Lapkričio 28–gruodžio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 4, 10–16; Lk 8, 22–25; Jn 3, 1–10; Apd 16, 25–34; 1 Kor 5, 1–5; Lk 7, 28.
Įsimintina eilutė: „Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“ (Hbr 4, 12)
1989 m. lapkričio 9 d. Gunterio Šabovskio (Günter Schabowski) pareiškimas tiesioginiame eteryje komunistinėje Rytų Vokietijoje davė pradžią Berlyno sienos griūčiai. Kalbėdamas kaip Rytų Vokietijos spaudos atstovas, Šabovskis per televizijos transliuotą spaudos konferenciją leptelėjo pareiškimą. Užuot paskelbęs, kad Rytų Vokietijos piliečiams gali būti leista lankytis Vakarų Europoje po ilgo ir sudėtingo vizų gavimo proceso, jis tiesiog pasakė, kad Rytų Vokietijos piliečiams bus leista lankytis Vakarų Europoje. Kai žurnalistas paklausė, kada įsigalios šis pakeitimas, Šabovskis atsakė: „Kiek žinau, jis įsigalioja… nedelsiant.“ Per kelias minutes žmonės pradėjo plūsti į pasienio kontrolės punktus, reikalaudami, kad juos praleistų, kaip buvo paskelbusi vyriausybė.
Žmonėms dažnai suteikiami įgaliojimai kalbėti įmonės ar net valstybės vardu. O kaip su tais, kurie kalba Dievo vardu? Šią savaitę tyrinėsime, kokį autoritetą turi Biblijos pranašai ir koks autoritetas, jei apskritai jie turi autoritetą, tenka tiems pranašams, kurie neparašė nė vienos į Bibliją įtrauktos knygos, pavyzdžiui, pranašas Natanas, Jonas Krikštytojas ir, taip, net E. Vait.
I. TARPININKAVIMAS DIEVO VALDŽIAI
Prieš suteikiant žmogui leidimą kalbėti jūsų vardu, ar neužtikrintumėte, kad pasirinkote tokį asmenį, kuriuo pasitikite? Svarbu, kad jis žinotų jūsų poziciją ir ją patikimai išreikštų.
1. Perskaitykite Iš 2, 11–15 ir Iš 3, 1–3. 10–13. Kaip Mozės, kaip piemens, laikotarpis paruošė jį būti Dievo pasiuntiniu?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Pirmuosius 40 savo gyvenimo metų Mozė įgijo geriausią išsilavinimą, kokį galėjo pasiūlyti Egiptas, tačiau tai neparuošė jo tapti Dievo pasiuntiniu. Kitus 40 metų jis turėjo praleisti dykumoje kaip piemuo, be pasaulio blaškymo. Daugeliu atžvilgių jis turėjo daug ką pamiršti, ko buvo išmokęs kaip karaliaus sūnus. Prieš galėdamas bendradarbiauti išlaisvinant Izraelį, Mozė turėjo pažinti Dievą, kurio vardu jis kalbės.
2. Perskaitykite Iš 4, 10–16. Ko galime pasimokyti iš šio Dievo ir Mozės pokalbio, kaip pranašai pašaukiami ir kaip jie darbuojasi?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Mozei buvo liepta atlikti Dievo vaidmenį, o Aaronui – Mozės lūpų (Iš 4, 16; taip pat Iš 7, 1). Kaip ir Mozės bei Aarono atveju, Dievas padeda savo pranašams rasti geriausią būdą perteikti jiems duotą žinią.
Mozė žinojo, kad anksčiau jam buvo nepasisekę. Jis prisiminė paskutinį susitikimą su izraelitais, kai buvo abejojama jo autoritetu (Iš 2, 14). Dievas suprato Mozės baimę. Jis kantriai susidorojo su jo baimėmis. Visos pasiteisinimo priežastys buvo pašalintos, bet net ir tada Mozė priešinosi kvietimui. Jo baimės virto netikėjimu. Savo nenoru jis abejojo Dievo gebėjimu jį panaudoti. Būtent tada Dievas davė besąlygišką įsaką, kad paragintų nenorintį pranašą veikti (Iš 3, 14–17).
Galbūt nesate pranašas, bet ką Dievas pašaukė jus daryti dėl Jo jūsų gyvenime? Koks yra geriausias būdas pasiruošti šiam pašaukimui?
II. JĖZAUS GALIA
3. Kuo grindžiama Jėzaus galia? Kokie buvo šios galios įrodymai? Mt 21, 23–27 ir Jn 17, 2.
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Jėzui mokant, priėjo kunigai ir pareikalavo atsakyti, kas Jam suteikė įgaliojimus vykdyti šią tarnystę. Juk Jėzus nebuvo baigęs jokių vietinių mokyklų ir nebuvo mokęsis tradicinėse rabinų mokyklose. Užuot atsakęs į jų klausimus, Jėzus nurodė atsakymą, klausdamas Jį kamantinėjusiųjų apie neabejotiną Jono Krikštytojo galią. Atsisakydami atsakyti, jie neigė Dievo galią, vainikavusią Jono tarnystę, ir atmetė Jėzaus, kuris kaip ir Jonas buvo siųstas Dievo, galią.
4. Ką šie tekstai sako apie Jėzaus galią? Mt 7, 28-29; Mk 1, 21–27; Lk 8, 22–25; Lk 9, 1; Jn 5, 25–27; Jn 7, 38.
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Visa galia priklauso Jėzui kaip žmonijos Kūrėjui (Jn 1, 3) ir Atpirkėjui (Rom 3, 24). Jis yra Dievo Žodis. Dieviškosios galios, kurią Jėzus turėjo savo žemiškojo gyvenimo ir žemiškos tarnystės metu, niekas negalėjo atkartoti ar susikurti pats. Jėzaus mokymas stebino klausytojus, nes Jis mokė kaip turintis galią (Mt 7, 29).
Visose Evangelijose užrašyta Jėzaus pranašiška nežemiška galia. Jėzus atleido nuodėmes (Mk 2, 10–11), išvarinėjo demonus (Mk 3, 15) ir žinojo, ką žmonės galvoja (Jn 2, 24–25). Jis prikėlė mirusiuosius ir siūlė amžinąjį gyvenimą (Jn 10, 28). Būdamas žemėje kaip mūsų Atpirkėjas, Jėzus naudojosi Dievo Tėvo Jam suteikta galia (Jn 17, 2), ir visada priklausė nuo Tėvo bei bendradarbiavo su Tėvu (Jn 5, 19), dažnai remdamasis Šventuoju Raštu, kuris, Jo teigimu, liudijo apie Jį. Jėzus taip pat turėjo absoliučią galią ir galėjo ją suteikti savo mokiniams (Mk 6, 7). Kaip Dievo Žodis, Jo liudijimas pasiekė ir pranašus, per kuriuos Jis kalbėjo (Apr 19, 10).
Nepaisant visų Jėzaus pateiktų įrodymų, kai kurie žmonės vis tiek Jį atmetė. Kaip galime apsisaugoti ir nepakliūti į tuos pačius netikėjimo spąstus, atsižvelgiant į visas priežastis, kodėl turime tikėti?
III. BIBLIJOS AUTORITETAS
Biblija yra pranašiškas, įkvėptas Dievo apreiškimas. Biblija atsako į svarbiausius gyvenimo klausimus ir yra unikali Dievo priemonė apsireikšti žmonijai. Per Šventąjį Raštą mes sužinome žmogaus būties prasmę, Dievo charakterį ir valią bei Dievo tikslą mūsų gyvenimui. Biblija yra auksinis tiesos matas, autoritetas, kuriuo remdamiesi turime priimti gyvenimo sprendimus. Ji yra krikščioniškos pasaulėžiūros pamatas ir visos apreikštos tiesos pagrindas. Ji yra matas krikščioniškam tikėjimui ir papročiams.
Mes galime priimti arba atmesti Dievo Žodį, ir mums nereikia eiti į kraštutinumus deginant Bibliją, kaip tai darė karalius Jehojakimas (Jer 36, 22–27), atmesdamas Šventąjį Raštą. Biblijos nepaisymas, net teigiant, kad ja tikime, gali būti toks pat problemiškas. Kai atrandame ir priimame Dievo Žodį, mes, kaip ir karalius Jošijas, galime būti pakeisti ir vesti kitus pas Dievą (2 Kar 22, 10–13). Šiandien žmonės dažnai skaito Šventąjį Raštą ieškodami jame trūkumų arba jį išjuokdami. Kai kurie mano, kad Biblija neatitinka šiuolaikinių papročių (paprastai taip ir yra, ir turėtų būti). Daugelis Bibliją išjuokia, nes ji prieštarauja „mokslinėms“ ar kultūrinėms tendencijoms.
Krikščionybėje Biblija dažnai naudojama tik konkrečiai teologinei pozicijai paremti, o ne kaip asmeninio dvasinio augimo ir reformavimosi priemonė. Kiti Bibliją interpretuoja taip, kad neigia bet kokį Šventojo Rašto istorinį ar praktinį autoritetą mūsų kasdieniam gyvenimui.
Vienas iš lengviausių ir galbūt labiausiai paplitusių būdų Biblijos autoritetui atmesti – tai nekreipti dėmesio į Bibliją ir neskirti laiko Šventojo Rašto skaitymui ir jo pritaikymui savo gyvenimui.
5. Kokį poveikį Dievo Žodis turėjo šiomis aplinkybėmis? Jer 38, 1–4; Jn 3, 1–10 ir Apd 16, 25–34.
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Senovėje rašymo medžiagos trūko ir ji buvo brangi. Be to, daugelis žmonių nemokėjo skaityti, todėl per pranašus ištartas Dievo Žodis buvo būtinas.
Padedant Šventajai Dvasiai Dievo Žodis, kalbamas ar užrašytas, gali prasiskverbti į širdį, atskleisti nuodėmę ir atnešti persiauklėjimą bei atkūrimą. Dievo Žodis kviečia mus atgailai ir paklusnumui (Apd 5, 29; taip pat Hbr 4, 12). Būtent todėl daugelis žmonių turėtų suklusti prieš atmesdami Bibliją. Jiems nepatinka Dievo Žodžio reikalavimai jų gyvenimui.
IV. ORGANIZACINĖ VALDŽIA
Oz 12, 14 aiškiai parašyta: „Per pranašą VIEŠPATS išvedė Izraelį iš Egipto, per pranašą Izraelis buvo išlaikytas“. Dievo tautos apsauga ir vedimas buvo esminė ir formuojanti Biblijos pranašų darbo dalis.
Skaitant, pavyzdžiui, Ts 4, 4–8; 2 Met 20, 14–17; Iš 12, 1–3 ir Įst 1, 9–16, aišku, kad pranašai atliko lemiamą vaidmenį atskleidžiant Dievo vadovavimo strategiją savo tautai. Karo ir krizių metu pranašai buvo priemonė, kurios pagalba Dievas teikė nurodymus, viltį ir drąsindavo savo tautą bei jos vadovus, kaip Jis tai darė per Jahazielį ir Deborą. Pranašai taip pat teikė nurodymus dėl švenčių ir garbinimo (Iš 12, 1–3). Kitais atvejais Dievas kalbėjo pranašams apie tautos valdymą. Trumpai tariant, jokia izraelitų gyvenimo sritis nebuvo už Dievo nurodymų ir vadovavimo per Jo išrinktus pasiuntinius ribų.
6. Kokiose konkrečiose srityse pranašystės dovana padėjo organizuoti ankstyvąją krikščionių Bažnyčią ir jai vadovauti? Apd 6, 1–7; 1 Kor 5, 1–5; 1 Kor 7, 10–16; Tit 1, 5.
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Įsivaizduokite, kad pradedate naują organizaciją be rašytinio vadovo ir be matomo vadovo. Tokia organizacija tikrai susidurtų su rimtais iššūkiais. Tam tikra prasme tokios buvo ankstyvosios krikščionių Bažnyčios aplinkybės. Jėzus buvo užžengęs dangun ir nebebuvo su savo mokiniais. Jie turėjo aiškų Jo nurodymą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite“ (Mk 16, 15). Nors buvo išrinkti dvylika apaštalų, nebuvo aiškios organizacinės struktūros, kuri padėtų jiems pradėti darbą.
Ankstyvoji Bažnyčia susidūrė su daugeliu iššūkių, tokių kaip Bažnyčios organizacija, misijos struktūra ir poreikiu nustatyti bei pasmerkti ereziją ir amoralumą. Iš tiesų, pranašystės dovana, veikianti ankstyvojoje Bažnyčioje, atliko lemiamą vaidmenį ją išsaugant ir apsaugant (Apd 13, 1–2). Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip ankstyvoji Bažnyčia būtų galėjusi pradėti veiklą be pranašystės dovanos pagalbos ją organizuojant ir siunčiant vykdyti misiją.
Kai kurie žmonės atrodo skeptiškai nusiteikę „organizuotos religijos“ atžvilgiu. Kad ir kokie būtų iššūkiai, kokie yra privalumai būti organizuotos Bažnyčios tvarkos dalimi? Ką galite duoti ir gauti būdami kažko daug didesnio už save dalimi?
V. KANONINIAI IR NEKANONINIAI PRANAŠAI
7. Perskaitykite 1 Met 29, 29 ir 2 Met 9, 29. Ką pastebite apie šiose eilutėse paminėtus pranašus?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Daugelis pranašų, tokių kaip Natanas, Gadas, Ahija ir Jedojas, buvo pripažinti pranašais, tačiau jų knygos netapo Biblijos dalimi.
8. Perskaitykite 1 Kar 11, 29–39 ir Lk 7, 28. Ko šios eilutės moko apie nekanoninių pranašų autoritetą?
__________________________________________________________________
__________________________________________________________________
Nors nežinome, kodėl Dievas leido kai kurių pranašų raštus įtraukti į Bibliją, o kitų – praleisti, aišku, kad nekanoniniai pranašai, tie, kurie nebuvo įtraukti į Šventąjį Raštą, buvo vienodai įkvėpti Dievo. Biblija moko, kad dvasinės dovanos, įskaitant pranašystės dovaną, išliks iki laikų pabaigos. Biblijoje išpranašauta, kad bus nekanoninių pranašų, „idant aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui, kol visi pasieksime tikėjimo vienybę“ (Ef 4, 12–13), ir jų bus „prieš ateinant didingai ir baisiai VIEŠPATIES dienai“ (Jl 3, 4).
Po to, kai Dovydas svetimavo ir nužudė, Dievas siuntė jam pranašą Nataną (2 Sam 12, 7–14). Nors Natano metraščiai neįtraukti į Bibliją, Dovydas neabejojo Natano autoritetu, todėl, kad pranašų raštų autoritetas grindžiamas įkvėpimu, o ne tuo, ar jų raštai įtraukti į Biblijos kanoną. Nepaisant to, visi tikrieji nekanoniniai pranašai, ypač pranašai po biblinių laikų – ir ypač šiuolaikinis pranašas, pavyzdžiui, E. Vait – laikys save pavaldžiais bibliniam autoritetui. Jų žinia turės būti patikrinta Biblija ir nepakeis Biblijos kaip tikėjimo ir doktrinos šaltinio.
E. Vait rašė: „Viešpats trokšta, kad tyrinėtume Bibliją. Jis nedavė jokios papildomos šviesos, kuri pakeistų Jo Žodį. Ši šviesa skirta atvesti sumišusius protus prie Jo Žodžio, kuris, jei valgomas ir virškinamas, yra tarsi gyvybė ir kraujas sielai“ („Selected Messages“, 3 knyga, 29 p.).
Kiek gerai mes, Bažnyčia, įsiklausome į šiuos žodžius?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI: Kalbėjimas su autoritetu
Pranašai kalba mums su autoritetu ir aktualumu, nes Dievas juos pasirinko savo pasiuntiniais. Kanoniniai pranašai (tie, kurių raštai tapo Biblijos dalimi), nekanoniniai pranašai (tie, kurių raštai neįtraukti į Bibliją) ir po biblinių laikų pranašai, nekanoniniai pranašai (tie, kurie rašė po Naujojo Testamento laikų), visi buvo vienodai įkvėpti, o jų žinia paženklinta Dievo autoritetu.
E. Vait priklauso po biblinių laikų, nekanoniniams pranašams. Vis dėlto Septintosios dienos adventistai nelaiko jos raštų Biblijos papildymu ar lygiaverčiais Biblijai. Tačiau jos raštai yra aktualūs ir kalba autoritetingai, kaip teigia pati E. Vait: „Šiuose mano parašytuose laiškuose, mano liudijimuose, aš jums pateikiu tai, ką man apreiškė Viešpats. Nė viename laikraščio straipsnyje neišreiškiu tik savo minčių, bet tai, ką Dievas man parodė regėjime – brangūs šviesos spinduliai, sklindantys nuo sosto“ („Selected Messages“, 1 knyga, 29 p.).
Remdamasi Biblija, E. Vait pabrėžė nuodėmės tikrovę ir Jėzaus poreikį mums, vienintelės amžinojo gyvenimo vilties, kuri malone suteikiama visiems, priimantiems ją tikėjimu, – dar viena galinga jos pristatyta tema.
Per jos raštus (tiksliau, Dievo žinią per E. Vait) matome kovą tarp gėrio ir blogio, pradedant Liuciferio nuopuoliu danguje, ir iki pat paskutiniųjų laikų, kai nuodėmė ir blogis kartu su šėtonu ir jo puolusiais angelais bus amžiams sunaikinti. E. Vait raštai suteikia įžvalgų, susijusių su Biblijos principais paskutiniųjų laikų kontekste. Ji kalba, pavyzdžiui, apie Bažnyčios ir valstybės susijungimo pavojų bei religinės laisvės svarbą; ji perspėja dėl moralės nykimo; ji išaukština Dievo Įstatymą ir jo reikšmę; ir nors mūsų supratimas, susijęs su, pavyzdžiui, žvėries ženklu, tikrai nėra pagrįstas jos raštais, jos žodžiai suteikia mums nuostabių įžvalgų apie paskutinius įvykius.
Ji taip pat pabrėžė praktinį krikščionišką gyvenimą. Jos žinia apie dvasingumą, sveikatą, ugdymą, santykius šeimoje, tėvystę, dorą gyvenimą ir kita padėjo daugeliui pakeisti gyvenseną ir taip patirti geresnį gyvenimą įvairiais lygmenimis.
E. Vait raštų nėra Biblijoje, bet Dievas ją panaudojo vedant tikinčiuosius, gyvenančius paskutinėmis žemės istorijos dienomis. Jos raštai vis dar kalba su pranašišku autoritetu ir aktualumu.
Norėdami sužinoti daugiau, naršykite https://whiteestate.org/absg/10.