Daugelis iš mūsų esame girdėję šiuos žodžius: „Aš krikštiju jus vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ (žr. Mt 28, 19) Ir jei esame pakrikštyti, šiuos žodžius mes girdėjome prieš tarnautojui panardinant mus į vandenį.

Pakrikštyti vardan Tėvo, Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Taip, Šventoji Dvasia yra paminėta kartu su Tėvu ir Sūnumi.

Ir tai nestebina. Septintosios dienos adventistų bažnyčios penktame tikėjimo tiesų išpažinimo punkte parašyta: „Amžinasis Dievas, Šventoji Dvasia, kartu su Tėvu ir Sūnumi, bendrai dalyvavo pasaulio sukūrimo, įsikūnijimo ir atpirkimo darbe. Dvasia įkvėpė rašiusius Bibliją. Dvasia pripildė Jėzaus gyvenimą jėga. Dvasia kviečia ir ragina žmones; ir tuos, kurie atsiliepia, Dvasia atnaujina ir pakeičia pagal Dievo panašumą. Tėvas ir Sūnus atsiuntė Dvasią visados būti su Jo vaikais. Dvasia apdovanoja dvasinėmis dovanomis Bažnyčią, įgalina ją liudyti Kristų ir, darnoje su Šventuoju Raštu, veda į tiesos pilnatvę.“

Nepaisant to, skaitant Raštą, ypač Senąjį Testamentą, matome tiesioginę Dievo Tėvo veiklą ir darbą. Jis veikė visur. Naujajame Testamente, ypač Evangelijose, ne kartą paminėtas Jėzaus, Sūnaus darbas ir veikla. Jėzus – Jo gyvenimas, mirtis ir tarnystė danguje – dominuoja Naujajame Testamente.

Priešingai Tėvo ir Sūnaus veiklai, Šventosios Dvasios darbas Testamentuose aprašytas ne taip aiškiai.

Bet šiam kontrastui yra priežastis: Šventoji Dvasia nesiekia būti dėmesio centre. Dvasia labiau atlieka užkulisinį vaidmenį. Tėvas ir Sūnus Žodyje yra apreikšti labiau tiesiogiai. Ir taip yra todėl, kad Šventoji Dvasia mūsų dėmesį siekia atkreipti ne į save, bet į Jėzų ir tai, ką Jėzus dėl mūsų atliko.

Tyrinėjant Šventosios Dvasios darbą paaiškės, kokia svarbi Dvasia yra krikščioniškajam patyrimui. Šventoji Dvasia, būdama Dievas, pažįsta Jį taip, kaip Dievo negali pažinoti joks kitas asmuo; tad Dvasia Dievą mums gali apreikšti patikimai. Šventoji Dvasia pirmiausia įkvėpė rašiusius Bibliją, ir Šventoji Dvasia šiandien padeda mums, kai tyrinėjame tai, ką Dvasia įkvėpė juos užrašyti. Šventoji Dvasia užtikrina mūsų išganymą per Jėzų Kristų, (Rom 8, 16) ir Dvasia pateikia įrodymų dėl Dievo darbo mumyse. (1 Jn 3, 24) Šventoji Dvasia taip pat apvalo mus nuo nuodėmių ir mus pašventina. „Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ (1 Kor 6, 11) Dvasia užtikrina mumyse visą gyvenimą trunkantį augimą šventume, brandindama mumyse Dvasios vaisių: meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą.“ (Gal 5, 22–23)

„Ši Dvasia buvo duota kaip gaivintoja, be kurios Kristaus auka būtų buvusi nenaudinga. Blogio galia per šimtus metų tik stiprėjo, ir žmonės darėsi šiai šėtoniškai vergijai stulbinamai pavaldūs. Nuodėmei buvo galima pasipriešinti ir ją nugalėti tik galingai veikiant trečiajam Trejybės Asmeniui, kuris atėjo ne su kažkokia modifikuota energija, bet su dieviškos jėgos pilnatve. Tai Dvasia daro veiksminga visa tai, ką atliko pasaulio Atpirkėjas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 624 p.)

Dėl lemiamo Dvasios vaidmens tikinčiųjų gyvenime, šio ketvirčio pamokos padės mums geriau suprasti didžią dovaną, kurią mes turime Šventojoje Dvasioje.

 

Mokslų daktaras Frankas M. Hasel yra Bogenhofen seminarijos Austrijoje teologijos katedros dekanas ir E. Vait studijų centro direktorius. 2009 m. jo žmona mirė nuo vėžio. Nuo tada jis kasdien naujai mokosi pasitikėti Dievo gerumu ir savo gyvenime patiria paguodą, ramybę ir keičiančią Šventosios Dvasios galią.