Spalio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 5, 17–18; 1 Kar 19, 1–16; 1 Kar 22, 1–14; Iš 15, 20; 2 Kar 22, 11–14; Jer 14, 1–15.
Įsimintina eilutė: „Kitą rytą anksti jie pakilo ir išskubėjo į Tekojos tyrus. Jiems išeinant, Juozapatas stabtelėjo ir tarė: ‘Klausykitės manęs, Judai ir Jeruzalės gyventojai! Pasitikėkite VIEŠPAČIU, savo Dievu, ir būsite tvirti! Pasitikėkite Jo pranašais, ir sėkmė jus lydės!’“ (2 Met 20, 20)
Pasaulinė padėties nustatymo sistema (GPS) padeda keliautojams žinoti, kur jie yra, kur keliauja ir netgi įspėja dėl pavojų. Dvasiniams keliautojams, keliaujantiems į dangų, taip pat reikia vedimo dabar ir ateityje, padedant dangiškai „padėties nustatymo sistemai“. Vienas iš būdų, kaip Dievas tai darė praeityje, per Senojo Testamento pranašų tarnystę. Jų pasakojimai, patarimai, pranašystės, poezija ir giesmės daug moko apie dešimtis pranašų, kurie žmonėms nešė Dievo žinią.
Šią savaitę tyrinėsime Senojo Testamento pranašų aprašymus, padedančius mums suprasti pranašystės dovaną, kaip ją apreiškė kai kurie iš šių Dievo tarnų.
Sužinosime, kad jie buvo kaip ir mes – trapūs žmonės, linkę į baimę, pyktį ir nusivylimą. Jų gyvenimas nebuvo lengvas, jis buvo kupinas iššūkių ir sunkumų, kaip ir visų mūsų.
Tad ko galime pasimokyti pažvelgę į kelis iš šių specialiai pašauktų Dievo tarnų?
I. PRANAŠŲ ŽMOGIŠKUMAS
Praėjusią savaitę tyrinėjome kaip Viešpats panaudojo pranašą Eliją milžiniškam darbui Izraelyje atlikti, nepaisant aršaus pasipriešinimo. Tai, ką Viešpats per jį nuveikė, buvo neįtikėtina. Ir vis dėlto, kas?
1. Apmąstykite, kaip pranašas Elijas pristatytas Jok 5, 17–18. Ką Jokūbas galėjo turėti omenyje sakydamas, kad Elijas buvo „kaip ir mes“?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Elijas pasiekė stulbinančios sėkmės ant Karmelio kalno (1 Karalių 18); Dievas per jį galingai veikė, ir įvyko vienas nuostabiausių stebuklų, aprašytų Senojo Testamento istorijoje – paties Elijo žodžiais, ugnis tiesiogine prasme „nužengė“ iš dangaus (1 Karalių 18, 38)! Galvotume, kad šis Dievo vyras po tokio įvykio būtų buvęs nepaprastai laimingas.
2. Perskaitykite 1 Kar 19, 1–16. Ką tai mums sako apie Dievo pranašo emocinę būseną?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
„Gana! – šaukė jis, – imk VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“ (1 Kar 19, 4). Tai primena žmogų, kenčiantį nuo kažkokios depresijos. Kodėl? Tai, kas įvyko ant Karmelio kalno, tikrai nebūtų lengva pakartoti; bet vis dėlto čia vyksta kažkas kita.
Galbūt paaiškinimas slypi jo žodžiuose: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė Tavo Sandorą, nuvertė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti“ (1 Kar 19, 10). Panašu, lyg jis apgailestautų dėl to, ką laikė nesėkmėmis tarnystėje. Atsimetimas išlieka, nepaisant visų jo pastangų, tarsi jis vienas būtų galėjęs sustabdyti šią bangą. Kad ir kas galiausiai čia vyko, galime matyti šio Dievo žmogaus žmogiškumą ir trapumą. Kitaip tariant, Elijas buvo žmogus, „kaip ir mes“.
Kodėl kartais gali tekti jaustis, tarsi „nesiseka“ gyvenime ar siekiuose? Kokių Biblijos pažadų įvykdymo galite melsti, kurie padėtų jums įveikti nusivylimą?
II. TIKRŲ PRANAŠŲ ATPAŽINIMAS
Ankstyvoje Izraelio istorijoje yra įrodymų, leidžiančių atpažinti netikrus pranašus (Įst 18, 20). Todėl Dievas nepaliko savo tautos be nurodymų, susijusių su tikrais pranašais.
Kaip Dievo apreiškimo ir įkvėpimo gavėjai, tikrieji pranašai ištikimai, tiksliai ir sąžiningai perteikė Dievo žinią, net jei kartais ir tapdavo nepopuliarūs tarp valdytojų.
3. Perskaitykite 1 Kar 22, 1–14. Ką šios eilutės mums sako apie ištikimo pranašo darbus?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Tai, kad karalius sakė apie pranašą Michėją: „Aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimę“ (1 Kar 22, 8), daug pasako apie patį karalių, bet dar daugiau apie pranašą. Akivaizdu, kad jis nebijojo kalbėti tiesos net pačiam karaliui, o tai, švelniai tariant, nebuvo būdas karaliaus palankumui pelnyti.
Michėjas vienas stovėjo prieš 400 netikrų pranašų, pristatydamas jam apreikštą tiesą. Susidūręs su prievarta pakeisti neigiamą Viešpaties žinią, kad įtiktų piktam karaliui Ahabui ir jo žmonai Jezabelei (1 Kar 22, 13–14), Michėjas pristatė Dievo tiesą, nepaisydamas to, kaip ji galėjo būti priimta.
4. Perskaitykite 1 Sam 9, 3–14. Ką šios eilutės mums sako apie kitų nusistatymą ištikimų Dievo pranašų atžvilgiu?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Biblijoje yra daugybė pavyzdžių, kaip gyveno pranašai. Šiuo atveju Saulių jo tėvas Kišas pasiuntė ieškoti pasiklydusių asilių. Su Sauliumi keliaujantis tarnas patarė jam nenutraukti paieškų, nes „šiame mieste yra Dievo žmogus. Tas žmogus labai gerbiamas“ (1 Sam 9, 6). Čia pateiktas pranašo Samuelio aprašymas atspindi savybes, kurių tikimasi iš Dievo pranašų. Tikrieji pranašai Šventajame Rašte įvardijami – Dievo žmogumi, pasirinktu iš dalies tam, kad atspindėtų Jo charakterį. Tačiau tik todėl, kad kai kurie iš Dievo žmonių gali būti pranašai, dar nereiškia, jog jie yra nepriekaištingi.
Ar net tarp labiausiai gerbtinų Dievo žmonių žinote tokių, kurie būtų nepriekaištingi?
III. PRANAŠŲ FUNKCIJOS
5. Perskaitykite 1 Sam 8, 4–22 ir Kun 8, 10–13. Kokios buvo pranašų funkcijos karalių ir kunigų atžvilgiu?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Pranašai bendravo su karaliais tiek maloniomis, tiek nemaloniomis aplinkybėmis. Kai Izraelis pareikalavo karaliaus (1 Sam 8, 4–22), jie sakė: norime „karaliaus, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose“ (1 Sam 8, 5). Koks liūdnas, bet galingas pavyzdys pavojaus, su kuriuo Dievo tauta susidūrė kiekvienu laikmečiu – noru būti kaip aplinkiniai. Šiuo atveju jie neturėjo supratimo, ką atneš šis prašymas, nors Dievas per savo pranašą juos iš anksto įspėjo (1 Sam 8, 11–18). Atsižvelgiant į jų troškimą ir perspėjimo nepaisymą, Samuelis netrukus patepė pirmąjį Izraelio karalių, biblinėje istorijoje žinomą kaip karalių Saulių. Senojo Testamento knygose – 1 Karalių; 2 Karalių; 1 Metraščių; 2 Metraščių – aprašytas Izraelio ir Judo karalių valdymas ir pastarojo kokybė. Šventoji istorija moko, kad karalių, kurie darė pikta, buvo daug daugiau nei tų, kurie darė gera Dievo akyse. Viena iš pagrindinių pranašų funkcijų buvo padėti neištikimiems karaliams sugrįžti pas Dievą ir paklusti Įstatymui. Dėl to šiems pranašams grėsė pavojus, kai kuriuos iš šių pranašų karaliai, dėl kurių sugedimo Dievo tauta nuo Jo tolo (1 Kar 18, 4–19; 2 Met 24, 20–22), netgi žalojo ir nužudė.
Pranašai taip pat bendravo su kunigais. Dievo pranašas Mozė patepė Aaroną ir jo sūnus pirmaisiais Izraelio kunigais (Kun 8, 10–13). Buvo atvejų, kai kunigai per pranašus gaudavo Dievo papeikimų (Oz 6, 9; Mal 2, 1–3). Vienas ryškus to pavyzdys – tai visi Elio namiškiai, teisiami už savo sugedusį elgesį (1 Sam 2, 27–36). Tai buvo labai griežti priekaištai dėl vyraujančio sugedimo tarp žmonių, kuriems buvo suteikta ypatinga garbė.
Pranašai buvo žmonių mokytojai (2 Metraščių 34). Jie perteikdavo Dievo žinią kunigams, karaliams ir tautai (Jer 5, 31; Ez 22, 26). Pranašai taip pat kalbėdavo aplinkinėms tautoms, išdėstydami Dievo planą joms – tema, kuri kelis kartus kartojosi Senojo Testamento pranašų žodžiuose (Iz 60, 1–3; Iz 62, 1–2). Iš pranašų buvo tikimasi ne tik to, kad jie ištikimai perduos Dievo žinią, bet kartais jiems buvo nurodoma šiuos žodžius užrašyti ir išsaugoti (2 Met 13, 22). Vėlgi, kad ir kokie žmogiški buvo pranašai (ir visos su šiuo žmogiškumu susijusios silpnybės), jie buvo maldos, Žodžio ir tarnystės Dievui bei Jo tautai vyrai ir moterys (Jer 42, 4; 2 Kar 22, 15–17).
IV. MOTERYS PRANAŠĖS
6. Perskaitykite Iš 15, 20; Ts 4, 4; 2 Kar 22, 14 ir Neh 6, 14. Ko šios eilutės moko apie pranašo vaidmenį?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Šventajame Rašte gausu įrodymų, kad Dievas pašaukė moteris būti pranašėmis (žr. hebrajų kalbos žodžio nevi’ah (Iš 15, 20) ir graikų kalbos žodžio prophētis (Lk 2, 36) vartojimą). Mch 6, 4 Mirjama kartu su Moze ir Aaronu paminėta kaip siųsta tautai. Mirjama pristatyta kaip pranašė, giedojusi pergalės giesmę, kai izraelitai perėjo Raudonąją jūrą (Iš 15, 20–21). Vis dėlto ir ši pranašė, kaip ir vyrai pranašai, nebuvo be kaltės, kaip rodo jos gėdingas požiūris į Mozę ir jo žmoną etiopę, už ką pranašė buvo deramai nubausta (Sk 12, 1–10).
Kitos pranašės darbą galime matyti pasakojime apie Deborą, kuri buvo teisėja Izraelyje (Ts 4, 1–4). Iš tiesų įrodymai aiškūs, kad Debora (Ts 4, 4) gavo apreiškimą iš Dievo (Ts 4, 4–9. 14–22).
Jos pergalės giesmė (Ts 5, 2–31) yra Dievo įsikišimo pripažinimas, turėjęs gilią teologinę reikšmę tautai anuo istoriniu laikotarpiu.
7. Perskaitykite 2 Kar 22, 11–14. Kodėl karaliaus Jošijo vyrai nuėjo pas Huldą? Ką tai turėtų mums pasakyti apie jos svarbų vaidmenį tautoje?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Su pranaše Hulda konsultavosi aukščiausi karaliaus Jošijo pareigūnai (2 Kar 22, 14; 2 Met 34, 22), perskaitę karaliui Įstatymo knygos (2 Kar 22, 8) žodžius (tikėtina, Pakartoto Įstatymo knygos), o karalius reaguodamas „persiplėšė drabužius“ (2 Kar 22, 11). Tai akivaizdžiai buvo itin rimtas reikalas, ir karalius į tai žiūrėjo rimtai, todėl jo pareigūnai nuėjo tiesiai pas Huldą. Ji buvo gavusi žinią iš Dievo dėl artėjančio Judo teismo. Jošijo reformas lėmė Huldos pranašiška žinia, padedant išvengti Dievo teismo Jo tautai.
Vyrai pranašai, moterys pranašės, nors ir pašaukti Dievo, taip pat buvo nusidėjėliai, kuriems reikėjo malonės. Kokią viltį galite įžvelgti pasakojimuose apie juos?
V. NETIKRI PRANAŠAI
Kad ir ką Dievas darytų, šėtonas viską klastoja. Tas pat ir pranašų klausimu. Izraelis susidūrė su tikrais ir netikrais pranašais. Svarbiausia, reikėjo juos atskirti.
8. Perskaitykite Jer 14, 1–15. Kas čia vyko ir ką Viešpats manė apie tuos, kurie kalbėjo melagingai, apsimesdami Jo siųstais pranašais?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Jeremijo 14 Dievas davė teismo žinią Judui – teismą, kuris ateis kalavijo (karo), bado ir maro pavidalu. Netikri pranašai tuo metu prieštaravo Jeremijo žiniai. Jeremijas juos apibūdino labai aiškiai: „Ką pranašai skelbia Mano vardu, tai melas! – atsakė man VIEŠPATS. – Jų Aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ (Jer 14, 14)
Netikri pranašai yra sugedę, nes jų pranašavimo šaltinis dažnai yra netikri jų garbinami „dievai“ (Jer 23, 13–14). Dievas įspėja: „Jų Aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau“ (Jer 14, 14). Jie skelbė „prasimanytus regėjimus“ (Jer 23, 26). Ezechieliui buvo liepta pranašauti prieš tuos, kurie „pranašauja savo pačių vaizduotės užgaidas“ (Ez 13, 2).
Netikri pranašai dažnai vadovaujasi paplitusiomis pažiūromis. Taip buvo 1 Karalių 22, kai karaliaus Ahabo įsakymu susirinko 400 „pranašų“ (1 Kar 22, 6). Jie vieningai patarė karaliui kovoti prieš Ramot Gileadą. Ahabas, išgirdęs Ašeros pranašų patarimą, tarėsi su Judo karaliumi Juozapatu. Pastarasis paragino Ahabą pasitarti su pranašu Michėju, ar reikėtų eiti į mūšį, ar ne. „Pasiuntinys, nuėjęs pašaukti Michėjo, kalbėjo jam: ‘Žiūrėk, pranašų žodžiai vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis panašus į jų visų žodį. Kalbėk palankiai!’“ (1 Kar 22, 13)
Michėjas, greičiausiai, jautė tokį patį spaudimą, kokį jautė netikri Ašeros pranašai, tačiau Michėjas nesilaikė šios paplitusios nuomonės; vietoj to jis laukė, kol Dievas pasakys jam, ką sakyti (1 Kar 22, 14).
Nesvarbu, ar pranašas, ar ne, visada lengva sekti tuo, kas paplitę. Atsižvelgiant į tai, kokia sugedusi gali būti kultūra, kodėl niekada nėra gera mintis sekti tuo, kas paplitę?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Ne tobuli, bet pasiryžę.
Senojo Testamento pranašų gyvenimas aiškiai moko, kad nelengva būti Dievo pasiuntiniu. E. Vait patyrė tą patį nerimą, kurį jautė Biblijos pranašai. Praėjusį penktadienį sužinojome, kad ji buvo jauna, drovi ir silpnos sveikatos, kai sulaukė pašaukimo iš Dievo. Nors antras regėjimas patvirtino jos pašaukimą, Elena Vait vis dar nerimavo, rašydama: „Maždaug po savaitės Viešpats man parodė kitą vaizdą ir išmėginimus, kuriuos teks įveikti; kad turiu eiti ir pasakyti kitiems, ką Jis man apreiškė; kad susidursiu su dideliu pasipriešinimu ir kęsiu dvasios sielvartą. […] Šis regėjimas mane labai jaudino. Mano sveikata buvo labai prasta, buvau vos septyniolikos. […] Nuoširdžiai meldžiau, kad ši našta tektų kam nors kitam. Tačiau šviesa, kurią vis gavau, buvo: ‘Papasakok kitiems, ką tau apreiškiau’. Nebuvau susitaikiusi su mintimi rodytis pasauliui. Natūraliai turėjau mažai pasitikėjimo. […] Su troškimu žvelgiau į kapą. Mirtis man atrodė geriau už atsakomybę, kurią turėčiau prisiimti“ („Spiritual Gifts“, 2 t., 35 p.).
Ar atkreipėte dėmesį, kad E. Vait verčiau mirtų, nei priimtų pašaukimą? Po ilgų maldų ir bendratikių padrąsinimų ji sutiko, ir likusį savo gyvenimą paskyrė Jo valios vykdymui“ (E. Vait, „Spiritual Gifts“, 2 t., 38 p.).
Ji taps įtakingiausiu Septintosios dienos adventistų bažnyčios balsu ir balsu pačiai bažnyčiai. Nepaisant to, E. Vait buvo žmogus ir turėjo asmeninių trūkumų bei patyrė fizinių išmėginimų, su šeima susijusių iššūkių ir tarpasmeninių sunkumų. Tačiau jos žmogiškume slypi puiki pamoka – Dievas pasirenka netobulus žmones, kurie pasiryžta Jam tarnauti.
Vedant Šventajai Dvasiai, E. Vait pranašiška tarnystė drąsino tikinčiuosius ir sujungė juos su Biblijos tiesomis. Iki 1860 m. ji atliko esminį vaidmenį kuriant jauną Septintosios dienos adventistų denominaciją ir pastarosios misiją – skelbti pasauliui trijų angelų žinią. Dievas paskatino šiuos tikinčiuosius 1863 m. įkurti Septintosios dienos adventistų bažnyčią. Vėlesniais dešimtmečiais E. Vait pranašiškas balsas turėjo įtakos kuriant pasaulines adventistų sveikatos ir ugdymo sistemas. Tačiau svarbiausias jos tarnystės indėlis – tai jos raštai, iš viso apie 100 000 puslapių. Įkvėpti E. Vait raštai ir šiandien kalba visame pasaulyje.
Norėdami sužinoti daugiau, naršykite https://whiteestate.org/absg/3.