Gegužės 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 6, 6–8; Pr 3, 21–24; Ez 1, 4–14;
Apr 4, 1–11; Sk 2, 3–25; Iz 14, 12–14.
Įsimintina eilutė: „Tada išgirdau Viešpaties balsą: Ką Man siųsti? Kas
gi bus Mūsų pasiuntinys? O aš atsiliepiau: Štai aš, siųsk mane!“
(Iz 6, 8)
Dievo teisė valdyti visatą yra pagrįsta Jo, kaip visa sukūrusiojo padėtimi
(Apr 4, 11), taip pat Jo charakteriu. Būtent pažindami teisų Dievo
charakterį pradedame suprasti, kaip ir kodėl nuodėmingi žmonės
stokoja Dievo garbės (Rom 3, 23).
Šią savaitę tyrinėsime sosto menės regėjimus ir svarstysime, kaip
žmonija yra susijusi su šventuoju Dievu ir kaip Kristaus auka atkuria
mus ir priartina prie sosto. Dievas planuoja mus atkurti ne tik kaip asmenis,
bet ir kaip žmoniją apskritai, kad mes dar kartą atskleistume Jo
šlovę likusiai kūrinijai. Ištyrinėję kitas Biblijos dalis galime rasti svarbių
užuominų, padedančių suprasti ir pradėti branginti tą didį pašaukimą,
kurį Dievas skyrė mums, atleidimo ir atpirkimo sulaukusiems nusidėjėliams.
Žmonių maištas galiausiai ir amžinai bus baigtas. Be to, mylintis
Dievas, Jo savęs išsižadantis ir pasiaukojantis charakteris spindės dar
ryškiau nei pradžioje, kai žmonija buvo sukurta pagal pirminį sumanymą.
Nors Dievas niekada nebuvo paskyręs, kad žmonija pultų, per
kryžių mylintis Dievo charakteris buvo parodytas nepaprastu būdu.
I. „ŠTAI AŠ, SIŲSK MANE!“
Prieš daugelį metų viena bendruomenė nusprendė atnaujinti pasenusį
rūsį, kad būtų nauja vieta susitikimams. Vienas pirmųjų darbų,
kuriuos jie atliko, naujų šviestuvų įrengimas, tikint, kad šviesa pagražins
patalpą. Tačiau juos sumontavus patalpa atrodė dar blogiau, nes
ryški šviesa parodė trūkumus.
Izaijui pamačius Dievo sostą, jis skausmingai suvokė savo trūkumus.
Jis apgailestavo: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus,
kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo
akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“ (Iz 6, 5). Mes jaustume tą patį,
jei staiga būtume pristatyti Viešpaties akivaizdon. Jo šviesa pakankamai
ryški ir nepalieka vietos jokiems mūsų pasiteisinimams. Dievo
akivaizdoje jaučiame, kad esame pražuvę. Izaijo laukė staigmena visam
gyvenimui.
- Perskaitykite Iz 6, 6–8. Izaijas žinojo, jog nuodėmė reiškia, kad mes
esame pražuvę. Atlygis už nuodėmę – mirtis. Tačiau, užuot palikęs
mus nuodėmės padariniams, mylintis Dievas mus traukia arčiau.
Kokie buvo šio susitikimo rezultatai ir kodėl tai svarbu?
Izaijas buvo apvalytas nuo savo nuodėmės, kai serafas paėmė nuo
aukuro žariją ir palietė pranašo lūpas. Greičiausiai tai buvo smilkalų
aukuras, skirtas Dievo tautos užtarimui (žr. Apr 8, 3–4). Jo nuodėmės
buvo atleistos, ir dabar jis buvo laikomas tinkamu stovėti Dievo akivaizdoje,
bet, negana to, jam taip pat buvo pavesta atstovauti Dievui
pasaulyje.
Ganėtinai įdomu, kad žodis „serafas“ reiškia „degantis“. Atkreipkite
dėmesį į Jn 5, 35 Jėzaus apibūdintą Jono Krikštytojo tarnystę: „Jonas
buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę
jo šviesa pasidžiaugti“. Žinoma, pats Jonas buvo nusidėjėlis,
kuriam reikėjo malonės ir išganymo, o jo tarnystė nurodė vienintelį,
galintį suteikti malonę ir išganymą.
Jėzus atėjo kaip tobulas Tėvo šlovės atstovas – ir Dievas siuntė
pranašą, nusidėjėlį, kuris atliko panašią užduotį kaip vienas iš dangaus
serafų.
Tik sužinojęs, kad jis apvalytas nuo nuodėmių, Izaijas tarė: „Štai aš,
siųsk mane!“ Kaip kiekvienas iš mūsų, apvalyti nuo mūsų nuodėmių
Jėzaus krauju, galime atsakyti taip, kaip čia atsakė Izaijas?
II. DU KERUBAI
Kai tik mūsų pirmieji tėvai buvo išvaryti iš sodo, Dievas suteikė Mesijo
viltį (Pr 3,15). Tada Jis pastatė galingą simbolį prie Edeno vartų –
du kerubus su nuostabia šviesa tarp jų. Neturėtume pamiršti, kad šis
vaizdinys labai primena Sandoros Skrynią, Dievo sosto simbolį (Iš 25,
18).
- Perskaitykite Pr 3, 21–24. Koks darbas buvo pavestas kerubams ir
kodėl?
Nors kerubams tikrai buvo suteikta atsakomybė neleisti nusidėjėliams
prieiti prie gyvybės medžio (Pr 3, 22), jie taip pat buvo vilties,
pažado, kad vieną dieną žmonės bus sugrąžinti į rojų, simbolis. „Rojus
dar ilgai viešėjo po to, kai žmogus jau nebevaikščiojo jo takais.
Puolusiai giminei ilgą laiką buvo leista žvelgti į doros buveinę, bet
įėjimą į ją sergėjo angelai. Kerubų saugomuose sodo vartuose buvo
galima išvysti Dievo šlovę. Čia Adomas ir jo sūnūs ateidavo Dievo pašlovinti.
Čia jie atnaujindavo savo įžadus laikytis to Įstatymo, už kurio
pažeidimą jiems užsivėrė rojaus vartai. […] Tačiau atėjus galutinio atnaujinimo
valandai, kai regėsime naują Dangų ir naują Žemę (Apr 21,
1), jis turės būti atnaujintas, bus žavingesnis nei pirmasis“ (E. Vait, Patriarchai
ir Pranašai, p. 41).
Pr 3, 24 formuluotė taip pat įdomi – Biblija nurodo, kad Dievas
„pastatė“ kerubus į rytus nuo Edeno, o originalus hebrajiškas žodis
yra shakan, kurio šaknis kaip ir žodžio, reiškiančio šventą „padangtę“
(žr. Iš 25, 9; Sk 3, 26), kur Dievas gyveno su savo tauta. Nors Biblijoje
nėra termino Shekinah, reiškiančio Dievo Artumą, šis terminas taip
pat pagrįstas šiuo žodžiu, dažnai – „padangtė“. Pažodžiui shakan galima
išversti taip: „Dievas pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus“.
Biblijoje kerubai siejami su Dievo Artumu (žr. 1 Met 13, 6; Ps 80, 2;
Iz 37, 16), ypač su Jo sostu – vieta, kur skelbiamas Jo vardas. Derėtų
pastebėti, kad 24 vyresnieji, sėdintys prie Dievo sosto, Apreiškimo 4 ir
5, šlovina Jį ir skelbia Jo teisę valdyti, nes Jis visa sukūrė (Apr 4, 11). Tai
gali padėti mums suprasti sosto menės vaizdą ir mūsų, kaip nusidėjėlių,
kuriems atleista, vaidmenį santykiuose su mūsų Kūrėju.
III. TARSI ŽĖRUOJANTI ŽARIJA
Kerubai, ar primenantys žmogų (Ez 10, 8), ar iš aukso nukalti jų
simboliai (Iš 25, 18), minimi visame Senajame Testamente. Jie dažnai
vaizduojami kaip stovintys šalia Dievo sosto ir spinduliuojantys Jo
šlovę visatai. Kerubai taip pat buvo išsiuvinėti ant dangų ir uždangos
priešais Šventų Švenčiausiąją (Iš 26, 1). Psalmių knygoje Aukščiausiojo
galia kūrinijos atžvilgiu poetiškai nusakyta kaip Dievas, kurį skraidina
kerubai (Ps 18, 11). Dievas įsakė, kad ant Sandoros Skrynios būtų
du kalstyto aukso kerubai, vienas priešais kitą išskleistais sparnais
(Iš 25, 18–20).
- Perskaitykite Ez 1, 4–14. Kokių panašumų matote tarp šių eilučių ir
vaizdinių Iz 6, 1–6 ir Apr 4, 1–11?
Ezechieliui buvo parodyta įspūdinga Dievo galia. Iš pradžių šis
vaizdas painus, atitinkant keblią padėtį, kurioje anuomet atsidūrė
Dievo tauta – išrinktoji tauta ne pažadėtame krašte, bet Babilono nelaisvėje.
Ezechielis, tyrinėdamas regimą vaizdą, pažvelgė aukštyn ir
matė Dievo sostą aukščiau visko.
Atkreipkite dėmesį į svarbius panašumus kituose „sosto“ regėjimuose.
Gyvų būtybių, apie kurias liudijo Ezechielis, veidai tokie pa-
tys kaip ir Jono regėjime nusakytų būtybių – liūto, erelio, veršio ir
žmogaus.
Paslaptingos būtybės su keturiais veidais Ezechielio knygoje nėra
konkrečiai įvardintos; bet vėliau, kitame sosto menės vaizdinyje (žr. Ez
10, 1–21), jie vadinami kerubais, taip pat skaitome apie žėruojančias
žarijas Izaijo serafų regėjime. Jie tokiais pat Jono regėjime paminėtų
būtybių veidais.
Kai tik matome Dievo sostą – ar virš Sandoros Skrynios, kuri buvo
Dievo susitikimo su Moze vieta (Iš 25, 22), ar kvapą gniaužiančiuose
pranašų regėjimuose – kerubai visada yra šalia. Jie yra glaudžiai susieti
su Dievo sostu. Visi Dievo kūriniai buvo sukurti taip, kad atspindėtų
Jo šlovę – nesvarbu, ar kalbame apie žmoniją, sukurtą pagal Jo
paveikslą, ar apie angeliškas būtybes, užimančias vietą šalia Jo šlovingo
sosto.
„Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas“. Kaip jūs skiriatės
nuo šventumo, kurį čia liudijo Ezechielis? Ką jūsų atsakymas sako
apie Evangelijos būtinybę jums?
IV. DIEVAS TARP SAVO TAUTOS
Eidami paskui Dievą debesyje, izraelitai sustodavo kelionėje į pažadėtą
kraštą, pastatydavo palapinę, o paskui aplink ją statydavo
savo stovyklą – po tris gentis kiekvienoje pusėje. Dievo Artumas nusileis
į Švenčiausiąją vietą ir apsigyvens su Jo tauta.
Kiekvienoje iš keturių padangtės pusių buvo po vieną dominuojančią
giminę. Kas buvo šios keturios giminės, pasak Skaičių 2?
Sk 2, 3 (rytų pusėje):
Sk 2, 10 (pietų pusėje):
Sk 2, 18 (vakarų pusėje):
Sk 2, 25 (šiaurės pusėje):
Atkreipkite dėmesį, kad kiekviena dominuojanti giminė iškeldavo
savo vėliavą, parodydami, kas jie. Nors Šventajame Rašte nėra aiškiai
išdėstyta, ką vaizdavo kiekviena vėliava, tačiau yra įdomus paprotys,
kažkiek pagrįstas giminių ypatybėmis, aprašytomis Pradžios 49 ir
Pakartoto Įstatymo 33, kiekvienai iš keturių kompaso krypčių priskiriant
vieną iš keturių simbolių. „Pasak rabinų papročio, Judo vėliavoje
buvo liūtas, Rubeno – žmogus arba žmogaus galva, Efraimo – jautis, o
Dano – erelis; kad keturios būtybės, Ezechielio aprašyti kerubai, būtų
pavaizduoti šiose keturiose vėliavose“ (Carl Friedrich Keil ir Franz Delitzsch,
„Commentary on the Old Testament“, vol. 1 (Peabody, MA:
Hendrickson, 2011), 660 p.).
Žinoma, galima ir netiksliai suprasti papročius, bet vis tiek įdomu
palyginti šį seną paprotį su Biblijoje aprašyta Naująja Jeruzale. Štai
kas įdomaus išryškėja – keturiose miesto pusėse yra vartai, pristatantys
po tris gentis (Apr 21, 12–13).
Izraelio stovyklos, ir Naujosios Jeruzalės aprašymai pabrėžia vieną
esminę tiesą – Dievas ketina pritraukti žmoniją prie savo sosto. Apreiškimo
knyga mus moko: „Viešpats, Visagalis Dievas, ir Avinėlis yra
jo šventykla“ (Apr 21, 22).
Žinoma, mes negyvename Izraelio stovykloje. Bet kaip dabar savo
gyvenime galime priartėti prie Dievo?
V. LIUCIFERIO NUOPUOLIS
Atrodo nesuvokiama, kad Liuciferis kažkada ėjo globojančio kerubo
pareigas, užimdamas aukštą vietą šalia Dievo sosto. Be abejo, jis
turėjo visatai atskleisti Dievo šlovę. Vietoj to jis pradėjo žavėtis savo, o
ne Kūrėjo šlove; arba, tiksliau, jis pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad
jam neteikiama derama pagarba.
Perskaitykite Ez 28, 11–17 ir Iz 14, 12–14. Kas lėmė Liuciferio nuopuolį?
Palyginkite šias eilutes su Apr 14, 1–12. Kaip kontrastas tarp
Liuciferio nuopuolio ir aukštos žmonijos padėties Kristuje padeda
suprasti, kas vyksta Apreiškimo 14?
Atkreipkite dėmesį, kaip Liuciferis buvo pašalintas nuo šventojo
kalno, o atpirktieji stovi ant Siono kalno su Dievo Avinėliu. Raštas
sako, kad Liuciferis buvo Edene; žmonija taip pat kažkada ten buvo,
bet priešingai šėtono likimui, žmonija per Kristų sugrąžinama į rojų
(Apr 22, 1–3).
Šiame kontekste labai pamokantys yra E. Vait žodžiai: „Dangus
triumfuos,
nes šėtono ir jo puolusių angelų danguje atsiradusias laisvas
vietas užims Viešpaties atpirktieji“ (The Advent Review and Sabbath
Herald, 1900 m. gegužės 29 d.).
Jie ten, danguje, tik dėka Evangelijos. Tiesą sakant, Evangelijos, atpirkimo,
tema vaizdingai pateikta Apreiškimo 4 ir Apreiškimo 5 sosto
menės kontekste. Pavyzdžiui, angelai šaukia: „Vertas esi paimti knygą
ir atplėšti jos antspaudus, nes buvai nužudytas ir atpirkai Dievui savo
krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių“ (Apr 5, 9). Koks
Evangelijos paveikslas, Jėzaus mirtis už žmonijos atpirkimą!
Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip kalba atspindi pirmojo angelo
žinią, kurią esame pašaukti skelbti gyvenantiems žemėje – „visoms
tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr
14, 6). Koks galingas atvaizdavimas to, ką Kristus padarė dėl pasaulio.
Visoje žemės istorijoje nėra žmogaus, už kurį Kristus nebūtų miręs.
Jiems tereikia apie tai sužinoti ir nuspręsti priimti Kristaus auką.
Kokį vaidmenį mes atliekame kaip Bažnyčia ir asmeniškai, skelbdami
žmonėms tai, ką Kristus padarė dėl jų?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 579–581,
585–587.
Šėtonas, kadaise buvęs globojantis kerubas, siekė sugriauti pasitikėjimą
Dievo sostu. Dievas leido puolusiems angelams ir toliau
maištauti, kad parodytų visatai nedorybės gelmes, kylančias iš savęs
aukštinimo – ir nors šėtonas suviliojo žmoniją prisijungti prie jo kovos
prieš Dievą, Kristus jį visiškai nugalėjo ant kryžiaus, užtikrinant žmonijai
vietą ten, kur kadaise stovėjo puolę angelai. Nusidėjėliai Kristuje
viešai priešinasi Liuciferio teiginiams. Galutinis sumanymas tam tikra
prasme yra dar didesnis Dievo gerumo ir meilės apreiškimas nei iki
Liuciferio nuopuolio. Nors Dievas niekada nebuvo sumanęs, kad blogis
būtų, ir tai yra tragedija su amžinais padariniais, bet kai visa tai bus
padaryta, Dievo gerumas ir meilė atsiskleis taip, kaip niekada.
Kristus „žvelgia į atpirktuosius, atnaujintus pagal Jo paties paveikslą,
kurių kiekviena širdis paženklinta Dievo antspaudu, kiekvienas veidas
atspindi jų Karaliaus bruožus. Juose Jis mato savo sielos kančių
vaisius ir lieka patenkintas. Tada skardžiu balsu, kad Jį išgirstų susirinkusios
teisiųjų ir nedorėlių minios, paskelbia: ‘Žvelkite į Mano kraujo
vaisius! Dėl jų Aš kentėjau, dėl jų Aš numiriau, kad jie galėtų gyventi
šalia Manęs per amžių amžius’. Ir šlovinimo giesmė kyla iš tos pusės,
kur aplink sostą stovi baltai apsirengusieji: ‘Vertas Avinėlis, kuris buvo
nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę,
ir gyrių!’ (Apr 5, 12)“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 581).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Įsivaizduokite, kad stovite priešais Dievą ir Jam parodytos visos
jūsų ydos, visi charakterio trūkumai, nederami poelgiai, nederamos
mintys, visos paskatos! Ko nusipelnėte? Taigi, kokia yra jūsų
vienintelė viltis? Kodėl mes privalome turėti Dievo teisumą, tikėjimu
į Jėzų Kristų duodamą „visiems tikintiesiems“ (Rom 3, 22), gaubiantį
mus dabar ir teisme, kai jo labiausiai reikia? Trumpai tariant,
kam mums reikalinga Evangelija? - Tyrinėjome, kad Jonas Krikštytojas atliko serafo – degančio ir šviečiančio
žiburio – vaidmenį (Jn 5, 35). Jis, be abejo, buvo Kristaus
pirmtakas, skelbęs pirmą Mesijo atėjimą. Kaip Dievo paskutiniųjų
dienų tauta atlieka panašų pranašišką vaidmenį?