Gegužės 31–birželio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 6, 12–17; Mt 24, 36–44;
Pr 6, 1–8; 2 Pt 2, 4–11; Pr 18, 17–32; Dan 7, 9–10.
Įsimintina eilutė: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta
įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl, kas
tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Kor 10, 11–12).
Biblijoje gausu pasakojimų apie Dievo tautą, pasakojimų, kurie susiję
su ateities įvykiais ir kurie padeda mums suprasti turimą tiesą. Kai
kurie iš šių pasakojimų stebina tuo, kad paskutiniųjų dienų įvykius
nusako itin smulkiai, suteikiant mums platesnį pagrindą aiškiam Danieliaus
knygos ir Apreiškimo knygos pranašysčių supratimui.
Nepažeisdamas asmens sąžinės laisvės, Dievas sugebėjo pakreipti
įvykius taip, kad jie visiškai atitiktų tai, kas išpranašauta paskutinėms
dienoms. Kai kurie iš šių svarbių pasakojimų yra akivaizdūs, nes Naujajame
Testamente konkrečiai nurodyta, kad jais nusakyti paskutinių
dienų įvykiai: Sodoma ir Gomora, tvanas ir t.t. Kitus būtina kruopščiai
apmąstyti ir ištyrinėti, kad būtų galima išgauti iš jų mums Dievo Žodyje
pateiktas tiesas.
Ateinančias kelias savaites tyrinėsime daug svarbių pasakojimų,
kad sužinotume, ką jie gali pasakyti apie tokius įvykius kaip Jėzaus
antrasis atėjimas, tiriamasis teismas, paskutiniųjų laikų priespauda ir
kt. Visų jų centre ir centras yra Kristus, nes Jis turi būti visų mūsų pranašiškų
tyrinėjimų pagrindas ir galutinis tikslas.
I. AVINĖLIO RŪSTYBĖ
- Perskaitykite Apr 6, 12–17. Apsvarstykite, kaip šie žmonės reagavo
į netikėtus paskutiniųjų dienų įvykius. Ką išduoda jų reakcija?
Įdomu tai, kad pražuvusieji nešaukė: „Kas tai?“, arba: „Kas visa tai
lemia?“ Panašu, kad jie žino, kas vyksta. Jie Jėzų vadina Avinėliu, vadinasi
kažką žino apie Kristų. Atrodo, jog jie taip pat žino, kad „atėjo
didi Jų rūstybės diena“ ir kad jie atsidūrė beviltiškoje padėtyje: „Kas
galės ištverti?“
Prieš pabaigą Evangelija skelbiama visoms žemės tautoms (Mt
24, 14), o trijų angelų žinia perduodama visai planetai. Vis dėlto bus
žmonių, kurie bus užklupti netikėtai – ne dėl informacijos stokos, o
dėl atsisakymo tikėti ir paklusti. Tai bus priežastis, kodėl tokie žmonės
pražus paskutinėmis dienomis.
- Perskaitykite Mt 24, 36–44. Ką Jėzus mums sako, ko turėtume pasimokyti
iš pasakojimo apie Nojų?
Jėzus paminėjo pasakojimą apie tvaną, norėdamas mus įspėti, kad
Jo antrasis atėjimas daugeliui bus netikėtas. Kaip ir Antrojo atėjimo
atveju, tvanas pasauliui buvo netikėtas ne dėl informacijos stokos.
Nojus 120 metų skelbė pasauliui, kuris atsisakė tikėti. Jiems buvo pasakyta,
kas bus. Jie tiesiog netikėjo.
Tuo tarpu daugelis žmonių tikino, jog ilgai trunkantis laikotarpis
reiškia, kad pranašystės yra klaidingos. Remdamasis pasakojimu
apie tvaną kaip kontekstu, Petras rašė: „Pirmiausia turite žinoti, kad
paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens
savo geiduliais ir kalbės: Kur Jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to
laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo
pradžios“ (2 Pt 3, 3–4). Bėgant metams šis jausmas tik stiprės.
Asmeniniu patyrimu, Jėzaus antrasis atėjimas (kai kuriais atvejais
trečiasis) niekada neužtrunka ilgiau nei akimirką po mirties, ir mes
visi žinome, kaip greitai prabėga gyvenimas. Kaip toks nusistatymas
galėtų padėti mums suprasti „delsimą“?
II. NOJAUS EVANGELIZACIJA
Petras primena, kad daugelis bus nepasiruošę Kristaus sugrįžimui,
nes to norės (2 Pt 3, 5), kaip nutiko prieš tvaną. Šiandien, nors pasaulis
bendrai prisimena tvaną (daugybė pasaulio kultūrų pasakoja
apie niokojantį tvaną, nuo senovės graikų iki majų), pasakojimas apie
Nojų yra bene vienas labiausiai išjuokiamų biblinių pasakojimų. Kaip
buvo pranašauta, pasaulis noriai laiko šį pasakojimą mitu, kad ir kaip
aiškiai jis išdėstytas Senajame Testamente ir daug kartų paminėtas
Naujajame Testamente.
- Mt 24, 37–39 Jėzus pasakė, kad padėtis pasaulyje primins tai,
„kaip yra buvę Nojaus dienomis“. Palyginkite šias eilutes su Pr 6,
1–8. Kokios buvo moralinės aplinkybės, lėmusios tvaną? Kuo panašūs
šie du laikmečiai?
Atidus tyrinėjimas išryškina dar vieną svarbią pamoką Dievo tautai
paskutinėmis dienomis. Hbr 11, 7 parašyta, kad Nojus „pasistatė laivą
savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo
tikėjimo teisumą“.
Įsivaizduokite, kad skelbiate daugiau nei šimtmetį ir neturite ką
parodyti, išskyrus savo šeimą laive. Jei Nojus būtų buvęs šiuolaikinis
evangelistas, mums galėtų kilti pagunda jį prilyginti nesėkmei – dešimtmečius
trukęs skelbimas ir, atrodytų, be rezultatų.
Laimei, šiuo metu daugelis pasaulyje labai priima trijų angelų žinią.
Evangelizacija – skelbiant išskirtinę likučio žinią – daugelyje vietų
yra neįtikėtinai efektyvi, ir daugelis priima Viešpatį. Mes dar nepasiekėme
taško, kai nėra rezultatų, nors mums buvo pasakyta, kad ateina
akimirka, kai „baigsis malonės laikas ir jos durys bus uždarytos. Taigi
vienas trumpas sakinys: ‘Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su jaunikiu
į vestuves, ir durys buvo uždarytos’, nukelia mus į tą laiką, kai
Išgelbėtojo tarnyste šventykloje baigsis didysis žmonijos išgelbėjimo
darbas“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 371).
Iki tol Bažnyčia turi ką veikti.
Kaip galime išmokti nenusiminti, jei mūsų asmeninės pastangos
evangelizuoti šiuo metu neduoda daug vaisių? Kodėl turime tęsti
savo pastangas? (Jn 4, 37)
III. PASAKOJIMAS APIE SODOMĄ IR GOMORĄ
Aprašydamas paskutinių dienų įvykius, Petras tiesiogiai rėmėsi
dar vienu svarbiu Senojo Testamento pasakojimu – Sodomos ir Gomoros
sunaikinimu. Lygumos miestai išgarsėjo dėl nedorybių ir tapo
pirmuoju pavyzdžiu, kai apgyvendintas vietoves sunaikino ugnis iš
dangaus.
- Perskaitykite 2 Pt 2, 4–11; Jud 5–8; Ez 16, 46–50 ir atkreipkite dėmesį
į visas detales. Kokios moralinės aplinkybės lėmė šių miestų
sunaikinimą ir kokių panašumų yra su šiandiena?
Sodomos ir Gomoros pavyzdys yra aiškus perspėjimas gyvenantiems
paskutinėmis dienomis – galiausiai nedorėlius sunaikins ugnis,
kaip tai aiškiai parašyta Apreiškimo 20. Nuodėmė yra nepaprastai
klastinga, nes apakina mus, neleidžia mums pamatyti mūsų širdies
būklės, dangstant nusižengimus po pasiteisinimų sluoksniu, o kitų
daromos nedorybės dažnai mums yra akivaizdžios. Tame pačiame
skyriuje, kuriame Dievas kalbėjo apie tai, kiek meilės Jis išliejo savo
tautai, Jis taip pat turi įspėti tautą, kad nors ji nepadarė tų pačių nuodėmių
(Ez 16, 47), ji iš tikrųjų tapo blogesnė už Sodomą.
Izraelis kekšavo (Ez 16, 41), dvasiškai svetimavo. Įsivaizduokite
Dievo tautos nuostabą, jiems išgirdus, kad jie nedoresni už tuos, kurie
garsėjo savo nedorumu.
Tai nieko naujo ne tik senovės Izraelio, bet ir visos žmonijos atveju.
Rom 1, 18–32 Paulius pateikė ilgą žmonių blogybių sąrašą, kuris galėtų
būti sudarytas remiantis šiandienos laikraščiais. Pauliaus išvardintomis
pagonių nuodėmėmis buvo siekiama ne sukelti žydų pranašumo
jausmą, bet kad Dievo tauta pagaliau suprastų savo nuodėmių
rimtumą. Natanas padarė tą patį, kalbėdamas su Dovydu – jis papasakojo
apie turtingą žmogų, paveržusį iš skurdžiaus avelę. Šis pasakojimas
pažadino Dovydo pyktį (2 Sam 12, 5), nors neteisybė atrodė
akivaizdi; net tada prireikė Natano pareiškimo: „Tu esi tas žmogus!“
(2 Sam 12, 7), kad Dovydas pasakojime pamatytų save.
Svarbu atsiminti, kad Biblija pirmiausia skirta ne pasauliui, o Dievo
tautai. Kai matome bjaurias kitų žmonių nuodėmes, įvardintas, pavyzdžiui,
Apreiškimo 13 ar Apreiškimo 17, tai yra įspėjimas, kad ir mes
galime patekti į tuos pačius spąstus.
IV. VISOS ŽEMĖS TEISĖJAS
Prieš pat Sodomos sunaikinimą Mamrės lygumoje nutiko šis tas
keisto. Lydimas dviejų angelų Abraomui pasirodė Dievas. Pamatęs
juos, Abraomas pakvietė dangaus svečius pavalgyti, ir būtent šiuo
metu Dievas pažadėjo, kad Abraomas ir Sara susilauks sūnaus, kuris
nuves iki Mesijo. Jėzus iš tikrųjų buvo iš Abraomo giminės (Gal
3, 16). Tada pasakojimas staiga pakrypsta nedorų Lygumos miestų
pusėn.
- Perskaitykite Pr 18, 17–32. Ką iš šių eilučių sužinome apie Dievo
charakterį ir tai, kaip Jis galiausiai planuoja susidoroti su blogiu
mūsų planetoje?
Dievas mums nėra skolingas paaiškinimą, bet Jis nusprendė neslėpti
savo paskatų ir planų nuo žmonijos. „Tikrai Viešpats DIEVAS
nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“
(Am 3, 7).
Prieš sunaikindamas Sodomą ir Gomorą Dievas pareiškė, kad būtina
informuoti Abraomą apie tai, kas netrukus įvyks, apie tai, ką jis gali
netrukus pamatyti.
Dievas pasiliko su Abraomu, kol du angelai nuėjo į nedorą miestą,
kad išvestų tuos, kurie paisys jų įspėjimo. Negalime negalvoti apie
pranašystėse parodytus angelus, kurie atlieka tą pačią užduotį paskutinėmis
dienomis ir ragina Babelėje gyvenančią Dievo tautą išeiti iš
jos (Apr 14, 6–12; Apr 18, 1–4. Kai skelbiamas paskutinis įspėjimas,
Dievas aptarė su Abraomu, kas įvyks, ir noriai išklausė patriarcho.
„Ne Tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį kartu su nedorėliu
ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne Tavo būdas! Argi Tas, kuris
yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18, 25) Abraomas
aptarė ne tik Sodomos atvejį, bet ir Dievo charakterį. Panašiai, prieš
ateinant pabaigai, Dievas atveria dangaus knygas (Apr 20, 4. 11–15)
ir leidžia mums ištirti įrodymus, kol galiausiai siųs žemėn ugnį. Tai yra,
turėsime tūkstantį metų, kad išsiaiškintume atsakymus į daugybę
klausimų, kurie kol kas lieka neatsakyti.
Prieš galutinai nuteisdamas pražuvusiuosius, Viešpats duoda mums
tūkstantį metų suprasti, kas kam ir kodėl atsitiks. Ką tai mums pasako
apie Jo charakterį ir apie Jo atvirumą, leidžiant kūriniams Jį tikrinti
– visiškai nuo Jo priklausomiems kūriniams, kurie neturi prigimtinės
teisės žinoti šių sprendimų?
V. TEISMAS IKI KRISTAUS ATĖJIMO
Danieliaus 7 teismo aprašymas leidžia mums žvilgtelti už uždangos
ir suteikia pagarbią baimę keliančią galimybę pamatyti, kaip Dievas
sprendžia nuodėmės klausimą, tuo pačiu atpirkdamas norinčiuosius
gyventi Sandoros santykiuose su Juo.
- Perskaitykite Dan 7, 9–10. 13–14. 22. 26–27 pateiktą teismo aprašymą.
Kam skiriamas didžiausias dėmesys teisme? Koks yra teismo
nuosprendis? Ką tai mums sako apie išganymo planą?
Neabejotina, kad žmoniją teisia Dievas. Mok 12, 14 patikina mus,
kad „Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą“, o Paulius primena,
kad mums nereikia vieniems kitų teisti, nes „visi turėsime stoti prieš
Dievo teismą“ (Rom 14, 10). Dievui, žinoma, nereikia įrašų, kad žinotų,
kas yra išgelbėtas ar pražus, bet angelai, kurie visą laiką tyrinėjo išganymo
planą (1 Pt 1, 12), turėtų klausimų. Jie buvo šėtono maišto liudininkai
ir matė, kaip trečdalis dangaus angelų buvo išvaryti iš dangaus
(Apr 12, 4), o dabar Dievas atveda mus savo akivaizdon. Dievas atveria
knygas ir leidžia šventiesiems viską pamatyti.
Pasakojimas apie Abraomo maldavimą dėl Sodomos ir Gomoros
– tam tikra prasme teismo – suteikia mums svarbios įžvalgos, susijusios
su teismu. Sodomos nuodėmės akivaizdžiai buvo tiriamos;
Dievas mini, kad šio miesto nedorumas pelnė jam tokią reputaciją,
kad šauksmo prieš jį itin padaugėjo (Pr 18, 20). Tačiau ne tik Sodoma
ir Gomora buvo tiriamos prieš jų sunaikinimą. Dievas taip pat leido
Abraomui ištirti, ar Dievas elgiasi teisingai, nuspręsdamas sunaikinti
nedorėlius.
Tuo tarpu, kas pasirodo teisme danguje Danieliaus 7 – Žmogaus
Sūnus, Jėzus (Dan 7, 13; taip pat Mt 20, 28), ir Jo pasirodymas yra vienintelė
priežastis, kodėl šio teismo nuosprendis yra palankus Aukščiausiojo
šventiesiems (Dan 7, 22). Tik dėka Jo nepriekaištingo teisumo
Jo tautai teisme niekas negresia.
Įsivaizduokite, kad stovite teisme ir visos jūsų paslaptys atskleistos
mūsų švento Dievo akivaizdoje. Kokia vienintelė jūsų viltis šiame teisme?
(Skaitykite paskutinę šios temos dalį.)
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 72–74.
„Vyriausiasis kunigas negali apginti nei savęs, nei savo tautos nuo
šėtono kaltinimų. Jis netvirtina, kad Izraelis be kaltės. Vilkėdamas
purvinais drabužiais, simbolizuojančiais žmonių nuodėmes, kurias jis
prisiima kaip jų atstovas, jis stovi priešais angelą, išpažįsta jų kaltę,
bet rodo į jų atgailą bei nusižeminimą ir pasikliauja nuodėmes atleidžiančio
Atpirkėjo gailestingumu. Tikėdamas jis remiasi į Dievo pažadus.
[…] Šėtonas kaltina tuos, kurie ieško Viešpaties, ne todėl, kad jų
nuodėmės sukelia jam apmaudą. Anaiptol. Jis džiaugiasi jų ydingais
charakteriais, nes žino, kad gali įgyti teisę juos valdyti tik tuomet, kai
jie nusižengs Dievo Įstatymui. Jo kaltinimai kyla tik iš neapykantos
Kristui. Išgelbėjimo plano dėka Jėzus sudaužo šėtono galią valdyti
žmonių šeimą ir gelbsti sielas iš jo įtakos. […] Savo jėgomis žmogus
negali atremti priešo kaltinimų. Nuodėmės suterštais drabužiais, išpažindamas
savo kaltę, jis stovi Dievo akivaizdoje. Tačiau mūsų Gynėjas
Jėzus pateikia save kaip veiksmingą prašymą už tuos žmones,
kurie atgailaudami ir tikėjimu atsidavė Jo globai. Jis gina juos remdamasis
stipriausiu argumentu – Golgota – ir nugali jų kaltintoją. Jėzaus
tobulas klusnumas Dievo Įstatymui suteikė Jam galią danguje ir
žemėje, todėl Jis meldžia savo Tėvą pasigailėjimo ir suderinimo kaltiems
žmonėms“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 403–405).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jėzus pasakė savo mokiniams, kad jie yra pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
(Jn 15, 19; Jn 17, 14–16.) Kaip suderinti mūsų pareigą laimėti
pasaulį ir būtinybę išlikti nesuterštais „šiuo pasauliu“? (Jok 1,
27) - Ko Nojaus tarnystė prieš tvaną mus moko apie tai, kaip vyksta didžioji
kova? Kaip šiandien atliekame tą patį vaidmenį? - Prieš ugniai iš dangaus praryjant nedorėlius (kaip Sodomą), Dievas
prikelia juos iš numirusių ir leidžia šėtonui trumpam su jais
dirbti (Apr 20, 7–9). Jūsų manymu, kodėl tai būtina, kol Dievas viską
sutvarkys? - Apsvarstydami pasakojimus, kuriuos tyrinėjome šią savaitę, kokių
atsargumo priemonių galime įžvelgti savo gyvenimui? Ko šie pasakojimai
moko apie jūsų viltį Kristuje?