Rugsėjo 26–spalio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 27–28; Pr 3, 1–8; Lk 15, 11–32; Pr 3, 14–24; Iš 19, 16–22; Jn 10, 27–30.
Įsimintina eilutė: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Hbr 1, 1–2).
Skaitmeninės technologijos daugeliui iš mūsų leidžia pamatyti draugus ir giminaičius tolimuose kraštuose. Tai puiku. Vis dėlto, daug geriau susitikti asmeniškai! Susitikus nutinka šis tas ypatingo, apsikabiname ir kalbamės akis į akį.
Šią savaitę prisiminsime, kad žmonės buvo sukurti palaikyti artimus ir tiesioginius santykius su Kūrėju. Tačiau nuodėmė šį artimą ryšį sugriovė seniai. Norėdamas atkurti šį bendravimą su mylimais kūriniais, Dievas parūpino būdų kalbėtis su mumis. Labiausiai atpažįstama Jo santykių su žmonija forma – tai kruopščiai atrinkti atstovai, žinomi kaip pranašai, kurie mums atskleidžia Jo žinią. Dažnu atveju šie pranašai yra palikę įrašų Biblijoje, bet ne visais atvejais.
Galutinis Dievo planas – tai atkurti Jo paveikslą mumyse, paveikslą, kurį sugriovė nuodėmė. Toks ir yra išganymo planas – atkūrimas, kuris bus užbaigtas, kai Dievas sukurs naują dangų ir naują žemę, „kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13).
Iki tol Dievas vis dar kalba su mumis ir tam Jis vis dar naudoja savo pranašus.
I. BENDRAVIMAS EDENE
Pradžios 1 ir 2 pasakojama apie pasaulio sukūrimą. Dievas sukūrė gražų pasaulį ir jame apgyvendino Adomą ir Ievą – tai buvo kūrinijos apvainikavimas. Žmonės skyrėsi nuo visų kitų žemės būtybių, nes buvo sukurti „pagal Dievo paveikslą“ (Pr 1, 27) – tai pasakyta tik apie juos, o ne, pavyzdžiui, apie paukščius ar kitus gyvūnus. Todėl jie turėjo gyventi visavertį gyvenimą, patirti meilę visomis jos formomis ir vaikščioti bendrystėje su pačiu Dievu.
Pr 2, 18–23 taip pat parašyta, kad Dievas sukūrė Ievą Adomui, nes, pasak Dievo, „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Taigi, nuo pat pradžių žmonės buvo sukurti bendruomeniški. Šiandien sociologai moko, kad žmonių bendravimas teikia daug naudos mūsų fizinei ir psichologinei gerovei, o vienatvė žudo. Tad nestebina, jog sukūrus Ievą Adomas tarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta“ (Pr 2, 23). Šeimos struktūra, kurią sudaro vienas biologinis vyras ir viena biologinė moteris, sujungti santuoka, yra pirmoji socialinė institucija, kurią Dievas suteikė žmonėms, kad jie galėtų patirti visavertį ryšį ir bendrystę. Nestebina, kad vienas iš pagrindinių šėtono tikslų visada buvo sunaikinti esminę pirminės šeimos dinamiką.
1. Perskaitykite Pr 1, 27–28; Pr 2, 15–17 ir Pr 3, 9. Koks bendravimas buvo tarp Dievo ir žmonių Edene?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Adomas ir Ieva mėgavosi tiesiogine bendryste su Dievu. Būdami mąstantys, jie galėjo susitikti su Dievu ir klausytis Jo nurodymų. Būdami nuostabaus Dievo sodo prižiūrėtojais jie augo pažinimu ir įgūdžiais, rūpindamiesi gyvąja flora ir fauna. Kiekvieną pavakarę jie susitikdavo ypatingam laikui su Dievu (Pr 3, 8). Ypač šabas [sabata], esminė Dievo kūrybinio darbo dalis, turėjo būti skirtas bendrystei tarp Dievo ir Jo vaikų (Pr 2, 2–3; Iš 20, 8–11). Tą dieną mūsų pirmieji tėvai ypatingu būdu patyrė Dievo meilę ir rūpestį jais.
Šiandien, praėjus tūkstančiams metų nuo Edeno, mums sunku įsivaizduoti, koks jis buvo iki nuodėmės. Vis dėlto, net ir dabar, gamtos pasaulis nurodo į pirminę Dievo kūriniją?
II. SLĖPIMASIS NUO DIEVO
Kadangi Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8), Jis nekūrė žmonių „robotų“. Meilė apima apsisprendimą. Kad galėtų mylėti, Adomas ir Ieva privalėjo būti sukurti turintys laisvą valią; kitaip jie negalėtų duoti meilės, tikros meilės.
Adomas ir Ieva buvo laisvi paklusti arba nepaklusti savo Kūrėjui. Šio laisvo apsisprendimo tikrovė akivaizdi įsakyme nevalgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio (Pr 2, 15–17). Kodėl porą reikėjo įspėti nevalgyti nuo šio medžio, jei jie iš pradžių neturėjo tokios laisvės? „Pirmieji žmonės, nors buvę sukurti nekalti ir šventi, nebuvo apsaugoti nuo galimybės daryti bloga. Dievas juos moraliai išlaisvino, kad galėtų patys įvertinti Jo išmintį ir palankumą, reikalavimų teisingumą, kad visiškai savo noru apsispręstų – paklusti ar nepaklusti. Jiems reikėjo bendrauti su Dievu ir šventais angelais… Be pasirinkimo laisvės jų klusnumas būtų buvęs priverstinis“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 29 p.).
2. Kodėl Adomas ir Ieva bandė pasislėpti nuo savo Kūrėjo, kai Jam nepakluso? Pr 3, 1–8 (plg. Jer 23, 24 ir Hbr 4, 13)
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Pradžios 3 nusakytas siaubingas vaizdas – Adomo ir Ievos nuopuolis. Po epinio gyvatės (šėtono) ir Ievos pokalbio mūsų pirmieji tėvai buvo gundomi valgyti nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“, o tai jiems buvo uždrausta. Šėtonas panaudojo žodžių, jausmų ir malonių pagundų galią, kad įtikintų Ievą, o ši vėliau įtikino Adomą nepaklusti Dievo įsakymui. Ieva pastebėjo, „kad tas medis buvo geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties“ (Pr 3, 6). Šėtono pažadas, kad jie bus „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5), atrodė neatsispiriamas.
Iš tikrųjų šėtono kalbos buvo kupinos melo. Piktasis slėpė nuo jų nepaklusnumo padarinius. Po to, kai jie nepakluso Dievui, jų akys iš karto „atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi“. Dievo šviesos ir šlovės apsiausto (Ps 104, 1–2), kuris atspindėjo Aukščiausiojo „paveikslą“, nebebuvo. Jų nebedengė tai, ką Dievas jiems buvo parūpinęs. Nestebina, kad Adomas ir Ieva slėpėsi nuo savo Kūrėjo (tarsi būtų įmanoma pasislėpti nuo Dievo). Jie bandė slėptis, nes nuodėmė verčia mus jaustis kaltais, ir dėl savo kaltės norime bėgti nuo Dievo Artumo.
Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su gėda ir siekiu pasislėpti nuo Dievo, kai nusidėjote?
III. DIEVAS IEŠKO ŽMONIJOS
Pr 3, 9–10 moko, kad Dievas ėmėsi iniciatyvos ieškodamas savo puolusių vaikų. Klausimas: „Kur tu?“, buvo retorinis, nes Dievas žinojo, ką Adomas ir Ieva padarė, ir kur jie buvo. Nepaisant to, nuodėmė nutraukė įprastą bendravimą tarp Jo ir pirmųjų žmonių. Dievas neatidėliotinai susirūpino bendravimo su savo vaikais atkūrimu, susitinkant su jais ir suteikiant jiems viltį neviltyje. Iš tiesų, hebrajų kalbos žodis qara’ („pašaukė“ (Pr 3, 9)) dažnai vartojamas nusakant Dievo pastangas užmegzti bendravimą su savo tauta.
3. Perskaitykite Lk 15, 11–32. Kaip šis palyginimas atspindi tai, kas įvyko Pr 3, 9–10?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Adomo ir Ievos paieškos atskleidžia besąlygišką Dievo meilę savo vaikams. Dievas niekada mūsų neapleidžia (Luko 15). Jis deda daug pastangų, kad atkurtų bendrystę su mumis, net kai mes slepiamės. Prieš Jėzaus nukryžiavimą, kai Petras tris kartus išsigynė Jėzaus, Kristus „atsigręžė ir pažvelgė“ (Lk 22, 61) į jį. Net ir be žodžių Jis „kalbėjo“ su Petru ir stengėsi laimėti savo klystantį draugą.
Atkreipkite dėmesį (Pr 3, 11–13), kaip nuodėmė staiga pakeitė Adomo ir Ievos santykius. Užuot išpažinę asmeninę nuodėmę, jie pradėjo kaltinti kitus. Adomas kaltino Ievą ir netiesiogiai Dievą, nes Jis jam davė Ievą. „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“, – sakė jis (Pr 3, 12). Tuo tarpu Ieva dėl savo nepaklusnumo kaltino žaltį. „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“ (Pr 3, 13), teisinosi ji. Nė vienas iš jų, bent jau pirmą kartą susidūręs su nuodėme, nepripažino savo kaltės. Mažai kas pasikeitė per šešis tūkstančius metų.
Tikrovė tokia, kad nuodėmė paveikė visus žmones. Apaštalas Paulius gerai apibūdino mūsų būklę Rom 7, 15–24, išsamiai aprašydamas skausmą, kurį sukelia noras daryti tai, kas gera, bet pasielgiant priešingai: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7, 15).
Kas gi to nesupranta?
Tai, ką Paulius rašė, yra gilu. Mes visi esame palūžę, ir toliau darome tai, ko žinome neturintys daryti. Kas nepatyrė šios tikrovės?
Mūsų vienintelė viltis, rašė Paulius, yra išvadavimas „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7, 25) Štai kodėl Dievas ir toliau mūsų ieško, kad vestų pas Jėzų, kuris vienintelis gali padaryti mus panašius į Jį ir išgelbėti iš pražūties, kurią atneša nuodėmė.
IV. IŠVARYTI IŠ SODO
Vienas skaudžiausių Adomo ir Ievos nuodėmės padarinių – tai atskyrimas nuo Dievo. Jie buvo išvaryti iš sodo ir nebegalėjo kalbėtis su Dievu tiesiogiai. Pranašas Izaijas rašė apie šią sudėtingą žmogaus būklę: „Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo, jūsų nuodėmės uždengė Jo veidą, ir Jis nebegirdi jūsų“ (Iz 59, 2).
Iš tiesų Adomas ir Ieva vis dar buvo Dievo vaikai. Tačiau nuodėmės padarinių nebuvo galima išvengti, ir pora turėjo palikti Edeną. Po jų nepaklusnumo pasikeitė viskas.
4. Nuodėmė daugeliu atžvilgių pakeitė žmoniją (Pr 3, 14–24). Bet kaip konkrečiai nuodėmė pakeitė mūsų bendravimą su Dievu? (Taip pat skaitykite Iš 19, 16–22)
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Nuodėmė neįsivaizduojamai pakeitė žmogaus gyvenimą, ir taip yra todėl, kad mums pažįstamas tik nuodėmės pasaulis. Dėl nuodėmės žemė buvo „prakeikta“ ir turėjo išauginti „erškėčius ir usnis“. Žmonės dabar patirs skausmą ir turės triūsti, kad apsirūpintų maistu, o galiausiai mirs ir sugrįš į žemę. Iš visų nuodėmės priminimų mirtis išlieka galingiausia. Tuo pačiu metu dėl nuodėmės nebegalime tiesiogiai bendrauti su Dievu.
Tačiau Adomui ir Ievai buvo pažadėtas sprendimas naikinančiai nuodėmei. Nors mūsų pirmieji tėvai neteko galimybės matyti Dievą ir kalbėtis su Juo tiesiogiai, jie paliko Edeną su viltimi dėl dabarties ir ateities. Dievas ėmėsi iniciatyvos ir paaiškino jiems išgelbėjimo planą.
Pr 3, 15, taip vadinamame pirmajame Evangelijos pažade, jiems (ir mums) yra apsčiai vilties, nepaisant to, kas įvyko. Ateisiančio Atpirkėjo pažadas lems dabartinį priešiškumą nuodėmei ir viltį dėl būsimo žmonijos išgelbėjimo. Iš tiesų, drabužių parūpinimas Adomui ir Ievai prieš jiems paliekant sodą buvo simbolinis Dievo darbas, reiškiantis jų būsimą atpirkimą. Per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą turės būti atkurta bendrystė su Dievu (Jn 14, 1–3).
Tai yra, pačiame Edene, iškart po nuodėmės, žmonijai buvo suteikta viltis ir pažadas, kad nuodėmės klausimas galiausiai bus išspręstas. Kai tik atsirado nuodėmė, atsirado Gelbėtojo pažadas.
Kaip jautėtės padarę ką nors nederamo? Jautėte kaltę, gėdą, neapykantą sau? Kokie buvo padariniai? Kaip jūsų tikėjimas Dievu ir Evangelijos pažadas neleido jums išsižadėti tikėjimo?
V. DIEVO ATSTOVAI
5. Ką šios eilutės atskleidžia apie tai, kaip Dievas kalbėjo žmonijai po nuodėmės? (Hbr 1, 1–2; Rom 1, 19–20; Sk 12, 6; 2 Tim 3, 16–17; Jn 14, 7–9; Jn 10, 27–30)
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Nepaisant nuodėmės, Dievas rado daug būdų bendrauti su puolusiais žmonėmis. Vienas iš būdų, kuriuo Dievas mums apsireiškia, yra kūrinija. Gamta yra galingas Jo nuostabių darbų apreiškimas. Mokslininkai stebisi mūsų visatos stebuklais ir net „paprasčiausių“ gyvybės formų sudėtingumu. Tačiau gamta taip pat parodo nuopuolio padarinius, o kiekvienos gyvybės mirtis yra galingiausias to pavyzdys.
Kitas būdas, kuriuo Dievas kalbėjo žmonijai, yra pranašai – asmenys, kuriuos Jis pasirinko savo atstovais. Pavyzdžiui, Dievas kalbėjo Nojui, Abraomui, Mozei ir Danieliui, atskleisdamas savo valią savo tautai. Iš esmės pranašiška Dievo žinia yra priminimas, kad Jis nepamiršo savo vaikų ir tebėra su jais. Nors kai kurie pranašai ir parašė tai, kas mums tapo Šventuoju Raštu, kiti neparašė jokių Biblijos knygų.
Daugelis pranašų žodžių išliko Šventajame Rašte (2 Tim 3, 16–17). Biblija yra paties Dievo apreiškimas. Būtent per Jo žodžius mes sužinome, kas Jis yra, matome Jo nesibaigiančią meilę ir atrandame Jo valią, kaip turėtume gyventi.
Be to, būtent Biblijos dėka mes suprantame, kas esame, iš kur atėjome ir kur einame. Šventajame Rašte randame Dievo tikslą mūsų gyvenimui.
Tačiau veiksmingiausias būdas, kuriuo Dievas kalbėjo su mumis, yra Jėzus Kristus, kuris, žinoma, mums apreiškiamas Biblijoje. Kaip Dievas ieškojo Adomo ir Ievos Edene, taip ir Kristus „atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą“, – pareiškė Jėzus (Jn 14, 9). Savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu Kristus įvykdė Adomui ir Ievai Edene duotą pažadą. Jėzus atėjo ir mirė už mus, kad mes galėtume per Jį turėti amžinąjį gyvenimą.
Po Jėzaus įžengimo į dangų Šventoji Dvasia ir toliau veda mus „į tiesos pilnatvę“ ir kalba mums, „kas turi įvykti“ (Jn 16, 13).
Kiek guodžia tai, ką Jėzus, Jo meilė, Jo charakteris ir Jo pasiaukojimas mums apreiškia, koks iš tikrųjų yra Dievas Tėvas?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: E. Vait.
Dievo bendravimas neapsiriboja bibliniais laikais. Ateinančiomis savaitėmis tyrinėsime, kad Dievas kalba žmonėms amžinai, ir Jo žodžiai bus apreikšti šiuolaikiniais būdais iki Kristaus sugrįžimo.
E. Vait (Ellen Gould Harmon White) ir jos sesuo dvynė Elžbieta (Elizabeth) gimė 1827 m. lapkričio 26 d. Gorhame, Meino valstijoje. Jos buvo jauniausios iš aštuonių Junisės (Eunice) ir Roberto (Robert) Harmon vaikų. Po kelerių metų šeima persikėlė į Portlandą, Meino valstijoje, kur Robertas Harmon tikėjosi išplėsti savo skrybėlių gamybos verslą. Būdama 9 metų Elena patyrė traumą, kuri paveikė ją fiziškai, emociškai ir socialiai. Elenai būnant parke netoli namų, supykusi jos klasės draugė sviedė į ją akmenį, ir Elena kelias savaites buvo pusiau sąmoninga. Ši nelaimė nutraukė jos formalųjį ugdymą ir lėmė sveikatos problemas visam gyvenimui. Veido trauma taip pat privertė Eleną nerimauti dėl savo išvaizdos, apribojant jos santykius su žmonėmis.
Būtent tokioje aplinkoje jaunoji Elena Harmon pradėjo galvoti apie savo dvasinį likimą. Ji bijojo Dievo ir jautėsi neverta dangaus. Tokia baimė sustiprėjo, kai jos šeima patikėjo Milerio mokymu apie greitą Jėzaus antrąjį atėjimą. Net ir po krikšto (panardinant į vandenį) metodistų bažnyčioje 1842 m., Elena nesijautė verta Dievo meilės. Ji tikėjo, kad yra pražuvusi amžiams“ („Life Sketches of E. G. White“, 20–31 p.).
Kankinant tokioms mintims jaunoji Elena susapnavo tai, kas ėmė keisti jos nuomonę apie Dievą. Tačiau tik sutikusi Levį Stokmaną (Levi Stockman), metodistų pamokslininką, ji suprato ir pajuto Dievo meilę bei malonę. Tarsi Dievas būtų kalbėjęs jai jos neviltyje. „Dabar tikėjimas užvaldė mano širdį“, – vėliau rašė ji. „Jaučiau neapsakomą meilę Dievui ir Jo Dvasios liudijimą, kad mano nuodėmės atleistos. Mano nusistatymas Tėvo atžvilgiu pasikeitė. Dabar Jį mačiau kaip malonų ir švelnų, o ne kaip griežtą tironą, verčiantį žmones aklai paklusti. Mano širdis pasidavė Jam su gilia ir karšta meile“ (Life Sketches of Ellen G. White, 39 p.). Tuo pačiu metu E. Vait suprato mokymą, susijusį su „mirusiųjų būkle“, ir pamažu suvokė, kad nėra amžinai liepsnojančio pragaro. Naujas jos supratimas, susijęs su Dievu ir Jo meile, visiškai pakeitė jos nusistatymą. Ateinančiomis savaitėmis kiekvieną penktadienį tyrinėsime, kad E. Vait giliai pamilo Jėzų ir tarnavo Jam visą likusį gyvenimą.
Norėdami sužinoti daugiau, naršykite https://whiteestate.org/absg/1.