Gegužės 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 9, 11–15; Psalmė 122; Psalmė
15; Psalmė 24; Iš 33, 18–23; Psalmė 5; Ps 51, 9–17.
Įsimintina eilutė: „Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno,
o su Juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių Jo ir
Jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose“ (Apr 14, 1).
Septintosios dienos adventistai įpratę ieškoti Apreiškimo knygos
simbolių Senojo Testamento pasakojimuose, kad suprastų minėtus
simbolius. Tačiau šie pasakojimai toli gražu nėra vienintelis geras šaltinis,
bet jie randami visame Senajame Testamente.
Vienas ypač turtingas informacijos šaltinis yra Psalmių knyga, sakralinės
poezijos rinkinys, kuriame tyrinėjama daugybė žmonių patyrimų
ir sąveika su Dievu – nuo nusivylimo dėl nuodėmės ir kentėjimų
iki neriboto džiaugsmo Jo Artume dėka Jo nuolatinių pažadų atleisti
ir išgelbėti.
Atidžiai skaitydami psalmes randame detalių, dėl kurių Apreiškimo
knyga atgyja, ypač Apreiškimo 14, kur aprašomas paskutinis Dievo likučio
Bažnyčios darbas žemėje. Dievo tautai paskutinėmis dienomis
buvo pavestas toks pat uždavinys, kaip ir senovės Izraeliui – mes turime
būti šviesa tautoms, paskutinis gailestingas raginimas visiems
žmonėms garbinti ir paklusti Kūrėjui.
Kai kurios Dievo giesmių knygos detalės gali leisti mums naujai
suprasti ir branginti mums tekusį vaidmenį paskutinėmis žemės istorijos
akimirkomis.
I. MŪSŲ VYRIAUSIASIS KUNIGAS
Mozei prižiūrint palapinės statybą, jam nebuvo leista naudotis
kažkokiu pasirinktu projektu. Pastarąjį jam davė Dievas, kuriuo Mozė
turėjo vadovautis. „Žiūrėk, kad juos padarytum pagal pavyzdį, parodytą
tau ant kalno“ (Iš 25, 40). Laiške Hebrajams skaitome, kad buvo
naudojamas aukštesnės tikrovės, dangiškosios šventyklos pavyzdys.
- Perskaitykite Hbr 9, 11–15 apie Kristų, mūsų Vyriausiąjį Kunigą
dangaus šventykloje. Ko tai moko apie Jo darbą vardan mūsų?
Žemiškoji šventykla stulbinančiai detaliai simbolizavo Jėzų – nuo
kunigo ir aukų iki baldų bei kitų sumanymo detalių. Visa tai kalba apie
Jėzų.
Žinoma, Apreiškimo knygoje yra labai daug šventyklos simbolių.
Apie šventyklos žvakidę užsimenama pradinėse eilutėse, Sandoros
Skrynia aiškiai paminėta ketvirtame skyriuje, taip pat daugybė kitų
užuominų, susijusių su šventykla. Nesuprantant Senojo Testamento
šventyklos, neįmanoma suvokti, ką Jonas aprašė, išdėstydamas savo
regėjimus. Paulius rašė, kad Izraelio išgyvenimai yra „kaip pavyzdys, ir
buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Kor
10, 11).
Daug ko galime išmokti tyrinėdami šventyklos detales. Psalmių
knygoje randame svarbų komponentą, padedantį suprasti kai kurias
iš šių detalių – kaip Dievo tauta buvo asmeniškai susijusi su šventykla.
Žvilgtelėjus į Dovydo santykį su šventykla ir jos apeigomis, paaiškėja
Dievo tautos širdinga reakcija į tai, ką Mesijas dėl jų padarys. Ne tik
pavyzdžiai padeda mums pamatyti Jėzų; mes taip pat galime įžvelgti
asmeninį patyrimą tų, kurie suprato, ko Dievas mus mokė per šventyklą,
ir taip patys pasimokyti patyrimo su Dievu.
Perskaitykite Psalmę 122. Nors negalime tiesiogine prasme įžengti į
žemiškuosius „Viešpaties Namus“ (nes jų nėra, ir net jei jie būtų pastatyti
toje pačioje vietoje, jie būtų beprasmiai), kokių detalių randama
šioje psalmėje, galinčių padrąsinti dėl to, ką Kristus dėl mūsų padarė?
Atkreipkite dėmesį į ramybės, saugumo, šlovinimo ir teismo temas.
II. ANT SIONO KALNO
Apreiškimo 14 randame Dievo tautą stovinčią ant Siono kalno. Tikrasis
Siono kalnas yra senosios Jeruzalės vakaruose ir buvo laikomas
Dievo sosto arba buvimo su Jo tauta vieta. Laikui bėgant šventyklos
kalnas, esantis ant Morijos kalno, taip pat buvo tapatinamas su Siono
kalnu.
Kitaip tariant, šis svarbus paskutinių dienų likučio vaizdavimas pateikiamas
šventyklos kontekste, kaip ir dauguma pagrindinių Apreiškimo
knygos temų. Avinėlio dėka Dievo tauta yra ant Jo šventos kalvos!
- Perskaitykite Psalmę 15 ir Psalmę 24, kur Dovydas pateikia labai
svarbų klausimą: Kas gali gyventi Tavo šventame kalne? Palyginkite
jo atsakymą šiose psalmėse su žmonių, stovinčių Sione, aprašymu
Apr 14, 1–5. Kokius panašumus pastebite? Kaip prisijungti
prie šios grupės? Kokią reikšmę turi tai, kad jų kaktose įrašytas
Tėvo vardas? (Apr 14, 1)
Tie, kuriems Dovydo psalmėje leidžiama būti Dievo akivaizdoje,
tenka ganėtinai aukšta kartelė, atsižvelgiant į tai, kad jie paprasti nusidėjėliai.
Kas iš mūsų gali nuoširdžiai pasakyti, kad visada elgėmės
dorai? Ar visada kalbėjome tiesą iš grynos širdies (Ps 15, 2)? Nė vienas
iš mūsų negalime tvirtinti, kad būsime saugūs „per amžius“ (Ps 15, 5).
Jei sakytume, kad niekada nenusidėjome, Raštas moko, kad mumyse
nebūtų „tiesos“ (1 Jn 1, 8).
Negalime padaryti jokios kitos išvados, išskyrus tą, kad Avinėlis leidžia
mums stovėti Sione. Avinėlis nepaminėtas Dovydo psalmėje, bet
Jis staiga pasirodo Apreiškimo 14. Tarsi Apreiškimo 14 atsako į Dovydo
klausimą. Dabar, kai Dievo Avinėlis stovi Siono kalne, šventykloje,
mes taip pat galime ten būti dėka Jo nepriekaištingo teisumo,
kuris mums įskaitytas tikėjimu. „Dėl Jėzaus kraujo įgavę pasitikėjimo
įžengti į šventovę nauju ir gyvu keliu, Jo atvertu mums pro uždangą,
tai yra per Jo kūną“ (Hbr 10, 19–20). Kokią viltį turėtume be Jo kraujo?
Tiesą sakant, jokios.
Pagalvokite apie visus Biblijos pažadus, pergalę prieš nuodėmę. Kodėl,
net ir turėdami šiuos pažadus, vis dar nesilaikome tobulo Jėzaus
mums parodyto pavyzdžio ir kodėl mums reikia Jo kaip mūsų pavaduotojo
nepriekaištingo gyvenimo?
III. ĮSTATYMAS MŪSŲ ŠIRDYJE
Likučio Sione kaktose įrašytas vardas – Tėvo ir Avinėlio vardas.
(Abejotina, ar tai du skirtingi vardai; Jėzus yra paties Tėvo atvaizdas!)
„Vardas“ Šventajame Rašte reiškia daugiau nei tik kreipinį; vardas
reiškia charakterį. Iki šiol daugelyje kultūrų vis dar sakoma, kad kažkas
turi „gerą vardą“, kai žmonės gerai vertina asmens charakterį.
- Perskaitykite Iš 33, 18–23; Iš 34, 1–7 ir Ps 119, 55. Kai Mozė paprašė
parodyti jam Dievo šlovę, ką Dievas pažadėjo jam parodyti? Kai
Dievas paskelbė savo vardą Mozei (Iš 34, 5), kas įvyko po to?
Kai kas Dievo šlovę įsivaizduoja kaip neprieinamą, nuostabią šviesą,
ir tai tikrai tinkamas apibūdinimas. Tačiau Dievo šlovė yra daugiau
nei tiesiog vaizdinė apraiška; Jo šlovė yra Jo charakteris. Tas pat pasakytina
ir apie Dievo vardą.
Kai Biblijoje aprašomas Likutis, kurio kaktoje įrašytas Dievo vardas,
tai nėra raidės tiesiogine šio žodžio prasme. Svarbu, kad mūsų
mintyse, širdyje būtų įrašytas Dievo charakteris, kad savo gyvenime
atspindėtume Dievo meilę ir charakterį. Esame pritraukti prie Dievo ir
mylime Jį už tai, kas Jis yra ir ką Jis padarė dėl mūsų.
Taip pat įdomu, kad kai Dievas apibūdino save Mozei, Jis tai darė
duodamas Mozei dar vieną Dešimties įsakymų nuorašą, kuris taip pat
yra Jo charakterio nuorašas. Taip pat žmonės, turintys Dievo „vardą“
Apreiškimo 14, apibūdinami kaip tie, kurie „laikosi Dievo įsakymų“.
Tada atkreipkite dėmesį į tai, kas parašyta Laiške hebrajams: „Štai
Sandora, kurią Aš su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms, – sako
Viešpats: – Aš duosiu savo įstatymus jų širdims ir juos įrašysiu jų mintyse,
ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių nei jų nedorybių“ (Hbr
10, 16–17). Kokia Evangelijos išraiška – nors Dievo Įstatymas atsispindi
mūsų gyvenime, mums vis tiek reikia, kad Jis nebeprisimintų mūsų
nuodėmių!
Dievo vardas yra Jo charakteris. Jo moralės Įstatymas yra Jo charakterio
nuorašas. O paskutinėmis dienomis susirinkusieji ant šventojo
Dievo kalno yra kupini meilės Dievui, meilės, pasireiškiančios
paklusnumu Jo Įstatymui.
Jei esame išgelbėti tikėjimu, o ne Įstatymu, kokia tada yra Dievo Įstatymo
svarba? (1 Jn 5, 3.)
IV. PSALMĖ 5
- Perskaitykite Psalmę 5. Pastarojoje Dovydas išryškina kontrastą
tarp pražuvusiųjų ir atpirktųjų. Palyginkite šią psalmę su Apr 14,
1–12. Kokių panašumų pastebite ir kaip jie padeda suprasti, ką
reiškia būti paskutinių dienų likučio judėjimo dalimi?
Pravartu atkreipti dėmesį į tai, jog Dovydas primygtinai dėsto,
kad blogis pas Dievą „nevieši“ (Ps 5, 5). Padangtės esmė buvo ta, kad
Dievas gyventų su savo tauta, ir tas pat bus pasakytina apie Kristaus
karalystę (žr. Apr 21, 3). Tie, kurie artinsis prie Dievo sosto, turi būti
atpirkti.
Taip pat pažymėtina, kad Dovydas Ps 5, 8 mini garbinimą, kuris yra
esminis didžiosios kovos klausimas. Apreiškimo 13 garbinimas paminėtas
kelis kartus, o trijų angelų žinia ragina pasaulį pašlovinti „Sutvėrėją“.
Dovydas mums sako, kad jis pagarbiai bijo Dievo, o likučio žinia
ragina pasaulį: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą!“ (Apr 14, 7)
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Apreiškimo 14 parašyta, jog atpirktųjų
„lūpose nerasta melo“ (Apr 14, 5); jie sako tiesą, jų žodžiai ir
darbai atspindi teisų Dievo charakterį. Pasak Dovydo, nedorėlių „liežuviai
– sukti“ (Ps 5, 10).
Tai stulbinantis vaizdas, kurį Jonas pateikė šioje pagrindinėje Apreiškimo
knygos dalyje – nusidėjėliai buvo išgelbėti iš mirties ir jiems
teko garbė stovėti Dievo akivaizdoje. Jie nenusipelnė šios teisės; ji
jiems suteikta todėl, kad Dievo Avinėlis – teisusis Žmogaus Sūnus –
stovi su jais. Jiems atleista, jie atpirkti; jiems nebereikia prisiimti savo
kaltės (plg. Ps 5, 12), nes ją už juos prisiėmė Dievo Avinėlis (plg. Iz 53,
12 ir 2 Kor 5, 21).
Kai Dievo vardas įrašytas mūsų širdyje, sunku tylėti. Dievo tauta
skelbia paskutinį gailestingumo pasiūlymą „galingu balsu“ (Apr 14,
7). „O visi, kas prie Tavęs glaudžiasi, tedžiūgauja ir iš džiaugsmo tegieda
amžinai. Taip juos globok, kad mylintieji Tavo vardą džiūgautų
Tavimi“ (Ps 5, 12).
Įsivaizduokite, kad teisme stovite priešais šventą ir tobulą Dievą,
kiekvienas
jūsų poelgis Jam akivaizdus. Ką tai jums sako apie Kristaus
teisumo būtinybę?
V. MOKYTI NEDORĖLIUS TAVO KELIŲ
Po to, kai Viešpats apsireiškė Izaijui sosto menės regėjime Iz 6, 1–8
ir po to, kai Izaijui buvo pasakyta, kad jo „kaltė panaikinta“ ir „nuodėmė
nuvalyta“, jis atsiliepė į Dievo kvietimą sakydamas: „Štai aš, siųsk
mane!“ (Iz 6, 8) Tai yra, sužinojęs, kad yra teisus Dievo akivaizdoje, ir
nepaisant to, kad žinojo savo trūkumus, jis buvo pasirengęs tarnauti
Viešpačiui.
Ar ne tas pat mūsų atveju? Kaip galime skelbti išganymą kitiems,
jei patys jo neturime? Ir mes galime jį turėti tikėdami Jėzų ir tuo, ką Jis
dėl mūsų padarė.
- Perskaitykite Ps 51, 9–17. Ką Dovydas žadėjo daryti po to, kai jam
bus atleista ir jo nuodėmė bus nuvalyta?
Būti pašauktam Dievo akivaizdon galiausiai reiškia būti siųstam.
Savo išmintimi Dievas pavedė atpirktiesiems tarnauti ir būti Jo balsu
puolusiame pasaulyje. Ateis metas, kai Jo tautos poveikis žemėje bus
stipriai juntamas. Apr 18, 1 parašyta, kad paskutinis Jo raginimas puolusiai
planetai apšvies visą pasaulį.
„Vos tik žmogus ateina pas Kristų, jam kyla noras paskelbti kitiems,
kokį brangų draugą jis įsigijo, – jis negali slėpti širdyje tokios šventos
tiesos. Jei esame aprengti Kristaus teisumu, jei Jo dvasia yra mūsų
širdyse ir tiekia mums daug džiaugsmo, mes nesugebėsime tylėti. Jei
mums yra tekę pamatyti ir pajusti, jog Viešpats yra geras, mes turėsime
ką papasakoti. Kaip Pilypas, suradęs Gelbėtoją, kviesime pas Jį
kitus“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 74 p).
Apreiškimo 14 trijų angelų žinia yra pagrįsta amžina Evangelija
(Apr 14, 6). Tai yra, dar prieš paskelbiant apie dangaus ir žemės, jūros
ir vandens šaltinių Sutvėrėjo pašlovinimą (Apr 14, 7), arba apie Babilono
griūtį (Apr 14, 8), arba apie žvėries ir jo atvaizdo garbinimą (Apr
14, 9) – paskelbiamas Evangelijos, išganymo Jėzuje pamatas. Taip yra
todėl, kad trijų angelų įspėjimai ir žinia nieko nereiškia be vilties ir pažado,
kurį skelbiantieji šią žinią turi Jėzuje ir dėl jų atliktame Jo darbe.
Be amžinosios Evangelijos mes tikrai neturime nieko branginamo, ką
galime pasakyti pasauliui.
Įsigilinkite į tai, kad dar prieš prasidedant trijų angelų žinios skelbimui
mūsų dėmesys kreipiamas į amžinąją Evangeliją. Ką tai turėtų
mums pasakyti apie šios tiesos pagrindą viskam, kuo tikime?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
„Dovydo psalmėse atsispindi daugybė išgyvenimų – nuo kaltės
suvokimo ir savęs pasmerkimo iki galiausio tikėjimo ir tobuliausio
bendravimo su Dievu. Jo gyvenimo istorija liudija, jog nuodėmė
užtraukia tik gėdą ir sielvartą, tačiau Dievo meilės ir gailestingumo
gelmės yra neišmatuojamos, o tikėjimas pakelia atgailaujančią sielą,
suteikdamas jai teisę būti Dievo vaiku. Iš visų patikinimų, kurie pateikiami
Dievo Žodyje, šis yra vienas stipriausių Dievo ištikimybės,
teisingumo ir Sandoros gailestingumo paliudijimas. […] Prisiekiau
savo tarnui Dovydui… Mano ranka visada bus su juo, o Mano petys jį
stiprins. …Jį lydės Mano ištikimybė ir gerumas, o jo galybė per Mano
vardą bus išaukštinta. Pajungsiu jūrą jo valdžiai, upes – jo dešinei.
Jis Man sakys: Tu mano Tėvas, mano Dievas, mano išganymo Uola!
Padarysiu jį savo pirmagimiu, iškiliausiu iš Žemės karalių. Per amžius
remsiu jį savo ištikimąja meile; Mano Sandora su juo liks visados tvirta
(Ps 89, 4. 22. 25–29)“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, p. 618).
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Žmonijai apgailėtinai nepavyko laikytis su Dievu sudarytų sandorų.
Dovydas, vyras pagal Dievo širdį, nepaisant kai kurių didelių
jo klaidų, vis dar buvo veiksmingai naudojamas mums pranešti
mūsų išganymo sąlygas. Kokia prasme Dovydas yra Jėzaus, kuris
vardan mūsų nepriekaištingai laikėsi Dievo Sandoros, atspindys?
Ir kodėl tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų, yra vienintelė mūsų viltis? - Kurios psalmių eilutės jums atrodo ypač naudingos ar prasmingos,
nes jose atsispindi jūsų išgyvenimai? - Kodėl psalmėse taip dažnai minima šventykla? Ko galime pasimokyti
iš Dovydo meilės šventyklai? Kaip tai gali padėti mums branginti
visa, kas suteikta Jėzuje, mūsų Vyriausiajame Kunige danguje,
„kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34)? Kodėl
mums, net atpirktiems, reikia, kad Kristus mus užtartų danguje? - Remiantis anksčiau pateikta ištrauka iš E. Vait knygos, koks buvo
jūsų patyrimas, kai Dievas pakėlė jūsų „atgailaujančią sielą“ ir suteikė
„jai teisę būti Dievo vaiku“ po nuodėmės užtrauktos gėdos ir
sielvarto?