Lapkričio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Sk 13, 26–30; Jer 36, 20–26; 2 Met 36, 15–16; Mt 23, 30–35; 1 Kor 10, 6–12.
Įsimintina eilutė: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje.“ (1 Kor 10, 11)
Kai kurie žmonės šiandien yra raginami išsakyti „savo tiesą“ – savo patyrimus, idėjas, poreikius, ribas, įsitikinimus – kad ir kokie jie būtų. Kiekviena „tiesa“ yra teisinga (taip manoma) ir neturėtų būti tildoma. Tačiau kas nutinka, kada kai kurios iš šių giliai įsišaknijusių „tiesų“ prieštarauja tikrajai Tiesai, Jėzui Kristui ir Jo rašytiniam Žodžiui?
Nutinka taip, kad kai kurie žmonės priima biblinę tiesą ir nusigręžia nuo savo klaidų; kiti, nepaisydami, laikosi savo melo. Vieni keičia savo elgesį, reaguodami į tiesą; kiti maištauja. Tokia yra žmonijos istorija.
Bibliniai pranašai dažnai buvo pašaukti skelbti žinią, kurios žmonės nenorėjo girdėti. Dėl to daugelis buvo kritikuojami, atstumiami, jiems buvo grasinama mirtimi ir net nužudymu (Hbr 11, 32–38). Nepaisant viso to, Dievo pranašai ištikimai skelbė gautą žinią, nes jiems pranašiškas dangaus vedimas nebuvo pasirinktinas. Tai buvo gyvybę gelbstintis mokymas Dievo tautai. Todėl žinia privalėjo būti skelbiama, nesvarbu, kiek tai kainuotų pranašui asmeniškai.
I. PYKTIS PRIEŠ DIEVO PASIUNTINĮ
Mozė, Dievo išrinktas vadovas, žinojo džiaugsmus ir skausmus, vedant minią per dykumą ir ieškant Pažadėtojo krašto.
1. Perskaitykite Sk 14, 4–11. Kas čia vyko? Kodėl žmonės pyko ant Mozės ir Aarono?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Atidžiai skaitant šias eilutes paaiškėja, kad Izraelio vaikai pyko ant Dievo, nes Juo nepasitikėjo. Mozė ir Aaronas, žmogiškieji Dievo viešpatavimo atstovai, buvo lengvi taikiniai tautos pykčiui. Fizinio ir psichologinio saugumo poreikis yra esminė paskata visiems žmonėms. Kilus grėsmei arba mums ką nors palaikius grėsme fizinei ar psichologinei gerovei, galime supykti ar net pasielgti neprotingai.
2. Perskaitykite Sk 13, 26–30. Kodėl izraelitai taip bijojo? Kokiu padrąsinimu su jais pasidalijo Kalebas?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Izraelitai pagrįstai bijojo iššūkių, su kuriais jie susidurs užimdami Pažadėtąjį kraštą. „Tačiau, įsileidę į savo širdis netikėjimą, žmonės patenka šėtono valdžion, ir niekas negali pasakyti, kur jis juos gali nuvesti“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 309 p.). Tuo metu Mozė susidūrė su beveik neįveikiamu vadovavimo iššūkiu. Tautos baimė netrukus išaugo į pyktį Aaronui ir Mozei bei atvirą maištą prieš Dievą. Tautai ieškant naujų vadovų, kurie pakeistų Dievo pasirinktą pranašą/vadovą (Įst 34, 10–12; Sk 14, 4), Jozuė ir Kalebas persiplėšė drabužius ir maldavo žmonių pasitikėti Dievu nepaisant baimių: „Jei VIEŠPATS bus mums malonus, Jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi. Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“ (Sk 14, 8–9) Lengva pasitikėti Dievu, kai viskas klostosi gerai, ar ne? O kai ištinka nelaimė? Kai pasitikėjimas Dievu reiškia diskomfortą ar nepatogumus? Kaip jums tada sekasi?
II. ŽINIOS SUNAIKINIMAS. 1 dalis
3. Perskaitykite Jer 36, 20–26. Kas vyko rūmuose ir kaip vadovai reagavo į pranašišką įspėjimą?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Jeremijas buvo pranašiškas Dievo balsas Judui artėjančios pražūties metu. Daugelį metų Dievas per Jeremiją perspėjo Judą dėl nepasitenkinimo jais, kad Babilonas juos užkariaus ir ištrems į nelaisvę (Jer 6, 8–19; Jer 26). Viešpats siekė juos išgelbėti, bet jie turėjo paklusti.
Judo nuodėmių buvo daug, jos buvo akivaizdžios ir nekintančios. Stabmeldystė, vaikų aukojimas, svetimavimas ir tironija buvo priimtini Jeremijo laikais, tačiau pranašo įspėjimai ir raginimai nebuvo išklausyti. Artėjant Jeremijo pranašiškos tarnystės pabaigai, Dievo raginimai Jo paklydusiems vaikams darėsi vis stipresni, tačiau Jis visada stengėsi atpirkti. Pavyzdžiui, Jeremijo 32 Dievas liepė pranašui nusipirkti žemės sklypą ir išsaugoti nuosavybės dokumentus: „Nes taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Namai, dirvos ir vynuogynai bus vėl perkami šitame krašte!’“ (Jer 32, 15)
Būtent meilė paskatino Dievą leisti Jeremijui parašyti savotišką paskutinį prašymą atgailai ir reformacijai. Reaguodamas į šią žinią Jehojakimas paniekino Dievą, Jo žinią ir Jo pasiuntinį.
4. Perskaitykite Jer 36, 27–31. Kaip Dievas reagavo į Jehojakimo maištavimą?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Kartais vyrauja polinkis manyti, kad jei atmesime ar sunaikinsime Dievo žinią ar Jo pasiuntinius, pati žinia išnyks. Mūsų nenoras klausyti pranašiško Dievo Žodžio nepanaikina žinios, kurią Dievas mums yra paruošęs. Mūsų maištavimas tik padidina žalą, kuri ištiks mus ir mūsų šeimas dėl mūsų apsisprendimo nežinoti ar maištavimo. Jeremijo pranašystė dėl karaliaus Jehojakimo galo kiekvienam žmogui yra rimtas įspėjimas (Jer 36, 30–31) – nepaisydami Dievo įspėjimų rizikuojame, nes pjausime savo nuodėmių ir piktų darbų padarinius.
Ką apie mylintį Dievo charakterį mums sako tai, kad Jis atkakliai stengėsi laimėti savo tautą, nepaisant jų nepaklusnumo?
III. ŽINIOS SUNAIKINIMAS. 2 dalis
Žmonių reakcija į pranašystės dovaną gali būti įvairi. Mozės atveju, Izraelio vaikai atvirai maištavo prieš Mozę ir Aaroną, vedami baimės dėl priešų, su kuriais susidurs bandydami įžengti į Pažadėtąjį kraštą. Po daugelio metų karalius Jehojakimas sudegino Dievo žinią, tikėdamasis sunaikinti pranašišką Dievo Žodį.
Tačiau tai nebuvo pavieniai atvejai. Senovės Izraelio ir Judo istorija, išskyrus retas išimtis, yra pranašų atmetimo istorija.
5. Perskaitykite 2 Met 36, 15–16. Kaip Judo tauta reagavo į Dievo jiems per pranašus siųstą žinią? Kaip Dievas galiausiai reagavo į Judo elgesį?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Jeremijo pranašiška tarnystė apėmė Jošijo, Jehoahazo, Jehojakimo, Jehojachino ir Zedekijo valdymo laikotarpius. Babilono karalystė, vadovaujama Nebukadnecaro, dabar buvo prie Izraelio vartų. Jeremijo pranašystės beveik išsipildė, kai į sostą atėjo 21 metų vyras, vardu Zedekijas (2 Met 36, 11). Biblijoje parašyta: „Jis darė, kas nedora VIEŠPATIES, jo Dievo, akyse, ir nenusižemino prieš VIEŠPATIES vardu kalbantį pranašą Jeremiją“ (2 Met 36, 12).
Atkreipkite dėmesį, kaip apibūdinta Jeremijo pranašystės dovana. Jeremijas laikomas kalbančiu paties Dievo vardu. Nepaisant to, Zedekijas nenusižemino prieš pranašą. Vis dėlto Jeremijas, kuris buvo tik žmogus, nusidėjėlis kaip ir mes visi, buvo Viešpaties, kurio vardu kalbėjo, pasiuntinys.
Jeremijas buvo vienas iš daugelio, atlikusių šį vaidmenį. Šimtmečius Dievas siuntė pranašus savo tautai (Iš 3, 15; Ps 105, 26; Mal 3, 1; Iz 6, 8; Jer 25, 4; Mt 11, 13; Lk 11, 49 ir kt.), „nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Ši senovės Izraelio ir Judo istorija parodo Dievo nenuilstamus bandymus laimėti savo nuklydusią tautą išgelbėjimo pažadais, jei tik jie atsiverstų.
Tačiau šiuo vėlyvu Judo istorijos metu Dievo malonė ir paguoda Judui per Jeremijo pranašišką balsą buvo sutikta ne nuolankumu, tikėjimu ir atgaila, o juoku, pašaipomis ir panieka.
Jie tyčiojosi iš Dievo pasiuntinių, niekino Dievo žodžius ir šaipėsi iš Jo pranašų. Mes šiandien tikrai nieko panašaus nedarytume, ar ne?
IV. VEIDMAINYSTĖ
Ar žvelgdami į tai, ką kiti darė praeityje, kada pagalvojote: „Jei tai būčiau buvęs aš, nebūčiau daręs to, ką darė tie žmonės!“ Tačiau, jei nemeluojame sau, galbūt nedarome būtent to, ką daro kiti, bet dažnai elgiamės panašiai, kartodami tas pačias klaidas, galbūt sąmoningai užmerkdami akis tam, ką iš tikrųjų darome. Šį principą aptarė pats Jėzus, sakydamas: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7, 5).
6. Perskaitykite Mt 23, 30–35. Kokį svarbų, bet skausmingą reikalą Jėzus čia dėstė? Kokį įspėjimą galime įžvelgti Jo žodžiuose?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Šiuose tekstuose jaučiama, kad Jėzus neapsikentė fariziejų elgesiu, nes jų veidmainystę dar labiau blogino ryžtingas atsisakymas keistis. Jėzui jau buvo gana fariziejų religijos. Jam buvo gana dvasinio elito, vilkinčio ilgais apsiaustais, elito, kuris buvo ne kas kita, bet pabaltinti antkapiai, „pilni numirėlių kaulų“ (Mt 23, 27–28). Jie neišpažino ir neišsižadėjo savo nuodėmių, net kai jiems jos buvo įvardijamos, net kai Jėzus pakartotinai suteikė jiems galimybę atsiversti ir būti išgelbėtiems.
Nestebina, kad bendraudamas su šiais žmonėmis Jėzus juos vadino veidmainiais! Šis žodis dažnai buvo vartojamas taip: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“ (Mt 23, 14–15. 23. 25. 27)
Jų gyvenimui iš tiesų buvo būdinga tai, kad jie sakė viena, o darė kita. Toks buvo jų nusistatymas pranašų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jie manė, kad puošdami pranašų kapus jie pagerbia tikėjimą; bet jie atsisakė daryti tai, kas svarbu, pavyzdžiui, klausyti pranašų žodžių ir atsiversti. Jie labiau norėjo būti siejami su pranašų galia ir įkvėpimu, bet ne su jų žinia. Puošdami Dievo tarnų kapus jie samprotavo, kad niekada nebūtų prisidėję prie Dievo pasiuntinių kraujo praliejimo. Tuo pačiu metu, jie planavo nužudyti ne tik pranašą, bet patį Mesiją.
Kaip užtikrinti, kad iš principo nedarytume to paties – išoriškai elgtumės religingai, o viduje būtume kupini maištavimo, godumo ir neapykantos?
V. UŽRAŠYTA ĮSPĖTI MUMS
Visi šie Senojo Testamento pasakojimai, kad ir kokie niūrūs, buvo užrašyti dėl geros priežasties – kad iš jų, idealiu atveju, pasimokytume, kas nutinka, kai maištaujame prieš Dievą.
7. Perskaitykite 1 Kor 10, 6–12. Pasak apaštalo Pauliaus, kodėl Dievas įkvėpė pranašus užrašyti šiuos įvykius?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Šiose eilutėse Paulius susiejo praeitį ir dabartį, senovės Izraelį ir Bažnyčią, kurios dalimi dabar esame mes, priėmę Jėzų kaip Viešpatį ir Gelbėtoją (Gal 6, 14–16).
Paulius aiškiai išdėstė, kad žmonijos patyrimų, susijusių su Dievu – gerų ar blogų – negalima nepaisyti ar nuvertinti. Tiesą sakant, Dievas manė, kad tai taip svarbu, jog Jis tai užkodavo kaip pavyzdžius, „kad negeistume blogio, kaip anie geidė“ (1 Kor 10, 6). Kitaip tariant, praeitis dažnai yra įžanga ateičiai. Praeitis dažnai nustato kontekstą, kas vyksta dabar ir kas įvyks ateityje.
Iš esmės Dievas sako, kad nesame pasmerkti kartoti praeities kartų klaidų, jei tik įsiklausysime į Šventojo Rašto įspėjimus ir pranašišką žinią, kurią Jis mums siuntė per savo pranašus. Jei klausysimės, mokysimės ir paklusime, mūsų gyvenimas bus tvirtas ir mums seksis (2 Met 20, 20). Kai kuriems dvasinė gerovė apibrėžiama gražiais namais, automobiliais, drabužiais ir kitais medžiaginiais turtais. Nors Dievas žada patenkinti mūsų poreikius, Jis taip pat nori, kad mūsų sielai sektųsi taip, kaip mums sekasi kitur (3 Jn 1, 2). Tačiau tikra ilgalaikė dvasinė pilnatvė krikščioniškame gyvenime reikalauja paklusnumo Dievo žiniai.
Dievas nešvaisto žodžių. Kai Jis kalba, Jo žodžiai yra amžini. Jų galia ir tvarumas amžini (Iz 40, 8). Jie duoti mūsų pamokymui, „kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Kor 10, 11). Jei tai buvo tiesa anuomet, kiek labiau šie žodžiai taikytini mums šiandien?
Skaitant biblinius pasakojimus apie maištą ir netikėjimą, ko galima iš jų pasimokyti, kas padėtų išvengti panašių klaidų?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Žinios gavimas ir perdavimas.
Artūras Vait (Arthur White), E. Vait anūkas ir buvęs E. Vait Paveldo direktorius, paskaičiavo, kad per savo gyvenimą jo močiutė patyrė šimtus regėjimų ir pranašiškų sapnų. Regėjimai truko nuo kelių minučių iki kelių valandų ir kartais juos stebėdavo didelės žmonių grupės. Kartais net skeptikai turėjo galimybę ją apžiūrėti tokių viešų regėjimų metu.
Kaip ir Biblijos pranašai, E. Vait regėjimo metu patyrė antgamtinius reiškinius. 1868 m. Džeimsas Vait (James White) pateikė išsamų E. Vait būklės aprašymą regėjimo metu. Ji „visiškai nesuvokė, kas vyksta aplink ją“; ji nekvėpavo; jos raumenys ir sąnariai buvo „sustingę“; jos judesiai ir gestai buvo „laisvi ir grakštūs“; akys buvo atmerktos. Po regėjimo ji laikinai nematydavo, tačiau jos rega nesutrikdavo. Niekas negalėjo valdyti, kada ar kiek laiko ji bus regėjime, nes pastarieji dažniausiai būdavo netikėti pačiai E. Vait (Džeimsas Vait (James White), „Life Incidents“, 271–274 p.).
Kaip ir bibliniais laikais, žmonių reakcija į žinią būdavo skirtinga. Vieni priėmė Dievo patarimus, kiti juos atmetė. E. Vait rašė: „Dievas paskyrė mane savo tautos barėja; …kadangi Jis šią sunkią naštą skyrė man, Jis padarys tuos, kuriems ši žinia bus perduota, atsakingais už tai, ką jie su ja darys. […] Aš nepasirinkau šio nemalonaus darbo pati. Tai nėra toks darbas, kuris atneš man žmonių palankumą ar pagyras. […] Savo Atpirkėjo vardu ir Jo stiprybe darysiu, ką galiu. Įspėsiu, patarsiu, barsiu ir drąsinsiu, kaip lieps Dievo Dvasia, nesvarbu, ar žmonės klausys, ar ne. Mano pareiga – ne įtikti sau, bet vykdyti dangiškojo Tėvo, kuris man pavedė šį darbą, valią“ („Testimonies for the Church“, 4 t., 231 p.).
Įdomu, kad daugelis atmetusiųjų jos pranašišką žinią, tai darė dėl netikėjimo arba asmeninių nesutarimų su E. Vait, o ne dėl teologinių priežasčių. E. Vait buvo labai maloni tiems, kurie išreiškė skepticizmą dėl jos pranašiškos dovanos. Tiesą sakant, ji aiškiai pareiškė, kad su tokiais žmonėmis reikia elgtis „kantriai ir su broliška meile… kol jų nuomonė sustiprės ir jie bus už arba prieš“ („Testimonies for the Church“, 1 t., 328 p.).
E. Vait buvo įsitikinusi, kad tikrasis jos pranašiškos dovanos įrodymas – tai Dievo jai duota žinia. Jei žmonės nuoširdžiai ieškos tiesos, ji tikėjo, kad jie supras, jog jos dovana yra tikra ir autentiška. Ji pasitikėjo Dievu, kad Jis ves juos siekiant geresnio supratimo, tačiau ji taip pat rašė, kad Dievas mums davė pakankamai įrodymų, „kad galėtume subalansuoti savo tikėjimą tiesos pusėje“ („Testimonies for the Church“, 4 t., 231 p.).
Norėdami sužinoti daugiau, naršykite https://whiteestate.org/absg/7.