Spalio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 1, 1–2; 2 Tim 3, 15–17; 2 Pt 1, 18–21; Iš 17, 14; Apr 1, 19; Ez 4, 1–8.
Įsimintina eilutė: „Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų Jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą Jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui. Šis paliudijo Dievo Žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs“ (Apr 1, 1–2).
Apaštalas Jonas buvo Dvylikos vidaus rato dalimi (Lk 8, 51; Mt 17, 1; Mt 26, 36–37). Po Kristaus užžengimo į dangų jis tęsė savo tarnystę Jeruzalėje. Tačiau prieš miesto griūtį (70 m. po Kristaus) jis persikėlė į Efezą ir prižiūrėjo bendruomenes Romos Mažosios Azijos provincijoje. Krikščionių persekiojimo laikotarpiu, valdant Romos imperatoriui Domicianui, apaštalas Jonas buvo ištremtas į Patmą, Egėjo jūros salą.
Patmo saloje Jonas gavo ypatingą pranašišką žinią, skirtą ne tik septynioms Mažosios Azijos bendruomenėms, bet ir krikščionims visais amžiais (Apr 1, 1–3. 9–11). Pranašiškos žinios perdavimo grandinė, kurios dalimi buvo ir Jonas, atrodė maždaug taip – Dievas Tėvas, Jėzui Kristui, angelui, apaštalui Jonui ir skaitytojams bei klausytojams. Tai įprastas apreiškimo ir įkvėpimo proceso, kuriam Dievas naudoja pranašus, kad perduotų savo žinią žmonijai, pavyzdys.
Šią savaitę tyrinėsime įvairiapusišką apreiškimo ir įkvėpimo procesą, ypatingą dėmesį skiriant žodiniam, rašytiniam ir dramatiškam būdams, kuriais dangaus žinia buvo perduota žmonėms.
I. BENDRASIS IR YPATINGAS APREIŠKIMAS
1. Perskaitykite Hbr 1, 1–2. Kodėl Dievas itin nori kalbėti su mumis? Ką Jis mums sako per Jėzų ir pranašus?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Ką visatos Kūrėjas mums pasakytų? Kodėl Jis bendrauja su mumis? Taip yra todėl, kad esame puolę žmonės nuodėmingame pasaulyje ir susiduriame su mirtimi, kentėjimais ir išmėginimais; todėl Dievas kalba su mumis, nes nori, kad žinotume, kodėl esame čia, kodėl viskas taip blogai ir kodėl, nepaisant visko, galime kliautis Jo meile mums.
Dievo bendrasis apreiškimas, matomas gamtoje, iškalbingai kalba apie Jo begalinę galią ir rūpestingą meilę. Karalius Dovydas rašė: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą“ (Ps 19, 2). Apaštalas Paulius pridūrė: „Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių, taigi jie nepateisinami“ (Rom 1, 20).
Taip pat nuostabu mąstyti Dievo atkuriamąją galią, pasireiškiančią slėpininguose mūsų pasaulio gijimo procesuose. „Gydanti Dievo galia persmelkia visą gamtą. Jei nupjaunamas medis, jei susižeidžia žmogus ar lūžta jam kaulas, gamta iš karto pradeda gydyti. Gydantys veiksniai yra pasirengę dar prieš tai, kai iškyla poreikis; ir vos tik kuri nors organizmo dalis pažeidžiama, visa energija siunčiama jai atgaivinti“ (E. Vait, Ugdymas, 129 p.).
Kad ir koks gražus ir pamokantis gali būti gamtos pasaulis, jis atskleidžia ne tik Dievo galią ir meilę, bet ir pikto pasireiškimą (Pr 3, 14–19; Mt 13, 24–30). Šią dviprasmišką žinią galima tinkamai suprasti tik atsižvelgiant į ypatingą Dievo apreiškimą – tiek Jėzuje Kristuje, įsikūnijusiame Dievo Žodyje, tiek Biblijoje, rašytiniame Dievo Žodyje, kuris liudija apie Jį (Jn 5, 39).
Raštas yra įkvėpta Dievo žinia visiems žmonėms visais amžiais. Raštas moko apie pasaulio sukūrimą ir tragišką nuopuolį, apie nuostabų Dievo atpirkimo planą ir galutinį Žemės planetos atkūrimą. Kad ir kokie trumpi ir išskirtiniai būtų kai kurie Biblijos pasakojimai, jie visada yra patikimi, nes taip Dievas kalba mums (2 Tim 3, 16; 2 Pt 1, 19–21).
Nors gamta neabejotinai rodo Kūrėjo galios ir meilės tikrovę, kodėl mums vis dar itin reikia ir rašytinio Žodžio? Ką mums sako Žodis, ko gamta pati savaime nepasako?
II. ĮKVĖPIMO PROCESAS
Per amžius mus pasiekė daugybė knygų ir raštų, ne tik Biblija. Vis dėlto Biblija mums – tai Dievo Žodis. Kuo ji skiriasi nuo kitų raštų?
2. Perskaitykite 2 Tim 3, 15–17 ir Jok 1, 17. Kokią svarbią žinią turėtume įžvelgti šiose eilutėse?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Diskutuojama apie geriausią 2 Tim 3, 16 vertimą, tačiau dauguma Biblijos vertimų šią eilutę pateikia panašiai, pabrėžiant, kad visa Biblija yra dangiškos kilmės (2 Pt 1, 20–21).
Vienas Biblijos komentatorius dėsto: „atrodo labiau tikėtina, jog Paulius čia mąsto visą Raštą, o apaštalo žodžiai, jog visas Raštas yra ‘naudingas mokyti, barti, taisyti ir auklėti teisumui’, užuot mąstęs, kad kiekviena Rašto eilutė yra naudinga šia prasme“ (G. W. Knight III, The Pastoral Epistles: A Commentary on the Greek Text (Grand Rapids, MI: Eerdmans, 1992), 445 p.).
Tačiau, kaip turėtume suprasti įkvėpimo procesą, kuris davė pradžią Biblijai? Tenka pripažinti, kad pranašiškas įkvėpimas – tai Šventosios Dvasios pagalba tikriems pranašams patikimai perduodant dangaus žinią. Ši pagalba teikiama ne tik priimant žinią, bet ir aiškiai ją perduodant gavėjams.
Dievo žinia atėjo per regėjimus ir sapnus (Sk 12, 6; Iz 6, 1. 8). Dievas taip pat naudojo liudininkus (1 Jn 1, 1–3), Dvasios įkvėptų pasakojimų ištyrimą (Lk 1, 1–3) ir dangaus apreiškimą protui (2 Pt 1, 21). Nepriklausomai nuo Šventosios Dvasios naudotų priemonių, pranašams ir rašiusiems Bibliją buvo duota objektyvi, o ne subjektyvi tiesos žinia, kuria jie turėjo dalytis. Tai reiškia, kad Dievo žinia neturėjo būti klastojama ar kaip nors iškraipoma Jo pasiuntinių, net jei ji (žinia) būdavo išsakoma savais žodžiais.
Pranašiškos žinios perteikimas pirminei auditorijai galėjo būti atliekamas žodžiu (2 Pt 1, 19–21), raštu (Jn 20, 30–31) ar net vaidinimu (Ez 4, 1–8).
Nors išlieka daug klausimų, kaip Biblija buvo įkvėpta arba kaip įkvėpimas apskritai veikia, kodėl itin svarbu pasitikėti Biblija kaip Dievo įkvėptu Žodžiu, nepaisant to, ko mes galbūt iki galo nesuprantame, kaip ji buvo parašyta?
III. ŽODINĖ ŽINIA
3. Perskaitykite 2 Pt 1, 18–21. Kokia mums garantija, kad Dievo pranašų perteikta žodinė žinia buvo tokia pat įkvėpta ir patikima, kaip ir rašytinė?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Dievas kalbėjo Adomui ir Ievai prieš nuopuolį (Pr 2, 16–17) ir po jo (Pr 3, 9–19). Abiem atvejais pora puikiai suprato Jo žodžius. Jo balsas buvo aiškiai girdimas ir prie Sinajaus (Iš 20, 1–20), taip pat Jėzaus krikšto ir atsimainymo metu (Mt 3, 17; Mt 17, 5). Mes galime neteisingai suprasti, kai mums kalba kiti žmonės. Tačiau, kai kam nors kalba Dievas, nebus jokio nesusipratimo ar apgaulės.
Biblija patvirtina: „Dievas kalbėjo Mozei ir sakė: ‘Aš esu Viešpats’“ (Iš 6, 2). Daugelis rašiusiųjų Bibliją pripažino girdėję Dievo balsą, kai Jis jiems kalbėjo. Taip buvo, pavyzdžiui, Izaijo (Iz 8, 1. 11), Jeremijo (Jer 1, 4. 9. 11) ir Ezechielio atveju (Ez 3, 16; Ez 6, 1). Bet koks bandymas paneigti šiuos ir kitus panašius teiginius galiausiai verčia abejoti pranašų sąžiningumu ir pačios Biblijos patikimumu.
Kaip Dievas kalbėjo pranašams suprantama žmonių kalba, taip ir pranašai kalbėjo savo auditorijai. Pavyzdžiui, Nojus buvo tikras Dievo pranašas ir ištikimas teisumo šauklys (2 Pt 2, 5). Jis nerašė Biblijos, bet žodžiu perdavė Dievo žinią savo amžininkams, ir jo žinia buvo ne mažiau įkvėpta nei kanoninių pranašų raštai.
Keletas kitų pranašų, įskaitant Nataną, Eliją, Eliziejų ir Joną Krikštytoją, nerašė Biblijos; vietoj to jie savo žinią perdavė žodžiu.
O pats Jėzus Kristus? Evangelijose minima, kad savo žemiškosios tarnystės metu Jis rašė pirštu „ant žemės“ (Jn 8, 6). Štai ir viskas. Neturime jokio patvirtinimo, kad Jėzus būtų rašęs ką nors kita. Tačiau Jis mokė ir skelbė žodžiu „kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Kai kurie Jo klausytojai pripažino: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ (Jn 7, 40. 46) Pirmiausia Jėzus Dievo žinią perdavė žodžiu. Jo žinia nebuvo mažiau autoritetinga ar įpareigojanti tik dėl to, kad Jis pats neparašė jokios Biblijos knygos.
Žavi tai, kad Dievas turi pranašų, kurie nerašė Biblijos. Kodėl šie nekanoniniai pranašai taip pat turi autoritetą?
IV. RAŠYTINĖ ŽINIA
Kai kurios gerai žinomos kalbos padarė didelę įtaką žmonių gyvenimui ir netgi pakeitė istorijos eigą. Jei šios kalbos nebūtų užrašytos, žodžiai laikui bėgant būtų išblėsę arba būtų iškraipyti. Raštas suteikia žodžiui pastovumo, o pastarasis leidžia žiniai būti perduodamai laikui bėgant.
Netrukus po to, kai izraelitai išėjo iš Egipto ir nugalėjo Amaleką ir jo tautą, Dievas nurodė Mozei: „Įrašyk tai į knygą kaip priminimą“ (Iš 17, 14). Pradedant Moze, parašiusiu pirmąsias penkias Biblijos knygas ir Psalmę 90, Šventoji Dvasia vedė kanoninius pranašus rašyti, o šie raštai dabar sudaro 66 Biblijos knygas.
4. Perskaitykite Iš 17, 14; Jn 20, 30–31; 1 Kor 10, 11; Apr 1, 19. Kokios yra kai kurios priežastys, kodėl Dievas liepė pranašams užrašyti Jo duotą žinią?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Įvairios Biblijos knygos atspindi rašiusiųjų literatūrinį stilių ir įgūdžius. Kitą savaitę tyrinėsime, kaip kiekvieno rašiusiojo asmeniniai niuansai ir įvairūs stiliai nesumenkina žinios, nes nėra įkvėpimo „laipsnių“. Kai kurios Biblijos dalys akivaizdžiai yra aktualesnės ir labiau pritaikomos mūsų gyvenimui ir tikėjimui šiandien nei kitos. Tačiau ši tiesa nepadaro vienos Biblijos dalies labiau įkvėpta už kitą.
Kartais rašiusieji Bibliją išdėstė įkvėptą žinią, kuri pirmiausia buvo perduota jų pačių žodžiu arba per patikimą bendražygį. Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė prieš savo mirtį užrašė paskutines kalbas izraelitams. Keturiose Evangelijose užfiksuota daug Jėzaus pamokslų ir mokymų Jo žemiškosios tarnystės metu.
Tačiau yra atvejų, kai pranašai citavo neįkvėptą šaltinį (Apd 17, 28; 1 Kor 15, 33; Tit 1, 12) ir net šėtoną (Pr 3, 1–5; Mt 4, 1–11).
Turėtume prisiminti, kad pranašai, užrašydami kitų žmonių jausmus ir troškimus, taip pat išreiškė ir savo pačių žmogišką reakciją (Dan 8, 27; Apr 22, 8–9). Be to, Biblijoje aprašoma daug gerų pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti, bet taip pat ir daug blogų, kurių reikia vengti (1 Kor 10, 1–11).
Skaitydami Bibliją turėtume nepamiršti, kad nors ji parašyta ne tobula kalba, ji perteikia neklystančią žinią, kuri išlaikys išmėginimą laiku.
V. INSCENIZAVIMAS, SIMBOLIAI, PALYGINIMAI
Biblijoje gausu įvairių vaizdavimų ir metaforų. Pavyzdžiui, visa Senojo Testamento aukojimo sistema, įskaitant patriarchų aukurus, Mozės palapinę ir Jeruzalės šventyklą, buvo piktografinis Kristaus atperkančios aukos ant kryžiaus ir Jo kunigystės danguje vaizdavimas (Hbr 8, 1–6).
Danieliaus pranašystėse karalystės ir galybės pasaulyje buvo nusakytos skirtingomis didžiosios statulos dalimis (Dan 2, 31–45), įvairiais žvėrimis ir ragais (Danieliaus 7 ir Danieliaus 8) ir dviem karaliais (Danieliaus 11). Panašūs vaizdiniai yra ir Apreiškimo knygoje, pavyzdžiui, du žvėrys 13 skyriuje.
Jėzus mokė apie save, pavyzdžiui, kaip apie gyvybės duoną (Jn 6, 35. 41–58), pasaulio šviesą (Jn 8, 12; Jn 9, 5) ir tikrąjį vynmedį (Jn 15, 1–8). Palyginimu apie sėjėją (Mt 13, 1–9. 18–23) bei kituose palyginimuose (Mt 13, 24–52 ir kt.) Jėzus iliustravo savo karalystės prigimtį ir augimą.
5. Perskaitykite Ez 4, 1–8. Jūsų manymu, kodėl Dievas ne tik kalbėjo žodžiu, bet ir inscenizavo tam tikrą savo žinią?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Ez 4, 1–8 yra ryški inscenizacija, Dievui liepiant, kad pranašas padarytų miniatiūrinį Jeruzalės modelį ir atsigultų, pirmiausia ant kairiojo šono 390 dienų, simbolizuojant Izraelio namus, o paskui ant dešiniojo šono 40 dienų, simbolizuojant Judo namus. Kitas vaizdinys buvo dangaus paskirta Ozėjo santuoka su Gomera, paleistuve, simbolizuojant Izraelio dvasinę neištikimybę Dievui (Oz 1, 2–9).
Ezechielio ir Ozėjo išgyvenimai šiandien atrodo gana šokiruojantys. Esmė tokia ir buvo – jie turėjo šokiruoti ne tik mus, bet ir anuomet gyvenusius žmones. Tuo metu, kai pranašų perspėjimai buvo akivaizdžiai atmetami (2 Met 36, 15–21), paskutinis Dievo gailestingumo darbas – tai dramatiškai įspėti žmones dėl jų tikros būklės, kad jie iš tiesų atgailautų. Toks dramatiškas pateikimas tikrai turėjo parodyti jiems, kaip rimtai jie turėjo paisyti Dievo įspėjimo.
Kokia inscenizacija šiandien galėtų įspėti mus, tarkime, dėl to, kad esame Laodikėjos bendruomenė? (Apr 3, 14–18)
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait apie apreiškimą ir įkvėpimą.
Septintosios dienos adventistai tiki, kad E. Vait buvo Dievo įkvėpta. Jos raštai, gyvenimas ir tarnystė atitinka tikrojo pranašo kriterijus. Ji turėjo tokį patį įkvėpimą kaip ir Biblijos pranašai, nors niekada netapatino savo raštų su Šventuoju Raštu. Priešingai, E. Vait visada išaukštindavo Bibliją. Tačiau, kaip ji pati suprato Dievo pranašiškus apreiškimus jai ir jos įkvėpimo procesą?
Pirma, E. Vait visada laikė Bibliją autoritetingu ir neklystančiu Dievo apreiškimu. Biblija atskleidžia Dievo tiesą ir Jo išganymo planą puolusiai žmonijai. Šiame procese, kaip tyrinėjome, Jis naudoja pranašus, kad perduotų savo žinią.
Antra, E. Vait pripažino, kad įkvėpimo procesas apima dangaus ir žmogaus sąveiką. Dievas perdavė savo žinią, bet tada pranašas ją perteikdavo savais žodžiais. E. Vait teigė: „Įkvėpti yra ne Biblijos žodžiai, bet žmonės. Įkvėpimas veikia ne žmogaus žodžius ar jo posakius, bet patį žmogų, kuris, veikiamas Šventosios Dvasios, yra pripildomas minčių. […] Dieviškasis protas ir valia susijungia su žmogaus protu ir valia; taigi žmogaus posakiai yra Dievo Žodis“ („Selected Messages“, 1 knyga, 21 p.).
Kalbėdama apie regėjimus ir pranašiškus sapnus, E. Vait „minčių įkvėpimą“ suprato kaip dieviškojo apreiškimo ir žmogiško patyrimo sąjungą. Ji rašė: „Biblija su Dievo duotomis tiesomis, išreikštomis žmonių kalba, reiškia dieviškumo ir žmogiškumo sąjungą“ („Selected Messages“, 1 knyga, 25 p.). Dievas įvairiai siekė, kad Jo pasiuntinys protu suprastų Jo žinią. Tai apėmė vaizdinius, žodžius ir mintis, įtraukiant visus pranašo pojūčius. E. Vait patyrimas buvo panašus į rašiusiųjų Bibliją.
Trečia, E. Vait pažymėjo, kad ne visas jos žmogiškasis patyrimas ir komunikavimas buvo įkvėpti. Ji patarė: „Tam tikrais atvejais reikia pasakyti tai, kas įprasta, protą turi užimti įprastos mintys, reikia rašyti įprastus laiškus ir perduoti informaciją iš vieno darbuotojo kitam. Tokie žodžiai, tokia informacija nėra pateikiami ypatingu Dievo Dvasios įkvėpimu“ („Selected Messages“, 1 knyga, 39 p.). Svarbu suvokti šį skirtumą skaitant jos raštus ir apmąstant jos patyrimus, ypač jos korespondenciją ir dienoraščius.
Žinant, kaip apreiškimą ir įkvėpimą suprato E. Vait, galima išvengti kraštutinumų ir išmintingai bei supratingai skaityti jos patarimus.
Norėdami sužinoti daugiau, naršykite https://whiteestate.org/absg/5.