Kovo 29–balandžio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 9, 23–24; Ps 139, 1–6; Dan 12, 4; Apr 22, 10; 2 Tim 3, 15–17; Hbr 4, 12.
Įsimintina eilutė: „Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, pripažinti, kad Aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis Aš mėgaujuosi, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 9, 23).
Kaip dėl daugelio kitų Šventojo Rašto klausimų, krikščionys nesutaria dėl pranašysčių, ir dėl to kiti dažnai nusprendžia, kad Biblijos pranašysčių tyrinėjimas yra laiko švaistymas. Galų gale, jei krikščionys nesutaria dėl kiekvienos pranašiškos raidelės ir brūkšnelio, kiek pranašystės gali būti patikimos? Deja, daugelis tikinčiųjų taip pat pradeda galvoti, kad kai kurios Biblijos knygos, pavyzdžiui, Apreiškimo knyga, yra tiesiog nesuprantamos. Užuot jas skaitę, jie jų vengia, kartais raginami geranoriško pastoriaus, manančio, kad pranašysčių tyrinėjimas sukelia daugiau problemų nei išsprendžia klausimų.
Ne visada taip buvo. Pirmuosius aštuoniolika krikščionių istorijos šimtmečių daugumai krikščionių Biblijos pranašystės nekėlė bėdų ir buvo didžia dalimi sutariama dėl to, kokia yra pagrindinė pranašysčių žinia. Taip Dievas numatė: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).
Šią savaitę tyrinėsime tam tikrus principus, kurie leidžia nuosekliai ir patikimai suprasti pranašystes.
I. SKAITYTOJAS TEĮSIDĖMI!
Užeikite į bet kurį krikščionių knygyną ir perskaitykite Biblijos pranašysčių knygų pavadinimus. Pastebėsite, kad yra neįtikėtinas nusistatymų ir aiškinimų asortimentas, todėl gali kilti pagunda tikėti, kad niekas iš tikrųjų negali suprasti, ką sako tokios knygos kaip Apreiškimo knyga. Pavyzdžiui, vienas autorius dėsto, kad antikristas yra ne kas kita, o metafora; kitas teigia, kad antikristas vis dar ateis ateityje; dar kitas, kad antikristas simbolizuoja kažką ar ką nors pagoniškos Romos imperijos laikais. Kaip pasakė vienas senas pamokslininkas: „Galbūt Biblija yra senas smuikas, kuriuo galima griežti bet kokią pageidaujamą melodiją“.
Tačiau pati Biblija to nemoko. Vietoj to, ji kviečia mus skaityti darant prielaidą, kad Dievas nekalba veltui ir kad mes galime sužinoti Jo sakomą tiesą per Jo Žodį.
1. Perskaitykite Mt 24, 15; Apr 1, 3; Mt 11, 29; Jer 9, 23–24. Ko šios eilutės moko apie Dievo ketinimą padaryti save suprantamą?
Daug universitetų siūlo kursus „Biblija kaip literatūra“ ir panašiai. Tikintįjį gali apstulbinti daugybė paskaitų, kurių metu jis sužinotų, kad profesorius skaito Bibliją taip pat, kaip pagonišką mitologiją. Mintis ta, kad tuose pasakojimuose gali būti moralinės „tiesos“ branduolys, tačiau šiuos pasakojimus skaitytojas gali aiškinti kaip panorėjęs. Tokiems mokytojams mintis, kad šią knygą įkvėpė Dievas, juokinga.
Taigi mokytojas skaito Bibliją, bet negirdi Dievo balso. Kiti daro išvadas, aiškiai prieštaraujančias Biblijos žiniai. Nepasišvęsdami Viešpačiui ir tokia širdimi, kuri uždara tiesos mokymuisi, taip skaitantieji Bibliją greičiausiai ne tik nepastebės jos žinios, bet ir neteisingai supras mylintį ir šventą Dievo charakterį, apreikštą jos puslapiuose. Taip gali nutikti ganėtinai lengvai, daugeliui to nesuprantant, todėl vien Biblijos skaitymas, be tinkamų įrankių ir (svarbiausia) tinkamo nusistatymo, vedant Šventajai Dvasiai, gali būti žalingas.
Vieno nepamaldaus Bibliją skaičiusio asmens buvo paklausta, ką jis daro, o jis atsakė, kad ieško spragų. Kodėl skaitant Dievo Žodį toks nusistatymas yra netinkamas?
II. DIEVAS NORI BŪTI SUPRASTAS
Turbūt niekas kitas taip nevargina, kaip būtinybė skubiai bendrauti, galbūt ligoninėje ar vaistinėje, svečioje šalyje, kurios kalbos nemoki. Jūs žinote, ką privalote pasakyti, bet neturite tinkamo žodyno išsireikšti.
Dievui iškyla kitokia problema. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip Mano keliai viršija jūsų kelius ir Mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 9). Problema ne ta, kad Dievas neturi žodyno bendravimui su mumis; problema ta, kad mes neturime nei žodyno, nei protinių gebėjimų, kad galėtume visiškai Jį suprasti.
2. Ką šios eilutės sako apie Dievo supratimą, lyginant su mūsiškiu?
Ps 139, 1–6
Ps 147, 5
Rom 11, 33
1 Jn 3, 20
Tiesa ta, kad mes niekada iki galo nesuprasime Dievo minčių, nes Jis yra begalinis ir visažinis. Juk mes vos suprantame kūriniją; kaip mes visiškai suprastume jos Kūrėją? – Negalime.
Nors niekada visko nesuprasime, galime suprasti, ko reikia mūsų išganymui. (2 Tim 3, 14– 15) Apaštalai, aiškindami Evangeliją savo klausytojams, dažnai minėjo išsipildžiusias pranašystes, iš to galime daryti išvadą, kad vienas iš pagrindinių pranašysčių tikslų – iliustruoti išgelbėjimo planą. Galų gale, Biblijos pranašystės vienaip ar kitaip turi atvesti mus pas Jėzų ir prie pažado išgelbėti, ką Jis ir siūlo visai žmonijai.
Juk visa sukūręs Viešpats (žr. Kol 1, 16; Jn 1, 1–3) nužengė į šią žemę ir paaukojo save ant kryžiaus už kiekvieno žmogaus nuodėmes, net ir labiausiai apgailėtino. Taip, Dievas mus visus myli. Visa tai padaręs už mus, Viešpats akivaizdžiai norėtų, kad visi, įskaitant apgailėtinus, žinotų, ką Jis mums siūlo Jėzuje. Ir pranašystės gali tai padaryti.
Taip, nors daug nežinome, kodėl itin svarbu dabar sutelkti dėmesį į tai, ką žinome, ir laikytis to, ką žinome, o ne būti apsėstiems to, ko nežinome?
III. DANIELIAU, LAIKYK PASLAPTYJE ŽODŽIUS
3. Perskaitykite Dan 12, 4. Ką Viešpats Danieliui čia pasakė? (Palyginkite su Apr 22, 10.)
Neretai tenka girdėti pamokslininkus aiškinant, jog Dan 12, 4 nusako technologines ir mokslo žinias prieš pat Kristaus atėjimą. Daug kas šią eilutę taip pat naudoja apibūdindami greito keliavimo pažangą per pastarąjį šimtmetį. Daugelyje mūsų pačių knygų vyravo toks nusistatymas. Nors šie aiškinimai tikrai pagrįsti, jie gali reikšti ir ką kita.
Dar kartą perskaitykite minėtą eilutę. Angelo nurodymas Danieliui prasideda paliepimu laikyti paslaptyje žodžius ir užantspauduoti knygą. Aptariama tema – tai pati Danieliaus knyga. Galbūt šis pažinimas, kuris staiga išaugs laikų pabaigoje, gali būti pačios Danieliaus knygos supratimas?
Dėl to Danieliaus knyga šiek tiek skiriasi nuo Apreiškimo knygos, nes Jonui buvo liepta neslėpti knygos žodžių (Apr 22, 10). Apreiškimo knyga turėjo būti suprantama nuo pat pradžių, „nes laikas trumpas“. Priešingai Danieliaus knygai, kuri bus aiškiau suprantama tolimoje ateityje.
Šimtmečiais daug puikių krikščionių mąstytojų bandė paaiškinti Danieliaus knygą, ir kai kurie padarė didelę pažangą. Tačiau Danieliaus knygos supratimas sparčiai išaugo pasibaigus 1260 metų trukusiai pranašystei, kurios pranašautas laikotarpis baigėsi 1798 m., kai daugybė pamokslininkų visame pasaulyje ėmė daryti išvadą, kad apytiksliai 1843 m. įvyks kažkas įspūdingo. Tačiau būtent Viljamo Milerio (William Miller) pamokslavimu prasidėjo XIX amžiaus Didysis Advento judėjimas, davęs pradžią įvykiams, po kurių susiformavo „likučio“ Bažnyčia ir aiškus trijų angelų žinios supratimas.
Kitaip tariant, mūsų pasaulinio judėjimo gimimas yra Danieliaus knygos pranašystės išsipildymas, kad „pažinimas vis labiau plis“ pabaigos metu.
Neteisdami žmonių pagalvokite apie „tamsą“, kurioje tūno daug krikščionių. Tokio elementaraus įsakymo kaip septintos dienos – sabatos, duotos Edene, nepaisoma, ji netgi atmetama, o sekmadienis, įsišaknijęs romėnų pagonybėje, sulaukia palankumo. Arba pagalvokite apie visišką neišmanymą, susijusį su mirtimi, kai didžioji dauguma krikščionių tiki pagoniška idėja, neva mirusieji tuoj pat pakyla į kitą būtį, o tai kai kuriems reiškia ir amžinai liepsnojantį pragarą.
Priešingai, turėtume būti itin dėkingi – ir nuolankūs – už tiesos pažinimą.
IV. ŽODŽIO TYRINĖJIMAS
Septintosios dienos adventistai daug skolingi Viljamui Mileriui (William Miller) už tai, kad suprato Biblijos pranašystes. Nors jis ne visiškai suvokė pagrindines eilutes (pvz., Dan 8, 14), Milerio metodika vis dėlto buvo svarbi, nes atvėrė kelią likučio judėjimui paskutiniaisiais laikais.
4. Perskaitykite Mt 5, 18; 2 Tim 3, 15–17 ir Lk 24, 27. Ko šios eilutės mus moko apie tai, koks turėtų būti mūsų nusistatymas Biblijos pranašysčių atžvilgiu?
Tam tikra prasme Biblijos tyrinėjimas kažkuo panašus į didelės dėlionės surinkimą. Sujungus tik dvi ar tris dalis beveik neįmanoma įžvelgti viso paveikslo. Galbūt tose dviejose ar trijose dalyse galima pamatyti arklį, dėl to darant išvada, kad dėliojate paveikslą su arkliais. Tačiau dar keliose dalyse pasirodo višta ir karvė, o tada, sujungus šimtus dalių, pagaliau pasimato, kad dėliojame kraštovaizdžio paveikslą, kuriame yra miestas, ūkis ir kalnai.
Viena iš pagrindinių klaidų, kurias daro kai kurie krikščionys tyrinėdami Bibliją, yra ta, kad jie Šventąjį Raštą laiko nesusijusių posakių ar patarlių rinkiniu, kurį jie gali naudoti konkrečių aplinkybių paaiškinimui. Kai kurie atsiverčia elementarų tyrinėjimo vadovą Biblijos pradžioje, kur galima rasti naudingų eilučių įvairiomis temomis, ir manyti, kad tai yra Biblijos mokymų tam tikra tema visuma.
Deja, jie laikosi to paties nusistatymo tyrinėdami pranašystes, ištraukdami atskirą eilutę iš konteksto ir lygindami ją su dabartiniais įvykiais, o ne su kitomis Biblijos eilutėmis. Tai iš dalies lėmė nuolatinį šiuolaikinių pranašysčių knygų srautą, kuris turi būti atnaujinamas kas kelerius metus, nes buvo klystama dėl to, kas, tyrinėjančiųjų teigimu, įvyks – ir kada.
Štai kodėl itin svarbu ne tik pasirinkti konkrečias eilutes tam tirai temai, bet atidžiai ištyrinėti viską, kas Biblijoje pasakyta konkrečia tema, ir atsižvelgti į jos kontekstą. Labai lengva ištraukti eilutę iš konteksto ir galvoti, kad ji reiškia tai, ko mums norisi.
Koks jūsų patyrimas, susijęs su tais, kurie naudoja tik tam tikras išsirinktas eilutes, bandydami pareikšti savo nuomonę, tarkime, mirusiųjų būklės, ar net sabatos tema? Koks yra tinkamiausias būdas atsakyti?
V. VAIZDINĖ AR TIESIOGINĖ PRASMĖ?
Vienas iš pagrindinių klausimų, kurį turi spręsti tyrinėjantieji pranašystes, kaip nustatyti, ar biblinė kalba turi būti suprantama pažodžiui, ar perkeltine prasme. Kaip nustatyti, ar rašęs vartojo simbolinę kalbą, ir kaip žinoti, ką simbolis reiškia? Svarbiausia suprasti, kaip konkretus simbolis yra naudojamas visoje Biblijoje, užuot žiūrėjus, kaip konkretus simbolis naudojamas šiais laikais. Pavyzdžiui, kai kurie mano, kad meškos simbolis Danieliaus 7 reiškia Rusiją, nes šis atvaizdas šiandien dažnai naudojamas Rusijai simbolizuoti. Tai nėra patikimas ar saugus būdas aiškinti pranašišką simboliką.
5. Perskaitykite pateiktas eilutes, leisdami Biblijai paaiškinti save pačią (apibrėžti jos pačios terminus). Koks pranašiškas simbolis yra bendras kiekvienai eilutei ir ką, pasak Biblijos, jis reiškia?
Dan 7, 7; Dan 8, 3; Dan 7, 24
Apr 1, 16; Ef 6, 17; Hbr 4, 12
Apr 12, 1; Apr 21, 2; Ef 5, 31–32; Jer 6, 2
Vadovaujantis paprasta taisykle, kad Biblijai turi būti leista apibrėžti savo pačios terminus, didžioji dalis pranašiškos simbolikos paslapties tiesiog išnyksta. Pavyzdžiui, matome, kad ragas gali simbolizuoti politinę galią ar tautą. Kalavijas gali simbolizuoti Dievo Žodį. Moteris gali simbolizuoti Bažnyčią. Čia aiškiai matome, kaip Biblija paaiškina save.
Tačiau vis dar reikia atsakyti į klausimą, kodėl Dievas kalba simboliais, o ne tiesiai šviesiai? Kodėl, pavyzdžiui, Petras 1 Pt 5, 13 vadino Romos miestą Babilonu?
Gali būti daug priežasčių, kodėl Dievas pasirinko pranašystę apreikšti simboliais. Pavyzdžiui, Naujojo Testamento Bažnyčios atveju, jei Apreiškimo knygoje Roma būtų aiškiai įvardyta kaip daugybės blogio vykdytoja, ir taip itin persekiota Bažnyčia galėjo būti persekiota dar labiau. Kad ir kokios būtų priežastys, galime pasitikėti, jog Dievas nori, kad suprastume, ką reiškia simboliai.
Net jei kai kurie simboliai ir pranašystės išlieka paslaptingi, kaip dėmesio sutelkimas į tai, ką suprantame, gali sustiprinti mūsų tikėjimą?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 276–280. „Dvasininkai ir liaudis paskelbė, kad Danieliaus ir Apreiškimo knygų pranašystės yra nesuvokiamos ir paslaptingos. Tačiau Kristus nukreipė savo mokinių dėmesį į pranašo Danieliaus žodžius, susijusius su įvykiais, kurie turėjo įvykti jų laikais: ‘Skaitytojas teįsidėmi!’ (žr. Mt 24, 15) Todėl tvirtinimas, kad Apreiškimo knyga yra paslaptinga, kad jos negalima suprasti, prieštarauja žodžiams, kuriais prasideda ši knyga: ‘Jėzaus Kristaus apreiškimas, kurį Dievas jam [Jonui] davė, kad jis atskleistų Jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti.’ (Apr 1, 1.3)
Neatsižvelgdami į Dievo įkvėptą liudijimą žmonės drįsta mokyti, jog Apreiškimo knyga yra neįmenama mįslė, knyga, kurios žmonės negali suprasti. Ši knyga yra atskleista paslaptis, atverta knyga. Apreiškimo knygos tyrinėjimas nukreipia žmogaus mintis į pranašo Danieliaus knygos pranašystes, abi šios knygos pateikia svarbiausią Dievo nurodymą žmonėms dėl įvykių pasaulio istorijos pabaigoje.
Pranašui Jonui buvo apreikštos įdomiausios ir labiausiai jaudinančios Bažnyčios išgyvenimų scenos. Jis matė Dievo tautos būseną, gresiančius pavojus, didžiąją kovą ir galutinį išgelbėjimą. Pranašas užrašė paskutiniųjų laikų žinias, kurios subrandins žemės derlių: arba pėdus dangaus aruodams, arba šiaudus naikinančiai ugniai. Jam buvo atskleistos labai svarbios tiesos, ypač dėl paskutiniųjų laikų Bažnyčios, kad tie, kurie nuo paklydimų gręšis į tiesą, žinotų apie jų laukiančius pavojus ir kovas. Niekas neturi likti tamsoje, nežinoti to, kas laukia Žemės“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 295–296).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
1. Kaip pranašysčių tyrinėjimas gali sustiprinti jūsų tikėjimą? Kokios pranašystės – kai kurios parašytos prieš tūkstančius metų apie įvykius, kurie bus po šimtų, jei ne tūkstančių metų – padėjo sustiprinti jūsų pasitikėjimą Biblija ir, svarbiau, ją įkvėpusiu Dievu? Kaip, pavyzdžiui, Danieliaus 2 suteikia mums galingų ir logiškų priežasčių pasitikėti ne tik tuo, kad Dievas yra, bet ir žino ateitį?
2. Kaip geriausia apsisaugoti nuo daugybės perdėtų bandymų aiškinti pranašystes, kartais net mūsų pačių bažnyčioje? Kodėl turime būti atsargūs bei visa ištirti ir, kas gera, palaikyti (1 Tes 5, 21)?