Lapkričio 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 5, 17–48; 1 Kor 16, 20; Mt 4, 1–11; Lk 10, 25–28; Lk 24, 25–27. 44–49.
Įsimintina eilutė: „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.“ (Lk 24, 27)
Po nukryžiavimo ir prisikėlimo Jėzus pasirodė dviem prislėgtiems mokiniams, kurie abu prisipažino: „O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį.“ (Lk 24, 21) Mokiniai laukė Mesijo, kuris išvaduos žydus iš romėnų jungo. Šį klaidingą lūkestį ir dėl to kilusį nusivylimą lėmė šališkas, vienpusiškas Senojo Testamento pranašysčių, susijusių su Mesiju, aiškinimas.
Kristus ištaisė šių dviejų mokinių neišmanymą, paaiškindamas jiems Raštus plačiau (Lk 24, 25–27). Kristaus Rašto paaiškinimas atvėrė jiems akis ir uždegė širdis (Lk 24, 31–32). Vėliau Jėzus pasirodė ir didesnei mokinių grupei Jeruzalėje bei „atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 45; taip pat Lk 24, 33. 36. 44–49).
Šis patyrimas pabrėžia teigiamus pranašiškų raštų teisingo supratimo rezultatus. Klaidingas pranašysčių supratimas gali sukelti dvasinę katastrofą.
I. BIBLIJA PAAIŠKINA SAVE
Mūsų prielaidos labai paveikia tai, kaip mes aiškiname Šventąjį Raštą. Bibliją laikantieji tik senovinių dokumentų rinkiniu negali įžvelgti jokios vienybės tarp įvairių Šventojo Rašto knygų. Tačiau atsižvelgdami į pagrindinį principą, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas“ (2 Tim 3, 16), galime įvertinti jo svarbią vienybę ir leisti pačiai Biblijai paaiškinti save.
1. Perskaitykite Mt 5, 17–48. Kaip šiame tekste Jėzus paaiškino paminėtus Senojo Testamento mokymus?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Paviršutiniškai skaitant Mt 5, 17–48 gali susidaryti įspūdis, kad Jėzus Senojo Testamento mokymus pakeitė savo naujais mokymais. Tačiau atidžiau skaitant paaiškėja, kad Jėzus atskleidė gilią, dvasinę Senojo Testamento svarbą. Šia prasme Jis išpildė Jer 31, 31–33 užrašytą pažadą, kad, atsižvelgiant į naująją Sandorą, Dievo Įstatymas bus įdiegtas Jo tautos prote ir įrašytas jų širdyje (Hbr 8, 8–10; Hbr 10, 16).
Kartais tam tikros eilutės aiškinimas pateikiamas toje pačioje knygoje. Pavyzdžiui, Danieliaus 2 randame karaliaus Nebukadnecaro paslaptingo sapno aprašymą (Dan 2, 31–35), po kurio išdėstytas sapno aiškinimas (Dan 2, 36–45). Panašiai Mato 13 randame palyginimą apie sėjėją (Mt 13, 1–9), o po to – paaiškinimą (Mt 13, 18–23).
Kartais žinią paaiškina vėlesnis pranašas. Pavyzdžiui, 2 Met 36, 22–23 patvirtina 70 metų pranašystės išsipildymą, kaip parašyta Jer 25, 11–12 ir Jer 29, 10. Tačiau daugelis Senojo Testamento pirmavaizdžių išsipildė Kristuje, o daug Senojo Testamento tekstų yra paaiškinti Naujajame Testamente.
„Senasis Testamentas – tai Evangelija simboliuose ir vaizdiniuose. Naujasis Testamentas yra esmė. Vienas yra toks pat svarbus kaip ir kitas“ (E. Vait, „Selected Messeges“, 2 knyga, 104 p.). Iš tiesų, Naujasis Testamentas yra įkvėptas Senojo Testamento aiškintojas.
Kodėl tyrinėjant Bibliją labai svarbu suprasti, kad turime savo prielaidas? Kodėl svarbiausia mūsų prielaida turi būti ta, kad pasitikime Biblija kaip Dievo Žodžiu ir kad Biblija skirta teisti mus, o ne atvirkščiai, ne mums teisti Bibliją?
II. ISTORINIS IR KULTŪRINIS KONTEKSTAS
2. Perskaitykite Iz 65, 17–20. Ką reiškia, kad naujajame danguje ir naujojoje žemėje miręs „šimto metų“ asmuo „bus laikomas jaunu“? (Iz 65, 20)
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Išėmus Iz 65, 20 iš istorinio konteksto, galima lengvai padaryti prielaidą, kad naujajame danguje ir naujojoje žemėje bus mirtis ir nusidėjėliai. Tačiau ši mintis prieštarauja Izaijo pažadams, kad mirusieji teisieji bus prikelti (Iz 26, 19), kad mirties ir verksmo galiausiai nebebus (Iz 25, 8; Iz 65, 19).
Akivaizdu, Iz 65, 20 pavartota simbolinė kalba. Koks šimtametis būtų laikomas jaunu? Skaitant Iz 65, 17–20 istoriniame kontekste galima suprasti, kad šios eilutės poetiškai nurodė palaiminimą, kurio sulauks Izraelio tauta, bet tik tuo atveju, jei liks ištikima Sandoros nuostatoms (palyg. Pakartoto Įstatymo 28). Kaip Jėzus Mato 24 susiejo artėjančius įvykius su paskesniais, Izaijas darė tą patį, parodydamas, kad tai, kas įvyks dabar, bus naujojo dangaus ir naujosios žemės pirmavaizdis.
Izaijo knygoje nauja kūrinija nėra visiškai ateityje. Ateitis staiga pasireiškė dabartyje per Dievo šlovingą atpirkimo ir atleidimo darbą. Tekste skelbiama, kad net ir dabar, dabartinėje Izraelio būtyje, Dievas jau nugali mirtį. Ši mintis išreiškiama ilgaamžiškumo pažadu ir tuo, kad naujagimiai nebemirs (Iz 65, 20). Visa tai tik numatė, kas galiausiai įvyks.
3. Perskaitykite 1 Kor 16, 20. Kaip pritaikome šią eilutę savo laikmečiui ir dabartinei kultūrai?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Naujojo Testamento laikais graikų kultūroje pasisveikinant su giminaičiais ir artimaisiais buvo pasibučiuojama. Paulius pateikė nurodymus, susijusius su šiuo šiltu ir meiliu pasisveikinimu tarp krikščionių (Rom 16, 16; 1 Kor 16, 20; 2 Kor 13, 12 ir 1 Tes 5, 26). Kontekste galima įžvelgti biblinį principą, kaip šiltai pasveikinti tikinčiuosius ir padėti jiems pasijusti Dievo šeimos dalimi. Kai kuriose kultūrose pasibučiavimas būtų nederamas, o kultūriškai priimtinesni būtų rankos paspaudimas, apkabinimas ar nusilenkimas. Tačiau, nepaisant kultūrinės raiškos, Paulius ragino padėti žmonėms Bažnyčios susirinkimuose jaustis priimtiems ir mylimiems.
III. PAŽODINIS KONTEKSTAS
Populiarus pamokslininko anekdotas pasakoja apie vyrą, susidūrusį su rimtomis bėdomis ir norėjusį sužinoti Dievo valią. Jis atsivertė Bibliją ir pirštu atsitiktinai bakstelėjo į Mt 27, 5, kur parašyta: „Jis [Judas] išbėgo ir pasikorė“. Nustebintas šios eilutės vyras pakartojo tai, ką darė anksčiau, bandydamas rasti labiau įkvepiančią žinią, tačiau jo pirštas parodė į Lk 10, 37: „Jėzus atsakė: ‘Eik ir tu taip daryk!’“ Abi eilutės užrašytos Biblijoje, tačiau jas reikia suprasti jų kontekste.
Iš tiesų, daug Biblijos iškraipymų kyla dėl įpročio atskirti eilutes nuo jų konteksto. Taip atsiveria galimybės įvairiausiems klaidinantiems Šventojo Rašto aiškinimams.
4. Perskaitykite Pr 3, 1–5 ir Mt 4, 1–11. Kaip šėtonas iškraipė Dievo žodžius, išimdamas juos iš konteksto?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Kai kurie žmonės iškraipo Biblijos žinią dėl supratimo stokos. Kiti tai daro sąmoningai, kaip šėtonas padarė dviem atvejais minėtuose Rašto tekstuose. Nepriklausomai nuo tikslo, rezultatas visada būna žalingas.
Edeno sode (Pr 3, 1–5; palyg. Apr 12, 9) šėtonas pasirodė Ievai kaip patraukli ir smalsi gyvatė, galinti bendrauti žmonių kalba. Ištraukdamas Dievo žodžius iš jų pirminio konteksto, šėtonas pirmiausia juos apibendrino, o paskui pateikė savo klastingą aiškinimą.
Kai Šventoji Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą (Mt 4, 1–11; Lk 4, 1–13), „šėtonas atėjo kaip šviesos angelas, kad gundytų ir apgautų Kristų“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, 1888 m. gruodžio 18 d.). Kalbėdamas su Kristumi šėtonas iškreiptai citavo Ps 91, 11–12, norėdamas užsiminti, kad Dievas apsaugos net tuos, kurie sąmoningai atsiduria pavojingose aplinkybėse.
Edeno sodas ir gundymas dykumoje patvirtina, kad vyksta didžioji kova, kuri įtraukia ir Dievo Žodžio, sakytinio ir rašytinio, aiškinimą. Tai turėtų padėti mums suvokti, kad svarbu išlaikyti Biblijos tekstų supratimą ištikimą jų kontekstui.
Tiesos atskleidimui nebūtina apgaulė. Tad kodėl turime vengti pagundos išimti eilutes iš konteksto, stengiantis įrodyti savo teiginius, kad ir kokie teisingi jie būtų?
IV. TEKSTO REIKŠMĖ
Visi krikščionys turėtų patys suprasti Bibliją. Šventasis Raštas yra pakankamai aiškus, kad visi žmonės suprastų išganymo kelią, tačiau pakankamai sudėtingas, jog nuolat mestų iššūkį net ir šviesiausiems protams. Šventasis Raštas yra neišsenkantis išgelbėjimo žinių lobynas, kurio neįmanoma iki galo išsemti.
5. Perskaitykite Lk 10, 25–28. Kai kurie teigia, kad Biblijos nereikia aiškinti. Jei taip, kodėl tada Jėzus paklausė Įstatymo mokytojo: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Norint suprasti tekstą, pirmiausia reikia suprasti pavartotus žodžius, o tada, kaip pastarieji pavartoti susijusiame kontekste ir bendrame Biblijos kontekste, taip pat istorinėje-kultūrinėje aplinkoje, bent jau tiek, kiek galime. Galiausiai, mūsų išvados turėtų visiškai derėti su platesniu Šventojo Rašto mokymu. Panašių Rašto eilučių palyginimas – kaip dažnai daroma keturiose Evangelijose – gali praturtinti mūsų supratimą.
6. Palyginkite Mt 5, 43–48 ir Lk 6, 27–36. Kaip Mt 5, 43–48 kontekstas ir lygiagreti eilutė – Lk 6, 36 – padeda mums geriau suprasti žodžio „tobuli“ reikšmę Mt 5, 48?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Viena iš svarbiausių ištikimai aiškinančiojo Šventąjį Raštą bruožų – tai kruopštumas ir nuolankumas. Atminkite, kad nė vienas iš mūsų neturime tiesos; visi matome miglotai.
Mes visada turėtume ieškoti sveiko mokslo (2 Tim 4, 1–5). Svarbus principas, kurio būtina laikytis, sutelkti dėmesį į tai, ką suprantame, kas aišku, ir, atsižvelgiant į tai, plėtoti, ir tai daugeliu atvejų laikui bėgant padės mums suprasti, kas dabar gali būti neaišku. Kol kas dėl amžinybės bus neatsakytų klausimų.
Pagalvokite, kai nesupratote kažko, kas jus labai trikdė, o vėliau jums tai buvo paaiškinta. Kaip šis patyrimas turėtų padėti jums pasitikėti Dievu dėl to mokymo Jo Žodyje, kurio kol kas vis dar nesuprantate?
V. BIBLIJOS AIŠKINIMAS
Biblijos tyrinėjimą turėtų žymėti du pagrindiniai tikslai – asmeninis dvasinis augimas ir kitų vedimas į išgelbėjančius santykius su Jėzumi. Kristus tikrąjį krikščionį apibrėžė kaip tą, kurį Šventoji Dvasia veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), kuris gyvena „kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4), kuris moko kitus „laikytis visko“, ką tik Jis yra įsakęs (Mt 28, 20).
7. Perskaitykite Lk 4, 16–30 ir Lk 24, 25–27. 44–49. Ko galime pasimokyti iš to, kaip Kristus čia aiškino Raštus?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Jėzus Kristus buvo, tebėra ir visada bus „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Nepaisant to, Jo pamokslai buvo tvirtai pagrįsti Šventuoju Raštu. Pavyzdžiui, Mk 1, 14–15 parašyta: „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!’“ Laikas aiškiai nurodė Dan 9, 24–27. Kalno pamoksle (Mato 5–7) Jis citavo Iš 20, 13–14 (Mt 5, 21. 27). Luko 4 Jis citavo Iz 61, 1–2. Jėzus pamokslavo tai, ko moko Šventasis Raštas.
Kitame pavyzdyje, Apaštalų darbų 8, parašyta, kad etiopas eunuchas buvo atvykęs „į Jeruzalę pasimelsti“ (Apd 8, 27), o tai reiškia, kad jis buvo susipažinęs su žydų tikėjimu ir bent su kai kuriomis šio tikėjimo apeigomis. Jis netgi turėjo Izaijo knygos kopiją, kurią uoliai skaitė grįždamas namo. Vis dėlto jis negalėjo suprasti nuodėmę prisiėmusio Tarno pranašystės, todėl ieškojo, kas ją paaiškintų.
Šis patyrimas mus moko šio to svarbaus. Pirma, Šventojo Rašto eilutės skaitymas ne visada veda prie gilesnio eilutės supratimo. Antra, tyrinėdami Šventąjį Raštą galime ir turėtume mokytis vieni iš kitų. Trečia, turime asmeninę pareigą dalytis prasminga Biblijos žinia su kitais.
Izaijo knygos ir kitų Senojo Testamento tekstų paaiškinimas paskatino eunuchą pasikrikštyti (Apd 8, 35–39; palyg. Ps 51, 14). Šventojo Rašto aiškinimas turėtų turėti tą patį tikslą (Jn 17, 17).
Nors kartais mums gali prireikti pagalbos suprantant tekstus, kodėl visada turime būti asmeniškai užtikrinti, kuo tikime?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Elenos Vait skaitymas.
Kaip skaityti E. Vait? Pateikiame keletą gairių, kaip teisingai suprasti ir pritaikyti E. Vait raštus.
Pirma, pradėkite maldingu, teigiamu nusistatymu ir pasiruošimu priimti tai, kas nauja, o ne abejojimu. Mūsų mąstymas yra prizmė, nuspalvinanti viską, ką girdime, skaitome ir matome. Mums reikia Šventosios Dvasios, kuri vestų mus. Pati E. Vait minėjo: „Jei jūs tyrinėjate Šventąjį Raštą, kad patvirtintumėte savo nuomonę, jūs niekuomet neatskleisite tiesos. Tyrinėkite tam, kad sužinotumėte, ką sako Viešpats“ (Paslėpti lobiai, 89 p.). Tas pat pasakytina ir apie jos raštus.
Antra, apsvarstykite kontekstą. Žmonės dažnai E. Vait raštų supratimą grindė pavieniu teiginiu ar pastraipos dalimi, išimtais iš pirminio istorinio ar pažodinio konteksto. E. Vait rašė, kad „būtina atsižvelgti į laiką ir vietą“ („Selected Messages“, 1 knyga, 57 p.). Šis netinkamas konteksto nepaisymo įprotis sukėlė ir vis dar sukelia begalę problemų kai kuriems Bažnyčios nariams.
Trečia, sutelkite dėmesį į principus. Kokia yra esmė, ką E. Vait pabrėžė konkrečioje ištraukoje? Pavyzdžiui, 1894 m. E. Vait rašė Bažnyčios nariams Betl Kryk (Battle Creek) mieste, Mičigane, smerkdama dviračių pirkimą („Testimonies for the Church“, 8 t., 50–53 p.). Principas, kurį E. Vait siekė pabrėžti, buvo tinkamas Dievo duotų išteklių, tokių kaip pinigai, valdymas (tuo metu dviračiai buvo labai brangūs).
Ketvirta, ištirkite viską, ką E. Vait rašė konkrečia tema. Išnagrinėkite neaiškius teiginius jos bendro mokymo tam tikra tema kontekste. Per savo gyvenimą E. Vait dažnai apgailestavo dėl netinkamo jos raštų naudojimo: „Dažnai, tikslu išdėstyti sesers Vait žinią, pasitarnaujama sesers Vait žinios iškraipymui, verčiant E. Vait liudyti tai, kas prieštarauja jos mąstymui ar sprendimams“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, 44 p.).
Galiausiai, įsitikinkite, kad E. Vait tikrai tai parašė. Paplitę daugybė neteisingų E. Vait teiginių. Saugiausias būdas įsitikinti, kad tai, ką skaitome, parašė E. Vait, ieškoti šaltinio nuorodos. Pastarąją patikrinę, galėsime išnagrinėti jos teiginius taikydami teisingus principus.
E. Vait pranašiški raštai mums yra nuostabi dovana. Labai svarbu, kad tinkamai perskaitytume šiuos raštus, kurie gali būti – ir yra – didelis palaiminimas milijonams. Tragiška, kai šie raštai netinkamai naudojami ir taikomi.
Norėdami sužinoti daugiau, apsilankykite https://whiteestate.org/absg/8.