktyviai; o palyginimas apie avis ir ožius yra daug konkretesnis užduočių, kurias turėtų įvykdyti Dievo tauta, atžvilgiu.
Perskaitykite Mt 25, 31–46. Ką Jėzus sako mums čia? Kodėl tai nėra išsigelbėjimas darbais? Ko iš tikrųjų Jo žodžiai čia moko apie tai, ką išties reiškia turėti gelbėjantį tikėjimą?
Jėzaus žodžiai, kad tarnaudami kitiems mes tarnaujame Jam, turėtų pakeisti visus mūsų santykius ir nusistatymą. Įsivaizduokite galimybę pakviesti Jėzų pavalgyti, aplankyti Jį ligoninėje ar kalėjime. Jėzus pasakė, kad mes tą darome, kai taip tarnaujame mūsų bendruomenės žmonėms. Kokią nuostabią galimybę Jis mums čia siūlo!
Pamaldžiai perskaitykite, ką Jėzus sakė šiose eilutėse. Kaip mes suprantame mintį, kad Jis susitapatino su alkstančiaisiais, nuogais, įkalintais? Kokia didelė prievolė, susijusi su tuo, kaip mes gyvename, mums dėl to tenka?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 460–466 p.; 591–596 p.; Paslėpti lobiai, 226–238 p.; 342–354 p.
„Kristus nugriauna tą savimeilės ir išankstinio nusistatymo sieną, kuri skiria tautas, ir moko mylėti visus žmones. Jis iškelia žmones virš siauro savanaudiškumo rato, panaikina visas teritorines ribas ir dirbtinius visuomenės skirtumus. Jėzus nedaro skirtumo tarp artimo ir tolimo, draugų ir priešų. Jis moko mus žiūrėti į kiekvieną vargstančią sielą kaip į artimą, o į pasaulį – kaip į mūsų veiklos lauką“ (E. Vait, Kristaus Kalno pamokslas, 51 p.).
„Auksinė taisyklė yra krikščioniškumo matas. Jei nepaisoma šios taisyklės, sieloje užgimsta melas. Religija, kuri neskatina vertinti kitų, nors pats Kristus juos vertina, nes atidavė save už juos; religija, kuri neskatina kreipti dėmesį į žmonių reikmes, kančias ar teises, yra netikra religija. Jei nekreipiame dėmesio į varguolių bėdas, kenčiančius ir nusidėjėlius, tai išduodame Kristų. Krikščionybė neturi daug galios pasaulyje, nes žmonės tik prisiima Kristaus vardą, o jų gyvenimas neigia Jo charakterį“ (Kristaus Kalno pamokslas 143 p.).
Klausimai aptarimui:
Kokie jūsų mėgstamiausi tekstai buvo šios savaitės tyrinėjime? Kodėl?
Pažvelkite į tai, ką E. Vait parašė apie tai, kaip religija, „kuri neskatina kreipti dėmesį į žmonių reikmes, kančias ar teises, yra netikra religija“. Kodėl mes turime būti atsargūs, kad išvengtume spąstų mąstydami, jog todėl, kad mes turime „tiesą“ (mes ją turime), visa kita yra nesvarbu?
Kaip penktos dalies tekstai parodo mums tai, ką reiškia „tiesos“ turėjimas?
Santrauka: Jėzaus mokymas nustatė kitokią gyvenseną tiems, kurie yra Dievo karalystės piliečiai ir atstovai. Remdamasis Senuoju Testamentu, Jis atkartojo ir išplėtė dėmesį rūpinimuisi vargšais ir engiamais, pabrėždamas, kad Jo sekėjai gyvens kaip atjaučiantys ir gailestingi žmonės, laukdami Jo sugrįžimo.