Gegužės 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 1, 2–15; Hbr 10, 3–10; Iš 12,
1–11; 1 Kor 5, 7; Ag 2, 7–9; Iz 6, 1–5; Apr 4, 7–11.
Įsimintina eilutė: „Jie giedojo naują giesmę, skelbdami: Vertas esi
paimti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas ir
atpirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir
giminių“ (Apr 5, 9).
Kai Jėzus pasirodė netoliese, Jonas Krikštytojas pasakė: „Štai Dievo
Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29) Neabejotina, kad
tai buvo užuomina apie gyvulių atnašavimą, parodant Kristaus pavaduojančią
mirtį visos žmonijos labui.
Gyvulių aukojimo tema Biblijoje neišvengiama; ji tarsi raudona
gija visuose puslapiuose ir atlieka esminį vaidmenį didžiai Apreiškimo
knygos scenai, kai Jonui parodoma Dievo sosto aplinka (Apreiškimo
4 ir 5). Tai, kad Jėzus pasirodo šioje esminėje vietoje, atrodydamas
„tarytum nužudytas“ Avinėlis (Apr 5, 6), yra svarbu, norint suprasti
visą pranašišką epizodą.
Šią savaitę tyrinėsime tam tikras atnašavimo temas, kurios padeda
suprasti Jėzų, nužudytą Avinėlį, aiškų sosto menės scenos Asmenį. Jis
ten priimamas kaip vertas ir niekas kitas, tik Jo išskirtinumas byloja
tai, ką Viešpats darė per aukojimo sistemą. Tai atskleidžia Jį kaip begalinės
meilės Dievą, kuris paaukojo didžiausią auką – aktas, kuriuo
mes ir kitos mąstančios visatos būtybės stebėsimės amžinai.
I. BEVERTĖS ATNAŠOS?
Kartais dviejų idėjų priešpriešinimas gali daug pamokyti. Apie atnašavimo
prigimtį bibliniu požiūriu galima daug sužinoti, kai Dievas
iš tikrųjų atmetė savo tautos aukas.
- Palyginkite Iz 1, 2–15; Iz 56, 6–7 ir Ps 51, 18. Ko svarbaus apie atnašavimą
čia mokoma?
Šis tragiškas epizodas Izraelio istorijoje nebuvo pirmas kartas, kai
Dievas atmetė aukas; kažkas panašaus įvyko išganymo istorijos pradžioje,
kai Abelio auka buvo maloniai priimta ir pripažinta Dievo, o
Kaino – ne. Tas ankstyvas epizodas suteikia mums dar vieną galimybę
supriešinti priimtinas ir nepriimtinas aukas (Pr 4, 3–7 ir Hbr 11, 4).
Izaijo laikais Izraelis gyveno taip, kaip norėjo, mintyse ženklindamas
religines varneles, siekdamas minimaliomis pastangomis įtikti
Dievui. Jų aukos buvo pagrįstos jais pačiais, kaip ir Kaino, o ne nusistatymu
pasišvęsti ir paklusti Dievui.
Tai ta pati dvasia, kuri įkvepia gyvybės šio pasaulio karalystėms –
pasitenkinimo savimi dvasia. Kainas gyveno taip, kaip jam norėjosi,
ir atlikdavo Dievui tik apeigą, atsižvelgdamas į savo sąlygas. Galima
tik daryti prielaidą, kad jis į Dievą žiūrėjo kaip į nepatogumą, kliūtį jo
paties nusistatytame kelyje, bet bijojo Dievo, kad nepasielgtų.
Tačiau Abelis atnašavo auką, kurios prašė Dievas – auką, kuri nurodė
į Dievo pažadą apie ateisiantį Mesiją (Pr 3, 15) – avinėlį, nurodantį
į Kristaus gelbėjimo darbą Golgotoje.
„Abelis suvokė didžiuosius atpirkimo dėsnius. Jis suprato esąs nusidėjėlis,
suvokė, kad nuodėmė ir bausmė už ją – mirtis skiria jo sielą
nuo Dievo. Jis atnašavo užmuštą gyvulį, paaukotą gyvybę, tuo pripažindamas
Įstatymo, kuriam buvo nusižengta, reikalavimus. Per pralietą
kraują jis žvelgė į būsimą auką – Kristų, mirštantį Golgotoje ant
kryžiaus, ir pasikliaudamas atpirkimu, kuris turėjo būti ten įvykdytas,
suvokė paliudijimą, kad yra teisus ir jo auka priimta“ (E. Vait, Patriarchai
ir Pranašai, p. 50).
Kaip svarbu apsisaugoti nuo tiesiog apeigų atlikimo! Kaip kiekvienas
iš mūsų gali patirti, ką reiškia visiškai pasikliauti Jėzaus mirtimi, kaip
vienintele išganymo viltimi?
II. JAUČIŲ IR OŽIŲ KRAUJAS
Kai kurie kritikuoja visą atnašavimo sampratą, teigdami, kad atnašavimas
yra žiaurus ir tam tikra prasme neteisingas. Vis dėlto esmė
būtent tokia. Kristaus mirtis buvo žiauri ir neteisinga – nekaltas mirė
už kaltuosius. To prireikė norint išspręsti nuodėmės problemą. Ir ši
Kristaus mirtis parodė, ką reiškė visos šios žiaurios ir neteisingos aukos.
- Perskaitykite Hbr 10, 3–10. Ko šios eilutės mus moko apie aukas,
kurias Dievo tauta atnašavo Senajame Testamente? Jei jos iš tikrųjų
negalėjo išgelbėti nusidėjėlių, kam iš viso aukoti?
Ėriukai ir kiti aukojami gyvuliai buvo tik simboliai, nurodantys permaldaujančią
Dievo Avinėlio auką. Tai buvo tikėjimo darbai, suteikę
nusidėjėliams apčiuopiamą būdą išreikšti tikėjimą ateisiančio Mesijo
darbu. Dažnai tokius simbolius vadiname tikrovės arba įvykio atvaizdu.
Kai kurie aukas netgi apibūdino kaip Jėzaus mirties ant kryžiaus
„mažas pranašystes“.
Su aukojimu susijusios apeigos šiek tiek primena mokestį už kelionę.
Įsigiję traukinio, autobuso ar lėktuvo bilietą iš karto nekeliaujame,
nors už kelionę sumokėjome. Vietoj to išduodamas bilietas arba įlaipinimo
talonas – būsimos kelionės simbolis arba pažadas. Ant tokio
popieriaus lapo galime sėdėti kiek tik panorėję, bet jis niekur nenugabens
mūsų. Tačiau įlipus į transporto priemonę prasideda kelionė,
gauname tai, už ką sumokėjome, o popierinis bilietas tampa nebereikalingas.
Panašiai buvo ir su aukojamais gyvuliais. Aukos turėjo atlikti svarbų
vaidmenį, tačiau atnašavus tikrąją auką jos tapo beprasmės – kai
uždanga tarp Šventosios ir Švenčiausiosios žemiškos šventyklos vietos
perplyšo Jėzui mirus. „Tuo metu šventovės uždanga perplyšo į dvi
dalis nuo viršaus iki apačios“ (Mk 15, 38). Visa aukų sistema, šventykla
ir visa kita, simbolizavo Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Jėzui įvykdžius Jo
pažadą ant kryžiaus ir nugalėjus mirtį, atvaizdai tapo nebereikalingi.
Pagalvokite, kokia pikta turi būti nuodėmė, kad tik Jėzaus, Žodžio,
kuris tapo kūnu, mirtis (žr. Jn 1, 1–3, 14) galėjo ją išpirkti. Ką tai turėtų
mums pasakyti apie mūsų požiūrį į nuodėmę, koks jis turėtų būti?
III. PASCHOS AVINĖLIS
Apreiškimo knygoje Jėzus pavadintas Avinėliu beveik trisdešimt
kartų. Nuo pat pirmųjų atpirkimo plano dienų Dievo tauta aukojo avinėlius,
simbolizuojančius ateisiantį Mesiją. Abelis „aukojo savo kaimenės
rinktines pirmienas“ (Pr 4, 4), o prieš Izraeliui išeinant iš Egipto
į pažadėtą kraštą, jiems buvo nurodyta aukoti vienerių metų avinėlį
patinėlį (Iš 12, 5).
- Perskaitykite Iš 12, 1–11; Iz 53, 7–8; 1 Kor 5, 7; Apr 5, 6. Ko šios eilutės
moko apie Jėzų kaip Paschos auką? Ką tai reiškia kiekvienam
iš mūsų?
Praėjus metams po Kristaus mirties, prisikėlimo ir užžengimo į
dangų, Petras apmąstė tai, kas įvyko, ir rašė: „Juk jūs žinote, kad esate
atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais
turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio
be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1, 18–19).
Jėzus gyveno vieną kartą, įvykdydamas Dievo šventumo reikalavimus;
visi kiti nusidėjome, o tai, kaip gyvename nuodėmėje, tiesiogine
prasme meluojame apie mūsų Kūrėjo prigimtį.
Tačiau Jėzus tapo paskutiniu Adomu (1 Kor 15, 45). Ten, kur mes
nevylėme, Jis gyveno nepriekaištingai. Savo žmogiškumu Jis buvo
viskas, kuo turėjo būti žmonija. Jis tobulai atspindėjo Dievo šlovę. Jis
pasakė Pilypui: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9)
Tuo tarpu Jėzus buvo nukryžiuotas per Paschą, dar aiškiau parodant,
kad Jis yra Avinėlis. Jn 18, 19–20 Jėzus pasakė, kad Jis „viešai
kalbėjo“ apie savo mokslą. Lygiagrečiai, kalbant apie Paschos avinėlį
Iš 12, 5–6, Izraelio vaikams buvo liepta paimti avinėlį Paschos šventei
ir laikyti jį arba rodyti kelias dienas iki aukojimo. Kai vyriausiasis
kunigas klausė Jėzaus apie Jo mokslą, Jis užsiminė apie tai, kad Jis
pats atvirai mokė šventykloje, kad visi girdėtų. Jo gyvenimas, darbai,
mokslas – visa tai atskleidė, kas Jis iš tikrųjų buvo. Jis yra Avinėlis be
kliaudos, galingiausia Dievo teisumo ir šlovės išraiška.
Kaip galime geriau atspindėti tobulą Jėzaus charakterį savo gyvenime?
IV. JĖZUS ŠVENTYKLOJE
Visoje išganymo istorijoje tvyro įtampa. Dievas nori atkurti bendrystę,
kuria kažkada mėgavomės su Juo, ir trokšta prie mūsų priartėti.
Tačiau nusidėjėlių atvedimas Jo akivaizdon juos sunaikintų. Dovydas
rašė: „Juk Tu esi Dievas, nekenčiantis to, kas nedora; pikta pas
Tave nevieši“ (Ps 5, 5). Tuo pat metu Dovydas taip pat rašė: „Bet per
Tavo didžią ištikimąją meilę aš įžengiu į Tavo Namus ir iš pagarbios
baimės puolu kniūbsčias šventykloje, kur Tu esi garbinamas“ (Ps 5, 8).
- Perskaitykite Ag 2, 7–9. Statant antrąją šventyklą, pranašas Agėjas
užrašė nuostabų pažadą – naujosios šventyklos šlovė „bus didesnė
negu senoji“. Kas turima omenyje šia pranašyste?
Kai Saliamonas pašventino pirmąją šventyklą, Dievo šlovė – Dievo
Artumas, lydėjęs Izraelio vaikus pakeliui į Kanaaną – pripildė šventyklą,
todėl kunigai negalėjo atlikti savo tarnystės (1 Kar 8, 10–11). Kai
buvo pašventinta antroji šventykla, Sandoros Skrynia, simbolizuojanti
Dievo sostą, dingo, nes Jeremijas ją paslėpė. Dievo Artumas šį kartą
nepripildė šventyklos. Tai gniuždė širdį. Kaip galėjo išsipildyti Agėjo
pažadas?
Būtent antroje šventykloje apsireiškė Jėzus, įsikūnijęs Dievas, kūnu
ir krauju. Pats Dievas atėjo iš už uždangos, kad taptų vienu iš mūsų ir
prisijungtų prie mūsų šiame palaužtame pasaulyje. Kadangi Dievo
Sūnus dabar buvo Žmogaus Sūnus, mes galėjome matyti Jo veidą,
girdėti Jo balsą ir liudyti, pavyzdžiui, kai Jis palietė raupsuotąjį ir padarė
jį sveiką (Mt 8, 3). Užuot priartinęs mus prie savęs, Dievas prisiartino
prie mūsų, žengdamas mūsų kryptimi. Jis nužengė, asmeniškai,
pas mus. Nestebina, kad Biblijoje apie Jėzų buvo pasakyta: „Štai
mergelė nešios įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jis vadinsis Emanuelis, o
tai reiškia: Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Pagalvokite, ką tai reiškia – visatos
Kūrėjas nužengė ne tik gyventi tarp mūsų, bet ir mirti už mus.
Kryžius yra didžiausias Dievo meilės apreiškimas. Kaip kitaip galime
pamatyti ir patirti Dievo meilės tikrovę?
V. TU VISA SUKŪREI!
Kai kuriais atvejais pranašai pakankamai priartėdavo prie Dievo regėjime,
kad jiems buvo leista pamatyti Dievo sostą. Pastarąjį Ezechielis
matė virš skliauto (Ez 1, 26); Izaijas aplankė šventyklą danguje, kad
pamatytų sostą (Iz 6, 1), o viename iš aiškiausių mums pateiktų aprašymų
Jonas buvo ten palydėtas regėjime Apreiškimo 4 ir Apreiškimo
- Senojo Testamento šventyklos apeigų simboliai nurodė, kad
yra tik vienas kelias, kuriuo žmonija galėjo patekti į Dievo Artumą –
Kristaus kraujas. (Pavyzdžiui, Kun 16, 2. 14). - Perskaitykite Iz 6, 1–5 ir Apr 4, 7–11. Kokios šių dviejų regėjimų detalės
yra panašios? Atkreipkite dėmesį į įvykių eiliškumą – kokia
tema pristatoma pirmiausia? Kas vyksta toliau? Kokia su Dievu
susijusi tiesa pabrėžiama šiuose regėjimuose?
Kiekviename iš šių sosto menės regėjimų dangiškos būtybės
pirmiausia pabrėžia Dievo šventumą. Izaijo regėjimas įspūdingas –
„šventykla prisipildė dūmų“, „drebėjo durų staktos“, serafams skel-
biant Dievo šventumą. Jono regėjime kerubai skelbia tą patį: „Šventas,
šventas, šventas“. (Ez 10, 14–15 skaitykite apie kerubus.) Kiekvienam
pranašui buvo parodyta akinanti Dievo šlovė.
Tada mums nusakyta pranašų reakcija. Izaijas sakė, kad jo lūpos
suteptos (Iz 6, 5), o Jonas verkė, nes susidūrė su tragiška tiesa, kad
neatsirado nė vieno verto (Apr 5, 4). Kai mums tiesiogiai parodomas
Dievo vertumas, mes pagaliau pradedame suvokti žmogaus padėtį –
esame visiškai neverti ir mums reikia Kristaus kaip mūsų Atpirkėjo.
Šėtonas metė daug kaltinimų Dievui, neva Jis yra savavališkas, savanaudis
ir griežtas, tačiau net trumpa akimirka Dievo sosto menėje
atskleidžia šėtono melą. Matydami Kristų tokį, koks Jis iš tikrųjų yra,
„Avinėlis, kuris buvo nužudytas“ (Apr 5, 12), mes pamatote Tėvą tokį,
koks Jis iš tikrųjų yra. Kaip guodžia žinojimas, kad matydami Jėzų matome,
koks yra Tėvas (Jn 14, 9). O didžiausias apreiškimas, koks yra
Tėvas, matomas Jėzuje, mirštančiame ant kryžiaus už mus.
Taigi kryžius mums turėtų parodyti, pirma, kaip stipriai Dievas mus
myli, net pasiaukojo už mus; antra, kryžius turėtų parodyti mums, kokie
esame nuodėmingi ir puolę, kad tik per kryžių galime būti išgelbėti.
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
Šventasis Raštas aiškiai parodo, kad Kristus yra vienintelis, vertas
užtikrinti mūsų išganymą. Jo vienintelio gyvenimas buvo be nuodėmės,
vienintelis tokio gyvenimo pavyzdys, tobulai teikiant Tėvui šlovę.
Jis yra nepriekaištingas Dievo Avinėlis, dabar stovintis kaip žmonijos
Galva kaip mūsų amžinasis saugumas. Tuo pat metu Jis prisiėmė
mūsų kaltę sau, patenkindamas teismo nuosprendį, kuris yra Dievo
atsakas į nedorybę. Jonui matant neįtikėtiną vaizdą, kai aplink Dievo
sostą susirenka dangiškos būtybės, jam liepiama neverkti, „Štai nugalėjo
liūtas iš Judo giminės“ (Apr 5, 5).
Taip pat pagalvokite, kokia pikta yra nuodėmė ir kokia iš tikrųjų
yra puolusi žmonija, kad nuodėmės problemai išspręsti prireikė Jėzaus,
paties Dievo, mirties. Be jokios abejonės, jei Dievas būtų galėjęs
mus išgelbėti kokiu nors kitu būdu, nelaužydamas savo dieviškosios
valdžios principų, Jis tikrai būtų tai padaręs.
„Už nusižengimą Dievo Įstatymui nusidėjėlis turėjo sumokėti gyvybe.
Visoje Visatoje buvo tik vienas, žmogaus vardu galintis patenkinti
šiuos reikalavimus. Kadangi Dievo Įstatymas yra toks pat šventas
kaip pats Dievas, tik Tas, kas yra lygus Dievui, galėjo sumokėti už visą
kaltę. Niekas, išskyrus Kristų, negalėjo išgelbėti nupuolusio žmogaus
nuo Įstatymo bausmės ir vėl jį sutaikyti su Dangumi. Kristus ryžosi prisiimti
nusidėjėlio kaltę ir gėdą – nuodėmę, tokią atstumiančią šventajam
Dievui, kad ji turėjo perskirti Tėvą ir Jo Sūnų. Kristus nusprendė
iškęsti giliausią vargą, kad išgelbėtų pražuvusią žmonių giminę“
(E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 42).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jonas matė, kaip Avinėlis įeina į sosto menę, atrodė, tarytum Jis
„nužudytas“. Apr 13, 8 parašyta, kad Jėzus buvo nužudytas. Ko
apie Dievą moko tai, kad išganymo planas buvo paruoštas anksčiau,
nei mums jo prireikė? - Daugelis ateistų mano, kad šaltoje, nerūpestingoje visatoje esame
vieni. Priešingai, Raštas kalba ne tik apie Dievą, bet ir apie tai,
kad Jis taip myli pasaulį, kad atėjo čia ir net mirė už jį. Kaip turi
skirtis mūsų požiūris į pasaulį ir mūsų vietą jame, priešingai tiems,
kurie visiškai netiki Dievu? Kitaip tariant, kaip Kryžiaus tikrovė turėtų
paveikti viską, ką darome? - Kodėl Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas buvo vienintelė
priemonė žmonijai išgelbėti? Vėlgi, ką tokia kaina mums sako apie
tai, kokia pikta iš tikrųjų yra nuodėmė?