Balandžio 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 10, 1–12; Pr 12, 1–9; 1 Sam 8,
4–18; Mt 20, 25–28; Apr 18, 1–4.
Įsimintina eilutė: „Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant
Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina
valdžia, tverianti amžinai, o Jo karalystė niekada nebus sunaikinta“
(Dan 7, 14).
Apreiškimo knyga parodo mums Dievo sprendimus dėl mūsų puolusio
pasaulio. Paskutiniuose jos skyriuose atkuriamas priėjimas prie
gyvybės medžio, prakeiksmas panaikinamas ir mes vėl priimami Dievo
akivaizdon. Apreiškimo knyga tam tikrais atžvilgiais yra Pradžios
knyga, bet nuo pabaigos į pradžią, todėl Pradžios knyga išlieka svarbi,
padedanti suprasti, kaip iš pradžių rutuliojosi pasaulio problemos.
Vienas iš pagrindinių Danieliaus knygos ir Apreiškimo knygos
klausimų yra pasaulinė valdžia, žmonių bandymai valdyti planetą,
kuri teisėtai priklauso Dievui, kuris, kai šis siaubingas nuodėmės ir
maišto epizodas bus amžinai pasibaigęs, galiausiai valdys teisumu.
Tai labai ilgas procesas, vedantis į šią akimirką, apimantis tūkstančius
metų trukusius žmonių eksperimentus valdyti patiems. Jie niekada
nepasiteisino; net ir tie, kurie išreiškė aukščiausius idealus, visada
nuvildavo, dažnai siaubingai minėtų idealų atžvilgiu. Didžioji dalis
liūdnos tūkstantmečius trukusios žmonijos istorijos yra ne kas kita,
kaip pasakojimai apie tragediją, kurią mums sukėlė šios nesėkmingos
sistemos. Ir bus tik blogiau, kol pagaliau bus įkurta Dievo „amžina karalystė“
(Dan 7, 27).
I. NIMRODAS IR NINEVĖ
Edenas buvo sukurtas kaip idealūs namai žmonijai. Atėjus nuodėmei,
Dievas neturėjo kito pasirinkimo, kaip bent kol kas atskirti žmoniją
nuo sodo ir gyvybės medžio.
Už šio sodo ribų žmonės turėjo sunkiai dirbti, kad užsitikrintų tolesnę
būtį. Gyvenimas tapo sunkesnis; turėjome susitaikyti su skausmais
ir veido prakaitu (Pr 3, 16–19). Mūsų pirmieji tėvai tikėjo, kad
teisėtas Karalius užtikrins kelią atgal į sodą, ir aukojo prie Edeno vartų,
ištikimai laukdami atpirkimo, kurį Dievas nuo pat pradžių siūlė puolusiam
pasauliui.
„Rojus dar ilgai viešėjo po to, kai žmogus jau nebevaikščiojo jo
takais. […] Čia Adomas ir jo sūnūs ateidavo Dievo pašlovinti. Čia jie
atnaujindavo savo įžadus laikytis to Įstatymo, už kurio pažeidimą
jiems užsivėrė rojaus vartai. Kai blogio banga užliejo pasaulį, ir dėl
savo didelio nedorumo žmonės nusipelnė būti sunaikinti tvanu, ta
Ranka, kuri sukūrė Edeną, paėmė jį nuo Žemės. Tačiau atėjus galutinio
atnaujinimo valandai, kai regėsime ‘naują dangų ir naują žemę’
(Apr 21, 1), jis turės būti atnaujintas, bus žavingesnis nei pirmasis“
(E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 41).
Tačiau kiti kliovėsi žmogaus sukurtais „sprendimais“ mūsų naujai
atrastoms problemoms, ir mes matome miestų-valstybių gimimą,
bandymą susikurti lengvesnį gyvenimą ir galbūt bandyti susigrąžinti
tai, kas buvo prarasta Edene.
- Perskaitykite Pr 10, 1–12. Čia Biblijoje pristatomi keli pagrindiniai
politiniai veikėjai, randami visoje likusioje Biblijoje, įskaitant
Ninevę ir Babiloną. Atsižvelgdami į tai, ką vėliau žinome apie šių
miestų vaidmenis, kokią išvadą galime daryti iš šių eilučių?
Kai kurie skaitydami apie Nimrodą darė išvadą, kad jis yra kilnus
didvyris, panašiai kaip užkariautojai pagonių mitologijoje. Tačiau, kai
Biblijoje jis apibūdinamas kaip „galiūnas žemėje“ ir „VIEŠPATIES malone
galingas medžiotojas“, tai nėra komplimentas. Nimrodas buvo
didis savo paties vertinimu, o galingas Viešpaties malone ta prasme,
kad prieštaravo Dievui. Tai, ką matome šiose eilutėse, yra maišto prieš
Dievą plitimas, maišto, kuris gyvuos tol, kol galiausiai visas maištas
bus amžiams išnaikintas.
Kodėl maišto prieš Dievą nuodėmė yra subtilesnė, nei mes galime suprasti?
Kaip galime apsisaugoti nuo šios labai žmogiškos savybės?
II. ABRAOMO PAŠAUKIMAS
Pradžios 10 matome įvairių tautų gimimą. Žodis, paprastai verčiamas
„tautos“, yra goyim, kuris taip pat gali reikšti pagonis. Pradžios
10 pasakoja, kad žmonių giminė suskirstyta į kraštus, kalbas, kiltis ir
„tautas“ (Pr 10, 5; taip pat Apr 14, 6).
Beveik iš karto po šios sąvokos įvedimo Dievas pašaukė Abraomą
iš vienos iš tų tautų, kad jis būtų kitoks nei jos ir kam jos atstovauja.
- Perskaitykite Pr 12, 1–9. Kodėl Dievas pašaukė Abromą (vėliau
Abraomą) iš jo gimto krašto?
Dievas ketino panaudoti Abraomą, kad sukurtų tautą, kuri būtų
priešinga žmonių karalystėms. Šios tautos karaliumi turėjo būti tik
pats Dievas. Ši tauta turėjo parodyti, kas atsitiktų, jei žmonija grįžtų
pas savo Kūrėją. Izraelis buvo įkurtas kaip palaiminimas visoms žemės
gentims (Pr 12, 3). Dievas išliejo jiems šviesą ir privilegijas, kurių
pasaulis nematė galbūt nuo pat tvano.
- Perskaitykite Įst 4, 5–9. Ką Viešpats pasakė Abraomo vaikams,
tautai, kuri tapo Dievo Abraomui duoto pažado išsipildymu?
Tai nebuvo vienas asmuo, liudijantis vienoje bendruomenėje; tai
buvo visa tauta, kuri, dirbdama išvien ir bendradarbiaudama su Dievu,
galėjo parodyti Jo charakterio šlovę. Taip pat atkreipkite dėmesį
į jiems pasakytus žodžius, kad ne tik įstatai ir įsakai, kuriuos Dievas
jiems davė, padarė juos tokiais ypatingais, bet jų laikymasis privers
kitas tautas pasakyti: „Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios
didelės tautos!“ (Įst 4, 6) Kad ir kokios nuostabios tiesos būtų suteiktos
tautai, nesugebėjimas jų laikytis, joms paklusti, atneštų prakeikimą
vietoj palaiminimo ir mirtį vietoj gyvenimo.
Kaip šiandien mums, adventistams, galioja tas pats principas – ne tik
žinoti šias tiesas, bet ir jų laikytis?
III. ATSIŽVELGIANT Į TAI, KO PRAŠĖ
Kaip tyrinėjome iš pradžių, Izraelis neturėjo turėti monarcho, kaip
kitos tautos. Tačiau laikui bėgant Izraelio tikėjimas susvyravo ir jie užsigeidė
to, ką turėjo kitos „tautos“, pagonys.
- Perskaitykite 1 Sam 8, 4–18. Jūsų manymu, kodėl seniūnams karaliaus
idėja buvo patraukli? Kaip pasiduodame panašioms pagundoms?
Pastebėtina, kad užsigeidimas turėti karalių buvo Dievo viešpatavimo
savo tautai atmetimas. Jau tyrinėjome, kad ši tauta turėjo būti
tiesiogiai pavaldi Kūrėjui, o jų santykiai su Juo buvo parodomi per
šventyklą ir jos apeigas, be kita ko. Prašydami karaliaus, jie užsitrauktų
tokius pat kentėjimus, kokius patyrė pagonių karalystės – karo
prievolę karaliaus karuose, konfiskavimą, mokesčius ir kitas negeroves.
Jie sužinotų, kad žmogiški valdovai linkę valdyti savanaudiškai, o
ne geranoriškai, kaip tai daro Dievas.
Be to, naujasis susitarimas būtų nuolatinis – Izraeliui būtų duota
tai, ko jie prašė, tačiau supratę, kad tai yra pablogėjimas, jie neturės
išeities. „Ateis diena, kai skųsitės savo karaliumi, kurį būsite išsirinkę.
Bet tą dieną VIEŠPATS jūsų neišklausys“ (1 Sam 8, 18).
Dievas žino savo tautos silpnumą ir anksti numatė, kad Izraelis
prašys žmogiško karaliaus. Jie prašė, ir didžioji dalis šventos istorijos
yra susijusi su šio sprendimo padariniais.
Perskaitykite Įst 17, 14–20. Atkreipkite dėmesį, kad Dievas nesakė,
jog Jis duos jiems karalių, bet Jo tauta pasiskirs karaliumi tą, kurį nori.
Dievas paskyrė priemones, kad apsaugotų savo tautą nuo kai kurių
žmogiškojo valdymo blogybių, nors, kaip parodė šios tautos ir jos karalių
istorija, apsaugos priemonių dažnai buvo nepaisoma.
Tiesiog reikia pažvelgti į Izraelio istoriją po to, kai jie nusprendė
turėti karalių, kad pamatytumėte, kaip blogai jiems klostėsi valdant
šiems karaliams. Nors kai kurie karaliai buvo geresni už kitus, net „gerieji“
pasielgdavo neteisingai (pagalvokite apie Dovydą ir Batšebą).
Daugeliu atvejų tauta gyveno valdoma vienam karaliui po kito, kuris
darė, „kas pikta VIEŠPATIES akyse“ (žr. 1 Kar 11, 6; 1 Kar 15, 26; 1 Kar
16, 30; 2 Kar 3, 2 ir kt.).
Anuomet ar net šiandien visas žmonių vyriausybes sieja viena – nusidėjėliai
valdo kitus nusidėjėlius. Kas gali nutikti blogo?
IV. PAGONIŠKI VALDOVAI
Dievo santykiai su Izraeliu suteikia daug įžvalgų, susijusių su Jo
santykiais su Naujojo Testamento Bažnyčia. Tiesą sakant, Izraelio tauta
daugeliu atžvilgių nušvietė Bažnyčios klaidas. Krikščionys toli gražu
negalėjo parodyti savo pranašumo senovės Izraelio atžvilgiu, jie
vis dar labai lengvai pasiduodavo toms pačioms pagundoms.
- Perskaitykite Mt 20, 25–28. Kokių klaidų Jėzus įspėjo savo mokinius
vengti, nustatydamas krikščionių Bažnyčios darbą?
Izraelis prašė žmogaus karaliaus – prašymas atvedė prie moralinio
tautos nuopuolio. Karaliai laipsniškai tapo nedoresni, kol Dievas leido
babiloniečiams paimti į nelaisvę Jo tautą auklėjimui.
Kažkas panašaus nutiko ir krikščionių Bažnyčios istorijoje. Nors
Bažnyčios struktūra nepriminė pagonių tautų, kai Konstantinas atėjo
į valdžią ir išpažino krikščionybę, tikintiesiems palengvėjo – persekiojimai
baigėsi! Tai savaime buvo palaiminimas, bet tada Bažnyčiai kilo
mintis, kad ji gali panaudoti imperatoriaus galią savo naudai.
Ketvirtajame šimtmetyje tarp krikščionių kilo keli dideli ginčai, o kai
Bažnyčia nepajėgė jų išspręsti, buvo kreiptasi į imperatorių, kad jis įsikištų.
Nuo šios akimirkos atsirado Romos vyskupas, kuris kažkada buvo
vienas iš vyresniųjų vyskupų tarp lygių. Bažnyčia paprašė valstybės
kištis į religinius reikalus, o kai valstybė įkišo koją, viskas tik pablogėjo.
Kaip ir senovės Izraelio atveju, daugelis tamsiausių krikščioniškosios
istorijos puslapių yra tiesioginio Bažnyčios kompromiso su pasauliu
rezultatas. Izraelis garbino stabus, o jos karaliai buvo sugedę
dėl valdžios troškimo – stabams buvo aukojami net vaikai – Bažnyčia
pamažu perėmė daugelį pagoniškos imperijos priemonių ir metodų
taip, kad daugelis ištikimų tikinčiųjų buvo nukankinti. Jie buvo laikomi
grėsme bažnyčios-valstybės institucijai.
Kaip tos pačios pagundos gali kelti pavojų mūsų tikėjimo vientisumui
jūsų pačių kultūroje, jūsų visuomenėje?
V. ŠVIESA PAGONIMS
Pagrindinis tikslas, dėl kurio Dievas pašaukė Izraelio tautą, ne tam,
kad pasmerktų likusį pasaulį, bet pastarajam išgelbėti. Žinoma, dauguma
iš mūsų jaučiasi pasmerkti, kai susiduriame su teisiu kito asmens
elgesiu; taigi Izraelio buvimas taip pat išryškino aplinkinių tautų
nuodėmes ir savanaudiškumą. Tikintieji, gyvenantys santarvėje su
Dievu, pabrėžia Jo teisų charakterį, o tai natūraliai patikina dėl nuodėmės.
Idealiu atveju žmonių, kurie „laikosi Dievo įsakymų“ (Apr 14,
12), gyvenimas turėtų parodyti Jo charakterį.
Jei izraelitai būtų elgęsi taip, kaip privalėjo, ir darę tai, kas jiems
buvo liepta, tautos būtų atėjusios pas juos taikiai, siekdamos daugiau
sužinoti apie juos ir jų Dievą. Deja, kaip parodė nelaisvė Babilone, šios
tautos atėjo kariauti.
Žinoma, puikiausias Dievo charakterio pavyzdys buvo Jėzus – vienintelis
žmogus, kuris nepriekaištingai apreiškė Dievo charakterį. Tačiau
Jo tobulas pavyzdys, kuris neabejotinai patikino širdis, buvo kaip
paraginimas (žr. Jn 3, 16–21).
Galutinis Izraelio tautos pašaukimo tikslas buvo toks pat, kaip ir
Dievo tikslas įkuriant Bažnyčią – Jis trokšta panaudoti savo tautą, kad
pritrauktų nusidėjėlius prie Kristaus. Trijų angelų žinia, perduota per
Jo Bažnyčią, skirta ne keletui išrinktųjų, bet „visoms tautoms, gentims,
kalboms ir žmonėms“ (Apr 14, 6). Apr 18, 1 pranašaujama, kad
prieš Kristaus sugrįžimą visa žemė bus apšviesta Dievo šlovės.
6. Ko šios eilutės moko apie Dievo numatytą vaidmenį savo tautai
šiame pasaulyje? Kaip galime pritaikyti šiuos principus sau?
a) Sk 14, 17–21
b) Iz 42, 6; Iz 49, 6; Iz 60, 3
(c) Apr 18, 1–4
Dar kartą perskaitykite Apr 18, 1–4, kreipimąsi – „Mano tauta“; tai
raginimas Dievo tautai išeiti iš Babilono. Kaip tai įvyks? Kitaip tariant,
kaip mus, Bažnyčią, kuri nėra Babilone, Dievas gali panaudoti, kad pašauktų
Dievo tautą, kuri vis dar yra Babilone?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Iz 44, 24–45, 13.
„Iš pradžių slapta ir tyliai, o po to atviriau, stiprėdamas ir pradėdamas
vadovauti žmonių protams, nedorybės slėpinys vykdė savo
apgaulingą ir šventvagišką darbą. Beveik nepastebimai pagonybės
papročiai rado kelią į krikščioniškąją Bažnyčią. Nuolaidžiavimo ir taikymosi
dvasia buvo apribota tam tikram laikui žiauriais persekiojimais,
kuriuos Bažnyčia iškentė vyraujant pagonybei. Kai persekiojimai
liovėsi ir krikščionybė įėjo į teismus ir karaliaus rūmus, ji atsisakė
Kristaus ir Jo apaštalų kuklumo bei nuolankumo, perėmė dirbtinį pagoniškų
žynių ir valdovų iškilmingumą bei išdidumą. Dievo reikalavimus
ji pakeitė žmonių priesakais ir padavimais. IV amžiuje tariamai
atsivertė imperatorius Konstantinas. Šis įvykis sukėlė didelį džiūgavimą;
pasaulis, apsigaubęs teisumo skraiste, įėjo į Bažnyčią, kurios
nuosmukis jau tuomet sparčiai didėjo. Nors atrodė nuslopinta, bet
iš tikrųjų pagonybė tapo nugalėtoja. Jos dvasia valdė Bažnyčią, o jos
mokymas, apeigos ir papročiai buvo įtraukti į Kristų išpažįstančiųjų
sekėjų tikėjimą ir pamaldas“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 41.).
Atsižvelgiant į klausimą IV dalies pabaigoje, ar mums visiems negresia
pavojus, ypač kuo ilgiau čia būsime, atsisakyti „Kristaus ir Jo
apaštalų kuklumo bei nuolankumo“ dėl pasaulio pompastikos, galios,
pagyrimų ir pagundų? Jei manome, kad taip nėra, apgaudinėjame
save.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
1. Kai Dievas ištrėmė savo tautą į Babiloną, tai buvo ypač skausminga
akimirka. Abraomas buvo pašauktas iš Chaldėjų krašto įkurti
Sandoros tautą kaip šviesą planetai, o dabar jie buvo sukaustyti
grandinėmis. Nelaisvėje Dievas parodė Izraeliui, kas būtų buvę, jei
jie būtų likę ištikimi. Nebukadnecaras, sistemos, visiškai priešingos
Dievui, galva, atėjo pas Kristų (Danieliaus 4). Baigiantis jų nelaisvės
laikotarpiui, Dievas pašaukė Persijos karalių, kuris tarnautų
kaip Kristaus pavyzdys, išlaisvindamas Jo tautą iš Babilono ir sugrąžindamas
juos į Pažadėtą kraštą. Kyras nebuvo izraelitas, bet
Dievas pasirinko jį parodyti pasauliui išgelbėjimo planą, kai Dievo
Sandoros tauta buvo sugrąžinta į Jeruzalę. Ko galime pasimokyti
apie tai, kaip Dievas žiūri į žmoniją, iš to, kad savo tikslams pasiekti
pasitelkė žmones už Izraelio ribų?
2. Mes galime nebūti Babilone, bet kiek Babilono gali būti mumyse?
Kaip atpažinti šią problemą ir kaip galime pasikeisti?