Spalio 31–lapkričio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 17, 14; Iz 13, 1; Jer 36, 17–18; Rom 16, 22; Lk 1, 1–4; Jud 14, 15; 2 Kor 4, 7.
Įsimintina eilutė: „O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15, 4).
Ar norėtumėte išmokti giesmę, kurią parašė pats Dievas? Pakartoto Įstatymo 32 žodžius Mozė užrašė Dievo paliepimu (Įst 31, 19–22). Paprastai giesmių nelaikome pranašiškais raštais, nors daugelis Psalmių iš tiesų yra įkvėptos giesmės, net jei pačių žodžių tiesiogiai nepadiktavo Viešpats.
Biblijoje aprašyti trys pagrindiniai būdai, kuriais pranašai perteikdavo Dievo žinią: (1) žodžiu; (2) raštu; ir (3) simboliais arba inscenizacijomis. Šią savaitę daugiausia dėmesio skirsime Šventojo Rašto knygoms. Biblijoje užrašytas Dievo Žodis, išreikštas Jo pasiuntinių žodžiais, įskaitant pranašų pamokslus ir kalbas.
Pagalvokite apie rašymo stilių ir žanrų įvairovę pranašiškuose raštuose: pasakojimai, istorija, poezija, raudos ir laiškai – tai tik keli pavyzdžiai. Išrinkti vyrai ir moterys žmonių kalba perteikė tai, ko mokė Šventoji Dvasia. Šią savaitę apžvelgsime jų raštus, literatūrinių padėjėjų (raštininkų) naudojimą ir tai, į ką reikia atkreipti dėmesį tyrinėjant sudėtingus tekstus.
I. RAGINIMAS RAŠYTI
Ankstyviausias Dievo naudojamas būdas perduoti žinią žmonijai buvo tiesioginis žodinis bendravimas, pavyzdžiui, girdint balsą, sapnuojant ar angelų pagalba. Tik Mozės laikais Šventajame Rašte užfiksuotas pirmasis Dievo nurodymas dėl šių patyrimų – įrašyti „į knygą“ tai, ką Dievas buvo kalbėjęs.
1. Kada Biblijoje pirmą kartą paminėtas rašymas? Perskaitykite Iš 17, 14.
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Senajame Testamente yra daugybė pavyzdžių, kai Dievas davė nurodymus savo pasiuntiniams išsaugoti Jo žodžius tautai. Kaip ir Mozei, Jeremijui buvo pasakyta: „Paimk ritinį ir surašyk jame visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau apie Izraelį ir apie Judą, ir apie visas tautas nuo to laiko, kai pirmąkart tau kalbėjau Jošijo dienomis, iki šiandien“ (Jer 36, 2).
Jeremijui taip pat buvo duota priežastis užrašyti pranašystes: „Gal Judo namai, išgirdę apie visas nelaimes, kurias manau jiems padaryti, gręšis visi iki vieno iš savo nedoro kelio, idant galėčiau atleisti jų nedorumą ir nuodėmę“ (Jer 36, 3). Pranašystės buvo duotos tam, kad žmonės eitų į išgelbėjimą, o ne dėl su ateitimi susijusio smalsumo.
Dievo pasiuntiniai rašė įvairiausiomis aplinkybėmis. Pirmąsias penkias Biblijos knygas Mozė parašė būdamas dykumoje. Dovydas parašė kelias psalmes, kai jį persekiojo Saulius (Psalmės 52; 54; 57; 59). Danielius užrašė patirtus regėjimus tarnaudamas Babilono ir Medų-Persų rūmuose. Tuo tarpu Paulius Laišką efeziečiams, Laišką filipiečiams, Laišką kolosiečiams ir Laišką Filemonui parašė kalėjime, o Apreiškimo knygą Jonas parašė ištremtas į Patmo salą. Akivaizdu, kad kai Dievo pasiuntiniai buvo įkvėpti rašyti, Šventoji Dvasia juos įgalino, nepaisant jų aplinkybių.
Įdomu tai, kad visas išsaugotas Jėzaus mokymas mus pasiekė rašytine forma per asmenis, kuriems Dievas patikėjo šias brangias tiesas. Tai moko, kad Dievas pasitiki, jog dangaus žinia bus ištikimai užrašyta ir išsaugota Jo pasiuntinių.
Ką atsakytumėte žmogui, teigiančiam, kad negalime pasitikėti Biblija, nes neturime pirminių rankraščių? Kodėl tai iš tikrųjų silpnas argumentas?
II. LITERATŪROS ŽANRAI IR STILIAI
Biblijoje yra įvairių Dievo įkvėptų pasiuntinių naudotų rašymo stilių. Kai kurie primena dienoraščio rašymą (Sk 33, 1–49). Kita vertus, Danieliaus, Zacharijo knygose ir Apreiškimo knygoje yra apokaliptinio žanro pavyzdžių, kuriems būdinga didinga simbolika, kosminės temos ir dangiškųjų būtybių aprašymai, be kitų ypatybių.
2. Perskaitykite Iz 13, 1. Kaip Biblija čia įvardija Izaijo skelbtą žinią?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Pranašų patirti regėjimai kartais vadinami ištarmėmis – tai reiškia Dievo žinią arba apreiškimą (kai kuriuose vertimuose šis žodis verčiamas – „našta“). Naujesniuose Biblijos vertimuose nurodoma, kad daugelis šių ištarmių buvo užrašytos poetine forma, dažnai naudojant paralelizmą. Paralelizmas – tai paskesnių eilučių kartojimas arba kartais priešpriešinijimas ankstesnėms eilutėms. Pavyzdžiui: „Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį“ (Iz 17, 7). Kūrėjas ir Šventasis yra lygiagretūs vienas kitam, kiekvienam simboliui suteikiant daugiau informacijos apie kitą.
Pranašai taip pat naudojo įprastas literatūrines priemones, tokias kaip metaforos (simboliai) ir hiperbolė (perdėtas išpūtimas). Kad geriau suprastume ir pritaikytume žinią, svarbu atpažinti naudotą pranašo rašymo būdą.
Kitas dažnas literatūrinis stilius Šventajame Rašte – tai „Sandoros teismas“. Pavyzdžiui, Jer 2, 4–9 pranašas pateikė Dievo skundą prieš savo tautą dėl Sandoros nesilaikymo. Pasitelkdamas teismo simbolius, pranašas vaizduoja Dievą kaip kaltintoją, išdėstantį priežastis teismui.
Šventajame Rašte taip pat yra pranašiškų raštų, istorijos, giesmių ir palyginimų. Jeremijui buvo liepta sudaryti visų savo pamokslų knygą (Jer 36, 2), o didelę dalį Naujojo Testamento raštų sudaro laiškai, skirti asmenims ar bendruomenėms. Autoriteto atžvilgiu nėra jokio skirtumo tarp vieno ar kito bendravimo stiliaus. Pauliaus laiškai turėjo būti laikomi turinčiais tokį patį svorį kaip ir senovės pranašų laiškai, nes Paulius savo laiškuose aiškiai teigė, kad jį įkvėpė Šventoji Dvasia (1 Kor 7, 10. 12. 40).
Kai kurie mokslininkai Šventajame Rašte pabrėžia žmogiškąjį indėlį dieviškojo sąskaita. Kodėl toks kelias užtikrintai veda į dvasinę pražūtį?
III. LITERATŪRINIAI PADĖJĖJAI
3. Perskaitykite Jer 36, 17–18 ir Rom 16, 22. Ką šios eilutės mums sako apie rašiusiųjų Bibliją naudojimąsi padėjėjais?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Greičiausia, jog Jeremijas galėjo užrašyti savo žinią pats, bet vietoj to jis pasikliovė patikimu raštininku, kad šis ištikimai užrašytų pranašystes ir pasidalytų jomis su tautos vadovais. Jeremijas nėra vienintelis pavyzdys Biblijoje, kada pranašai naudojosi pagalbininko paslaugomis, kad perduotų dangaus žinią.
Naujajame Testamente, nors Tercijus užrašė, kad jis „šio laiško surašytojas“ (Rom 16, 22), Laiško romiečiams pradžioje aiškiai išdėstyta, kad Tercijus rašė tik tai, ką Paulius norėjo pasakyti. Tercijus buvo jo sekretorius, užrašęs diktuojamą tekstą, Pauliaus žodžius.
Tai Pauliui nebuvo neįprasta. Laiško kolosiečiams ir Laiško tesalonikiečiams pabaigoje Paulius užrašė sveikinimą savo ranka (Kol 4, 18; 2 Tes 3, 17), patvirtindamas visą laišką. Tai rodo, kad apaštalas pasikliovė kažkuo kitu, rašiusiu laiškus už jį. Kadangi dėl to gali kilti abejonių, ar laiškas deramai atstovauja apaštalui arba, dar blogiau, ar laiškas buvo ne nuo apaštalo – Paulius pabaigoje savo ranka prirašydavo sveikinimą, kad nekiltų abejonių dėl laiško autentiškumo.
Daugelis komentuotojų literatūrinio stiliaus skirtumus Pauliaus laiškuose sieja su tuo, kad apaštalas naudojosi literatūriniais pagalbininkais. Tas pats ir dviejų Petro laiškų atveju: „Nors akivaizdu, kad 2 Petro laiško kalbos stilius skiriasi nuo 1 Petro laiško kalbos stiliaus, tai pagrįstai galima paaiškinti tikimybe, jog Petras… pasitelkė sekretoriaus pagalbą rašant laišką graikų kalba. Jei Paulius, kuris puikiai mokėjo graikų kalbą, naudojosi sekretorių paslaugomis, ką apaštalas akivaizdžiai darė, logiška manyti, kad Petras, kurio gimtoji kalba buvo aramėjų, būtų daręs tą patį ir kad šie sekretoriai būtų turėję aiškios įtakos Petro laiškų užrašymui graikų kalba“ („The SDA Bible Commentary“, 5 t., 186 p.).
Tai rodo, kad Dievo pasiuntinių mintys išdėstytos patikimai, visgi žodynas ir sakinių sandara gali atspindėti skirtingus jų samdytų padėjėjų literatūrinius gebėjimus. Įkvėptos yra mintys, o ne konkretūs žodžiai šioms įkvėptoms mintims išreikšti.
IV. LITERATŪRINIAI ŠALTINIAI
„Mokytojas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas ir tyrinėdamas, bei sudarė daug patarlių. Mokytojas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė“ (Mok 12, 9–10).
Šias eilutes galima aiškinti parodant, kad Saliamonas nesudarė visų užrašytų patarlių. Įkvėptas Dievo jis tyrinėjo posakius ir ieškojo tokių, kurie buvo teisingi. Iš tiesų, dažnai cituojamas Patarlių 31 pavyzdingos moters aprašymas priskiriamas Masos karaliaus Lemuelio motinai, o ne Saliamonui (Pat 31, 1). Įrodymai patvirtina Egipto literatūros įtaką Patarlių knygai.
Panašiai ir įkvėpti Senojo Testamento istorikai mums užrašė, jog jie rėmėsi archyvais ir kitais istoriniais metraščiais, kad ištikimai išdėstytų Dievo tautos istoriją.
4. Perskaitykite 1 Kar 11, 41; Lk 1, 1–4; Judo 14–15. Ką šie tekstai mums sako apie tai, kaip įkvėpti rašytojai kartais naudojosi nebibliniais šaltiniais?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Ezra, Nehemijas yra kiti, rašę Bibliją, rėmęsi istoriniais įrašais savo pasakojimams dokumentuoti. Ezra įtraukė laiškų ir karališkųjų nutarimų dėl Jeruzalės ir Persijos kopijas (Ezros 4–7), o Nehemijas paminėjo kilmės sąrašą, kurį jis rado ir įtraukė į savo pasakojimą (Neh 7, 5–72).
Šis principas akivaizdus ir Naujajame Testamente. „Iš Luko patyrimo aišku, kad įkvėpimas veikia natūralių protinių gebėjimų pagalba jų neatmetant. Štai įkvėptas rašytojas, kurį Šventoji Dvasia vedė kruopščiai tyrinėjant turimus žodinius ir rašytinius šaltinius, susijusius su Kristaus gyvenimu, sudėjęs surinktą informaciją į pasakojimą“ („The SDA Bible Commentary“, 5 t., 669 p.).
Judas, regis, citavo 1 Henocho 1, 9 – nekanoninį žydų veikalą. Neminėdamas vardų Paulius citavo graikų filosofus (Apd 17, 28; Tit 1, 12).
Nors rašę Bibliją dažnai vadovavosi tiesioginiu apreiškimu, gautu per regėjimus ir sapnus, tai nebuvo kliūtis Šventajai Dvasiai įkvėpti šiuos pasiuntinius rinktis medžiagą iš kitų šaltinių. Kodėl mums svarbu tai prisiminti?
V. DIEVIŠKOJI ŽINIA IR ŽMOGIŠKIEJI NETOBULUMAI
5. Ką Paulius rašė apie Dievo lobį 2 Kor 4, 7?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Paulius rašė apie Dievo lobį, kuris nešiojamas „moliniuose induose“ (žmonėse), kad būtų parodyta Dievo galia, o ne mūsų silpnybės. Šventasis Raštas atskleidžia, kad lygiai kaip Dievo pasiuntiniai nebuvo antgamtiškai apsaugoti nuo nuopuolių asmeniniame gyvenime (pavyzdžiui, Mozė, Elijas, Dovydas, Jona ir Petras), taip ir jų raštai nebuvo apsaugoti nuo žmogiškojo supratimo ir bendravimo netobulumų.
„Dieviškojo ir žmogiškojo sąjunga, pasireiškianti Kristuje, yra ir Biblijoje. Apreikštos tiesos yra duotos ‘Dievo įkvėpimu; tačiau jos išreikštos žmonių žodžiais ir pritaikytos žmonių poreikiams“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 5 t., 747 p.).
Dievo pasiuntinių žmogiškumas nėra nustelbtas dieviškojo pašaukimo perteikiant tiesos lobį, kaip rašė Paulius 2 Kor 4, 7. Taip pat neatrodo, kad Šventoji Dvasia nusprendė neleisti savo pasiuntiniams naudoti teiginių ir rašyti žodžių, kuriuos mums šiandien sunku suderinti ar paaiškinti. Kad ir kiek mažai tokių tekstų būtų, reikia labai siauro mąstymo, kad dėl jų sukluptum. Kaip Biblija tikintys krikščionys, turime pasišvęsti Dievo Žodžiui tiek, kiek jį suprantame, ir pasitikėti Viešpačiu, nepaisant to, ko nesuprantame.
Kai kurie nesuderinamumai gali būti siejami su nereikšmingomis perrašinėtojų klaidomis arba su prieštaringais šaltiniais (įrašais), kuriais rėmėsi įkvėpti rašytojai. Svarstydami sudėtingus tekstus, turime savęs paklausti, ar iki galo suprantame rašiusiojo žodžių prasmę ir ar tolesnis tyrinėjimas galėtų išspręsti klausimą.
Net jei negalime paaiškinti kiekvienos tariamos klaidos ar nesuderinamumo, aišku, kad jie neturi reikšmės žinios esmei. Galime būti tikri, kad Šventojo Rašto tiesos yra ištikimai apreikštos, nepaisant Dievo pasiuntinių netobulumo.
Jūsų manymu, kodėl Dievas nusprendė naudoti klystančius žmones, o ne nenusidėjusius angelus kaip savo pagrindinius pasiuntinius?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait raštai.
E. Vait patyrimas ir raštai dera su daugeliu šios savaitės temų, susijusių su Dievo pasiuntiniais Biblijoje. E. Vait taip pat gavo Dievo pavedimą užrašyti tai, kas jai buvo apreikšta.
1909 m. E. Vait rašė: „Dėl nelaimingo atsitikimo, kuris vos nekainavo man gyvybės, buvau silpnos sveikatos ir negalėjau rašyti. […] Tačiau vieną naktį Viešpaties angelas atėjo prie mano lovos ir tarė: ‘Privalai užrašyti tai, ką tau duodu’. Aš atsakiau: ‘Negaliu rašyti’. Vėl buvo duotas paliepimas: ‘Užrašyk tai, ką tau duodu’. Pagalvojau, kad pabandysiu ir paėmusi nuo stalo nešiojamąją lentelę pradėjau rašyti, ir supratau, jog lengvai galiu užrašyti žodžius“ (Generalinės konferencijos suvestinė, 1909 m. gegužės 31 d).
Kaip ir įkvėpti Biblijos rašytojai, E. Vait taip pat samdė literatūros padėjėjus. Jos sekretorės atliko darbą, kurio tikimasi iš redaktorių – padėjo autorei aiškiai išreikšti jos mintis, neįterpiant savųjų. Šios sekretorės nebuvo rašytojos ar bendraautorės. Jų darbas priklausė nuo medžiagos, kurią pati E. Vait parengė, ir nesvarbu, ar medžiaga buvo parašyta ranka, ar perteikta žodžiu.
Savo raštuose E. Vait taip pat citavo ir pritaikė medžiagą iš kitų literatūros šaltinių, pristatydama savo žinią. Rekomenduodama savo skaitytojams kai kurias iš tų pačių knygų, kuriomis ji naudojosi, akivaizdu, kad ji neketino apgaudinėti ar būti nesąžininga kitų autorių atžvilgiu, tiesiog jų kalboje ji rado tinkamų posakių, perteikiančių tiesas, kurias ji norėjo išreikšti.
O kaip dėl nesuderinamumų ar netikslumų?
„Kalbant apie neklystamumą, – rašė ji, – „niekada netvirtinau, kad neklystu; tik Dievas neklysta“ („Selected Messages“, 1 knyga, 37 p.).
Jos raštuose yra teiginių, kuriuos sunku suprasti ar suderinti su kitais. E. Vait žmogiškumo nenustelbė dieviškasis pašaukimas. Kaip ir mes visi, E. Vait augo ir brendo, ir šis augimas bei branda atsiskleidžia jos raštuose.
Jau minėta, bet verta pakartoti, ji pataisydavo tuos, kurie tikėjo, kad kiekvienas jos parašytas žodis atėjo tiesiai iš dangaus. „Kartais reikia pasakyti tai, kas įprasta, užimti mintis kasdieniais reikalais, rašyti įprastus laiškus ir perduoti informaciją, kuri perduodama iš vieno darbuotojo kitam. Tokie žodžiai, tokia informacija nėra suteikiama ypatingu Dievo Dvasios įkvėpimu“ („Selected Messages“, 3 knyga, 58 p.).
Norėdami sužinoti daugiau, naršykite https://whiteestate.org/absg/6.