Birželio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rūt 1, 1–5; Rūt 2, 5–20; Job 1,
6–11; Mt 4, 8–9; Est 3, 1–14; Apr 12, 14–17.
Įsimintina eilutė: „Kai tik jis pamatė karalienę Esterą, stovinčią kieme,
ji rado malonę jo akyse. Karalius ištiesė Esterai aukso skeptrą,
kurį laikė rankoje. Priėjusi prie jo, Estera palietė skeptro galą“
(Est 5, 2).
Šią savaitę toliau tyrinėsime pasakojimus, kuriuose numatomi paskutiniųjų
dienų įvykiai. Naudodamas tikrus įvykius ir žmones, Dievas
padeda mums pamatyti aplinkybes Jo akimis ir suprasti vėliau
išsipildančias pranašystes, kurios duotos tam, kad sustiprintų mūsų
tikėjimą.
Mūsų dėmesys kryps į dvi svarbias moteris, kurios palietė daugybės
kartų širdis – Rūtą ir Esterą. Viena iš jų buvo nuosavybės teisių
netekusi našlė, kuri atrado viltį sutikusi malonų Boazą, savo giminaitį
atpirkėją. Krikščionims jų santuoka tapo mėgstamiausiu meilės pasakojimu
dėl to, kaip jis atspindi Kristaus meilę mums. Kita – jauna
mergina, gyvenusi svetimame krašte, sužinojusi apie sąmokslą sunaikinti
jos tautą ir atsidūrusi dramatiškų įvykių centre, siekiant išgelbėti
tautą.
Žinoma, pranašystėse moteris yra galingas Dievo Bažnyčios simbolis,
atskleidžiantis Dievo nusistatymą savo tautos atžvilgiu. Pažvelkime
į biblinius pasakojimus apie šias dvi moteris, kurių gyvenimo
aplinkybės buvo įamžintos Dievo Žodyje, ir pasimokykime iš jų patyrimo.
89
I. BADAS DUONOS NAMUOSE
Krikščionių tikėjimo kritikai dažnai pabrėžia žiaurią gyvenimo šiame
pasaulyje tikrovę kaip įrodymą, kad: a) Dievo nėra arba b) Jis yra
bejėgis įsikišti, kai nutinka kažkas bloga, arba c) Jam nerūpi, kai mes
kenčiame. Tačiau daugelis Biblijos pasakojimų pateikia apsčiai įrodymų,
kad nė viena iš šių prielaidų nėra teisinga. Tiesa, Dievas leidžia
žmonijai patirti maišto prieš Jį padarinius. Tačiau neatimdamas iš
mūsų laisvos valios Jis visada yra šalia, visada veikia žmonijos istorijoje,
visada veda mus link galutinio nuodėmės ir kančios problemų
sprendimo. Pasakojimas apie Rūtą yra vienas iš tokių pavyzdžių.
- Perskaitykite Rūt 1, 1–5. Kokie sunkumai užgriuvo Noomę ir Rūtą
ir kas juos lėmė? Kaip tai atspindi aplinkybes, su kuriomis dabar
susiduria visa žmonija?
Šio pasakojimo pradžioje galima įžvelgti ironiją – Betliejų, miestą,
kurio pavadinimas reiškia „duonos namai“, ištiko badas. Čia primenama
Edeno gausa, kur Dievas Adomui ir Ievai pasakė: „Nuo visų sodo
medžių tau leista valgyti“ (Pr 2, 16). Žmonija pradėjo savo egzistavimą
gausa, globojama dosnaus Kūrėjo, bet paskui savo kaip kūrinijos
globėjos vaidmenį iškeitė į nuodėmės vergiją. „Savo veido prakaitu
valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė
esi ir į dulkę sugrįši!“, – pasakė Dievas Adomui (Pr 3, 19).
Kaip ir Noomės atveju, iš mūsų buvo atimtas paveldas, kurį Dievas
iš pradžių buvo skyręs mums, ir mūsų gyvenimas tapo sunkus. Edenas
buvo dovana, bet ne besąlygiška – žmonės galėjo maištauti, bet
tai reikštų, kad jie patys turės prisiimti atsakomybę už savo gerovę. Iš
pradžių turėjome valdyti visą nepuolusį pasaulį Dievo palaiminimu,
bet dabar susiduriame su užduotimi sutramdyti puolusįjį. Savanaudiški
žmonės, besivaržantys dėl ribotų išteklių, sukelia daug skausmo
ir kančių.
Tragedija neapsakoma – žemėje vis dar yra gausa, galingas Dievo
meilės liudijimas, tačiau dėl žmogaus godumo ir niokojančios nuo-
dėmės pasaulis kartais atrodo labiau pažabojęs mus, nei mes jį. Visgi
vieną dieną visa tai baigsis.
Kaip žemė vis dar atskleidžia Dievo meilės ir kūrybinės galios stebuklus
net po šešių tūkstančių nuodėmės ir mirties metų?
II. RŪTA IR BOAZAS
Noomė paprašė būti vadinama Mara dėl jos gyvenimą ištikusio
kartėlio (Rūt 1, 20). Mūsų santykiai su Kūrėju buvo nepataisomai sugadinti
nuodėmės, atvedusios mus į dvasinį skurdą. Mūsų supratimas
yra miglotas, ir visą savo gyvenimą renkame tai, ką galime, lauko
pakraščiuose, gyvendami džiaugsmo trupiniais, kurių vis dar galima
rasti palūžusiame pasaulyje. Tačiau viskas pasikeičia tą akimirką, kai
suprantame, kad Dievas mūsų nepamiršo.
- Perskaitykite Rūt 2, 5–20. Kodėl tai yra esminė pasakojimo akimirka?
Jūsų manymu, kodėl tai, kad Noomė sužinojo jų geradario tapatybę,
buvo itin gera žinia?
Noomė neteko nuosavybės teisių ir greičiausiai grįžo parduoti
savo žemės, kad sumokėtų skolas prieš joms persikeliant į Moabą.
Dievas pasirūpino, kad Izraelyje nuosavybės teisių netekę asmenys
galėtų susigrąžinti palikimą Pažadėtame krašte – artimas giminaitis
galėjo atpirkti žemę už juos. Boazas buvo ne tik malonus ūkininkas;
jis buvo giminaitis. Jei negalėtumėte sumokėti savo skolų ir susigrąžinti
dalies Izraelio palikimo, tai už jus galėjo padaryti artimas giminaitis:
„Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir parduotų savo
nuosavybės dalį, tai jo artimiausias giminaitis turi ateiti ir atpirkti, ką
giminaitis buvo pardavęs“ (Kun 25, 25).
Sužinojimas, kad Boazas ne tik geraširdis ir dosnus, bet ir giminaitis,
buvo geriausia žinia – šias dvi moteris ištikęs skurdas neturėjo tęstis
amžinai.
Krikščionys jau seniai suprato, kad Boazas simbolizuoja Kristų, kuris
yra ne tik mūsų Kūrėjas, bet kuris apsisprendė tapti mūsų giminaičiu
– kūnu ir krauju, tikru žmogumi, viena iš priežasčių, kodėl Jis
nuolat vadino save Žmogaus Sūnumi (Mt 12, 8; Mk 8, 31; Lk 22, 22;
Jn 3, 14).
Per daug žmonių apie Dievą galvoja griežtai – galbūt Jis įleis mus
į dangų, jei atitiksime visus teisingus moralinės inventorizacijos kriterijus,
bet Jis tai padarys nenoromis, nes mes tik formaliai įsprūdome.
Boaze apreikštas Kristaus paveikslas visiškai paneigia tokį supratimą.
Dievas ne tik mus pastebi; nepaisant mūsų gilaus dvasinio skurdo Jis
nori, kad mes būtume Jo nuotaka.
Pasistenkite suprasti, kad Kūrėjas ne tik tapo savo kūrinijos dalimi,
bet ir dėl jos mirė. Kaip ši stulbinanti tiesa turėtų paveikti tai, kaip
mes patys suvokiame mūsų būtį?
III. BOAZAS – ATPIRKĖJAS
Boazas labai įsimylėjo Rūtą ir norėjo ją vesti, tačiau buvo rimta
kliūtis – artimesnis giminaitis, kuris taip pat galėjo reikšti pretenzijas
į šią moterį ir jos žemę. Jei Boazą laikysime Kristaus simboliu, šios
aplinkybės gali atskleisti didžiąją kovą. Kristus mus myli, bet yra „artimesnis
giminaitis“, kuris taip pat turi pretenzijų – šėtonas.
- Ką šios eilutės atskleidžia apie šėtono pretenzijas į žmoniją? (Job
1, 6–11; Mt 4, 8–9; Judo 9; Lk 22, 31).
Kai šėtonas pasirodė dangaus sueigoje, jis pasakė Dievui, jog išvaikščiojo
žemę skersai išilgai (Job 1, 7), o kai Dievas jo paklausė, ar jis
atkreipė dėmesį į teisųjį Jobą, šėtonas pareiškė pretenziją į patriarchą
kaip vieną iš savų, o tai reikštų, kad Jobo širdis iš tikrųjų nepriklausė
Dievui. Tai yra, jis Tave garbina tik todėl, kad Tu jam geras. Nebebūk
jam geras ir pamatysi, kam iš tikrųjų Jobas yra ištikimas.
Judo laiške trumpai užsimenama apie pasakojimą, kuris buvo gerai
žinomas Izraelyje – po to, kai Mozė buvo palaidotas Dievo (Įst 34,
6), vėliau jis buvo prikeltas. Nors mes neturime žinių apie detales,
pats tekstas, kai teigiama, jog buvo varžomasi dėl Mozės kūno, rodo,
jog šėtonas reiškė tam tikras pretenzijas.
„Pirmą kartą Kristus ketino atgaivinti mirusįjį. Kai gyvybės Kūrėjas
ir spindintys Jo palydovai prisiartino prie kapo, šėtonas pajuto pavojų
savo viršenybei. Su piktaisiais angelais jis stengėsi užginčyti įsibrovimą
į teritoriją, kurią jis laikė savo nuosavybe. Jis gyrėsi, kad Dievo
tarnas tapęs jo belaisviu. Jis pareiškė, kad net Mozė nesugebėjęs laikytis
Dievo Įstatymo; kad jis sau prisiėmęs Viešpačiui priklausančią
šlovę – padaręs tą pačią nuodėmę, dėl kurios šėtonas buvo išvarytas
iš dangaus – ir per tą pražangą patekęs šėtono valdžion“ (E. Vait,
Patriarchai ir pranašai, p. 384). Akivaizdu, kad Kristus paneigė šėtono
teiginį, ir Mozė buvo prikeltas (žr. Mt 17, 3).
Rūt 4, 1–12 Boazas keliauja prie Betliejaus vartų – miesto, kur Kristus
įžengė į mūsų pasaulį kaip mūsų artimas giminaitis. Susirinko seniūnai,
galiausiai buvo atiduotas sandalas (nuosavybės simbolis).
Miesto vartai buvo vieta, kur buvo sprendžiamos bylos – tai yra
teismo scena. Ji atspindi teismą Dan 7, 13–14. 22. 26–27. Nedera praleisti
šios kritinės teismo pusės – teismas vyksta „šventųjų naudai“,
bet tik todėl, kad Kristus sumokėjo už mus kainą, kaip Boazas už savo
nuotaką.
IV. HAMANAS IR ŠĖTONAS
Pasakojime apie Esterą sutinkame Hamaną, ištroškusį padėties ir
valdžios. Jam suteikta didelė viršenybė imperijoje, aukščiau visų kitų
pareigūnų (Est 3, 1).
Skaitant apie Liuciferį Ez 28, 11–15 ir Iz 14, 12–15, galime rasti panašumų
su Hamanu, piktu Dievo išrinktosios tautos priešininku, kuris
atsisakė nusižeminti prieš Dievo viršenybę. Šėtono visapusiški ketinimai
atskleidžiami pasakojime apie Kristaus gundymą, kai jis paėmė
Jėzų į aukštą kalną, kad parodytų Jam pasaulio karalystes (Mt 4, 8–11).
Tyrinėjome, jog Kristus atėjo atpirkti pasaulio sau ir Jis tai padarė kaip
vienas iš mūsų. Jėzus yra atpirkėjas giminaitis, ir, žinoma, kaina, kurią
Jis sumokėjo, kad atpirktų pasaulį, buvo nepaprastai didelė.
Apreiškimo knygoje matome, kad šėtono valdžios ir garbinimo
troškimas atvedė šį pasaulį į galutinę krizę. Jo klasta įtikino pasaulį
stebėtis ir sekti žvėrį (Apr 13, 3–4), išskyrus gerai žinomas išimtis, atsisakančias
jį garbinti. Šių žmonių atžvilgiu jis griebiasi jėgos.
Hamanas pastebėjo, kad Mordechajas – vienas iš Dievo išrinktųjų
– nesiklaupė ir nepripažino, jo manymu, jam teisėtai tenkančio
garbinimo. Jis „labai įniršo“ (Est 3, 5–6) ir pasiryžo sunaikinti visus
Mordechajo tautiečius visoje karalystėje.
- Perskaitykite Est 3, 1–14; Apr 12, 14–17 ir Apr 13, 15. Kokius panašumus
pastebite šiose eilutėse? Kuo Jono apibūdinta likučio Bažnyčia
primena Hamano apibūdintą Dievo tautą?
Velnias pareiškė pretenzijas į šį pasaulį, bet tie, kurie išlieka ištikimi
Dievui ir laikosi Jo įsakymų, paneigia jo pretenzijas dėl visiškos viršenybės.
„Kai sabata taps ypatingų ginčų tema tarp visų krikščionių,
nuolatinis mažumos atsisakymas pasiduoti paplitusiam reikalavimui
šią mažumą padarys visuotinės neapykantos objektu“ (E. Vait, „Signs
of the Times“, vasario 22 d. 1910 m.).
Pagalvokite apie „mažus“ dalykus, kurie dabar išmėgina jūsų tikėjimą.
Jei leisitės į kompromisus „mažuose dalykuose“, kaip elgsitės
atėjus dideliems išmėginimams?
V. KAIP TIK TOKIAM METUI, KAIP DABAR
Deja, kai kurie krikščionys linkę gilintis į sunkumus Biblijos pranašystėse.
Matome, kad laukia sunkūs laikai, o pranašysčių tyrinėjimas
gali tapti pagrįstas baime, sutelkiant dėmesį į sunkumus, o ne į pažadėtą
pasakojimo sprendimą. Nors Dievas nenusako ateities rožinėmis
spalvomis ir tiesmukai išdėsto įvykius nuo dabar iki didžiosios kovos
pabaigos, svarbu visada perskaityti pasakojimą iki galo.
Pranašystėms būdinga bendra struktūra, Dievui atskleidžiant tiesą
apie netvarką, kurią lėmė žmonių maištas, ir parodant mums padarinius.
Bet Jis visada suteikia viltį. Kai kurie, žvelgdami į pranašystes,
susijusias su paskutine krize – „Jokūbo sunkumų metu“ žiūri su baime
ir drebėdami. Neabejotina, pabaigos akimirkos Dievo tautai nebus
lengvos.
Bet kaip patikimas sunkių laikų išpranašavimas, taip pat
tvirtas ir išgelbėjimo pažadas.
Apreiškimo 12 neapykantos vedamas velnias persekioja Kristaus
nuotaką keršydamas, bet Dievas įsikiša, kad ją išgelbėtų. Pasakojime
apie Esterą taip pat yra graži karalienė, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį,
ir Dievas ją galingai naudojo, kad išgelbėtų savo tautą.
- Perskaitykite Est 4, 13–14; Est 5, 1–3; Est 9, 20–28. Ko galime pasimokyti
iš šių eilučių, susijusių su mūsų sunkiomis aplinkybėmis
paskutinėmis žemės istorijos akimirkomis?
Dievas subūrė likučio Bažnyčią konkrečiam istorijos tarpsniui.
1260 tamsiųjų viduramžių dienų artėjant į pabaigą, Dievas išvedė
savo nuotaką iš slėptuvės (plg. Apr 12, 14), kad ji neštų pasauliui paskutinę
Jo malonės žinią – trijų angelų žinią. Esame čia „kaip tik tokiam
metui“ (Est 4, 14).
Estera suprato, kad jai neteks vienai atlaikyti Hamano vykdomą jos
tautos persekiojimą – ji sulaukė karaliaus malonės, ir jos tauta galiausiai
buvo išgelbėta. Mes taip pat nesame vieni paskutinėmis žemės
istorijos akimirkomis – Karalius yra mūsų pusėje, ir Dievo tauta taip
pat bus išgelbėta.
Bent jau šiame pasakojime Dievo tautai viskas susiklostė gerai. Vis
dėlto ne visada taip nutinka, ar ne? Kodėl tuomet turime į viską žvelgti
ilgalaikėje perspektyvoje, kad išlaikytume Kristuje turimą viltį?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 417–
418.
„Šėtonas sukels pasipiktinimą mažuma, kuri atsisako priimti populiarius
papročius ir tradicijas. Svarbius postus užimantieji, autoritetingi
žmonės prisijungs prie nedorėlių ir žemai nupuolusiųjų, kad kurtų
planus prieš Dievo tautą. Savo panieką jie pridengs turtais, genialumu
ir išsilavinimu. Persekiojantieji Bažnyčios vadovus, tarnautojus ir
narius susimokys prieš juos. Balsu ir plunksna, iškalbingumu, gąsdinimais
ir patyčiomis jie sieks pakirsti jų tikėjimą. Melagingais pasisakymais
ir patyčiomis jie kurstys žmonių aistras. Negalėdami prieštarauti
biblinės sabatos dienos gynėjams žodžiais Taip sako Šventasis Raštas,
persekiotojai imsis žiaurių potvarkių, kad kompensuotų šį trūkumą.
Įstatymų leidėjai, norėdami užsitikrinti populiarumą ir elektoratą, paklus
reikalavimui išleisti sekmadienio šventimo įstatymą. Tačiau tie,
kurie bijo Dievo, negalės priimti nuostatų, kurie pažeidžia vieną iš
Dešimties Dievo įsakymų. Šiame mūšio lauke vyks paskutinė didžioji
gėrio ir blogio kova. Tačiau mes nesame palikti abejoti jos baigtimi.
Šiandien, kaip Esteros ir Mordechajo dienomis, Viešpats apgins savo
tiesą ir savo tautą“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 418).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Jūsų manymu, kodėl Dievas leidžia savo tautai patirti sunkius laikus?
Kokia prasmė tai leisti? - Kaip tikintysis apskritai pasiruošia galimiems sunkumams, kurie
gali kilti dėl ištikimybės Kristui? Kur rasti vilties sunkiomis aplinkybėmis? - Jūsų manymu, kodėl mes linkę dėmesį telkti į sunkumus pabrėžiančias
pranašysčių detales ir leidžiame joms užtemdyti platesnį
vaizdą, kuris nurodo geras naujienas? - Pas jus ateina draugas, perskaitęs Apreiškimo knygą, ir patikina,
kad ji jam atrodo „siaubinga“. Kokį metodą naudotumėte, kad padėtumėte
jam aiškiau suprasti ir rasti ramybę? - Kažkas sako: „Nesu tikras, kad Dievas mane myli. Jei žinotumėte,
ką aš padariau, suprastumėte kodėl“. Ką atsakytumėte? Kaip pasakojimas
apie Rūtą ir Esterą atsispindi jūsų supratime?