Balandžio 26–gegužės 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 9–17; Dan 2, 31–35; Iz 17,
12–13; Dan 7, 1–3; Rom 3, 10–19; Apr 12, 15–16; Apr 10, 1–11.
Įsimintina eilutė: „Taikykitės ir žinokite, kad Aš esu Dievas! Iškilus
tautose, iškilus žemėje“ (Ps 46, 11).
Šimtmečiais kai kurie žmonės ginčijosi, jog Dievas norėjo nuopuolio,
neva Jis sumanė, kad žmonės pasiduotų nuodėmei ir mirtų, taip
privesdami Jį – Jėzaus asmenyje – prie kryžiaus. Galų gale, kaip kitaip
Jis galėjo taip galingai ir vaizdingai parodyti savo meilės žmonijai
gelmes, nei mirdamas ant kryžiaus už juos? Trumpai tariant, Dievui
reikėjo, kad žmonija pultų.
Tai siaubinga ir apgailėtina pozicija. Dievas niekada nenorėjo, kad
nei šėtonas, nei žmonija pultų. Šėtono, o vėliau ir žmonijos maištas
lėmė tragiškus padarinius, ir mūsų džiaugsmas Jame būtų išlikęs tobulas,
jei mūsų pirmieji tėvai nebūtų puolę.
Šią savaitę toliau tyrinėsime klausimus, kuriuos lėmė nuopuolis
ir žmonių valdžios troškimas, priešingai Dievo valdymui. Šios tiesos
galingai apreikštos Danieliaus knygoje, kuri parodo, kad Dievas buvo
teisus, kai įspėjo savo tautą dėl to, kas nutiks, kai jie nusigręš nuo Jo ir
pasirinks žemiškus karalius. Būtent tai jie ir gavo – žemiškus karalius,
nusidėjėliai viešpatavo nusidėjėliams – visada blogas derinys.
I. PIRMASIS ĮSAKYMAS
Edeno sodas buvo pirmųjų Dievo žmonių klasė, vieta, kur jų sąveika
su kūrinija be pabaigos mokys juos ir jų palikuonis apie Kūrėją.
E. Vait pažymėjo: „Šventoji pora buvo ne vien vaikai, Dievo tėviškai
globojami, bet ir mokiniai, tiesiogiai Kūrėjo mokomi. […] Galėjo perprasti
Visatos paslaptis –‘nuostabius darbus To, kuris turi tobulą pažinimą’
(Job 37, 16), tai buvo jiems neišsemiamas žinių ir džiaugsmo
šaltinis“ (Patriarchai ir pranašai, p. 31.).
- Perskaitykite Pr 2, 9–17. Koks buvo pirmasis įsakymas, draudimas,
kurį Dievas davė žmonijai, ir kodėl jis buvo toks svarbus?
Pirmasis žodžio tswh (įsakyti) panaudojimas, kada Dievas įsakė
žmonėms nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, užrašytas
Pr 2, 16. Kaip galima uždrausti pažinimą? Ar ne visada naudinga patirti
ir sužinoti daugiau?
Pasak Šventojo Rašto, ne. Dievas ketino nuodugniai ugdyti savo
žmones, apsaugodamas juos nuo ilgalaikių kentėjimų, kuriuos lemtų
tam tikras pažinimas, pavyzdžiui, kas nutiks vėliau, kai žmonės apsispręs
valdyti patys save, užuot leidę valdyti Viešpačiui.
Praėjus tūkstantmečiams, kai Izraelis prašė karaliaus, Viešpats išdėstė
padarinius (tyrinėjome praėjusią savaitę), ir Jis informavo savo
tautą, kad sprendimas atsisakyti Jo tiesioginės valdžios tęsis iki laikų
pabaigos.
Izraelio karaliams darantis vis nedoresniems, Dievo Sandoros tauta
taip supasaulėjo ir nutolo nuo savo tikslo, kad Jis suteikė jiems dar
daugiau to, ko jie norėjo – žmonių valdžią.
Turint omenyje šias aplinkybes, Danieliaus knygos tyrinėjimas
gali suteikti daugiau šviesos – šios knygos regėjimuose pavaizduotas
imperijų žygis yra ne tik kaltinimas „tautoms“ – pagonims, bet ir
kaltinimas Izraeliui dėl jų atsisakymo laikytis Jo mitswot (įsakymų).
Šimtmečius trukusi vergija, o ne laisvė, kuri pirmą kartą buvo suteikta
Edene, taps nauja mokymosi vieta, kada norinčios širdys galės
liudyti stulbinamą kontrastą tarp šio pasaulio karalysčių ir Dievo karalystės.
Pagalvokite apie pažinimą, kurio daugeliui iš mūsų būtų buvę geriau
apskritai nepatirti net ir dabar. Kaip tai padeda mums suprasti, kas
buvo uždrausta Edene?
II. DANIELIAUS 2
Būtent Babilono nelaisvėje per pranašą Danielių Dievas pateikė
įtikinamiausius santykio tarp Jo tautos ir šio pasaulio karalysčių aprašymus.
Jo tauta nebebuvo savarankiška; dabar jie supras savo sprendimo
padarinius. (Ir, galbūt, pasimokys iš jų?)
- Perskaitykite Dan 2, 31–35, kur pateikiama plati pasaulio istorijos
panorama iki paskutiniųjų laikų. Kokių svarbių tiesų moko šios
nuostabios pranašystės?
Devyniolikto amžiaus pabaigoje daugelis žmonių tryško nauju pasitikėjimu
žmonijos pažanga. Pavyzdžiui, Paryžiaus paroda (1900 m.)
buvo puikus optimizmo dėl ateities pavyzdys. Be abejo, su visa technologine
ir mokslo pažanga daugelis baisiausių žmonijos problemų
baigsis! Žmonijai įžengus į dvidešimtąjį amžių, tarp daugelio mąstytojų
vyravo toks didelis optimizmas, kad Apšvietos idealai, tokie kaip
žmogaus tobulumas ir proto galia, atneš žmonijai nuostabią naują erą.
Tačiau Pirmasis pasaulinis karas greitai sugriovė šias svajones ir iki
XX amžiaus pabaigos dėl karo praradome daugiau nei 200 mln. gyvybių.
Galbūt darėme pažangą technologine prasme, bet tikrai ne moraline.
Perfrazuojant Mokslų daktarą Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį,
mes turime valdomų raketų, bet žmonės nesivaldo. Ir tai labai baisus
derinys.
Daugelis pranašysčių tyrinėtojų pastebėjo, kad Danieliaus 2 pirmiausia
nusakyti taurieji metalai, o paskui minimi mažiau vertingi –
auksą pakeičia sidabras, sidabrą – žalvaris, o žalvarį – geležis, kol lieka
tik geležis ir molis.
Čarlzas Darvinas (Charles Darwin), Karlas Marksas ir kiti XIX amžiaus
mąstytojai bandė mus įtikinti, kad žmonija kažkaip žengia aukštyn
– kad mes vystomės biologiškai ir socialiai. Ir nors kai kuriais atžvilgiais
žmogaus būtis pagerėjo (bent jau fiziniu lygmeniu), kas iš
tikrųjų žvelgia į šio pasaulio ateitį, kaip jis dabar valdomas, su dideliu
optimizmu dėl taikos, saugumo ir gerovės?
Jėzus perspėjo: „Girdėsite apie karus ir karų gandus. […] Tauta sukils
prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir
žemės drebėjimų“ (Mt 24, 6–7). Nepaisant šių įspėjimų, kaip galime
guostis žinodami, kad buvome dėl jų įspėti iš anksto?
III. DANIELIUS 7
Danieliaus 2 sapnas pirmą kartą buvo pristatytas Babilono karaliui.
Danieliaus 7 regėjimas, priešingai, pasiekė žydų pranašą, Dievo Sandoros
tautos narį.
Danieliui buvo parodyta ta pati tema kaip ir Nebukadnecarui, tik
iš kitos pusės. Vietoj statulos jis regėjo daugybę tautų, išnyrančių iš
jūros – vėjų, sujudinusių jūrą, rezultatas. Šios tautos nuolat kariavo,
ir dėl to jų valdžia nuolat keitėsi. Tokios eilutės kaip Ps 65, 6–9; Iz 17,
12–13; Jer 46, 7–8 pasitelkia potvynio ir bangų simboliką, kad nusakytų
sąmyšį tarp tautų.
Priešingai, Pažadėtas kraštas bent jau kurį laiką buvo ramybės ir
saugumo sala pagonių karalysčių jūroje – šventa tauta, įkurta ant tvirto
Dievo valdymo pagrindo, priešingai ją supančioms nevaldomoms
tautoms.
- Perskaitykite Dan 7, 1–3. Čia daug judėjimo. Ko galime pasimokyti
iš šių vaizdinių, pavyzdžiui, žvėries, kuris pirmasis išniro iš jūros?
Danielius regėjo pagonių karo chaosą nuo kranto, kai staiga žvėrys
pradėjo veržtis į žemę – į jo teritoriją! Pagonių problemos dabar
tapo jo tautos problemomis. Jie apsisprendė gyventi kaip pagonys,
todėl dabar jie gyvens su pagonimis, pastariesiems valdant. Pradedant
Babilono viešpatavimu, Dievo Sandoros tauta daugiau niekada
neturėjo visiškos ar ilgalaikės autonomijos.
Šis Dievo tautos autonomijos praradimas šiandien išliks iki paskutiniųjų
laikų, kai Kristui pagaliau bus sugrąžinta Jam derama mūsų
Karaliaus vieta. Naujajame Testamente Dievo tauta ir toliau kentėjo
dėl Romos imperijos, o vėliau ir nuo mažojo rago, pagoniškos Romos
įpėdinio, persekiojimų.
Nors istoriškai kai kurios tautos buvo geresnės už kitas, o kai kurios
epochos buvo taikesnės už kitas, didžioji tautų ir imperijų istorijos dalis
tiesiog perėjo nuo vienos tragedijos prie kitos, nuo vieno engėjo
prie kito. Dažnai visa tai vyko viešpataujant valdovams, kurie tvirtino,
kad yra vedami tik geriausių ketinimų savo tautai. Kokia priešingybė
valdymui, kurio Dievas norėjo savo tautai, jei tik jie būtų tinkamai pasirinkę.
Kaip Rom 3, 10–19 padeda paaiškinti mūsų pasaulį? Kaip 19 eilutė
ypač parodo, kodėl mums labai reikia Evangelijos mūsų gyvenime?
IV. TARP JŪROS IR ŽEMĖS
Bibliniai žemės ir jūros simboliai, ypač tie, kurie susiję su pranašystėmis,
gali būti labai pamokantys. Apsvarstykite tuos Biblijos pranašystėse
esančius žemės ir jūros simbolius, kurie smarkiai priešpriešinami.
„Simboliškai sugretinus žemę ir jūrą, žemė dažnai simbolizuoja
sutvarkytą pasaulį ar net Izraelio žemę, o jūra reiškia pagonių tautas,
kurios kelia grėsmę šiai žemei“ (Beatrice S. Neall, „Sealed Saints
and the Tribulation,” in Symposium on Revelation, Book 1, ed. Frank
B. Holbrook, (Silver Spring, MD: Biblical Research Institute, General
Conference of Seventh-day Adventists, 1992), 260 p.).
Tokiu atveju žemė yra stabilumo vieta, pagrįsta Dievo valdžia; jūra
simbolizuoja nestabilių tautų sąmyšį, pagrįstą žmogiška puikybe.
- Atsižvelgdami į anksčiau pateiktą mintį, perskaitykite Apr 12,
15–16 ir Apr 13, 1. 11. Atkreipkite dėmesį į vandenų ir žemės gretinimą. - Kaip pastarieji naudojami ir ko jie gali mus pamokyti, kaip
suprasti pranašystes?
Atkreipkite dėmesį, kad slibinas panaudojo vandenį moters (Bažnyčios)
persekiojimui. Tyrinėjome, pranašystėse vanduo dažnai simbolizuoja
pasaulietines vyriausybes ir sumaištį bei chaosą, kuris jas dažnai
lydi. Taigi matome, kaip šėtonas galėjo panaudoti mases, skatinamas
jų lyderių, persekioti Dievo tautai didžiąją dalį Bažnyčios istorijos.
Be to, Septintosios dienos adventistai Apr 12, 16 suprato kaip persekiojamų
tikinčiųjų migraciją į Naująjį pasaulį. Jei mūsų supratimas,
susijęs su žeme ir jūra, yra teisingas, ką tai sako apie Amerikos Respublikos
įkūrimą?
Ar galėtume ją laikyti „žeme“, kaip „Pažadėta žeme“ – vieta, skirta
Dievo tautai? Ar dėl to žvėris nuo sausumos pirmą kartą atrodo tarsi
avinėlis? Nors Amerika niekada nebuvo „Naujasis Izraelis“, kaip mėgo
manyti kai kurie pirmieji jos įkūrėjai, ji ilgą laiką buvo religinės laisvės
žemė milijonams religiškai engiamųjų.
Deja, šis avinėlį primenantis žvėris vieną dieną kalbės „kaip slibinas“
(Apr 13, 11). Jungtinės Valstijos, kurios itin ilgai buvo persekiojamųjų
religinės laisvės švyturys, taps dominuojančia religine persekiotoja!
Tai dar vienas pavyzdys, kas atsitiko, kai žmonija pasirinko
valdyti save, užuot paklususi Dievui.
V. IR VĖL PRANAŠAUTUM
Likučio Bažnyčia gimė Naujajame pasaulyje, būtent ten, kur XVII
ir XVIII šimtmetyje bėgo ieškantieji religinės laisvės. Atsižvelgiant į ilgalaikes
religines ir politines kliūtis, kurios egzistavo kitur, abejotina,
ar šis judėjimas būtų buvęs toks greitas ar galingas kitoje vietoje, ne
naujoje žemėje, kuri tapo Jungtinėmis Valstijomis.
- Perskaitykite Apr 10, 1–11, kur aprašytas šio judėjimo gimimas.
Paieškokite tam tikrų elementų, kuriuos tyrinėjome, pavyzdžiui,
tautas, sausumą ir jūrą. Laikydamiesi atitinkamo atsargumo, kad
neįžvelgtumėte tekste to, kas jame nesakoma, kokių galimų įžvalgų
galite rasti šiose eilutėse?
Angelas šaukė galingu balsu, kaip tai daro trys Apreiškimo 14 angelai
ir Apreiškimo 18 angelas. Tai neatidėliotina istorijos akimirka,
kai likučio Bažnyčiai paskiriamas darbas dėl „daugelio žmonių, tautų,
kalbų ir karalių“ (Apr 10, 11).
Angelas laikė „knygelę“ – tikriausiai Danieliaus knygą (žr. Dan 12,
4), kuri pirmą kartą atverčiama po daugelio kartų. Jis viena koja stovėjo
ant jūros, kita – ant sausumos. Tai gali būti užuomina, kad žinia
apima Žemės rutulį – ir Senąjį, ir Naująjį pasaulį. Tai taip pat gali būti
užuomina, kad ši žinia skirta visoms tautoms – gyvenantiems sausumoje,
ir tiems, kurie gyvena „pagonių“ jūroje.
Pagaliau pasaulis bus apšviestas Dievo šlovės, o paskutinė Apreiškimo
14 žinia bus perduota visiems. Kaip ir Izraelio atveju, mūsų kaip
bažnyčios pareiga yra skelbti Evangeliją „visame pasaulyje paliudyti
visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24, 14).
Dievas stumia žmonijos istoriją link didžiosios išvados – žmonių
imperijų pabaigos ir Kristaus atsisėdimo į sostą amžiams. Perskaitykite
Dan 2, 34–35. 44–45. Biblijoje be jokios dviprasmybės aiškiai
pasakyta, kad visos šios pasaulietinės karalystės išnyks, ir neliks jų
bjauraus palikimo, o jų vietą užims amžina Dievo karalystė, kurioje
nebebus nuodėmės, kentėjimų, ligų, blogio ir mirties.
Pažiūrėkite, kaip tiksliai Danieliaus 2 ir 7 pranašystės numatė visų
šių pasaulietinių imperijų atsiradimą ir žlugimą. Kodėl šis nuostabus
tikslumas, pagalvojus, kada buvo parašyta Danieliaus knyga, turėtų
padėti mums pasitikėti Juo dėl paskutinės ir amžinosios – Dievo – karalystės
pažado?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 86–91.
„‘Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir primoji
žemė išnyko.’ (Apr 21, 1) Ugnis, sunaikinusi nedorėlius, apvalo
žemę. Pašalinti visi prakeikimo pėdsakai. Joks amžinai degantis pragaras
neprimins atpirktiesiems baisių nuodėmės pasekmių.
Lieka tik vienas prisiminimas: nukryžiavimo žymės ant mūsų Atpirkėjo
kūno. Jo sužalotoje kaktoje, Jo šone, Jo rankose ir kojose yra
vieninteliai žiauraus nuodėmės darbo pėdsakai. Matydamas Kristaus
šlovę, pranašas sako: ‘[Jo] žėrėjimas kaip saulės: du spinduliai švyti
iš Jo rankos, iš ten, kur slypi Jo galybė.’ (Hab 3, 4) Pervertas šonas,
iš kur tekėjo raudona srovelė, sutaikiusi žmogų su Dievu – tai Išgelbėtojo
šlovė, čia slypi Jo galybė. Galingas, kad išgelbėtų atpirkimo
auka, buvo pakankamai stiprus, kad įvykdytų teisingumą tiems, kurie
paniekino Dievo malonę. Jo pažeminimo žymės – tai aukščiausia Jo
garbė. Per amžių amžius Golgotos žaizdos šlovins Jį ir skelbs Jo galybę“
(E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 583.).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Galų gale visi žemiški laimėjimai, kad ir kokie didingi, kad ir kokie
įspūdingi, kad ir kokie baimę keliantys ir šlovingi, virs dulkėmis,
pelenais ir galiausiai išnyks amžiams. Tai apima visus didelius ir
šlovingus žemiškus pasiekimus, kuriuos galbūt įgyvendinote arba
įgyvendinate dabar. Kodėl visada svarbu to nepamiršti? Kaip tai
turėtų padėti prisiminti jūsų prioritetus? - Atidžiai pažvelkite į iš jūros išnirusį žvėrį, aprašytą Apr 13, 1–10.
Kaip šis žvėris yra natūralus Babelės mąstymo padarinys? Akivaizdu,
kad tai yra visų tautų suma, nuo Babilono iki mažojo rago. Kokias
atskirų imperijų ypatybes pastebėjote, kurios išliko per visą
laiką? Kaip pasaulis vis dar atspindi, pavyzdžiui, Babilono ar Romos
vertybes? - Kaip mes, adventistai, užtikriname deramą pusiausvyrą tarp sekimo
Viešpačiu ir paklusnumo bet kokios tautos ar vyriausybės
įstatymams? Kas nutinka, kai paklusnumas vienam veda prie nepaklusnumo
kitam?