Balandžio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 23–25; Ef 5, 29–32; Ez 16,
4–14; Apr 18, 1–4; Pr 24, 1–4; Apr 19, 1–9.
Įsimintina eilutė: „Ir sako man [angelas]: Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti
į Avinėlio vestuvių pokylį.’ Jis pridūrė: Šie žodžiai yra tikri
Dievo žodžiai!“ (Apr 19, 9)
Biblijoje gausu meilės pasakojimų, kurie galingai atskleidžia išganymo
ir Dievo meilės savo tautai puses. Patys artimiausi santykiai –
santuoka – tai mokykla, kurioje, jei leisime sau tai patirti taip, kaip
Dievas numatė, galime atrasti gilių pamokų apie Jo meilę mums,
apie mūsų santykius su Juo ir apie tai, kokį kelią Jis nuėjo, kad mus
atpirktų.
Šiuolaikinės meilės ir santuokos sampratos iškreipė mūsų gebėjimą
branginti tai, ko Dievas siekia mus išmokyti per santuokos sandorą.
Nors žmogaus nuodėmingumas labai iškreipė santuoką (ir beveik
visa kita), pastaroji vis tiek gali būti galingas būdas tiesai atskleisti,
netgi pranašiškai tiesai. Santuoka skirta ne tik tam, kad padarytų mus
laimingus, bet ir būti mokykla, kurioje mes mokomės apie save ir
mūsų santykius su Dievu.
Šią savaitę tyrinėsime įvairius būdus, kaip Dievo Žodis kalba apie
santuokas, geras ir blogas. Tada šiuose pavyzdžiuose galėsime įžvelgti
pamokų, kad geriau suprastume Dievo santykius su Jo tauta, net
kai jie nepateisino vilčių, ir sužinosime apie Jo meilę tiesų, kurios gali
padėti mums geriau suvokti paskutiniųjų laikų įvykius.
I. VIENAS KŪNAS
Nedaug biblinių metaforų taip pabrėžia artumą, kurio Dievas
trokšta su savo tauta, kaip santuokos metafora. Pastaroji dažnai naudojama
Biblijos pasakojime – ir itin akivaizdi Apreiškimo knygoje –
todėl Biblijos tyrinėtojams būtina suvokti, ką Dievas nori pasakyti,
panaudodamas šią metaforą savo Žodyje.
- Perskaitykite Pr 2, 23–25 ir Ef 5, 29–32. Kaip santuoka atspindi
Kristaus ryšį su žmonija?
Kartą, kai Jėzus kalbėjo su fariziejais, Jis citavo Pradžios knygos
pasakojimą apie Adomo ir Ievos santuoką, o fariziejai greitai iškėlė
klausimą: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“
(Mt 19, 7)
Mozė, žinoma, buvo laikomas tautos įkūrėju. Įsivaizduokite, kad
abejojate santuokos Autoriumi priešpriešindami Jį Jo paties pranašui.
Jų elgesys buvo būdingas jų nusistatymui Jėzaus atžvilgiu: jie
dažnai bandė įrodyti, kad Jo mokymas prieštarauja Šventajam Raštui.
Visą gyvenimą trunkanti ištikima santuoka buvo idealas, kurį Dievas
nustatė kaip pamatą žmonijai. Deja, puolusi žmonija sugadino šią
pamatinę Dievo dovaną.
Galbūt, atsižvelgiant į Šventajame Rašte teikiamą svarbą santuokai,
pastaroji neatsitiktinai visada buvo nenumaldomai puolama.
Kartu su sabatos diena tai yra viena iš dviejų dovanų, suteiktų mums
Edene, ir abi jos buvo skirtos parodyti Dievo troškimą užmegzti artimus
santykius su Jo kūrinija.
Santuoka, artimas dviejų netobulų žmonių susijungimas, visada
sukels įtampą. Santuoka tarp Bažnyčios ir Kristaus yra tobulo Gelbėtojo
susijungimas su netobula nuotaka. Vis dėlto apie Dievo meilę
galime sužinoti iš to, ką siūlo gera santuoka.
Štai trys santuokos principai. Pirma, atleisti savo sutuoktiniui, kad
ir kaip jis to nenusipelnytų, kaip Kristus atleidžia mums, kad ir kaip
mes to nenusipelnome. Antra, priimti savo sutuoktinį, jo klaidas ir
visa kita, kaip Kristus priima mus, klystančius ir panašiai. Trečia, kaip
Kristus mus iškėlė aukščiau savęs, taip savo sutuoktinį reikia iškelti
aukščiau savęs. Kaip visi šie trys Evangelija pagrįsti principai galėtų
padėti mums ne tik suprasti Dievo santykius su mumis, bet ir padėti
santuokai apskirtai?
II. GRAŽIOJI NUOTAKA
Ezechielio 16 mums yra nuostabus Dievo pagarbos savo tautai
vaizdinys. Izraelio tauta apibūdinta kaip apleistas kūdikis, paliktas
lauke mirti. Jis parsinešė jį namo, apvalė ir, kai kūdikis užaugo ir tapo
moterimi, vedė. Tai galingas mažai tikėtinos santuokos vaizdinys.
- Perskaitykite Ez 16, 4–14. Ko šios nuotakos išaukštinimo detalės
moko apie Dievo ketinimus mūsų atžvilgiu?
Dievas pasakė Izraeliui, kad Jo globoje ši tauta tapo „nepaprastai
graži“ (Ez 16, 13). Kai Dievas pirmą kartą ją rado, ji niekam nepasirodė
graži; ji buvo atstumtoji tarp kitų vaikų, išmesta laukan, tikintis, kad ji
mirs. Bet kai Dievas atkreipė į ją dėmesį, ji darėsi vis gražesnė, kol patraukė
pasaulio dėmesį. Pirmosiomis žydų karalių dienomis, valdant
Dovydui ir Saliamonui, tai buvo ypač akivaizdu. Etiopijos karalienė
netgi leidosi į specialią kelionę, kad pamatytų Izraelio spindesį!
Tačiau Izraelio grožis buvo Dievo dovana. Ji buvo graži – tautų aptariama
– būtent todėl, kad ji buvo Jo nuotaka. Dievas sako, kad jos
grožis „buvo tobulas Mano spindesiu, kurį tau suteikiau“ (Ez 16, 14).
Tai pasikartojanti tema Biblijoje – Dievo nuotaka graži ne dėl to,
kad ji kažką padarė, o todėl, kad Dievas apdovanojo ją savo malone
ir padarė ją tokia. Panašiai tikintieji atrodo gražūs dangui ne dėl to,
ką jie padarė, tarsi pelnydami šį grožį, bet dėl Dievo palankumo, išganymo,
kuriuo Jis apdovanojo tikinčiuosius. Mes esame gražūs, nes
esame apgaubti Jo teisumu, paties „Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).
Vis dėlto viskas gerai iki kitos Ezechielio knygos eilutės: „Bet tu, pasitikėdama
savo grožiu, elgeisi su savo vardu kaip kekšė ir nešykštėjai
kekšystės paslaugų kiekvienam praeiviui“ (Ez 16, 15).
Mes buvome sukurti atspindėti Dievo gerumą ir šlovę. Kai Dievo
kūriniai daro prielaidą, kad jų grožis yra jų pačių nuopelnas, tas grožis
nuvertinamas ir laukia bėda.
Kokie pavojai kyla, jei pasitikime savo „grožiu“? Tai yra, kaip galime
manyti, kad mumyse pačiuose yra kažkas, kas suteikia mums nuopelnų
Dievo akivaizdoje arba daro mus vertus Jo meilės? Kaip galime
apsisaugoti nuo dvasinės puikybės?
III. OZĖJO PALEISTUVĖ ŽMONA
Dievo paliepimas pranašui Ozėjui gali būti viena keisčiausių užduočių,
kada nors duotų vienam iš Jo tarnų – tyčia vesti paleistuvę!
Tačiau Dievas panaudojo Ozėją, kad padėtų mums suprasti Jo paties
nusistatymą žmogaus nusidėjimo ir maištavimo skausmui. Dievas iš
meilės išsirinko sutuoktine Izraelį, kuris ne kartą Jį apgaudinėjo, tačiau,
stebėtinai, susigrąžino jį ir atkūrė.
- Palyginkite Oz 1, 2; Oz 3, 1; Apr 17, 1–2; Apr 18, 1–4. Koks čia minimas
paleistuvavimas? Ko krikščionių Bažnyčia gali pasimokyti iš
pasakojimo apie Ozėją? Kokiais būdais Bažnyčia pakartojo Senajame
Testamente įvardintas nuodėmes?
Biblija atskleidžia, kad Senajame Testamente įvardintas Izraelio
klaidas didžia dalimi atkartos Kristaus Naujojo Testamento Bažnyčia.
Dievo Sandoros tauta prieš tremtį paklydo ir įsitraukė į kaimyninių
tautų stabmeldiškus darbus. IV amžiaus pradžioje krikščionių Bažnyčia,
pajutusi galimą pranašumą, stengėsi įsiteikti Romos imperatoriui
Konstantinui ir pakvietė jį pradėti spręsti Bažnyčios ginčus. Kiekvienu
atveju Dievo tauta išklydo iš santykių su Juo ribų, kad rastų „sprendimus“,
jų nuomone, esamoms problemoms.
Dievo pasirinkti žodžiai moko, kad Jis ne tik akivaizdžiai stengiasi
mums parodyti, ką padarėme ne taip, bet ir kaip tai verčia Jį jaustis.
Tie, kuriuos išdavė sutuoktinis, gali suvokti, kokį suglumimą mūsų neištikimybė
Kristui gali sukelti danguje. Ko gero nuostabiausia pasakojimo
apie Ozėją dalis yra ta, kokį kelią pranašas nuėjo, kad išpirktų
savo paklydusią žmoną.
Kai matome paskutinį raginimą žmonijai, Dievui kviečiant tautą išeiti
iš Babilono, pažymėtina, kad Jis šaukia savuosius, o ne svetimus.
Jis juos artimai pažįsta. Jis juos myli. Pasauliui artėjant prie blogiausios
valandos, Jis vis dar siūlo atpirkimą, kurį Jis įgijo mums savo krauju.
Kristaus kryžius labiau nei bet kas kitas turėtų mums parodyti, kaip
nuoširdžiai Viešpats nori išgelbėti savo paklydusią tautą.
Kaip šiandien bet kuri bažnyčia, net ir mūsų, gali užsiiminėti dvasiniu
paleistuvavimu?
IV. IZAOKAS IR REBEKA
Abraomui pasenus ir, be jokios abejonės, galvojant apie Dievo
Jam duotus pažadus, susijusius su jo palikuoniu (žr. Pr 15, 5), jis pavedė
savo vyriausiam ir patikimiausiam tarnui svarbią užduotį.
- Perskaitykite Pr 24, 1–4. Kodėl Abraomui buvo itin svarbu, kad jo
sūnus nevestų „iš kanaaniečių dukterų“ (Pr 24, 3)?
Kad ir koks išskirtinis atrodytų jo perspėjimas, Abraomo problema
buvo dvasinė, o ne etninė; ji buvo teologinė, o ne tautinė. Abraomas
labai gerai žinojo kanaaniečių religinių papročių iškrypimą, nekalbant
apie stabų garbinimą, ir žinojo, kaip lengva būtų jo sūnui pasiduoti
tokiems papročiams, jei jis vestų iš jų tarpo.
Iš tiesų, daug pasakojimų apie senovės Izraelį ir net krikščionių
Bažnyčią šimtmečiais buvo, deja, tokie, kada Dievo tauta, turėjusi liudyti
pasauliui, tampa pasaulio ir jo klaidamokslių bei religinių įsitikinimų
dalimi. Galbūt puikus šios liūdnos tikrovės pavyzdys – tai bibli-
nės septintosios dienos, sabatos, pakeitimas sekmadieniu, pagoniška
saulės diena, kuriai paskutinėmis dienomis teks lemiamas vaidmuo.
- Perskaitykite Pr 24, 57–67. Ko apie Kristų ir Jo Bažnyčią galime pasimokyti
iš tam tikrų šio pasakojimo detalių? Ką, pavyzdžiui, galima
sužinoti apie mūsų puolusią būklę iš to, kad Rebeka Izaokui
buvo tolima giminaitė?
Neabejotinai esame susiję su mūsų Kūrėju, nuo pradžios sukurti
pagal Jo paveikslą. Mus nuo Jo atskyrė nuodėmė, tačiau vis tiek esame
laikomi Jam tinkama nuotaka, nors savo spendimais galime padaryti
santuoką audringesnę nei reikia.
Taip, Dievas myli mus, savo nuotaką, labiau nei mes Jį. Kokius sprendimus
galime ir turėtume priimti kiekvieną dieną, kurie gali sustiprinti
mūsų meilę Dievui? Tuo pačiu metu, kokie sprendimai tik susilpnina
mūsų meilę?
V. TEISIAMA IŠTVIRKĖLĖ
- Perskaitykite Apr 19, 1–9. Vienu metu švenčiami du įvykiai – ištvirkėlės
galas ir Kristaus santuoka su Jo nuotaka. Kaip gali būti, kad
abu šie įvykiai iš tikrųjų parodo teisų ir mylintį Dievo charakterį
tuo pačiu metu?
Neištikimybės kaina labai skausminga. Padariniai išsilieja vaikų
ir kitų gyvenime. Netgi kantriausias iš sutuoktinių, kurio atžvilgiu
buvo elgiamasi neteisingai, ilgainiui gali pastebėti, kad yra lemiama
akimirka, po kurios santuoka nebegali būti išpirkta. Mūsų pasauliui
pasiekus tašką, kai širdys bus labai užkietėjusios, nebeatgailaus,
nebeliks prasmės tęsti istoriją ir leisti nežabojamai nuodėmei lemti
kentėjimus. Nors ir skauda širdį dėl tų, kurie pražus, kentėjusieji šia-
me pasaulyje dėl nuodėmių darymo, galės džiaugtis, kad tai pagaliau
baigėsi ir kad pasaulis atkuriamas toks, kokį Dievas jį iš pradžių
sumanė. Šį kartą nebus nusigręžta nuo Dievo, nes mes per klaidas
supratome, kad Dievas buvo teisus dėl niokojimo, kurį lemia atsiskyrimas
nuo Jo.
- Perskaitykite Apr 21, 1–4. Ką čia reiškia santuokos vaizdinys ir kodėl
jis kupinas vilties bei pažadų? Kuo užtikriname šiose eilutėse
pateiktą viltį?
„Santuoka, sąjunga visam gyvenimui, yra Kristaus ir Jo Bažnyčios
sąjungos simbolis. Dvasia, kurią Kristus apreiškia Bažnyčiai, yra dvasia,
kurią vyras ir žmona turi parodyti vienas kitam“ (E. Vait, Liudijimai
Bažnyčiai, 7 t., p. 46).
Kristus patyrė neįsivaizduojamą skausmą, kai žmonija Jį atstūmė
ir Jam priklausančią meilę rodė kitiems dievams. Vis dėlto net ir tada
Jis pasiaukojo už mus, sumokėdamas savimi už mūsų neištikimybę ir
svetimavimą, kad nuo pastarųjų nusigręžę ir atgailaudami turėtume
amžinojo gyvenimo pažadą.
Perskaitykite 1 Pt 1, 18–19. Kas mums pasakyta šiose eilutėse, kas suteikia
mums patikinimą dėl Apr 21, 1–4 nusakytos pabaigos?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Jn 2, 1–11; Mt 22, 1–14; 2 Kor 11, 1–5
ir Mt 25, 1–13.
Suvokus, kiek daug žinių yra likusioje Biblijoje, padedančių suprasti
pranašystes, gali kilti pagunda jas per daug taikyti. Ištisus šimtmečius
kai kurie krikščionys pabrėždavo Biblijos pasakojimuose aptinkamą
simboliką ir vaizdinius tiek, kad istorinį pasakojimą iš esmės imta
traktuoti kaip mitą. Nors beveik visame Šventajame Rašte reikšmės
sluoksnių daug, visada turime atsiminti, kad Dievas paima tikrus įvykius,
kurių dalyviai yra tikri žmonės, ir panaudoja juos mokydamas
mus apie būsimą Jo sąveiką su Bažnyčia.
Pavyzdžiui, vestuvės Kanoje gali padėti suprasti pranašystėse naudojamą
santuokos metaforą, tačiau vestuvės buvo tikras įvykis. „Kristaus
žodis gausiai patenkino puotos reikmę. Jėzaus malonė liejasi
taip gausiai, kad išdildo žmonių neteisumą, atnaujina ir palaiko sielą“
(E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 127).
Arba, kaip ji čia rašo: „‘Tikrai Viešpats DIEVAS nedaro nieko, pirma
neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams’; ‘Tai, kas apreikšta,
amžinai yra mums ir mūsų vaikams’ (Am 3, 7; Įst 29, 28). Dievas
davė tai mums, o pagarbų, pamaldų pranašų raštų tyrinėjimą lydės
Jo palaiminimai“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 205.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Perskaitykite Jn 2, 1–11. Evangelijoje pagal Joną yra daug elementų,
kurie numato būsimą Kristaus darbą, o komentatoriai pastebėjo,
kaip Jonas sąmoningai veda skaitytojus prie kryžiaus. Kur
šiame pasakojime matote įvairias Kristaus charakterio ir būsimos
karalystės puses? Ko tai mus moko apie išganymo planą arba apie
galutinę santuokos šventę, pažadėtą Dievo Sūnui? - Palyginimas apie dešimt mergaičių yra plačiai žinomas ir labai
mėgstamas Biblijos tyrinėtojų. Ko šis svarbus pasakojimas mus
moko apie paskutinių dienų įvykius? Ar svarbu, kad jaunikis vėluoja?
Ko šis palyginimas gali išmokyti apie mūsų asmeninius santykius
su Kristumi, priešingai Kristaus santykiams su Bažnyčia? - Pagalvokite apie netinkamus papročius, kurie į krikščionybę atėjo
iš išorės. Kokie dar klaidamoksliai atėjo, be akivaizdaus – sekmadienio,
priešingo biblinei sabatai? Kaip jie atėjo ir ką galime padaryti
ne tik norėdami apsisaugoti nuo jų patys, bet ir padėti kitiems
pamatyti, ką jie iš tikrųjų reiškia? Kaip trijų angelų žinia yra bandymas
tai padaryti, padėti žmonėms pamatyti klaidamokslius, kurie
atėjo į tikėjimą?