Spalio 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 15, 6; Gal 3, 6–9; 1 Kar 18, 19–39; Izaijo 53; Dan 2, 46–48; Mk 1, 2–5; Mt 11, 1–6.
Įsimintina eilutė: „Tada išgirdau Viešpaties balsą: ‘Ką Man siųsti? Kas gi bus Mūsų pasiuntinys?’ O aš atsiliepiau: ‘Štai aš, siųsk mane!’“ (Iz 6, 8)
Bibliniais laikais pranašai dažnai atlikdavo svarbų vaidmenį Dievo tautos istorijai. Kartais jie buvo tiesiog svarbiausi, užimdami galingą, gal net lemiamą, padėtį bendruomenės gyvenime. Tačiau būti pranašu reiškė sunkų pašaukimą. Jų gyvenimas dažnai nebuvo lengvas, kupinas liūdesio, atstūmimo, nesusipratimų ir nusivylimo. Dažnai Dievo pranašai sunkiai priimdavo pašaukimą pranašo pareigoms. Ir tai nestebina. Daugeliui pranašų itin priešinosi tie, kurie turėjo palankiai priimti jų žinią. Dievo pranašai buvo ignoruojami, išjuokiami, mušami arba įkalinami. Kiti buvo užmėtomi akmenimis arba medžiojami kaip laukiniai žvėrys. Keletas buvo nužudyti kankinant.
Šiandienėje kartoje, užtvindytoje smurto, godumo, nedorumo, išnaudojimo ir visokių šėtoniškų įtakų, pranašiškas balsas dažnai atmetamas arba į jį tiesiog nekreipiama dėmesio. Esame raginami įsiklausyti į Dievo pranašų balsą ir būti vilties, mums duotos per pranašus, pasiuntiniais.
Praėjusią savaitę tyrinėjome, kad po nuopuolio Edene Dievas stengėsi atkurti bendravimą su žmonėmis. Šią savaitę tyrinėsime kai kuriuos reikšmingus istorinius laikotarpius, kai Dievas pašaukė pranašus, kad šie sugrąžintų Jo tautą prie Jo žinios puolusiam pasauliui.
I. ABRAOMAS – SANDOROS GYNĖJAS
Nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo knygos Dievas turi ištikimą likutį, kuris, atsiliepdamas į Jo malonę, priėmė kvietimą paklusti (Jer 31, 7. 31–34). Pavyzdžiui, praėjus metams po išsisklaidymo iš Babelės, Dievas pasirinko Abromą (vėliau Abraomą) būti Sandoros tikėjimo pavyzdžiu ne tik savo šeimai, bet visoms ateities kartoms. Apsuptas atsimetimo ir moralinio dvilypumo, Abraomas įrodė ištikimybę Dievo kvietimui (Pr 12, 1–9).
Dievas perdavė Abraomui Sandoros sąlygas ir parodė jam, kaip žmonijos išgelbėjimas bus įvykdytas per Kristaus auką (Pr 15, 6–17). Išmėgindamas Abraomo tikėjimą ir iliustruodamas būsimą Dievo Sūnaus auką, Abraomas buvo paragintas paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui (Pr 22, 1–17). Koks kankinantis išmėginimas tikinčiųjų tėvui. Pagalvokite apie visas priežastis, dėl kurių Abraomas galėjo nepaisyti aiškaus Dievo įsakymo, tačiau jis ištikimai pakluso. Dievas sulaikė Abraomo ranką, kad Izaokui nebūtų pakenkta, ir parūpino aviną.
Ne visi pranašai buvo Dievo pašaukti įspėti dėl artėjančios pražūties. Tačiau visi buvo pašaukti sugrąžinti žmones ištikimybei ir dažnai perspėti dėl atsimetimo, dėl vargšų ir stokojančių engimo, dėl Sandoros ir jos sąlygų sulaužymo.
Svarbiausia, kad pranašai turėjo atskleisti išgelbėjimo pažadą Mesijuje. Tvirtas biblinių pranašų ir Jo Dvasios liudijimas po apaštalų ragina mus pripažinti ir įspėti kitus dėl artėjančio suspaudimo, kuris ištiks pasaulį. Tačiau šio įspėjimo centre yra geroji naujiena dėl atpirkimo ištikimiems Jėzui, tiems, kurie nenutraukė Sandoros santykių su Juo (Apr 12, 17).
1. Perskaitykite Pr 15, 6; Gal 3, 6–9 ir Hbr 11, 8. Kaip Abraomo gyvenimas ir charakteris jį parengė tarnystei Dievui, nors akivaizdu, kad patriarchas turėjo ydų?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Tarp Abraomo ir mūsų laikų yra daug panašumų. Kaip pagonybė ir stabmeldystė tarpo Abraomo laikais, taip ir šiandien daugelis pasaulio konkuruojančių ideologijų siekia atmesti arba išstumti krikščionybę. Priešingai didžiai daliai vyraujančios kultūros, šiandien Dievo tauta yra pašaukta ištikimai atspindėti Jo paveikslą kasdieniame bendravime su kitais, įskaitant trijų angelų žinios skelbimą (Apr 14, 6–12).
Raštas sako, kad Abraomas „patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu“ (Pr 15, 6). Jūsų manymu, kaip šioje eilutėje galingai atsiskleidžia Evangelijos pažadas? Kokios vilties iš čia galite pasisemti sau?
II. ELIJO ŽINIA
2. Perskaitykite 1 Kar 18, 19–39. Ką iš šio pasakojimo galime suprasti, kokia gali būti pranašo tarnystė?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Elijo pašaukimas ir kalba atspindėjo jo kaip Dievo pasiuntinio vaidmenį. Norėdamas užkirsti kelią Izraelio atsimetimui, Dievas siuntė Eliją pas karalių Ahabą paskelbti daugiametės sausros. Dievas panaudojo šią negandą, kad nukreiptų savo tautą nuo stabmeldystės ir sugrąžintų prie paklusnumo. Karalius ir kraštas dėl šios nelaimės kaltino pranašą Eliją ir siekė jo mirties.
Ant Karmelio kalno Elijas susitiko su Baalo ir Ašeros pranašais. Dievo pasiuntinys Dvasios kupinu raginimu kreipėsi į stabmeldišką Izraelį, ragindamas tautą pasmerkti netikrus dievus ir grįžti pas Viešpatį. Tauta žinojo, kad jų sprendimai nuvedė juos prie viso Izraelio atsimetimo. Dabar jie buvo pasirengę vėl priimti Elijo Dievą, pranašesnį už netikrus dievus, kurių iš tikrųjų net nėra.
Prieš pat Kristaus antrąjį atėjimą Dievas įsako savo Bažnyčiai vėl skelbti Elijo žinią, kad žmonės nusigręžtų nuo „stabų“ ir būtų pasiruošę išstovėti didžiąją Viešpaties dieną. Dievas vis dar bendrauja su savo tauta Jo pasirinktais būdais. Jo Žodis ir pranašystės dovana įspėja, pataria ir padrąsina.
Tikro dievobaimingumo atgimimas tarp mūsų yra didžiausias ir neatidėliotinas iš visų poreikių. To siekimas privalo būti mūsų pirmasis darbas. Turime nuoširdžiai stengtis gauti Viešpaties palaiminimą ne todėl, kad Dievas nenori suteikti mums savo palaiminimo, bet todėl, kad esame nepasiruošę jo priimti“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, 121 p.).
3. Perskaitykite Mal 3, 23–24. Kaip Elijo žinia paveikia sekančiųjų Dievą namus?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Tikrasis atgimimas prasideda širdyje ir namuose. Šeima yra Bažnyčios kertinis akmuo ir nepakeičiama bendruomenės dalis. Atgimimas namuose skleidžia dangišką meilę Bažnyčioje, bendruomenėje ir tautoje. Toks yra Dievo tikslas krikščioniškiems namams. Atgimimas taip pat motyvuoja Dievo tautą misijai.
Kokie stabai, jei tokių yra, šiandien egzistuoja mūsų namuose, širdyje ir bendruomenėse?
III. IZAIJAS – EVANGELIJOS PRANAŠAS
Izaijas, vienas svarbiausių Senojo Testamento pranašų, pranašauti buvo pašauktas paties Dievo (Iz 6, 1–8). Priblokštas Dievo šventumo ir didybės, Izaijas suprato savo menkumą. Tą akimirką serafas priskrido prie Izaijo laikydamas žariją nuo dangiško aukuro ir nuvalė jo nuodėmes. Tada Dievas klausė: „Ką Man siųsti? Kas gi bus Mūsų pasiuntinys?“ Mūsų atsakymas turėtų būti toks pat, kaip Izaijo: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8)
Izaijas buvo pašauktas esminiu Izraelio istorijos tarpsniu. Nepaisant jo paties nesėkmių, užduotis įspėti Izraelį ir tautos vadovus dėl jų nuodėmių buvo labai svarbi. Izaijo pranašystės yra itin svarbios Šventojo Rašto eilutės, padedančios suprasti Dievo prigimtį, žmonijos prigimtį ir įgyvendinamą išganymo planą. Neabejotinai galingiausia pranašystė, nusakanti ne tik Jėzaus mirtį, bet ir tai, ką Jo mirtis davė pasauliui, yra gerai žinomame Izaijo knygos 53 skyriuje.
4. Perskaitykite Izaijo 53. Kaip ši nuostabi pranašystė, parašyta daugiau nei pusę tūkstantmečio prieš Kryžių, galingai atskleidė Kristaus mirtį už mus? Ko ši pranašystė turėtų mus išmokyti apie pranašystės dovaną?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Izaijas išpranašavo Mesijo tikslą ir misiją (Iz 53, 3–5). Izaijo pranašystės paaiškino, kodėl Kristus tylėjo kaip „ėriukas, vedamas pjauti“ (Iz 53, 7), ir kaip Jo atperkančioji auka išgelbėjo Jo tautą iš nuodėmių. Čia aiški pavaduojančioji Kristaus mirties pusė, parodanti vardan visos žmonijos atliktą atpirkimą.
„Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė Jam mūsų visų kaltę“ (Iz 53, 6). Čia nusakyta visuotinė nuodėmės prigimtis; čia taip pat nusakyta visuotinė Kryžiaus prigimtis, sprendimas nuodėmei. Šis skyrius, galbūt labiau nei bet kuris kitas tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame Testamente, itin aiškiai ir nedviprasmiškai parodo išganymo planą.
Vis dėlto, Izaijo pašaukimas pranašauti nebuvo lengvas. Žmonės laikė jo niūrias pranašystes, susijusias su jų sunaikinimu, absurdiškomis, kaip ir daugelis šiandien, kai yra įspėjami dėl nuodėmės padarinių (Rom 6, 23). Izaijo pranašiškas balsas jo ir mūsų laikams yra aiškus (Iz 2, 4; Iz 5, 20). Būtent tautos atsisakymas vykdyti teisingumą ir reformuotis lėmė Jeruzalės sunaikinimą. Ta pati nuodėmė žymės nedorėlių žemėje sunaikinimą, kai Kristus sugrįš.
Perskaitykite Izaijo 53 ir užsirašykite viską, ką Jėzus daro dėl mūsų, kaip moko šios eilutės. Kokią didelę viltį galite sau įžvelgti, ką pranašas atskleidė apie tai, ką Kristaus mirtis padarė dėl mūsų?
IV. DANIELIUS – IŠTIKIMAS PRANAŠAS
Dauguma krikščionių žino Danieliaus 1 pasakojimą, kada pranašas tvirtai laikėsi sveikatos principų, išmoktų vaikystėje. Danielius yra ištikimybės pavyzdys (Dan 1, 8). Kai jam buvo patiekti karališki valgiai, jis primygtinai maitinosi augaliniu maistu ir gėrė tik vandenį, užuot ragavęs maisto nuo karaliaus stalo (Dan 1, 12–16). Tai buvo nedidelis išmėginimas, priešingai vėlesniems išbandymams, pavyzdžiui, Danieliaus 6, kai pranašo ištikimybė galėjo jam reikšti mirtį.
5. Perskaitykite Dan 2, 46–48; Dan 4, 15; Dan 5, 13–14 ir Dan 6, 25–27. Ką šios eilutės mums sako apie tai, koks liudytojas Danielius buvo aplinkiniams pagonims?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Pažvelkite į šių pagonių liudijimą, susijusį su Danieliaus Dievo galia. Kad ir kokie unikalūs būtų šie pasakojimai, jie visi atskleidžia esminį principą – mūsų gyvenimu, mūsų ištikimybe ir Dievo galia, veikiančia mumyse ir per mus, kiti gali ir turėtų mokytis apie dangaus Dievą ir kad Jis yra „dievų Dievas, karalių Viešpats“.
Be to, kadangi pasikartojanti Danieliaus pranašysčių tema yra teismas, kurio kulminacija yra Kristaus antrasis atėjimas (galutinė Dievo pergalė), Danieliaus vardo reikšmė – „Dievas mano teisėjas“ yra derama. Jo raštai nusipelno kruopštaus tyrinėjimo ir dėmesio, nes jie yra aktualūs ir šiandien. Danieliaus pranašystės yra priminimas visada būti budriems ir laikytis Dievo įsakymų, net ir „mažuose dalykuose“, gyvenimo smulkmenose.
Be to, Danielius išpranašavo tautų atsiradimą ir išnykimą bei jų nepaklusnumo Dievui padarinius. Pranašiškais regėjimais Danielius atskleidė Dievo planą ir galutinę Dievo karalystės pergalę (Dan 7, 13–14).
Pavyzdžiui, pagalvokite apie Danieliaus 2, parašytą pusę tūkstantmečio prieš Kristų. Danielius taip tiksliai nusakė šių keturių didžiųjų pasaulinių imperijų atėjimą ir išnykimą, net iki mūsų laikų (statulos kojos ir pirštai), aiškiai nurodydamas šiuolaikinės Europos tautas, kurios, kaip akivaizdžiai moko pranašystė, „maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis nesimaišo su moliu“ (Dan 2, 43). Kokia nuostabi su Europa susijusi pranašystė net ir iki šių dienų, kada, nepaisant santuokų tarp skirtingų tautų ir visų mėginimų susivienyti, žemynas išlieka atskiromis tautomis su atskirais įstatymais, papročiais ir tradicijomis. Kai net kelerius metus prieš Tarybų Sąjungos griūtį jokia žvalgybos agentūra nenumatė artėjančio žlugimo, Danieliaus pranašystė suteikė mums svarių priežasčių pasikliauti Dievo pranašais.
Visos Danieliaus 2 paminėtos karalystės atsirado ir išnyko, kaip ir buvo išpranašauta. Ką tai turėtų mums pasakyti apie pasitikėjimą pranašyste, kuri kalba apie Dievo amžinosios karalystės atėjimą (Dan 2, 44)?
V. JONAS KRIKŠTYTOJAS – RUOŠIANT TAUTĄ
6. Perskaitykite Mk 1, 2–5. Koks buvo Jono Krikštytojo tarnystės tikslas?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Evangelija pagal Morkų moko mus, kad Jono Krikštytojo atėjimas buvo Izaijo pranašystės išsipildymas (Iz 40, 3). Nuo vaikystės iki pilnametystės Jonas pasižymėjo ištikimybe Dievui. Šėtonas bijojo prarasti savo valdžią žmonijai, išgirdęs Jono balsą dykumoje (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 200 p.). Klausiusiųjų Jono nedorumas buvo demaskuotas taip, kad šėtonas drebėjo. Kilo grėsmė šėtono įtakai Izraeliui. Piktasis ne kartą bandė, bet nesėkmingai, atkalbėti Krikštytoją nuo ištikimos gyvensenos ir tikėjimo Mesiju.
7. Perskaitykite Mt 11, 1–6. Kaip Jėzus patvirtino Jono tikėjimą, kol jis buvo kalėjime?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Šėtonas negalėjo sugundyti Jėzaus nusidėti, o piktojo pralaimėjimas dykumoje jį įsiutino. Tada jis pakeitė taktiką ir įmetė į kalėjimą Joną, Jėzaus pusbrolį. Jono įkalinimas įskaudino Jėzų, nors šėtonas negalėjo Jo sugundyti nusidėti. Tai buvo šėtono metodas palaužti Joną, emociškai apkraunant Gelbėtojo širdį. Tačiau Jonas sulaukė padrąsinimo iš Jėzaus. Nepaisant siaubingų sąlygų ir nesupratimo, kodėl jis liko kalėjime, kai Jėzus buvo toks galingas, Jonas vis dėlto liko ištikimas iki mirties.
Kaip senovės pranašai, mes taip pat esame pašaukti skelbti atsivertimo ir tikėjimo bei visiško Kristaus teisumo žinią (Apr 14, 6–12). Kaip Jono Krikštytojo atveju, šėtonas gali pasinaudoti abejonėmis, kad priverstų mus dvejoti Dievo misija mūsų gyvenime. Nereikia nusiminti, jei prisimename Dievo vedimą, ypač kai mums nesiseka, kaip nutiko Jonui, kuris buvo įkalintas, o vėliau nužudytas piktos moters ir silpnavalio vyro paliepimu. Kad ir ką žmonės mums darytų, galime kreiptis į Dievą tikėdami, ir Jis mums atsakys. Jis pažadėjo mums galią Jo valiai vykdyti (Apd 1, 8). Pokrikščioniškame ir nekrikščioniškame pasaulyje būtina išlikti ištikimais Kristaus liudytojais, kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės.
Ar kada nors buvote tokioje padėtyje, kaip, pavyzdžiui, kalėjime atsidūręs Jonas, kai tiesiog negalėjote suprasti, kodėl jums nutiko kažkas bloga? Kaip išlaikėte tikėjimą ir pasikliovimą Dievu?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Pašaukti pranašiškai tarnystei.
Dievas pašaukia pranašus konkrečiu metu ypatingiems tikslams. Jie skelbė konkrečiam laikmečiui reikalingą žinią. Šiame kontekste septintosios dienos adventistai tiki, kad E. Vait buvo viena iš tokių asmenų, parodžiusių pranašystės dovanos apraišką šiais laikais, panašiai kaip nekanoniniai pranašai (apie tai plačiau kitose temose). E. Vait pirmo pašaukimo sulaukė 1844 m. gruodį, praėjus kelioms savaitėms po to, kai mileritų adventistai laukė Jėzaus sugrįžimo, remdamiesi Dan 8, 14: „Du tūkstančiai trys šimtai dienų; tada šventykla bus apvalyta“.
Nors Viljamas Mileris (William Miller) niekada nenustatė tikslios datos, jo sekėjai galiausiai, remdamiesi Permaldavimo dienos apskaičiavimu, 1844 m. spalio 22 d. laikė Kristaus sugrįžimo į žemę data. Tuo įsitikinę tūkstančiai žmonių Šiaurės Amerikoje ir kituose pasaulio regionuose laukė šio įvykio. Jie tikėjosi greitai būti su savo Gelbėtoju danguje. Artėjant laukiamam Atėjimui, Mileris taip pat buvo kupinas jaudulio ir entuziazmo.
Tačiau Kristus nepasirodė, o mileritai patyrė vieną skaudžiausių istorinių įvykių – didį nusivylimą.
Tokiomis aplinkybėmis E. Vait sulaukė pirmo Dievo regėjimo. Pastarojo pagrindinė žinia buvo padrąsinimas tiek jai, tiek nusivylusiems tikintiesiems, kad Dievas vis dar yra su jais, nepaisant jų klaidingo įsitikinimo. Regėjime buvo parodytas kelias, vedantis iš šios žemės į dangiškąją Jeruzalę. Šiuo keliu adventistai keliavo į Šventąjį miestą. „Jei jie žvelgė į Jėzų, kuris buvo priešais juos ir vedė juos į miestą, jie buvo saugūs“ (E. Vait, „Spiritual Gifts“, 2 t., 31 p.).
Šis regėjimas buvo gera žinia. Dievas pradėjo kurti naują judėjimą iš nusivylimo sumaišties. Jėzus vis dar buvo su jais. Jis vis dar sugrįš. Jis vis dar vedė juos išganymo keliu. Jiems tereikėjo žvelgti į Jį. Jie turėjo svarių priežasčių neprarasti vilties, net ir esant tokiai sumaiščiai ir nusivylimui.
Septyniolikmetė paauglė E. Vait buvo pašaukta pranašauti. Jos kelias nebuvo lengvas, ypač pradžioje.
Nors ši dovana pamažu buvo priimta kaip tikra, E. Vait bijojo būti Dievo pasiuntine. Būti Dievo pranaše niekada nebuvo lengva.