Spalio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 16, 13–16; Ef 2, 20; Apr 22, 6; Lk 2, 36–38; Apd 21, 9; Ef 6, 10–18.
Įsiminta eilutė: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame“ (1 Kor 12, 4–6).
Tėvui vairuojant, jo sūnus stebėjo pro šalį važiuojančius automobilius, norėdamas pamatyti tokį patį, kaip jo tėvo. Tada tėvas parodė į vieną automobilį ir sušuko: „Sūnau, štai toks pat, koks buvo mano pirmasis automobilis!“ Grįžus namo tėvas ištraukė savo pirmojo automobilio naudojimo instrukciją ir dabartinio automobilio naudojimo instrukciją. Jis parodė sūnui kiekvienos transporto priemonės ypatybes, pabrėždamas tai, kas panašu, ir tai, kas pasikeitę. Tačiau tėvui palyginus abu variklius, jie buvo identiški. Daug kas pasikeitė, bet ne variklis.
Dievas kalbėjo per pranašus Senajame ir Naujajame Testamentuose, o jų žinios tęstinumas ir darna kyla iš to, kad įkvėpimo šaltinis yra ta pati Šventoji Dvasia arba „variklis“. Šventoji Dvasia visada suteikia galią tikriems pranašams per pranašystės dovaną. Dvasia taip pat padaro Kristų pranašų žinios centru, kaip aiškiai moko Laiškas hebrajams (Hbr 1, 1–3).
Šią savaitę tyrinėsime pranašystės dovaną Naujajame Testamente, apžvelgsime, ką darė pranašai, kas buvo pranašai, kuo pranašai panašūs į apaštalus ir kuo pavojingi netikri pranašai.
I. JĖZUS KAIP PRANAŠAS
Mozė išpranašavo: „VIEŠPATS, tavo Dievas, išugdys tau pranašą kaip mane iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti“ (Įst 18, 15). Kas buvo šis pranašas? Pats Raštas tai aiškiai pasako – čia nurodomas pats Jėzus. „Antai Mozė yra pasakęs: ‘Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite Jo visame kame, ką tik Jis jums sakys’“ (Apd 3, 22; taip pat Jn 6, 14).
1. Koks yra Jėzaus pranašiškas vaidmuo? Kaip į šį klausimą buvo atsakyta Jėzaus laikais? (Mt 16, 13–16; Mk 8, 27–29; Lk 9, 18–20)
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Jėzus kaip Kristus, Mesijas, yra Tas, kurį nurodė visi Senojo Testamento pranašai. Naujajame Testamente Jėzus pripažįstamas kaip jų išpranašauto Mesijo išsipildymas. Lk 24, 13–35 Jis prisistato kaip tas, kuris nusakytas Mesijo pranašystėse.
Jn 1, 1–5 pateiktas Žodžio aprašymas netinka jokiam žmogui ar paprastam pranašui. Žodis įvardijamas kaip Kūrėjas – „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Tai yra, Jis sukūrė visa, visą visatą, kuris dabar matuojamas 93 milijardais šviesmečių.
Kiekviename Pradžios 1 sk. „Dievas tarė“ girdime kalbant Jėzų. Tas, kuris tarė: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3), taip pat yra „žmonių šviesa“ (Jn 1, 4), ir per išganymo planą (Jn 1, 4–5) Jis išsklaidė žemės tamsą.
Dievo pranašiški žodžiai yra tikri ir patvirtinti. Kai jų klausoma, jie yra tarsi žiburys, šviečiantis „tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“ (2 Pt 1, 19). Pranašystės ir toliau neš šviesą mūsų nuodėmingam pasauliui, kol Jėzus, „Aušrinė žvaigždė“ ir šios pranašiškos šviesos Šaltinis, įkurs savo amžinąją karalystę.
Iki tol, per savo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, Kristus mums visiems siūlo amžinąjį gyvenimą. Vienintelis klausimas – ar mes Jį priimsime, ar ne.
Apmąstykite tai, kad Jėzus, Kūrėjas (Jn 1, 1–3), mirė ant kryžiaus už jūsų nuodėmes. Ko ši nuostabi tiesa moko apie Dievo meilės mums tikrovę?
II. APAŠTALAI IR PRANAŠAI
Naujajame Testamente minimas ir pranašų, ir apaštalų darbas. Apaštalai buvo „pasiuntiniai“ arba „Dievo siustieji“, kaip apibrėžia graikų kalbos žodis „apostolos“. Visose Evangelijose žodžiu „apaštalas“ nusakomi 12 mokinių. Likusi Naujojo Testamento dalis tai patvirtina, įskaitant kitus asmenis, kurie nebuvo tarp pirmųjų Kristaus mokinių.
Paulius savo laiškuose 12 kartų vadino save apaštalu. Rom 1, 1–2 jis siejo savo apaštališką pašaukimą ir Evangelijos skelbimą su Senojo Testamento pranašų žinia. Paulius prisistatė pagonių apaštalu (Rom 11, 13). Jis buvo paskirtas „Dievo valia“ (1 Kor 1, 1).
Skirtingai nei kunigų atveju, kada kunigystė būdavo tėvų perleidžiama sūnums, Dievas skirdavo pranašus ir apaštalus savo valia. Kai Pauliaus apaštalystė buvo ginčijama, jis gynė savo pašaukimą (1 Kor 9, 1–2). Paulius savo apaštalystę laikė Kristaus, Bažnyčios pamato, darbo tęsimu (Ef 2, 20). Kaip Dievo apreiškimo gavėjai, apaštalai buvo vienodai įkvėpti kaip ir pranašai (Ef 3, 1–5).
2 Pt 3, 1–2 Petras apie pranašus rašė kaip apie gyvenusius anksčiau, kurių žodžiai buvo svarbūs, tačiau dabar apaštalai pristatomi kaip turintys tą pačią galią. Šiose eilutėse kalbama apie Senojo Testamento ir Naujojo Testamento laikus. Nors pranašai gali priminti Dievo pasiuntinius Senajame Testamente, o apaštalai yra Dievo pasiuntiniai Naujajame Testamente, buvo žmonių, kurie pranašavo arba naudojosi pranašystės dovana, bet nebuvo apaštalai. Pranašystės dovana neapsiribojo apaštalais Naujojo Testamento laikais. Ir ne visi pranašai buvo apaštalai (Apd 15, 32).
2. Koks yra apaštalų ir pranašų vaidmuo Kristaus ir Bažnyčios atžvilgiu, remiantis Ef 2, 20 ir Ef 3, 5?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Skaitydami apaštalų raštus Naujajame Testamente suprantame, kad Jėzus buvo beveik visko, ką jie rašė, centru. Vienaip ar kitaip Jo gyvenimas, mirtis, prisikėlimas, vyriausiojo Kunigo tarnystė ir sugrįžimas buvo jų dėmesio centru.
Vieninteliai oficialūs apaštalų ir pranašų žodžiai apie Jėzų, Jo gyvenimą ir darbus yra Biblijoje. Ką tai turėtų mums pasakyti apie galutinį Biblijos autoritetą tam, ką mes tikime apie Jėzų ir Jo mirtį už mus?
III. NAUJOJO TESTAMENTO PRANAŠŲ FUNKCIJOS
3. Ko 1 Kor 14, 3; Ef 4, 11–13 ir Apr 22, 6 moko apie Naujojo Testamento pranašų vaidmenį?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Šios eilutės, kad ir kokios jos naudingos, išsamiai nenusako Naujojo Testamento pranašų darbo. Nepaisant to, daugelis jų darbų atspindi tai, ką darė Senojo Testamento pranašai, taip užtikrinant pranašystės dovanos tęstinumą.
1 Kor 12, 10 pranašavimas paminėtas kartu su kitomis dvasinėmis dovanomis. Kristaus kūno palyginime (1 Kor 12, 27–28) pranašai paminėti po apaštalų, kurie taip pat gavo apreiškimų iš Dievo. Pasak 1 Kor 14, 3: „O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius“.
Ef 4, 11–13 išvardytos panašios dvasinės dovanos, kaip ir 1 Korintiečiams 12. Pranašai paminėti kartu su apaštalais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais (Ef 4, 11). Šie skirti, „idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 12–13). Kaip matyti čia ir kitur, Jėzus yra jų žinios centru.
Apaštalų darbų knygoje parašyta apie du pranašus, Judą ir Silą (nė vienas iš jų neparašė nieko, kas virto Biblijos knyga), kurie „guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais“ (Apd 15, 32). Taip, kartais pranašai turi skelbti įspėjimus, netgi griežtus įspėjimus, jie taip pat – priklausomai nuo aplinkybių – drąsina žodžiu, ypač sunkiais laikais, ir šiuos žodžius, be abejo, labai brangina tie, kuriems reikėjo juos išgirsti, juose slypinčią viltį bei pažadą.
Pranašavimo kontekste taip pat minimas padrąsinimo darbas (1 Kor 14, 31). Suspaudimų ir persekiojimų metu pranašavimo dovana buvo padrąsinimo ir vilties šaltinis.
Apr 22, 6 Jėzus pristatytas – „pranašų dvasių Dievas“, kurio „žodžiai patikimi ir tikri“. Aišku, visa, kas ateina iš Dievo tarnų, kai jie kalba Dievo vardu, taip pat bus patikima ir tikra. Pasaulyje, kuriame mažai kuo galime pasitikėti, iš tikrųjų galime pasikliauti tuo, ką sako Viešpaties pranašai, ypač Jo Žodyje, mūsų galutiniame ir absoliučiame autoritete.
IV. MOTERYS PRANAŠĖS IR JAUNI GANYTOJŲ BENDRAŽYGIAI
4. Perskaitykite Lk 2, 36–38 ir Apd 21, 9. Ką šios eilutės mums sako apie moteris pranašes?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Senojo Testamento laikais Dievas pašaukdavo ir vyrus, ir moteris būti Jo pasiuntiniais. Įrodymai, kad moterys buvo pranašėmis Naujojo Testamento laikais, akivaizdūs. Ona pirmoji Naujajame Testamente pavadinta pranaše. „Ji nesitraukdavo iš Šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis“ (Lk 2, 37–38). Ji šlovino Dievą ir kalbėjo apie Jį.
Apd 21, 9 parašyta, kad Pilypas turėjo „keturias netekėjusias dukteris, kurios buvo pranašės“. Naujojo Testamento istorikai, pavyzdžiui, Eusebijus, rado vėlesnių tekstų, kuriuose minima, kur jos galimai gyveno, o vėliau buvo palaidotos. Kad ir kaip būtų, matome moteris, greičiausiai jaunas moteris, turinčias pranašavimo dovaną. Tiksliai nežinome, ką jos pranašavo ar kokia buvo jų tarnystės apimtis. Tačiau vieną tikrai žinome apie šias jaunas moteris, turėjusias pranašystės dovaną – nė vienas jų pranašiškas žodis nepateko į kanoną – Bibliją. Tai yra, kaip ir daugelis kitų, jos priskirtinos nekanoniniams pranašams, tikriems pranašams, kurių žodžiai, raštai ir visa kita nebuvo įtraukti į Biblijos knygas.
Be moterų pranašių, jauni ganytojai glaudžiai bendradarbiavo su apaštalais. Apaštalai globojo jaunus vadovus tarnystei. Pavyzdžiui, Paulius į Timotiejų kreipėsi – „tikram savo vaikui tikėjime“ (1 Tim 1, 2; taip pat 1 Tim 4, 12). Paulius mokė Timotiejų ganytojo tarnystės pagrindų. Apie jo pašaukimą apaštalas rašė: „Šituos pamokymus aš perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jų stiprinamas, kovotum gerą kovą“ (1 Tim 1, 18). Tit 1, 4 Paulius pristatė Titą – „tikram savo vaikui bendrame tikėjime“. Paulius pavedė Titui paskirti vadovus tikintiesiems Kretoje, sudėtingai bendruomenei. Jis davė jaunajam Titui dvasinių patarimų, kaip imtis šios svarbios pareigos, o tada užbaigė: „Taip kalbėk, ragink, bark kuo svariau. Niekas tenedrįsta tavęs niekinti!“ (Tit 2, 15)
Jauni, seni, vyrai, moterys – visi galime atlikti mums tenkantį vaidmenį Dievo darbe. Koks yra jūsų vaidmuo ir kaip galite padaryti dar daugiau?
V. NETIKRI PRANAŠAI NAUJAJAME TESTAMENTE
5. Perskaitykite Mt 24, 23–24. Dėl ko Jėzus mus čia perspėjo? Kodėl turėtume rimtai žiūrėti į šį perspėjimą?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Pats Jėzus negalėjo pasakyti aiškiau: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mt 24, 24).
Apgaulės, dėl kurių Jis perspėjo, turi būti gana įtikinamos, jei iš tiesų dalis apgaulių bus dideli ženklai ir stebuklai. Antgamtiniai įvykiai patys savaime nėra Dievo darbo įrodymas, kad ir kokie įtikinami šie įvykiai atrodytų. Mes turime antgamtinių priešų. Paulius mus perspėjo: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12).
Šios jėgos veikia per netikrus pranašus.
Netikri pranašai nėra naujiena. Naujajame Testamente kalbama apie netikrus pranašus Senojo Testamento laikais (Lk 6, 26). Naujajame Testamente netikri pranašai lyginami su plėšriais vilkais „avių kailyje“ (Mt 7, 15), ir parašyta, kad mes juos pažinsime „iš vaisių“ (Mt 7, 16).
Jų pagrindinis darbas – tai apgaulė (Mt 7, 17–20). Pats Jėzus pareiškė, kad „atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios“ (Mt 24, 11) ir „jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mt 24, 24; taip pat Mk 13, 22; 1 Jn 4, 1).
6. Pasak Ef 6, 10–18, kaip galime apsisaugoti nuo bet kokios apgaulės?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Gyventi tikėjimu, apsivilkti „teisumo šarvais“, susijuosti „tiesa“, pavesti save Šventajai Dvasiai malda ir įsitvirtinti Jo Žodyje – taip galime būti apsaugoti nuo visko, kas, kitu atveju, mus dvasiškai ir teologiškai suklaidintų.
Ką galite padaryti, kad geriau apsiginkluotumėte nuo visų apgaulių, siaučiančių mūsų pasaulyje?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Jėzaus ir Jo Žodžio išlaikymas centru.
Jau tyrinėjome, jog Dievas pašaukė pranašus konkrečiais laikais ir pavedė jiems svarbias užduotis. Pagrindinė pranašų funkcija – tai žmonių vedimas, kad jie pažintų Dievą ir laikytųsi ištikimų santykių su Juo. Tai buvo pagrindinė E. Vait kryptis. Jos tarnystei teko dvi pagrindines funkcijos – vesti žmones pas Jėzų ir nurodyti jiems Jo Žodį – Bibliją.
E. Vait visą gyvenimą uoliai domėjosi Jėzumi ir troško dalytis Dievo meile su kitais. Jos garsioji penkių knygų serija „Amžių kova“ prasideda ir baigiasi žodžiais – „Dievas yra meilė“. Ko gero populiariausioje jos knygoje „Kelias pas Kristų“ ji rašė: „Mūsų augimas malone, mūsų džiaugsmas, mūsų naudingumas – visa priklauso nuo mūsų sutarimo su Kristumi. Tik kas dieną, kas valandą bendraudami su Juo, gyvendami Juo, mes galime augti Jo malone. Jis yra mūsų tikėjimo ne tik Pradžia, bet ir Pabaiga“ (Kelias pas Kristų, 65 p.).
1890-aisiais, rašydama knygą „Su meile iš Dangaus“, ji savo dienoraštyje dėstė: „Rašant apie Kristaus gyvenimą, užplūsta gilūs jausmai. Pamirštu kvėpuoti taip, kaip turėčiau. Negaliu ištverti tų stiprių jausmų, kurie mane apima galvojant apie tai, ką Kristus kentėjo mūsų pasaulyje“ (1897 m. „Manuscript“, 70). E. Vait mėgo kalbėti apie Jėzų.
E. Vait tarnystei Biblija buvo antru dėmesio centru. Ji laikė savo raštus „mažesne šviesa“, vedančia žmones prie „didelės šviesos“ – Biblijos („Selected Messages“, 3 knyga, p. 29). Ji visada ragino žmones tyrinėti Šventąjį Raštą, kuriame Dievas apreiškė savo mylintį charakterį ir išganymo planą. Savo tarnystės pradžioje ji sakė: „Rekomenduoju tau, brangus skaitytojau, laikyti Dievo Žodį tikėjimo ir papročių matu“ („Selected Messages“, 3 knyga, 30 p.).
Po daugelio metų ji rašė: „Viešpats trokšta, kad tyrinėtume Bibliją. Jis nedavė jokios papildomos šviesos Jo Žodžiui pakeisti. […] Jei [Jo Žodis] būtų valgomas ir įsisavinamas, jis būtų tarsi kraujas sielos gyvybei. Tada geri darbai bus matomi kaip šviesa tamsoje“ (Letter 130, 1901 m.).
E. Vait taip pat tikėjo, kad visi, teigiantieji apsisiautę Kristaus pranašyste, turi „mokyti to, ko mokė Kristus. Tai apima Jo žodžius, pasakytus ne tik asmeniškai, bet ir per visus Senojo Testamento pranašus bei mokytojus. Žmonių mokymas turi būti atmestas“ (Su meile iš Dangaus, 2011, 766 p.).
E. Vait savo krikščioniško patyrimo centru išlaikė Jėzų ir Šventąjį Raštą. Kitą penktadienį tyrinėsime jos nusistatymą apreiškimo ir įkvėpimo atžvilgiu.
Norėdami sužinoti daugiau, naršykite https://whiteestate.org/absg/4.