Balandžio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 40, 7–8; Pr 22, 1–13; Jn 3, 16;
Apr 5, 5–10; 1 Kor 15, 15–19; Apr 12, 1–9.
Įsimintina eilutė: „Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas
prabilo: Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“
(Jn 1, 29)
Viena iš pagrindinių problemų, susijusių su šiuolaikiniu Biblijos
pranašysčių aiškinimu, pavyzdžiui, Apreiškimo knygoje, yra ta, kad
aiškinantieji nesugeba atpažinti senųjų Apreiškimo knygos šaknų.
Rašęs šią knygą darė prielaidą, kad skaitytojas išmano Senąjį Testamentą
ir vartoja auditorijai gerai žinomas sąvokas. Nors pravartu visoje
Biblijoje ieškoti eilučių, panašių į tas, kurias tyrinėjate Apreiškimo
knygoje, yra ir pagrindinės eilutės, padedančios suprasti Apreiškimo
knygą geriau nei kitos eilutės. Tai ypač pasakytina apie Pradžios knygą,
kurioje nusakytas kelias, kaip mūsų pasaulis pateko į nuodėmingą
chaosą. Beveik kiekviena Apreiškimo knygoje paminėta esminė sąvoka
tam tikra forma pateikiama pirmuosiuose Biblijos skyriuose.
Šią savaitę tyrinėsime keletą esminių Apreiškimo knygos sąvokų.
Jų yra daug, todėl pasirinksime keletą labai svarbių minčių iliustravimui,
kad, supratęs senovinius Apreiškimo knygos pagrindus, mokinys
galėtų įžvelgti daugybę teksto niuansų, kurių kiekvienas gali
leisti suprasti svarbių pamokų apie žmonijos prigimtį. Dievas ir kova,
vykstanti mūsų visatoje, taigi ir mūsų gyvenime.
I. „PIRMOJO PAMINĖJIMO“ PRINCIPAS
Dauguma akademinių programų prasideda bendruoju kursu (pastarajam
dažnai suteikiant skaičių „101“), kuris apima plačius ir pagrindinius
principus, tapsiančius tolesnių studijų pagrindu, kai bus gilinamasi
į dalyką. Panašiai, perskaičius visą Bibliją, greitai suprantama,
kad Dievas taip pat numatęs bendrą kursą Pradžios knygoje, kurioje
Jis pristato idėjas, kurios bus išsamiau tyrinėjamos likusiose Biblijos
knygose.
Paprastai tariant, pirmą kartą paminėta sąvoka ar simbolis Biblijoje,
ypač Pradžios knygos pirmuose skyriuose, suteikia konkrečiai
sąvokai bendrą reikšmę, kuri padės suprasti, kaip ši sąvoka bus naudojama
vėliau.
Tyrinėjantieji Bibliją kartais tai vadina „pirmojo paminėjimo dėsniu“,
nors pastarąjį teisingiau būtų pavadinti principu, o ne dėsniu,
nes jis tikrai nėra nekintantis ir yra daug išimčių. Bendrosios nuostatos
tiek pačios Biblijos, tiek Biblijos pranašysčių tyrinėjimui atrodo
tokios, kad laikui bėgant Dievas po truputį suteikia savo vaikams
informacijos, pradėdamas pagrindine sąvoka, o vėliau ją daug kartų
išplėtodamas bėgant metams ar net šimtmečiams.
- Perskaitykite Iz 40, 7–8; Mal 3, 6; Hbr 13, 8. Kokį principą, kuris padeda
tyrinėti pranašystes, galite įžvelgti šiose eilutėse?
Didžioji dalis šiuolaikinio pasaulio nekalba apie „tiesą“, nes manoma,
jog pastaroji yra lankstus reikalas, kad laikui bėgant „tiesa“ gali
keistis. Kai kuriais atvejais pati „tiesos“ sąvoka laikoma įtartina.
Tačiau, kai Dievas išdėsto tiesą, Jis nekeičia savo nuomonės. Jam
pradėjus mokyti savo tautą tiesos, galima būti užtikrintiems, kad to
paties biblinio principo ar temos kartojimas nekeičia jų reikšmės, bet,
priešingai, dar labiau nušviečia šią reikšmę. Todėl tyrinėjant pranašystes
būtina gerai suprasti Pradžios knygą, kurioje pirmą kartą randame
daug pagrindinių sąvokų, o tada naudotis šiuo pamatiniu supratimu
tyrinėjant likusias Biblijos knygas.
Kodėl itin svarbu neleisti susilpninti mūsų tikėjimo Biblija ir joje mokomomis
tiesomis, kad ir kaip sklandžiai ar net logiškai tai būtų daroma?
Kokiais subtiliais būdais toks silpnėjimas gali pasireikšti?
II. DIEVO MEILĖS SUPRATIMAS
Dalis nuodėmingos prigimties paveldėjimo reiškia, kad mūsų
visatos suvokimą sutepė mūsų pačių polinkis savanaudiškumui ir
puikybei. Mes suvokiame pasaulį per mūsų riboto proto prizmę, o
ne visažinio Dievo akimis (akivaizdu). Galbūt jokia kita sąvoka nuodėmingos
žmonijos nebuvo labiau iškreipta už „meilę“. Populiarioji
kultūra linkusi aukštinti tokį meilės supratimą, kada orientuojamasi
į savirealizaciją, o ne į kitus. Dėl tokio egocentriško nusistatymo šia
tema mums sunku suprasti, ką šia tema mąsto Dievas.
Meilės prigimties suvokimas yra svarbus Biblijos pranašysčių supratimui.
Viena iš pagrindinių didžiosios kovos temų yra esminis nesusipratimas,
susijęs su Dievo charakteriu. E. Vait baigė savo knygą
„Didžioji kova“ rašydama: „Visata yra nesutepta. Visa neaprėpiama
kūrinija pulsuoja vieningai ir džiaugsmingai. Nuo To, kuris visa sukūrė,
į visas beribės erdvės sritis liejasi gyvybės, šviesos ir džiaugsmo
srautas. Nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir
negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad
Dievas yra meilė“ (Didžioji kova, 2017, p. 587).
- Perskaitykite Pr 22, 1–13. Pirmą kartą meilė Biblijoje paminėta Pr
22, 2. Ko šis pasakojimas mus moko apie Dievo meilės prigimtį?
Biblijoje pirmą kartą aptikus konkrečią sąvoka, gali būti naudinga
surasti pirmą tos pačios sąvokos paminėjimą kitose Biblijos knygose,
ypač evangelijose. Meilė pirmą kartą paminėta evangelijose šiose eilutėse:
Mt 3, 17; Mk 1, 11; Lk 3, 22 ir Jn 3, 16.
Pavyzdžiui, pirmasis meilės paminėjimas evangelijoje pagal Joną
(Jn 3, 16) yra ypač nušviečiantis – atrodo, kad čia užsimenama apie
Izaoką ant aukuro. Abraomas taip tikėjo Dievu, kad jis Juo pasikliovė
ir apsisprendė tikėti, kad Dievas gali prikelti jo sūnų, jei jis jį paaukotų
(Hbr 11, 19). Čia numatyta Dievo meilė žmonijai. Jis mylėjo mus taip,
„jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (žr. Pr 22, 2; 12, 16) ir tada prikėlė Jį
iš numirusių. Taigi mums apreikšta tokia meilė, pasiaukojanti meilė,
kuria Dievas myli mus.
Kaip mes net galime pagalvoti apie tokios pasiaukojančios meilės
rodymą kitiems, kuria Dievas myli mus? Kodėl daugumai iš mūsų tokia
meilė nebūtinai yra pagrindinė?
III. IZAOKO KLAUSIMAS: KURGI AVIS?
Biblijoje seh (hebrajiškai–- avis) pirmą kartą paminėta tame pačiame
pasakojime, kuriame paminėta meilė, Pradžios 22. Avinėlis, žinoma,
yra vienas iš svarbiausių Apreiškimo knygos simbolių, kurioje
Jėzus daugiau nei dvidešimt kartų pavadintas „Avinėliu“. Viename iš
įspūdingiausių Apreiškimo knygos vaizdinių – Jonui regint Dievo sostą
ketvirtame ir penktame skyriuose – Avinėlis atlieka esminį vaidmenį.
- Perskaitykite Pr 22, 7–8; Iš 12, 3–13; Apr 5, 5–10. Kaip pasakojimas
apie ketinimą paaukoti Izaoką padeda suprasti avinėlio simbolį?
Kaip šis pasakojimas siejasi su tuo, ką Jonas regėjo Apreiškimo 5?
Pirmasis seh (avis) paminėjimas Biblijoje pateikiamas Izaoko klausimo
forma: Kurgi avis? (Pr 22, 7) Įdomu tai, kad likusiose Biblijos knygose
į šį klausimą atsakoma labai išsamiai. Kitos 38 Senojo Testamento
knygos veda skaitytoją keliu, kada atsakymų į Izaoko klausimą vis
daugiau ir daugiau – nuo Paschos apeigų iki ankstyvosios Dovydo
veiklos ir toliau. Visame pasakojime yra daugybė su Mesiju susijusių
pranašysčių, kurios numato atsakymą į Izaoko klausimą. Naujajame
Testamente atsakoma į šį klausimą, kada Jėzus pasirodė kūne, tarnavo
savo tautai ir galiausiai paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus.
Tuo tarpu perskaitykite, kaip pirmą kartą Avinėlis paminėtas evangelijoje
pagal Joną, Jn 1, 29–34. Atrodo, kad Jonas Krikštytojas asme-
niškai atsako į Izaoko klausimą, o aplinka negalėtų būti tinkamesnė.
Nusidėjėliai atgailauja ir krikštijasi panardinant į vandenį, simbolizuojant
nusidėjėlio mirtį ir naujo gyvenimo pradžią. Šiame kontekste
staiga pasirodė Jėzus, Dievo Avinėlis, ir, pasak Mato, balsas iš dangaus
paskelbė: „Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mt 3,
17). Atkreipkite dėmesį, kaip balsas, Viešpaties angelas iš dangaus,
pateikė sprendimą Abraomo ir Izaoko aplinkybėms (Pr 22, 11–14).
Išnarpliojus visus siūlus paaiškėja, kad Jėzus, Dievo Avinėlis, mus
vaduoja. Tai labai apšviečia mūsų supratimą, susijusį su Jono regėtu
nužudytu Avinėliu.
Kodėl žinojimas, kad Jėzus mus pavaduotoja, yra pamatinis mūsų išganymui?
Kokią viltį turėtume be Jo kaip pavaduotojo, ypač teisme?
IV. MIRTIES TEMA
Ko gero žiauriausia gyvenimo nuo Kūrėjo atskirtame pasaulyje
pusė yra ta, kad gyvenimą temdo mirtis, pasirengusi ištikti bet kurią
akimirką. Tai yra „atpildas už nuodėmę“, bausmė, kuri teko už tai, kad
atsiskyrėme nuo vienintelio gyvybės Šaltinio visatoje – Kūrėjo. Mirčiai
tenka svarbus vaidmuo Biblijos pranašystėse, tiek dėl jos tikrovės,
tiek, svarbiau, dėl su mirtimi susijusio sprendimo, kuris slypi tik Jėzuje,
Jo mirtyje ir prisikėlime.
Pirmasis mirties paminėjimas Biblijoje ir pirmoji mirtis nušvietė šią
svarbią pranašystės temą, padedant mums suprasti nuodėmės klausimo
sudėtingumą ir suteikiant mums svarbių įrankių suvokti Dievo
sprendimą šiai problemai.
- Perskaitykite Pr 2, 15–17; Pr 4, 8–15; 1 Kor 15, 15–19 ir Apr 1, 18.
Ką šios eilutės, kuriose pirmą kartą paminėta pati mirtis ir asmens
mirtis, pasako apie tai, kodėl žmonės miršta, Dievo nusistatymą
mirties atžvilgiu ir koks yra Jo sprendimas šiai mūsų problemai?
Mes dažnai sakome, kad „mirtis tėra gyvenimo dalis“. Tai melas.
Mirtis yra priešingybė gyvybei, gyvybės sunaikinimas; tai įsibrovėlis,
kuris niekada neturėjo būti mūsų patyrimo dalimi. Nors ir pripratome
prie mirties, mūsų širdys vis tiek stipriai priešinasi, kai su ja susiduriame,
tarsi žmonija vis dar bendrai suvokia, kad ji kažkuo iš esmės
negera. Kad ir kokia mirtis būtų skausminga, kai kurie mirties atvejai
atrodo dar tragiškesni už kitus, pavyzdžiui, vaiko mirtis. Daugeliu
atvejų mes tikimės, kad tėvai mirs anksčiau už savo vaikus, ir mes pripratome
tai priimti kaip įprastą reiškinį.
Tačiau pirmoji mirtis, užrašyta Šventajame Rašte, prieštarauja
šiam įpratimui. Prieš Adomui ir Ievai patyrus mirtį, jie patyrė mirties
tragediją, kai jų teisų sūnų nužudė jo neteisus brolis. Tai buvo ypač
neteisinga mirtis.
Pagalvokite apie Jėzų, teisųjį, kurį nužudė neteisieji, kaip ir Abelį.
Kokia mirtis galėjo būti neteisingesnė už Kristaus mirtį? Kokių dar panašumų
galima rasti tarp Abelio ir Kristaus mirties ant kryžiaus? Kaip
Abelio mirtis gali padėti mums suprasti, kodėl Jėzus turi „mirties ir
mirusiųjų pasaulio raktus“ ir ką Dievas mums Jame siūlo?
Jei mirties klausimas neišspręstas, kodėl mūsų gyvenimas galiausiai
yra nenaudingas, beprasmis ir bergždžias? Ko tai mus moko apie dėkingumą
už Jėzaus nuopelnus vardan mūsų?
V. GYVATĖ
Garbinimo klausimas yra pagrindinė Apreiškimo knygos tema.
Klaidingų garbinimo sistemų sumanytojas ir įgalintojas įvardijamas
slibinu (Apr 13, 2–4), o gyvatiškas šio puolusio kerubo aprašymas
nėra atsitiktinis. Tai akivaizdžiai grąžina mus į Edeno sodą, kada žaltys
įžengė į rojų ir įtikino Adomą bei Ievą sekti paskui jį ir taip maištauti
prieš Kūrėją.
- Palyginkite Pr 3, 1–5 ir Apr 12, 1–9. Kokios yra bendrosios temos
kiekviename pasakojime? Kaip Pradžios knygoje pateiktos žalčio
pristatymo detalės padeda mums suprasti kai kuriuos klausimus,
kurie privedė prie Apreiškimo knygoje paminėtos kovos danguje?
Šventajame Rašte yra du pasakojimai, kada šėtonas suvedžiojo
visą pasaulį. Pradžios knygoje, kai buvo tik du žmonės; vėliau – Apreiškimo
12 ir 13 pateiktame pasakojime, kur šėtonas įvardijamas
kaip tas, kuris „suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9), ir kaip tas, kuris
atidavė žvėriui galybę ir suvedžiojo visą žemę garbinti jį (Apr 13, 2–3).
Viena iš Biblijos pranašysčių temų – tai nekintantis didžiosios kovos
pobūdis. Dievo charakteris ir Žodis nesikeičia, nesikeičia ir velnio užmojai.
Laimei, kadangi didžiosios kovos pobūdis nesikeičia, o Šventojo
Rašto pranašystėse turime aiškius atskaitos taškus, krikščionys gali
atsijoti ir suprasti, kur gali slypėti dvasiniai spąstai. Dievas visada
bus toks, koks yra. Tas pats pasakytina ir apie velnią. Šėtonas gali
slėptis po tūkstančiais maskuočių, tačiau tūkstantmečiai puolusios
žmonijos istorijos kartu su Apreiškimo knygoje išdėstytu pranašišku
scenarijumi rodo, kad jis niekada nenukrypsta nuo to plano, kuriuo
naudojosi Edene. Dievas pažadėjo mums išmintį ir įžvalgą (Jok 1, 5),
o apsiginklavę Šventojo Rašto patikimumu, mes neprivalome pasiduoti
velnio melui. Nors, deja, itin daug jį pamėgo, taip pat daugelis
jį pamėgs.
Apsvarstykite, kaip kultūra keičiasi laikui bėgant. Keičiasi visuomenės
normos; tai, kas kažkada buvo priimtina, tampa nebepriimtina,
ir atvirkščiai. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai didžiosios kovos
klausimai ir asmenybės nesikeičia, į ką krikščionys turėtų atsižvelgti
tyrinėdami besikeičiančią kultūrą? Pavyzdžiui, pats pirmasis velnio
melas – jūs nemirsite, bet būsite kaip Dievas – kas jūsų šiandieninėje
kultūroje primena šiuos žodžius?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Apaštalų darbai, p. 429–431.
Daugelis pasaulio religijų tiesiog tyrinėja idėjas; krikščioniškos religijos
idėjos, priešingai, yra įtvirtintos istoriniuose įvykiuose. Biblija
yra pasakojimas apie Dievo sąveiką su žmonija per visą istoriją, o tyrinėdami
tūkstančius metų trukusią tokią sąveiką galime daug sužinoti
apie nuoseklų Dievo charakterį.
Tačiau kartais krikščionys skundžiasi, neva pavargsta klausytis to
paties. Kartais, kai viešai skelbiame mūsų išskirtinę pranašišką žinią,
manome, kad ją jau girdėjome ir nieko naujo nesužinosime.
Tačiau tai, jog mūsų žinia yra nekintanti ir nuosekli, nereiškia, kad ji
yra supaprastinta ar neužginčijama. Priešingai, tyrinėjant informaciją,
kuri mums perduodama iš begalinio Dievo, greitai paaiškėja, kad ši
žinia neišsemiama.
Viena iš priežasčių, kodėl E. Vait įvardijo Apreiškimo knygos parašymo
priežastį, tai krikščionių Bažnyčios įsitvirtinimas jos istorinėje
žinioje visiems laikams. „Jaunesnieji darbininkai [anuomet]… pavargo
nuo dažnai kartojamų tiesų. Geisdami kažko naujo ir stulbinančio,
jie pamėgino įvesti į mokymą naujas fazes“ (Apaštalų darbai, p. 430.).
Šiuo atžvilgiu tai nėra tik knyga apie ateitį; tai taip pat knyga apie
praeitį, skirta išlaikyti mūsų istorinį tikėjimą, kad mūsų nesuklaidintų
noras siekti išskirtinumo.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Šventasis Raštas niekada nenuvilia pateikdamas naują informaciją
ir naują supratimą. Kaip suderinti norą išmokti ko nors naujo
su svarba išlikti įsitvirtinusiems tiesose, kurios mums jau buvo suteiktos? - Kaip bažnyčia turėtų reaguoti į naujus pranašystės aiškinimus?
Nors žinome, kad visada yra ko išmokti, kaip atskirti, ar nauja šviesa
yra būtina, ar tik mada, ar net klaidamokslis? - Antrojo pasaulinio karo metu Ramiajame vandenyne gulėdamas
jūreivis sušuko medikui: „Aš esu našlaitis. Kai aš numirsiu, kas
mane prisimins?“ Medikas atsakė: „Aš visada tave prisiminsiu“.
Kad ir kokie geranoriški būtų mediko žodžiai, anksčiau ar vėliau
mirs ir jis, o kartu su juo ir našlaičio jūreivio atminimas. Kaip šis pasakojimas
padeda mums suvokti, kad visas mūsų gyvenimas yra
beprasmis, jei galutinį žodį taria mirtis?