Gegužės 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Psalmė 46; Jer 4, 23–26; Ps 47,
2–5; 1 Tes 4, 13–17; Psalmė 75; Apr 14, 6–12.
Įsimintina eilutė: „Tegarbina, Dieve, Tave tautos, visos tautos Tave
tešlovina! Žmonės džiūgaus ir krykštaus iš džiaugsmo, nes Tu valdai
tautas teisingai; žemėje Tu vesi žmones.“ (Ps 67, 4–5).
Galvodami apie paskutiniųjų laikų įvykius, mes linkę sutelkti dėmesį
į Apreiškimo knygos žvėris ir galias. Žinoma, pastarieji atlieka
svarbų vaidmenį. Priešingu atveju Dievas nebūtų jų minėjęs Biblijoje,
kad mes suprastume, kas jie (Apr 1, 3).
Tačiau pranašystėje taip pat tyrinėjami esminiai klausimai, susiję
su nuodėme ir kentėjimais, teismu, gėrio ir blogio kova, teisingumo ir
neteisybės prigimtimi, persekiojimais ir panašiai.
Psalmėse taip pat labai nuodugniai tyrinėjami šie klausimai, gilinantis
į beveik visas įmanomas žmogaus emocijas – nuo tamsaus
nusivylimo iki neriboto džiaugsmo. Matome, kaip Izraelis ruošiasi kovai
su tamsos jėgomis. Skaitome apie asmenis, kurie klausia, kodėl
Dievas nesiima blogio klausimo sprendimo tiesiogiai ir nedelsiant – šį
klausimą, be abejo, kelia visi. Atsakymams rasti mums rodoma šventykla,
taip pat ne kartą Dievas nusakytas kaip Kūrėjas. Ar ne tie patys
klausimai šiandieniniame kontekste rūpi ir mums?
Būtent todėl mes ir toliau tyrinėsime psalmes, kad sužinotume
daugiau apie šias esmines tiesas.
I. AKIVAIZDI PAGALBA SUNKUMŲ METU
- Perskaitykite Psalmę 46. Kokią vilties žinią čia galime įžvelgti, kai
patiriame dabartinius gyvenimo neramumus, ir kurie, mūsų žiniomis,
ištiks žemę paskutinėmis dienomis, čia rutuliojantis didžiajai
kovai?
Atrodo, kad Psalmė 46 paliečia Laiško hebrajams temą – kad laukia
kažkas geresnio. Jėzus pranoksta žemiškąjį vyriausiąjį kunigą, Jo
auka pranoksta visas gyvulių aukas, o dangiškoji šventykla pranoksta
tas, kurios buvo žemėje.
Tačiau šios psalmės nusistatymas kitoks. Autorius nepriešpriešina
to, kas gera, su kažkuo dar geresniu; Jis priešpriešina maištaujantį pasaulį
ir siaubingus padarinius su pažadu dėl geresnės ateities, kurią
Dievas mums numatė.
Iš tiesų, ši psalmė kupina vilties ir pažadų, kad net nuniokojime,
išmėginimuose, kentėjimuose ir karuose, galiausiai turime taikytis ir
žinoti, „kad Aš esu Dievas“ (Ps 46, 11), ramiai tikėti, kad vieną dieną
visa tai baigsis, o Dievas – „iškilus žemėje“ (Ps 46, 11).
Atkreipkite dėmesį ir šiuos žodžius: „Todėl nebijome, nors žemė
sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę“ (Ps 46, 3).
Antrojo atėjimo vaizdinių neįmanoma pamiršti: „Dangus atitrūko
tarsi besivyniojantis knygos ritinys, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti
iš savo vietų“ (Apr 6, 14). „Kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos
atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio!“ (2 Pt
3, 12) Mūsų dabartinis pasaulis su visomis iš jo kylančiomis blogybėmis
negyvuos amžinai, o tai, kas mums pažadėta po šio pasaulio, dabar
mums sunkiai suvokiama. Tačiau kol kas reikia laikytis, išsaugoti
tikėjimą ir kliautis Dievo apreiškimu, kurį turime, ypač Jėzuje ant kryžiaus.
Kad ir kaip būtų blogai šiame pasaulyje (ir žinome, kad bus dar blogiau),
kokią viltį turėtume įžvelgti pažinime, susijusiame su Dievo
(pagalvokite apie kryžių) gerumu, galia ir charakteriu?
II. VILTIS NERAMUMŲ METU
Psalmių knygos kalba didžia dalimi yra simbolinė, tačiau nėra pagrindo
manyti, kad tokia kalba, kuria nusakomas galutinis mūsų planetos
atkūrimas, yra viso labo tik simboliai. Psalmė 46 mums primena,
kad fizinė žemė bus labai paveikta Kristaus sugrįžimo. Bet paveikti
bus ne tik vandenynai ir uolos; didžioji žemės istorijos kulminacija
reikš pasaulietinių karalysčių – apgailėtinų žmonių valdymo sistemų,
sukėlusių itin daug kančių tūkstantmečiais, – žlugimą.
Galų gale visos šios galios ir visas blogis bei kentėjimai, kuriuos jie
atnešė žmonijai, visiškai išnyks.
- Perskaitykite Jer 4, 23–26. Ką šios eilutės mums sako apie šio pasaulio
likimą, kol laukiame naujo dangaus ir naujos žemės (Apr
21, 1)?
Biblijos pranašystės mums parodo, kas nutiks šiam pasauliui. Pavyzdžiui,
Danieliaus 7 regėjimai mums parodo audringą jūrą, iš kurios
iškyla pasaulio tautos. Nesutarimų ir karų vėjai judina pagonių jūrą
(žemę), susikuriant vienai pasaulinei karalystei po kitos, ir nė viena iš
jų negali išspręsti realių problemų, užklupusių žmoniją. Pasaulio lyderiai,
kuriais išdrįstame pasitikėti, beveik visada pasirodo esą tokie
pat nuodėmingi ir savanaudiški kaip ir mes visi.
Nė viena iš Danieliui apreikštų karalysčių netapo saugiais namais
Dievo tautai (nors kai kurios buvo geresnės už kitas). Bet mes žinome,
kad esame Dievo karalystės piliečiai (Fil 3, 20), o aukštai virš šios planetos
chaoso yra nepajudinamas sostas (Ez 1, 26). Jėzus mokė, kad,
artėjant Kristaus sugrįžimo akimirkai, pasaulis pasiduos vis didesnei
netvarkai (Mato 24), bet mes galime laikytis tikėjimo, nepaisant
mūsų planetos būklės, nes žinome, kad Dievas viešpatauja ir kad Jis
ištesės savo pažadus: „Siautėja tautos, griūva karalystės, pasigirdus
Jo griausmui, apmiršta žemė. Su mumis Galybių VIEŠPATS, Jokūbo
Dievas – mūsų tvirtovė!“ (Ps 46, 7–8). Trumpuoju laikotarpiu viskas
klostysis nelabai gerai. – Ilguoju? Jėzaus dėka – tai visai kitas reikalas.
Be jokios abejonės, mūsų pasaulis atrodo chaotiškas ir nevaldomas.
Kaip, pavyzdžiui, Danieliaus 7 pranašystė turėtų padėti mums suprasti,
kad galiausiai viskas bus gerai, jei liksime ištikimi?
III. JAM PO KOJOMIS
- Perskaitykite Ps 47, 2–5. Ką tai sako apie mūsų vietą Kristaus karalystėje?
Ilguoju laikotarpiu – ateitis šviesi. Iki tol žmonija šios planetos valdymą
yra perleidusi Liuciferiui, o kai šėtonas pasirodė dangaus sueigoje,
paminėtoje Jobo knygoje, jis gyrėsi, kad ši žemė priklauso jam.
„VIEŠPATS klausė šėtoną: Kur buvai? Klajojau po žemę, – atsakė VIEŠ-
PAČIUI šėtonas, – ėjau joje sargybą“ (Job 1, 7).
Šėtonas deklaravo nuosavybę; koja senovėje simbolizavo nuosavybę.
„Pakilk, pereik išilgai ir skersai kraštą, nes tau jį atiduosiu“ (Pr 13,
17).
- Palyginkite 1 Tes 4, 13–17 ir Zch 14, 4 bei atkreipkite dėmesį į Kristaus
kojas. Kuo skiriasi šios eilutės ir ko jos mus moko apie šias dvi
skirtingas, nors ir susijusias, Kristaus aukščiausios valdžios šiame
pasaulyje puses?
Apie Kristaus veiklą tūkstantmečio pabaigoje E. Vait rašė: „Kristus
nusileidžia ant Alyvų kalno, iš kur pakilo po prisikėlimo ir kur angelai
kartojo Jo pažadą sugrįžti. Pranašas sako: ‘VIEŠPATS, mano Dievas,
ateis drauge su visais savo šventaisiais. Tą dieną Jo kojos stovės ant
Alyvų kalno į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas bus […] perskeltas į dvi
dalis labai plačiu slėniu […]. VIEŠPATS bus Karalius visoje žemėje, tą
dieną bus vienas VIEŠPATS ir vienas Jo vardas. (Zch 14, 5. 4. 9)
Naujoji Jeruzalė nužengia iš dangaus. Spindėdama akinančiu grožiu
ji nusileidžia apvalytoje vietoje, pasiruošusioje ją priimti; Kristus
su savo tauta ir angelais įžengia į šventąjį Miestą“ (E. Vait, Didžioji
kova, 2017, p. 573).
Pažvelkite į viltį, kuri mums buvo suteikta Jėzuje. Pagalvokite, koks
sunkus būtų gyvenimas, jei viskas pasibaigtų amžina mirtimi. Viskas
būtų beprasmiška, ar ne?
IV. VYNAS IR KRAUJAS
- Perskaitykite Psalmę 75. Taip pat perskaitykite Mt 26, 26–29 ir Apr
14, 9–12. Ką ši psalmė atskleidžia apie kai kuriuos teismo klausimus
ir kaip kitos eilutės padeda mums suprasti šiuos klausimus?
Tikima, kad ši psalmė buvo giedama stebuklingai sunaikinus Sanheribo
kariuomenę (2 Met 32; 2 Kar 19) – pasakojimas, kuris, panašu,
nurodo galutinį nedorėlių sunaikinimą Apreiškimo 20. Dievo tauta
yra Šventajame mieste su savo teisiu Karaliumi, kai ateina blogio kariuomenė
ir apsupa juos, o tada Dievas sunaikina piktuosius.
Vienas iš darbų Dievui teisme – neteisėto galios pasisavinimo, įvykusio
mūsų puolusiame pasaulyje, klausimo išsprendimas. Puolusieji
gyvena ne dėl kitų ar Dievo šlovės, o dėl savęs. Šiandien daugeliu atžvilgių
mes gyvename su padariniais, jei pasirenkame tikėti, kad visata
yra beprasmė ar kad joje nėra jokio objektyvaus dorovės mato.
Jei ir turi būti prasmė, filosofas Fridrichas Nyčė primygtinai teigė, kad
mes ją turime sugalvoti patys ir apsimesti, tarsi visata yra mūsų labui.
Kiekvienas asmuo iš tikrųjų elgiasi taip, lyg būtų dievas.
(Galima pagrįstai klausti, kuo ši filosofija pasitarnavo pačiam Nyčei?
Tiesą sakant, ne itin. Jis išprotėjo, pargriuvęs gatvėje Italijoje,
mėgindamas sulaikyti arklį mušusį žmogų. Tada jis praleido 11 savo
gyvenimo metų pusiau katatoninės būklės (sustingimas, psichikos
sutrikimas), kol mirė 1900 m.)
Kad ir kokios mus užgriūtų bėdos, tikintiesiems primenama gyventi
viltimi ir nespręsti apie ateitį pagal esamus įvykius. Nesunku
nusiminti, matant, kaip civilizacijos ramsčiai nuolat ardomi bedievių
širdžių ir protų arba tų, kurių su Dievu susiję įsitikinimai nepagrįsti
Biblija. Šiuo metu gyvename laikotarpiu, kai moralinės vertybės, net
tokios esminės kaip žmogaus lytis, vyras arba moteris, buvo užsipultos,
bent jau kai kuriose pasaulio šalyse. Tam tikras amoralumas, apie
kurį daugeliui žmonių būtų buvę gėda kalbėti, net ir privačiai, dabar
giriami ir jiems viešai plojama. Viskas taip blogai.
Nors dabar turime daryti viską, kad gyvenimas būtų geresnis kitiems,
kodėl visada svarbu atsiminti, kad teks visiškai sunaikinti dabartinį
pasaulį ir jį antgamtiškai atkurti, kol galiausiai visa bus vėl gerai?
V. KAD TAVO IŠGELBĖJIMAS BŪTŲ ŽINOMAS
- Perskaitykite Psalmę 67. Kaip ši šlovinimo giesmė paaiškina Dievo
tautos vaidmenį Apr 14, 6–12?
Masačiusetso Technologijų Instituto inžinieriai sukūrė naują juodą
dangą, kuria nudažyti daiktai tampa beveik nematomi. Sukurta iš nanovamzdelių,
ji daug kartų tamsesnė nei bet kuri kita juoda medžiaga.
Ši nauja medžiaga gali sugerti 99,995 procentus visos matomos
šviesos. Šia danga padengtų daiktų nepadaro matomais net ryškiausia
šviesa.
Psalmė 67 prasideda kreipimusi į Dievą: „Tešviečia mums Jo veidas,
kad Tavo kelias būtų žinomas žemėje“ (Ps 67, 2–3). Išganymo planu
Dievas parūpino nusidėjėliams būdą, kaip juos grąžinti į tiesioginį
šlovingą Jo Artumą, Jo šlovei jų nesunaikinant; net ir dabar, šiame gyvenime,
Kristaus kryžius leidžia mums būti apšviestiems Dievo veido.
Tačiau yra ir dar kai kas – Dievas nori, kad mes atspindėtume Jo
šviesą visam pasauliui. Tokia buvo užduotis Izraeliui – šventykla turėjo
būti Maldos Namai visoms tautoms: „Aš nuvesiu į savo šventąjį
kalną ir pradžiuginsiu juos savo Maldos Namuose. Malónios Man bus
jų deginamosios atnašos ir skerdžiamosios aukos ant Mano aukuro,
nes Mano Namai bus vadinami Maldos Namais visoms tautoms“
(Iz 56, 7).
Šioje psalmėje Dovydas mums primena, jog Dievas nori, kad Jo
„kelias būtų žinomas žemėje, o Tavo išgelbėjimas visose tautose“ (Ps
67, 3). Deja, Dievo tautai dažnai nepavykdavo atlikti šios užduoties.
Senajame Testamente yra keletas tamsių Izraelio įrašų, kaip ir krikščionių
Bažnyčios įrašuose per pastaruosius du tūkstantmečius. Tarsi
nudažėme savo širdį itin tamsia medžiaga, pasitenkindami Dievo
šviesos sugėrimu jos neatspindint.
Kartais Dievo paskutiniųjų dienų judėjimą laikome savotiška išvykimo
sale privilegijuotiesiems, kurie dažnai keliauja lėktuvu, ir atrodome
gana patenkinti, kad likęs pasaulis turi laukti triukšmingoje
ir nepatogioje salėje, nepasiruošęs kelionei. Tačiau Apreiškimo 14 likučio
Bažnyčia nepasitenkina vien tik stovėdama Sione su Kristumi,
mėgaudamasi Jo Artumu. Vietoj to, jie lekia per visą Žemę, ragindami
pasaulį prisijungti prie jų ant šventojo Dievo kalno.
Kokius įsipareigojimus turėtume jausti kaip bažnyčia ir asmeniškai,
mokydami kitus itin mums brangių tiesų?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Psalmė 133; Apd 1, 4–9; Apr 5, 4–7.
„Patriarchų laikais Šventosios Dvasios veikimas dažnai pasireikšdavo
gana ryškiai, bet niekada neatsiskleisdavo jo pilnatvė. Dabar,
paklusdami Išgelbėtojo žodžiui, mokiniai maldavo šios dovanos, ir
danguje Kristus juos užtarė. Jis paprašė Dvasios dovanos, kurią galėtų
išlieti ant savo žmonių“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 29).
Mokiniams buvo liepta liudyti Kristų „ligi pat žemės pakraščių“
(Apd 1, 8), šiuo darbu bus skelbiamas Kristaus sugrįžimas (Mt 24, 14).
Turime tęsti tai, ką jie pradėjo.
Kai Kristus mums liepė nešti Evangeliją pasauliui, Jis nepaliko
mūsų vienų išsiaiškinti, kaip tai padaryti. Šis darbas prižiūrimas iš dangiškos
šventyklos. Mūsų darbas glaudžiai susijęs su Kristumi – Jis mus
veda ir įgalina. Tai Jo darbas, o ne mūsų – mums liepta sekti Jo pavyzdžiu.
Atkreipkite dėmesį, kaip tai buvo daroma Izraelyje – Dievas
liepė jiems laikytis Jo nurodymų, o tada padarė tai, kas neįmanoma.
Dvasia jau veikia mūsų kaimynų širdį; mums liepta būti šalia, kai ateis
apsisprendimo akimirka, kad galėtume paraginti juos prisijungti
prie Dievo tautos, stovinčios su Avinėliu Sione. Mums nereikia išrasti
naujų priemonių ir metodų, nes mes niekada nevadovavome šiam
darbui.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Yra daug nelaimėtų žmonių, nors trijų angelų žinia keliauja po
visą pasaulį. Klasėje aptarkite, kaip mes, bažnyčia, galime geriau
atlikti užduotį, kuriai atlikti Kristus pasitelkia mus. Kaip išmokti nenusiminti,
kai tiek daug žmonių negirdėjo tiesos apie paskutiniąsias
dienas? - Apreiškimo 5 Jonas liudija, kad užantspauduotas ritinys buvo
duotas Avinėliui, nes Jis yra vertas. Kai Apreiškimo 6 atplėšiami
ritinio antspaudai, mes matome Naujojo Testamento Bažnyčios
istoriją aiškiai išpranašautą iki paskutiniųjų laikų. Ko šis aprašymas
moko apie tai, kaip Dievas ketina užbaigti darbą? - Kokius matome dabartinius pasaulio įvykius, kurie gali lengvai
lemti tai, ką mes žinome ateisiant iš Apreiškimo 13 ir 14? Kokios
kliūtys išlieka?